Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Laimė – būti savame krašte su savais žmonėmis…

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

Klaipėdos krašto „identiteto“ problema, regis, vis dar nepraranda aktualumo. Štai ketinant įteisinti Lietuvos suskirstymą etnografiniais regionais, šis sudėtingos istorijos, turtingus „kultūrinius sluoksnius“ slepiąs kraštas taptų Žemaitijos dalimi… Šį kontekstą turėdami galvoje, nutarėme pasidomėti, kokiais rūpesčiais ir viltimis gyvena, kokias godas godoja vienas iš klaipėdiškių – tegu ir Vilniuje ne vieną dešimtmetį gyvenąs, bet stipriomis aktyvios veiklos gijomis „prisirišęs“ prie gimtinės… Kalbamės su Vytautu GOCENTU, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio nariu, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ atsakinguoju sekretorium, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėju.

Klaipėdos krašto „identiteto“ problema, regis, vis dar nepraranda aktualumo. Štai ketinant įteisinti Lietuvos suskirstymą etnografiniais regionais, šis sudėtingos istorijos, turtingus „kultūrinius sluoksnius“ slepiąs kraštas taptų Žemaitijos dalimi… Šį kontekstą turėdami galvoje, nutarėme pasidomėti, kokiais rūpesčiais ir viltimis gyvena, kokias godas godoja vienas iš klaipėdiškių – tegu ir Vilniuje ne vieną dešimtmetį gyvenąs, bet stipriomis aktyvios veiklos gijomis „prisirišęs“ prie gimtinės… Kalbamės su Vytautu GOCENTU, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio nariu, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ atsakinguoju sekretorium, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėju.

Esate gimęs Klaipėdoje. Įdomu, ar dabar į šį miestą ir visą kraštą žvelgiate tik per asmeninę prizmę (vaikystės sentimentai…), ar kartu ir per istorinę – kaip į Mažosios Lietuvos palikimą?

V.G.: Klausimas išties ir apie tėvų namus, ir apie krašto istorinę raidą. Žinoma, ryšys su gimtąja vieta visada išlieka. Ir Kristijonas Donelaitis palinkėjo būti ten, kur paperėjo… Nors dabar gyvenu Vilniuje, bet būtent toks mano santykis ir su Klaipėda, ir su visu kraštu, kitais jo miesteliais, kuriuose daugel kartų pabuvota, norėta sugrįžti ir sugrįžti…

Tėvas – advokatas Jonas Gocentas nuo 1955-ųjų ketverius metus dirbo Šilutėje, todėl į Šilokarčiamą keliaudavom su Mama jo aplankyti, ilgesį mažinti: plentą Klaipėda-Šilutė išmokau atmintinai, o labiausiai žvilgsnį traukė buvę pakelės užeigos namai ir karčemos, jau tapę pieno surinkimo punktais. Ir pamario lygumų, raudončerpių namužių vaizdai – visa tai mirgėjo tarp pakelės medžių lyg nepakartojamo ir labai išsiilgto kino filmo kadrai…

Tikrai šis kraštas rūpi ne tik kaip gimtieji namai, iš kurių 1971 m. išvažiavau į Vilnių mokytis (čia ligi šiol ir esu „įstrigęs“) – viduje kažkas vis atsišaukia, vos užgirdus: Klaipėdos kraštas, Mažoji (arba Prūsų) Lietuva… Tėvas vis Šventojo rašto palyginimus primindavo, o vyriausias brolis Jonas iš knygos pasakodavo apie Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimus… Taigi Biblija ir Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ man paliudijo istoriją – ir labai tolimą, ir netolimą. Ją žinoti yra ne tik naudinga, bet ir įdomu.

Mano Tėvas visuose mūsų žmonių suėjimuose (budynėse, kapinių šventėse, surinkimuose ir kitur) eidavo pasikalbėti su senimu – jis rinko medžiagą savo būsimai apybraižai apie surinkimų tradiciją. Gerai žinojo literatūrinius šaltinius (kun. V. Gaigalaičio ir kt.), bet jį domino liudijimai ir „iš gyvenimo“…

Susitikome (kaip kone kiekvieną sekmadienį) Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, kaip suprantu, liuteroniškoji tradicija sava taip pat nuo mažų dienų?

V.G.: Iš vaikystės gerai pamenu pamaldas Klaipėdos evangelikų parapijoje (kad esu iš evangelikų liuteronų – tik vėliau „prašvito“). Tuomet jas laikė buvusios Šv. Jono (miestiečių) parapijos kapinių koplyčioje (o galima sakyt, bažnyčioje). Pokariu ji buvo atiduota stačiatikiams rusams. Po jų pamaldų galėjome šia bažnytėle naudotis ir mes, liuteronai; taigi galima džiaugtis, kad ji nebuvo paversta sandėliu ar nors kokia šarvojimo sale. Tada išmokau ir „Tėve mūsų“ rusų kalba, širdin krito ten buvęs ikonostasas… Išėjus su Tėvu iš bažnytėlės, manęs, vaiko, dažnai laukdavo įdomus patyrimas: koks nors klaipėdiškis (ir lietuviška pavarde) priėjęs Tėvo paklausia kažko vokiškai, o šis nesutrikęs iškart atsako lietuviškai… Tai lyg „gyvos“ istorijos ir kalbos pamokos. Lankydavom su Tėvu ir greta buvusias kapines. Jis vis sustodavo prie paminklų – tai garbingos Lokių giminės, tai buvusio miesto burmistro ar krašto sukilėlių… Paskui tos kapinės buvo uždarytos ir baigėsi čia gautos vertingos istorijos pamokos.

Mane Tėvas buvo nusivedęs prie Jokūbo (laukininkų) bažnyčios, kurios stogas tuomet jau buvo nuplėštas, suolai dingę… Čia iš tėvo išgirdau: „Gerai įsižiūrėk“ – greit buvo panaudota galingiausia tuometinė technika – traktoriai „Stalinec“… Mama, kuri 1937 m. mokėsi Klaipėdoje, pasakodavo, kaip į Jokūbo bažnyčią prieš karą rinkdavosi laukininkės-būrės; dar ir po karo kurį laiką Ansas Baltris sugebėjo čia laikyti pamaldas.

Tėvas mane vedėsi pažiūrėti ir Romos katalikų statomos Marijos Taikos karalienės bažnyčios – tai buvo tuomet, kai statyba jau ėjo link pabaigos, o jos iniciatoriai kunigai kerštingai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nekreipdamas domės į tai, kad buvo statoma katalikų bažnyčia, Tėvas iš šeimos piniginės ją parėmė – žinojo, kad Klaipėdai reikia aukštabokštės bažnyčios. Įėjus vidun, Tėvas ir vėl sakė: „Tu gerai čia viską įsižiūrėk“, tuomet dar nesupratau, kodėl, bet greitai viskas paaiškėjo… Ir ši bažnyčia neteko savojo bokšto, filharmonija turėjo „tarnauti“…

Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tikėjimo. Viešpats visąlaik mane „stumdo“ – taip globoja, kad ir fiziškai jaučiu šį Jo vedimą, net manau – per daug manimi rūpinasi… Buvo mano gyvenime tarsi kokia „pertrauka“- atvykus studijuoti į Vilnių iki 1989-ųjų, kada ir čia atsikūrė parapija. Bet ir tuomet, grįžęs į Klaipėdą, eidavau į bažnyčią, lankydavausi kapinių šventėse. 1974-ais mirė Tėvas, jį išlydėjo Naumiesčio kunigas Jonas Armonaitis. Tada neišliejau nė ašarėlės – Tėvas dešimt metų kovojo su įvairiomis ligomis, bet vis šypsojosi ir linksmas istorijas pasakojo, o paskutiniaisiais metais sakė: „Dar gyvenu ir gaunu pensiją tam, kad tu galėtum mokytis…“. O kai kitais metais pusbrolis Jonas Kęstutis Gocentas nusivežė į Skirsnemunės (Žvyrių) kapines, ir kunigas Jurgis Gavėnia prakalbo apie Mamas ir Tėvus – galiausiai, pasislėpęs už krūmo, išsiverkiau. O šiaip mūsų šeimoje niekad nebuvo nei skundžiamasi, nei verkiama – Tikėjimas leidžia gyventi šypsantis ir džiaugiantis. Esu supratęs, kad Tikėjimui išsilaikyti reikalingi „trys banginiai“: Tėvai, Mokytojai ir Kunigai. Ir tai viskas kas turi būti.

Savo dukrai, kai jai iškilo Tikėjimo klausimas, nieko kito negalėjau pasiūlyt – tik mūsų Bažnyčią. Žmona yra Romos katalikė, bet ir ji pripažįsta, jog reformuota Bažnyčia – tarsi šviesesnė, šiltesnė, čia žmonės arčiau vienas kito.

O kiek siekia Jūsų atmintis – asmeninė, „gentinė“?

V.G.: Įdomu, kad atmintin yra įstrigusios Senolės laidotuvės – ji mirė 1955-aisiais, man tuomet buvo dveji. Buvo žiemos metas, šaltis, vyresnieji broliai Jonas ir Jurgis ėjo į kapines, aš buvau paliktas namuose besiruošiančių šermenims globai – tai buvo Naumiestyje, dabar vadinamu dar ir Žemaičių.

O domėjimasis giminės istorija susijęs su įsitraukimu į kraštotyrą. Tėvas šioje veikloje visad dalyvavo, paimdavo ir mane, dar vaiką. Štai 1963 m. Klaipėdos kraštotyrininkai, vadovaujami Kraštotyros muziejaus direktorės Bronislavos Elertienės, važiavo į Tolminkiemį; Tėvas, man rodos, buvo Kraštotyros draugijos Tarybos narys, bet Vytautas Kaltenis savo naujoje knygoje „Ak, gražus dangau!: klaipėdietiški pasakojimai“ rašo, jog – to muziejaus Mokslinės tarybos narys. Tėvas tada pergyveno, kad man autobuse neliko vietos – ir taip buvo papildomai pristatyta kėdžių. Taigi tuomet nepatekau, bet vėliau, žinoma, Tolminkiemis nekart lankytas: dvejus metus tarnavau Karaliaučiaus krašte kariuomenėj, po to nekart esu vykęs į ten laikytas ir senojo, ir jaunojo vyskupo J. Kalvano pamaldas, prisijungęs prie Viktoro Petraičio, sumaniusio aplankyti per stebuklą išlikusius vietos žmones ar pokario tremtinius-naujakurius…

Tėvas, kur būdamas, viską užsirašinėjo, kaupė gautas nuotraukas, laiškus. Jo pavyzdys ir mane patraukė į kraštotyrą. 1973 m. su Vilniaus universiteto „Ramuva“ nuvažiavau į kraštotyrinę ekspediciją Luokėn. Apsidžiaugiau, kai vadovas Venantas Mačiekus, pasidomėjęs, iš kur esu kilęs, pasiūlė rinkti medžiagą žvejybos tema. O 1991-aisiais buvo jau ekspedicija į Klaipėdos kraštą – įsikurta Šilutėje. Ir vėl dalyvavo, ir vadovavo jau pats profesorius Norbertas Vėlius. Aš gi apsistojau tėvų namuose Klaipėdoje, iš ten, tęsdamas savąją žvejų temą, keliavau į pamarį – aplankiau dar likusius senuosius žvejus nuo Rusnės iki Drevernos, apvaikščiojau senąsias kapines, užsukau į mokyklas, o svarbiausia – pasikalbėjau su mielais, bet išgąsdintais krašto žmonėmis. Nežinau, bet žvejininkas Žemaitaitis į Rusnę iš Vokietijos atvyko tą pačią dieną kaip ir aš – dar vienas „stumtelėjimas“… Kokie jie švelnūs. Tikro Tėvo…

O kur giminės šaknys, iš kur kilę Tėvai?

V.G.: Gerokai pastudijavęs šeimos istoriją, išsiaiškinau: ir Mamos, ir Tėvo šaknys – Skalvoje, kairiojoje Nemuno pusėje, kuri priklausė Prūsijai. Ir dokumentais paliudyta, jog iš ten kilę ir Gocentai (iš: Gott + sandt), ir Srūgiai.

Tėvas buvo gimęs 1897 m. Naumiesčio parapijoje, Gardame (6 km link Švėkšnos). O Mama (Srūgikė) gimė 1916 m. Orenburgo gubernijoje, Pietų Urale – tame druskingame be medžių krašte. Jos tėvai Srūgiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo įsikūrę „Paprūsėj“, Naumiestyje, karo metu šeimą carinės kariuomenės administracija išvežė (kaip ir daugelį Paprūsės ir Prūsijos gyventojų) į Rusijos gilumą. Šeima buvo išskaidyta po įvairias nemažos gubernijos vietas – tik paskui visi susirinko viename kaime. Ir Orenburgo gubernijoj carienės vokietės Jekaterinos iniciatyva kadaise buvo įkurdintos vokiečių kolonistų šeimos; Srūgiai apgyvendinti kalvio Peterio šeimoje. Ten Mama, vis sėdėdama kalvėje pas Peterį, išmoko vokiškai, o jos vyresnė sesuo Marta, lankiusi vokišką mokyklą, kalbėjo abiem kalbom – lietuvių ir vokiečių. Mergaičių tėvai turėjo uždirbti duoną – vienas sėmė druską atvirose ežerų kasyklose, kita siuvo ir adė prairstančius maišus. Mano senolis Ansas Srūgis buvo stalius, padarė ir vietiniams „kalvaratus“ arba „vindus“ (verpimo ratelius). 1920-aisiais šeima grįžo į Naumiestį, į tėvo suręstą trobesį Sodų gatvėje – net prasigyvenę, „pilnom kišenėm“ červoncų, kurie vienok greit nuvertėjo, o vokiečių tvarkomas Raudonasis kryžius jau nebegelbėjo… naujų Lietuvos Respublikos piliečių… Mama, vos keturmetis vaikas, grįžusi iš lauko sakė savo mamai: „Mutter, ich habe grosse Probleme mit der Sprache“… Žinoma, ilgainiui ta kalba pasimiršo, bet ir vėliau išliko gausybė germanizmų – „štrumpai“ (kojinės), „šliusai“ (mėsos ar dešros galas) ir kiti… Bet Mama buvo su visais santarvėj, neturėjo niekam pykčio. Beje, ji ir iš Klaipėdos labai mėgo nuvažiuoti į pamaldas Priekulėn, paklausyti kunigo Jono Armonaičio pamokslų, sakydavo: „Ermonatis“ kilęs nuo Jurbarko, moka tikrąją lietuvių kalbą… Ir Srūgiai kalbėjo, kaip patys sakydavo, „teisinga“ kalba, būdinga lietuvininkams anapus Nemuno – nei žemaičiuodami, anei rusiškumui pasiduodami…

Taigi, man Viešpats davė tokius Tėvus, kurie ir mylėjo, ir mokė, ir begaliniai švelnioje drausmėje laikė.

Ar neatrodo, kad Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva, jos palikimas vis labiau ištrinami iš mūsų istorinės sąmonės? O numatomas Lietuvos suskirstymas į keturis etnografinius regionus, Klaipėdos kraštą įjungiant į Žemaitiją – ar tai ne „meškos paslauga“ mums visiems?

V.G.: Aktualus klausimas. Vis matau šiandienos Lietuvos mokinio pasą, kuriame pateiktas ir mūsų valstybės žemėlapis – jame nėra išskirtas regionas prie jūros ir marių (nors punktyru, nors „vandens“ ženklu, jaučiamu nuo 1422 m. Melno taikos sutarties), tik Žemaitija… Žinoma, svarbu akcentuoti ir istorinius laikotarpius. Antai vienas prietelius pergyveno, kad po Žemaitija „palandinami“ kuršiai… Kadaise žemaičiai išstūmė kuršius į vakarus, dabar taip norima išstumti paskutinius klaipėdiškius. Bet tai tik švietimo stygius. Jei mokyklos vadovėliuose bus parodyti kelių istorinių laikotarpių žemėlapiai, manau, eis susikalbėti su visais – taip pat ir žemaičiais. O būtų sveika pagerbti ir kuršius, ir lietuvininkus, kurie XIII-XVI amžiais susiformavo iš kuršių, vakarinių žemaičių, Sūduvos pakraščio žmonių. Tuomet ir vėliau atsirado vokietakalbiai kryžiuočiai, zalcburgiškiai kolonistai. Taip ir susiformavo šis gražus kraštas, davęs Lietuvai visa, kas jos kultūroje yra „pirma(s)“ – pradedant knyga, gramatikomis, dainynais, baigiant – spektakliu: ilgą laiką gyvavusį teiginį apie pirmąjį lietuvišką vaidinimą – 1899 m. carinei Latvijai tuomet priklausiusioje Palangoje parodytą Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, dabar jau taisoma – pirmas viešas vaidinimas įvyko Tilžėje, čia 1895 m. suvaidintas Aleksandro Fromo-Gužučio „Kauno pilies išgriovimas 1362“. Su tuo sutiko ir vienatinis žilagalvis lietuviškojo teatro istorijos rašytojas – tik prašė mums patiems „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ puslapiuose pagrįstai nurodyti…

Tad kokios mūsų, visos Lietuvos, priedermės to krašto atžvilgiu? Vis pabrėžiama: vietinių gyventojų nebėra… Jeigu čia gyvenusieji yra žuvę, išvežti, pasitraukę – ar mes nebeturime jiems, jų atminimui jokių priedermių?

V.G.: Taip, prieš visas pervartas, nelaimes Klaipėdos krašte buvo 157 tūkstančiai gyventojų, dabar likę 7-10 tūkstančių. Tikro jų surašymo kaip ir nebuvo, dar ruošiamasi tai padaryti. Paprasčiausia būtų surašyti krašto evangelikus liuteronus, nors jų dalis ir iš Paprūsės, bet vis tiek ir anų dalis iš tos pačios „šaknies“.

O į klausimą galiu taip atsakyti: tai mūsų lietuvybės garbė, ją neigdamas, neigi pats save. Jei mūsų kultūra, lietuvybė buvo palaikoma kažkur Voroneže, Karaliaučiuje, Tilžėje, Petrapilyje ar Varšuvoje, šie nuopelnai turi būti pripažįstami ir čia, Vilniuje, Kaune… Šviesūs žmonės – ypač profesūra, daktarai, rašytojai, mokytojai – visa tai supranta, su jais nesunku susikalbėti. O jei kam tų žinių trūksta – dabar jau yra daug gerų knygų, kurias leidžia ne tik Mažosios Lietuvos Fondas, veikiantis šiaurės Amerikoje, ir, manau, problema ilgainiui išsispręs. Be to, esu pasiūlęs idėją – jau kuris laikas vaisingai veikia Mažosios Lietuvos akademija, bet ji dar gali turėti ir savas kolegijas: Bitėnuose – Martyno Jankaus, Šilutėje – Hugo Scheu‘jaus, Vilniuje – Abraomo Kulviečio, Klaipėdoje, tarkim, Adomo Brako kolegija ir kitas. Tos kolegijos žiemą mus sukviestų prie studijų stalų, į koncertų, teatrų sales, o vasarą veiktų stovyklos suaugusiems ir vaikams. Galime tik dėkavoti, pasidžiaugti, kad mūsų Bažnyčia atlaikė visas negandas; o dabar jai patalkina ir įvairūs kraštiečių sambūriai – ir „Vilko vaikų“, ir vokiečių, ir lietuvininkų; veikia net ir prūsų draugija.

Taigi, ketu ir popieriuje išdėstyti šį kolegijų įkūrimo, veiklos sumanymą, projektą, jį būtinai pateiksiu šiemetiniam – jau dvidešimtajam – lietuvininkų bendrijos susiėjimui. Taigi ir vėlekos galės susieiti tiek krašto žmonės, tiek ir mylėtojai iš tėvonijų ir viso pasaulio š. m. gegužės 23 d. Jubiliejų prieteliškai ir broliškai švęsime su vokiečių bendrija; mūsų dabartinis pirmininkas Jonas Jogutis su jų vadove Magdute Piklaps jau yra sutaręs. P. Magdutė man vis antrino: „Mes tik kartu, tik apsikabinę ką nors padarysime“. Iš pradžių lietuvininkai ir vokiečiai buvo lyg ir atsiriboję vieni nuo kitų, dabar vėl ir vėl artimai sueiname.

Ties lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikla norėčiau kiek ir stabtelti. Ar nemanote, kad ši bendrija laikosi pernelyg pasyviai, neišsako savo pozicijos opiais šiandienos klausimais – tarkim, kai Klaipėdoje besikurianti Žemaičių partija pasiremia šios bendrijos vardu?

V.G.: Taip, ir man tokie pamąstymai kyla. Kažkada pirmasis mūsų Seimelio primininkas Viktoras Petraitis yra skeptiškai pasisakęs, kad greitai bendrija taps kraštiečių ir krašto mylėtojų „kafijos klubu“… Kodėl gi ne, galim ir tokiu klubu būti, svarbu, kad gyvuotume. Dabar bendrijai vadovauja jau ketvirtas pirmininkas – Jonas Jogutis, kaip ir pirmasis – inžinerinio išsilavinimo, bet pedagoginio patyrimo, dalykiškai mąstantis žmogus, be to, gerokai įsigilinęs į paveldosaugos klausimus. Šiaip ar taip, jeigu mums opūs klausimai dar kurį laiką ir „guli stalčiuose“, bet aušta laikas ir juos teikti. Nesame apsnūdę, turim savo požiūrį ir į šiandienos aktualijas. O prieš dvidešimt metų kartu su Sąjūdžiu kilo ir visų tautinių mažumų, etnokultūrinių kraštų sąjūdis. Kadangi nebuvom kokia tautinė grupė, esam ir lietuviai, ir už lietuvybę, tai visi tautinėms mažumoms skirti įstatymai mus lyg ir „aplenkia“. Bet iš prigimties aš esmi optimistas: didžiojo „šaktarpio“ – to meto, kai nieko negali buvo imtis – pabaigos jau esam sulaukę.

Matyt, ne tik asmeniniai išgyvenimai, bet ir istorinė-kultūrinė atmintis išsakoma įvairiomis kūrybos formomis (žinau, kad ką tik Mažvydo bibliotekoje baigėsi Jūsų tapybos darbų paroda)?

V.G.: Jau rašau atsiminimus, kurie turėtų „gulti‘ į knyga „Konvalijos iš Klaipėdos“ (taip Mama vadino pakalnutes). Ir eilėraščius rašau – kraštietė Ieva Jankutė, pargrįžusi į Klaipėdą iš pasaulio, teiraujasi kodėl jie gražaus liūdesio kupini… Aliejinė tapyba, akvarelės, grafika (raižau metalą, linoleumą) – viskas yra tarsi „atsiminimai vaizdais“. Dar nė vieno darbo nesu pardavęs – tik padovanojęs ar paskolinęs; nemažai jų dabar giminių, draugų namuose, taip pat – Tėvo tėviškės Gardamo mokykloje… Galiu pasidžiaugti, kad net darbas bibliotekoje yra tai, ko nuo mažų dienų norėjau – vos gimęs buvau „tarp knygų“. Norėčiau tarp knygų – taip pat ir tarp žmonių – gyvenimą ir pabaigti. Niekur kitur nenoriu išvažiuoti gyventi, nors pasidairyti po pasaulį traukia ir apsčiai keliauju – daug kur buvau, net lietuvių Čikagoje. Norėtųsi aplankyti ir Martyno Jankaus vaikaitį Endrių Kristupą Jankų Tasmanijos saloje ar pusbrolį Dieterį Manfredą Gocentą (abu Australijoje).

Vienok, laimingiausias esu sugrįžęs į namus – čia, kur mano ir brolio Jurgio šeima, kur savas tėvonijų kraštas.

Voruta. – 2009, kov. 7. nr. 5 (671), 4, 6.

Kalbėjosi Paulius Petraitis, Astrida Petraitytė, Vilnius, 2009 m. vasario 11 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 2:48 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →