Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kukaitiškių surinkimas

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Kukaitiškiai („Kukatiškiai“, „Kukatiškių draugija“), Kukaitiškių surinkimas, surinkimininkų šaka, gavusi pavadinimą iš savo įkūrėjo Kristupo Kukaičio

Kukaitiškiai („Kukatiškiai“, „Kukatiškių draugija“), Kukaitiškių surinkimas, surinkimininkų šaka, gavusi pavadinimą iš savo įkūrėjo Kristupo Kukaičio (Christoph Kukatis) (1844 XI 17 Versmininkuose, Pilkalnio aps. – 1914 VII 27 Tilžėje) pavardės, M. Lietuvoje veikė iki 1939 m. K.Kukaitis buvo paleistas iš kariuomenės pirmojo Gardų Pulko Potsdame dėl įtariamų protinių negalavimų, nes prisivertęs ėmė įkyriai skelbti Dievo Žodį tarnybos draugams, kad ir šie prisiverstų, bet jie iš jo tik šaipėsi. Iš pradžių K.Kukaitis laikėsi prie klimkiškių, vėliau veikė kartu su Duobaičiu, nes dar neturėjo teisės vienas sakyti Dievo Žodį, dar vėliau ėmė veikti savarankiškai. Apie 1876 m. nukeliavo iki Karaliaučiaus, kur vyskupas Faukas (Fauck) leido jam mokykloje laikyti surinkimus. Pamokslavo ir Berlyne, net pačiam karaliui Wilhelmui I. Naujajam surinkimui vadovavo iki mirties. K.Kukaitis buvo bažnytinių kunigų priešas ir daugelį jų vadino Baalo pranašais. Skelbė, kad nuodėmių atleidimas vyksta per Kristų ir prisivertimas reikalingas visiems, net ir kunigams, o kasdienį žmogaus gyvenimą reikia keisti pagal Evangeliją. Nuo 1881 m. iki mirties redagavo savo vadovaujamos draugijos savaitraštį Pakajaus Paslą (1881–1939), kuris ėjo lietuvių ir vokiečių kalbomis („Friedens-Bote“). Savo surinkimo pagrindu didelių viršininkų protekcija 1885 m. balandžio 27 d. Lazdėnuose (Lazdynai) (Pilkalnio aps.) įsteigė ir teisme įregistravo draugiją Rytprusiškai-ēwangēliškoji Maldų Draugystė, kurios įstatų (1897) pirmasis skirsnelis taip skamba: Mieris šitos Maldų Draugystēs yra tas, ant Išplatinimo Diewo Karalystēs ant Pamato Senojo ir Naujojo Testamento per atsikartotinus Pranešimus ir Išguldymus bibeliškų Žodžių Tikējimą į triwienąjį Diewą pabudinti, kožną neteisų Užmetinējimą atguldyti ir taipo tikrą Krikšczionumą musų suwienytoji Žemēs Bažnyczioje auginti ir tarpdinti (Psalm 95, 6; Ebr. 10, 25). Statute įsakmiai pabrėžta, kad ji veikia evangelikų bažnyčios rėmuose. Kukaitis atstovavo labiau griežtam „raidiškam“ pietizmui, griežtai pasisakydavo prieš kunigus bei reikalaudavo jų prisivertimo, priešingu nebegalėsiąs eiti su bažnyčia. Kukaitis negerdavo stiprių gėrimų, nerūkydavo, nesivaikė madų ir pasaulietinių žaidimų. Griežtai laikėsi M. Liuterio vertimo Biblijos tekstų ir kitų jo pripažintų raštų, buvo priešiškas visokiam pasipūtimui ir veidmainiavimui. K.Kukaitis Trumpame Aprašyme bažnytiškai-ēwngeliškų Maldų Surinkimų Rytprusuose rašo, kad buvo kunigų persekiojamas… tą Darbą, kurį Kristus man bei wisiems Tikintiems uždawęs bei ant Sąžinēs uždējęs, yra jie gaišinti geidawę ir persekinējo manę sawo neczystais Raištais nu Karaliaucziaus iki Berlyno. Nesikišo į politiką, nerodė ryškaus tautinio susipratimo, negynė lietuvių kalbos teisių. Oponuodamas oficialiajai Bažnyčiai, K.Kukaitis labiau sureikšmino surinkimininkų judėjimą nei tikinčiųjų tautybę. Jų tikybinis pietizmas atitolino nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių ir tautinių rūbų nykimo. Namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Turėjo 70-80 sakytojų, iš kurių buvo apie 25 lietuviai, 25 vokiečiai, 29 mozūrai. Kukaitiškių susirinkimas veikė plačiai pasklidęs, išaugęs į žymų tarptautinį dvasinį judėjimą, apėmęs ne tik lietuvius, bet ir pietinius mozūrus bei vokiečius: daugiausia M. Lietuvoje, Suvalkijoje, kur vėliau iš jo išauga Švarco surinkimas, Mozūrijoje ir plačiai Vokietijoje (net iki Vestfalijos kasyklų). Šis surinkimas kritiškai pasisakydavo prieš kunigus, stiprino tikinčiųjų pamaldumą. Buvo rengiami sakytojų susiėjimai arba Konferenzai, kuriuose sprendė draugijos reikalus, buvo mąstoma apie Šv. Rašto dėstymą bei tikėjimo mokslą, skiriami nauji sakytojai. Kukaitiškių sakytojai veikė ir Suvalkijoje, palei Prūsijos sieną. Kukaitiškiai bandė susijungti su klimkiškiais, bet dėl K.Kukaičio užsispyrimo ir anų pasipriešinimo, nepavyko. Minėtini kukaitiškių sakytojai lietuvininkai, sprendžiant iš pavardžių, – Awišus, Babijons, Bajorat, Baldšus, Ditkrist, Dobat, Dumšat, Grigoleit, Gudat, Kalweit, Kanschat, Kiupel, Lingys, Luttat, Petereit, Podšus, Potscha, Raudšus, Tautorat, Thiesys, Tolischus, Trusat, Wisbar.

1901 m. kovo 26 d. Įsrutyje draugija metinėje surinkimo brolių konferencijoje aptarė ir reviduotų Biblijų vartojimą. Buvo siūlyta tas Biblijas nunešti ponui kunigui, užkasti žemėn, bet nutarta visas reviduotas Biblijas, kaip gražios ir brangios jos bebūtų, sudeginti ir iš Maldų Draugijos išgaišinti. Tas nutarimas vėliau K. Kukaičio nedraugų buvo visur linksniuojamas kaip jo asmeninė skaudi nuodėmė. Tų Biblijų nedegino, bet savo surinkimuose vartojo tiktai M. Liuterio verstą Bibliją ir, kad nebūtų painiavos ir išsigalvotų nepagrįstų naujovių, tiktai kvantinį giesmyną. Kukaitiškiai veikė ne tik kaimuose, bet turėjo savo maldos namų ar surinkimų salių ir miestuose (Karaliaučiuje, Berlyne, Bochume, Vatenšeide), chorų bei dūdų orkestrų. Draugijai išaugus į labai plačią ir gausią organizaciją, ėmė rastis nuomonių skirtumų ir tarp pačių kukaitiškių. Savo draugų nuomonės nepaisęs, K.Kukaitis uždraudė savo surinkimuose giedoti chorui, groti dūdų orkestrui ir naudoti kt. muzikos instrumentus, nes tai esą žmogiškas pasididžiavimas, o Dievui iš to menka garbė. Todėl kai kurie jo bendražygiai išsisklaidė, savos srovės nesudarę. Jausdamas savo amžiaus besiartinančią pabaigą, pasenęs ir išvargęs, K.Kukaitis lyg atsisveikinimui ar persilaužimui naujiems žygiams 1914 m. kovo 23 d. Įsrutyje sušaukė konferenciją, kurioje dalyvavo 300 surinkimininkų iš įvairių kraštų. Pats Kukaitis įžegnojo 60 sakytojų pagal Aarono laiminimą iš Mozės knygų. Lietuviškos pavardės : Kukat (įžegnojo sakytojas Maederis [Gotfried Daniel Mäder] iš Berlyno), Dobat, Bajorat, Sausmikat, Gelszinius, Petereit, Katillus, Stirbies, Bandszus, Stassel, Woweries, Schlasza, Kalweit, Milkereit, Dowideit, Lepenies, Dittkrist, Keikut, Raudszus. Keli sakytojai pasipriešino tokiam įžegnojimui, jiems buvo duota 3 mėnesiai apsispręsti. Po Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, kukaitiškiai skilo į dvi kryptis: Idzelio (Idselis, Idzilis) vadovaujama dalis ėjo išvien su vokiškąja krašto bažnyčia, o Šlažo – bendradarbiavo su sakytojo Švarco (Sudargas) vadovaujamu surinkimu, daugiauia veikusiu Suvalkijoje. 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausti ir lietuviški surinkimai. Po Antrojo pasaulinio karo kukaitiškiai užregistruoti V. Vokietijoje kaip ev. maldos draugija Gelsenkirchene (vadovas W. Dworzak). 1980 m. gruodžio 31 d. d-ja turėjo 37 surinkimo vietas, 32 sakytojus, kurių 10 seni ir ligoti. Leidžiamas laikraštis „Friedens-Bote“ (900 egz.), įrašytų narių – 837. Generalinis surinkimas įvyko 1981 m. spalio 10 d. [Gal dar ir dabar veikia ši draugija?]

L: Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Sutaisė kunigas Dr. W. Gaigalatis. – Priekulėje, 1904 (1905), p. 58–60; Gocentas J.J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 80–91; Kilienė M. Kukaičio surinkimai šiandien // Svečias, 1982, nr. 1–2, p. 69–71.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2003 m. liepos 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 1:49 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →