Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kraštovaizdis – svarbi tautinio paveldo dalis

Pagal   /  2014 spalio 24  /  Komentarų nėra

vaizdas į Nemuną prieš tvarkybos darbus (2004) ir po jų (2013)

vaizdas į Nemuną prieš tvarkybos darbus (2004) ir po jų (2013)

vaizdas į Nemuną prieš tvarkybos darbus (2004) ir po jų (2013)

vaizdas į Nemuną prieš tvarkybos darbus (2004) ir po jų (2013)

Lietuvoje yra nedaug vietų, apie kurias sukurta tiek įvairių padavimų, legendų, surinkta istorinių duomenų. Viena iš jų – Rambynas. Ši Nemuno vingio apjuosta, miškais apaugusi aukštuma su papėdėje plytinčiomis lankomis ir tyvuliuojančiais ežerėliais vertinga ne tik praeitimi. Puikus kraštovaizdis, įvairi ir turtinga augalija, žūklautojų bei poilsiautojų pamėgtos vietos sudaro unikalų gamtos vertybių kompleksą Nemuno žemupyje. Kraštovaizdžio reikšmė žmogui Nuo seno žinoma, koks stiprus žmogaus ryšys su žeme. Visos žmonijos raidai svarbi jos teikiama erdvė, ištekliai, o ypač gyvybę palaikanti sistema. Skirtingos gamtinės sąlygos, jų kaita lemia tautų, kultūrų atsiradimą, jų vystymąsi, neretai ir nuopuolį. Mene nuolat prabylama apie tai, kad žemė perduoda ir tam tikrą nuotaiką, kuriai negalime nepasiduoti. Skirtingos reljefo, vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų, archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko savybės lemia didelę fizinės erdvės įvairovę. Remdamiesi protu ir jutimais atpažįstame atskiras vietoves, suvokiame jų visumą –kraštovaizdį. Kaip istorijos atspaudus išsaugantis klodas, kraštovaizdis yra didžiulis dvasinis turtas, vertybinis palikimas, kartu su kalba, teritorija ir papročiais iškylantis kaip vienas svarbiausių tautą vienijančių faktorių. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių mūsų valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje. 2000 m. spalio 20 d. Florencijoje (Italija) Europos Tarybos narės pasirašė Europos kraštovaizdžio konvenciją – tarptautinę sutartį, kurioje apibrėžta, kokią reikšmę žmonėms turi kraštovaizdis,kaip galėtume užtikrinti tvarią jo plėtrą. Lietuva viena pirmųjų (dar 2002 m. spalio 29 d.) ratifikavo šią konvenciją ir pradėjo įgyvendinti jos nuostatas – nukreipti plėtros pastangas į socialiai turtingesnę aplinką, kad visi galėtų dalyvauti ir daryti įtaką plėtros procesams. Tam reikalingas glaudus valdžios institucijų, organizacijų, korporacijų ir privačių asmenų bendradarbiavimas. Europos kraštovaizdžio konvencija pabrėžia prigimtines vietovių vertes, akcentuoja viso kraštovaizdžio vertingumą ir ypač didelę žmogaus –stebėtojo ir veikėjo – reikšmę. Kraštovaizdžio vertė, kurią pripažįsta, įteisina žmonės – bendruomenės, visuomenės, tautos – yra sudedamoji kraštovaizdžio dalis, nes nuo vertybinių nuostatų priklauso tolimesnis jo likimas –apsauga, planavimas, tvarkymas, pertvarkymas, atkūrimas. Neseniai pradėta kalbėti apie kraštovaizdžio ekologiją. Kraštovaizdžio ekologinis stabilumas, vienovė yra gyvybės išlikimo būtinybė. Švarus oras, geriamas vanduo, derlinga žemė, natūralūs klimato reguliavimo, potvynių grėsmės mažinimo, dirvos susidarymo ir apsivalymo mechanizmai – tai tam tikrose vietose nusistovėjusių medžiagų, energijos ir informacijos ryšių rezultatas. Estetinės kraštovaizdžio ypatybės – tai psichologinio komforto, gyvenimo kokybės ir vietovių identiteto dalis. Labai didelės ir didelės estetinės vertės kraštovaizdžiai sudaro tik 14 proc. Lietuvos teritorijos. Tai pajūris, ežeringi kalvynai, gilūs didžiųjų upių slėniai. Daugelyje tokių vietų įsteigtos saugomos teritorijos. Tačiau ne visos vaizdingos vietovės yra saugomose teritorijose. Be to, net ir tokiose teritorijose esantiems vertingiems kraštovaizdžiams, ypač atviriems, vizualinį poveikį gali daryti pakankamai toli (net iki 5 km) esantys taršūs objektai, todėl ypač svarbu tai įvertinti planuojant ūkinę veiklą ne tik saugomose teritorijose, bet ir jų aplinkoje. Kraštovaizdžio ekosistemų stabilumas pasireiškia jų gebėjimu išsaugoti struktūrą ir funkcijas, patiriant išorinį poveikį, kurį sukelia žmogaus veikla (pvz., tarša) ir natūralūs procesai (pvz., gamtos stichijos). Kraštovaizdžio atsparumui užtikrinti turi būti išsaugotas tam tikras vietovių natūralumas. Tuo tikslu nuo 1989 metų Lietuvoje plėtojama gamtinio karkaso sistema – vietovės, kur saugoma natūrali kraštovaizdžio struktūra ir gamtinis pobūdis, ekologinis stabilumas ir estetinė vertė. Čia ūkinė veikla vykdoma tik įvertinus galimą jos poveikį. Skatinama ekologinė žemdirbystė, didinamas miškingumas, saugomi ir plečiami želdynai, renatūralizuojamos vandentakų vagos, skatinamas įvairiapusiškas naudojimo intensyvumo mažinimas ir kt. Lietuvos kraštovaizdis susidarė ir keitėsi veikiamas gamtinių procesų. Reljefo skulptūra, ją užpildanti vandens srovių, pelkynų, ežerynų sistema pradėjo vystytis atsitraukus paskutiniams ledynams prieš 10-12 tūkstančių metų. Poledynmečiu į mūsų kraštą atklydo pirmieji žmonės ir natūralus gamtinis kraštovaizdis ėmė vystytis kaip kultūrinis. Žmogus kraštovaizdį veikia labai įvairiai. Tai susiję su įvairių laikmečių politiniais, ekonominiais reiškiniais, tradicijoms, etninėmis vertybėmis, teisiniu reguliavimu, mokslinėmis ir planavimo sampratomis. XX amžiuje labiausiai pasikeitė kaimiškasis kraštovaizdis, sovietmečiu sunaikinus apie 115 tūkstančių vienkiemių ir jų želdynų, nusausinus apie 80 proc. šalies teritorijos. Buvo pakeistas senasis gyvenviečių tinklas, jo vietoje sukurtos kolūkių gyvenvietės. Greta jų pastatyta daug ir ne visad reikalingų netradicinio dydžio, formos ir medžiagų gamybinių, energetinės sistemos, melioracijos statinių. Senosios pastatų stogų dangos iš šiaudų, nendrių, skiedrų, čerpių pakeistos į šiferines. Tokie reiškiniai vadinami regimąja tarša, kada dėl neracionalios žmogaus veiklos (statant nederančius prie kraštovaizdžio statinius, netinkamai formuojant želdinius, kurie užstoja vaizdingas ir vertingas panoramas) kraštovaizdis praranda estetinę vertę. Jį teršia ir apleisti gyvenamieji bei ūkiniai pastatai, gelžbetoniniai elektros stulpai, nelegalūs atliekų sąvartynai, iškirsti miškų plotai, nerekultivuoti karjerai, nusausintos pelkės, dykvietės ir kt. Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu palyginti dar menkai reguliuoja kraštovaizdžio vizualinės taršos aspektus. Todėl gana stichiškai parenkamos vietos vėjo jėgainėms statyti ir jų parkams kurti – vietos pasirinkimą lemia ne racionalūs, moksliškai pagrįsti teritorijų planavimo kriterijai, o žemės nuosavybės ar nuomos galimybės. Sudėtingą Lietuvos valstybės istoriją atspindi penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Mažoji Lietuva, Suvalkija ir Žemaitija. Iki XIX a. pabaigos –XX a. pradžios labai skyrėsi regionų sodybų ir kaimų stiliai, žmonių aprangos ir elgsenos bruožai, tarmės. Vizualūs regionų bruožai geriausiai atsiskleidžia kaimiškame vietovių kraštovaizdyje. Sukultūrinto kraštovaizdžio istorinis dėmuo –nekilnojamasis kultūros paveldas – praeities palikimas, esantis ne pastatuose, susijęs su konkrečia vieta. Mūsų valstybėje saugoma ne tik pati kultūros vertybė ar vietovė, bet ir jos artimoji aplinka bei apžvelgiamumas. Kultūros paveldo objektai – tai senųjų kaimų gyvenvietės, dvarų ir palivarkų sodybos, miesteliai, bažnytkaimiai, archeologinės ir memorialinės vietos. Gyvą istorinį kraštovaizdį galima išsaugoti tik stiprinant tradicines vietos bendruomenes, saugant nematerialųjį kultūros paveldą, gaivinant senuosius verslus ir amatus. Tik autentiškame kultūriniame kraštovaizdyje gali būti sėkmingai puoselėjama gyvoji etninė kultūra.Vystantis technikos pažangai žmogaus veiklos rezultatai darosi vis labiau matomi. Stengdamiesi bet kokia kaina gauti kuo daugiau produkcijos ir pelno, nebekreipiame dėmesio į tai, kur ir koks objektas bus pastatytas. Dažniausiai tokio neatsakingumo pasekmė – sudarkytas natūralus ar kultūrinis kraštovaizdis. Rambyno apylinkių kraštovaizdis Traukdamasis iš Baltijos aukštumų paskutinysis ledynas Lietuvos teritorijoje buvo sustojęs tris kartus. Jis paliko gerai žinomus Pietų, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos galinių morenų ruožus. Vilkyškių kalvagūbris patenka į Vidurio Lietuvos galinių morenų ruožą. Jo tęsinys eina Karaliaučiaus krašte į rytus nuo Ragainės ir Įsručio. Šiauriau šis ruožas apjuosia Žemaičių aukštumą, Vidurio Lietuvoje priartėja prie Kauno, o toliau Aukštaitijoje įsilieja į Baltijos aukštumas. Ledyno pakraščiui stovint Vilkyškių apylinkėse, jo atnešta ir nusėdusi medžiaga suformavo kelių kilometrų pločio kalvotą ruožą. Atnešta medžiaga įvairi, tačiau vyrauja moreniniai priemoliai ir moliai. Vilkyškių kalvagūbrio formavimasis vyko maždaug prieš 14 tūkstančių metų. Atneštinė nusodinta medžiaga sudarė užtvanką ledyno tirpsmo vandenims. Dėl to jie buvo priversti tekėti į pietus, išilgai galinių morenų ruožo, dabartinio Prėgliaus upės slėnio link. Tik vėliau Nemuno slėnio vandenims pavyko prasiveržti pro kalvagūbrį ir tekėti vakarų kryptimi. O tuometinis pralaužtinis slėnis buvo siauresnis ir apie 20-čia metrų gilesnis. Per tūkstančius metų jis buvo pripildytas aliuvinių sąnašų. Nemuno vandenys tuo metu aktyviai platino slėnį ir ardė jo krantus. Vaga, keisdama padėtį, formavo sudėtingą salpos paviršių. Joje atsirado nemažai iškilimų ir lomų, įvairios formos ir dydžio upinės kilmės ežerėlių – buvusių senvagių. Irstant krantams platėjo Nemuno slėnis, didėjo užliejamų pievų plotai. Pamažu jie tapo derlingomis užliejamomis lankomis su vešlia ir rūšiniu požiūriu turtinga augalija. Nemuno slėnis prie Rambyno kalno išplatėjo iki 1,5 km. Nemuno upė, Vilkyškių kalvagūbrio paviršiaus pobūdis paveikė čia gyvenusių žmonių buities sąlygas, lėmė gamtinių ir iš dalies kultūrinių vertybių atsiradimą ir išlikimą. Žemė abipus Nemuno žemupio- tai istorinė praeityje gyvenusios baltų genties – skalvių – tėvonija. Svarbiausias jos politinis centras buvo Ragainė, o religinis –Rambynas. „Jūros ir Nemuno upių santakoje prie Rambyno kalno yra Šereitlaukio gyvenvietė. Tai ištisas archeologinis kompleksas, kurį taip ir knieti pavadinti antrąja Kernave… Šereitlaukis ne šiaip vietovė. Tai pirmas objektas (neskaitant švento Rambyno kalno), kuris plaukiant Nemunu prieš srovę, iškyla kaip archeologijos paveldo objektas. Ligi tol neaptinkama nė vieno archeologijos paminklo, nes gamtinės sąlygos neleido ten žmonėms kurtis pastoviam gyvenimui. Pavasariniai potvyniai viską nuplaudavo. Tai šio regiono specifika. Šereitlaukis – pirmoji aukštuma prie Nemuno, kur buvo tinkamos sąlygos gyventi… Kiekvieną, plaukusį Nemunu, Rambynas pasitikdavo kaip šventa vieta, paskui Jūros ir Nemuno upių santaka, kur prieš tūkstantį metų buvo įsikūrusi gyvenvietė, vėliau gavusi Šereitlaukio vardą… Dabar turime naujai surastą, šiek tiek tyrinėtą piliakalnį ir vikinginį jo gyvenvietės periodą iš I tūkstantmečio laikotarpio, du vienalaikius I tūkstantmečio vidurio kapinynus (tai rodo gyventojų tankumą), keletą neįtvirtintų gyvenviečių, dvarvietę ir kt… Taigi, nuo 1990 m. daugelį kartų lankiausi apylinkėse ir suradau visą kompleksą naujų archeologijos paminklų. Visa tai surasta pakankamai neseniai, todėl tyrimų duomenys dar nėra išgarsinti. Tik detalesni komplekso tyrimai ateityje leis palyginti Šereitlaukį ir Kernavę. Gal Šereitlaukio kraštovaizdis ir nėra toks įspūdingas kaip Kernavės, tačiau archeologine jo svarba ir ateitimi neabejoju,“ – rašė šią vietovę tyrinėjęs archeologas dr. V. Šimėnas XIII a. pabaigoje Skalvą nukariavo kryžiuočiai ir nuo 1289 metų ji priklausė Ragainės komtūrijai. Nuo XVI a. pabaigos kraštas priklausė Prūsijos kunigaikštystei, vėliau Prūsijos karalystei, Vokietijos imperijai. Ir tik 1923 metais buvo prijungtas prie Lietuvos ir autonomijos teisėmis jai priklausė iki 1939 metų. Po antrojo pasaulinio karo dauguma vietinių krašto gyventojų žuvo karo sumaištyje arba pasitraukė į vakarus. Jų vieton iš įvairių Lietuvos vietovių atsikėlę naujakuriai turėjo prisitaikyti ir susigyventi su kitokia, jiems neįprasta aplinka. Skausminga užkariavimų istorija naikino ir žmones, ir pastatus, ir atmintį. Kraštas buvo alinamas karų, ligų ir priespaudos, apgyvendinant kolonistus ardytas etninis vienalytiškumas, nuo seno čia gyvenusiųjų kultūra. Gražiai senaisiais laikais gyveno lietuvininkai (tai pabrėžė ir svetimšaliai tyrinėtojai), savita jų statyba darė poveikį ir kaimyniniams kraštams, ir pati patyrė išorės įtakų. Senosios gyvenvietės apdairiai taikėsi prie gamtos, pasižyminčios vandenų gausa. Kūrėsi sodybos, plito laisvo plano gyvenvietės, orientuotos į patogų gyvenimą ir darnų sambūvį su aplinka. Krašte griežtų reformų nebuvo, tad kaimų sandara labiausiai priklausė nuo gamtos. Vėliau dalis sodybų perstatytos pagal geometrinį stačiakampio planą – vakarietišką pavyzdį ir valdžios nurodymus, tačiau išlaikė funkcinių erdvių padalijimą, želdinių gausą. „Žvelgiant į kelių šimtmečių Pagėgių ir jų apylinkių istoriją, akivaizdu, kad nuo pat Vokiečių ordino įsitvirtinimo XIII amžiuje kraštas pateko ir iki XX a. pradžios išliko vokiškos/prūsiškos valstybinės, ekonominės, kultūrinės įtakos sferoje. Po XIX a. pradžioje Prūsijos karalystėje pravestų reformų kapitalizmo vystymasis pasiekė atokiausius valstybės pakraščius – 1850 m. pro Pagėgius nutiesiamas Tilžės-Klaipėdos kelias, 1875 m. kraštovaizdį pakeičia ir vietovių ekonominį gyvenimą pagyvina tarp Tilžės ir Klaipėdos pradėjęs kursuoti traukinys, nuo XX a. pradžios kraštą išraižo siaurojo geležinkelio linijos. Kultūrinius impulsus skleidė evangelikų liuteronų bažnyčios, mokyklos, kurių tankus tinklas buvo suformuotas nuo XVIII a. vidurio….Čia gimusių ir dirbusių žmonių, tiek lietuvių, tiek vokiečių, kurių brydės tapo neatsiejama krašto dalimi, suskaičiuotume ne vieną dešimtį… Galima numanyti, jog žodžio kūrėjams įkvėpimo suteikdavo gamtos vaizdiniai: Nemuno vingiai, padavimais ir legendomis apipintas Rambyno kalnas, piliakalniai, Bitės, Gėgės upeliai, miškų tankynės…Pagėgiai ir aplinkinės vietovės, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, yra savitas istorijos paženklintas regionas. Važiuodami keliais, jau iš tolo pastebėsime raudonplyčių bažnyčių, anuometinių mokyklų, pašto agentūrų statinius. Laukuose pūpsančiuose medžių ir krūmų gojeliuose aptiksime senąsias evangelikų-liuteronų kapines,“– taip kraštovaizdžio savitumą apibūdino dr. S. Pocytė. Nors 1960 metais ši netoli Pagėgių esanti vaizdinga vietovė buvo paskelbta Rambyno landšaftiniu draustiniu, sovietmečiu visoje Lietuvoje vykdyta drastiška kraštovaizdžio keitimo politika skaudžiai palietė ir Rambyno apylinkes. Kai kraštą paliko dauguma vietinių gyventojų, dalyje sodybų apsigyveno naujakuriai, kitos, neprižiūrimos, pamažu nyko arba buvo naikinamos: jas ardė ir naudojo kurui. Todėl palyginti labai tankiai apgyvendintas kraštas pamažu ištuštėjo. Kaimuose liko tik apie trečdalis buvusių sodybų. Gyvenvietėse buvo pakeista kelių struktūra, ūkiniai dvarų sodybų pastatai perstatyti ir paversti fermų kompleksais. Bažnyčios, nugriovus bokštus, tapo sandėliais, kapinės apleistos ir išvogtos, sunaikinta dauguma vienkiemių sodybų, pakeistas gyvenviečių centrų išplanavimas (Bitėnuose, Opstainiuose ir kt.). Pastatyta daugybė naujų didžiulių kolektyvizuotam žemės ūkiui reikalingų statinių: sandėlių, žolės miltų gamybos įrenginių, fermų. Nuo Šereiklaukio iki Bitėnų per potvynio užliejamas lankas buvo nutiestas naujas žvyrkelis, Bitėnus ir Nemuną perskrodė aukštos įtampos antžeminė elektros linija į Rusiją. Šereiklaukio girioje pamažu nyko dvaro palivarko sodyba (Dalnitza), dvaro koplyčia ir kapinės – Koplyčkalnis, Eiguvos sodyba (dar vadinama Stoškyne). Sunaikintas dvaro malūnas ir prie jo buvęs tvenkinys, pamažu nyko rūsys, dvaro parkas, medžių alėjos. Dar labiau naikinimo procesai paspartėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Buvo padaryta esminė klaida leidžiant privatizuoti išlikusius dvarų pastatus, dėl to dabartinė jų situacija apgailėtina. Nors dvarų sodybos vėliau buvo paskelbtos valstybės saugomais objektais ir įrašytos į paminklų sąrašą, daugelio būklė tebėra tragiška. Labiau pasisekė tiems pastatams, kurie pateko į valstybinių įstaigų arba verslininkų rankas ir yra tvarkomi (Vilkyškių dvaro rūmai ir arklidė) arba juos ruošiamasi tvarkyti (AB „Vilkyškių pieninė“ priklausantis dvaro pastatas Vilkyškių miestelio centre). Pastatai, kurių vidaus patalpos buvo privatizuotos kaip butai (Šereiklaukio dvaro tarnų namai, spirito varykla, Pempynės dvaro gyvenamasis namas, du Vilkyškių dvaro pastatai Šereikos gatvėje) arba kaip ūkiniai pastatai, kurie tiesiog išdalinti už pajus be jokių įpareigojimų (Šereiklaukio dvaro arklidės ir svirnas, Pempynės dvaro svirnas, Palumpių dvaro ūkiniai pastatai), sunyko labiausiai, nes niekas jais nesirūpino: neremontavo stogų, pamatų, bendrųjų patalpų, kai kurių ūkinių pastatų netgi juridiškai neįteisino kaip turto. Tokie pastatai kurį laiką buvo naudojami, o vėliau tiesiog apleisti ir palikti sugriūti. Dabar jie yra avarinės būklės (ūkinis pastatas prie Šereiklaukio dvaro spirito varyklos) arba beveik avariniai (Vilkyškių dvaro svirnas, Šereiklaukio dvaro svirnas, rūsys, Pempynės dvaro svirnas, Palumpių dvaro rūmai). Opstainių dvaras iš kraštovaizdžio buvo tiesiog ištrintas – jį sunaikinus nutiestas kelias, o dvaro buvimą liudija išlikę tik parko fragmentai ir istoriniai šaltiniai. Taip atsitiko ir su Raudondvariu, apie kurio egzistavimą primena vien želdynų likučiai, pastato pamatai ir vienišas žlaugtų bokštas (identiškas išlikusiems Šereiklaukio dvare). Jie išryškėjo kraštovaizdyje tik sunaikinus Raudondvario fermų griuvėsius. 1992 metais, siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti, Rambyno landšaftinio draustinio bazėje įkurtas Rambyno regioninis parkas. 2001 m. pradėjo darbą Rambyno regioninio parko direkcija. Todėl per pastarąjį dešimtmetį Rambyno apylinkių kraštovaizdis pamažu keitėsi. Tai tapo ypač akivaizdu sunaikinus bemaž visus apleistus ir griūvančius buvusius žemės ūkio pastatus, rekultivavus gretimas pažeistas teritorijas. Dėl to pagražėjo Šereiklaukio ir Pempynės dvarviečių aplinka, nugriauti apleistų gamybinių pastatų likučiai Bardėnų, Opstainių, Raudondvario kaimuose. Kitas teigiamas pokytis – lankytojams pritaikytos parko archeologinio paveldo vertybės: piliakalniai Vilkyškių, Opstainių ir Šereiklaukio kaimuose bei legendinis Rambynas, nuo kurio atsiveria puiki Nemuno ir Ragainės bei Tilžės panorama. Rambyno regioninio parko kraštovaizdį pamažu gražina atnaujinamos sodybos, ypač sodybų stogai. Malonu, kad daugelis žmonių stogo dangai geranoriškai pasirenka molio čerpių spalvą, būdingą šiam kraštui, keisdami langus, išlaiko tradicinį langų sudalinimo stilių, apdailai renkasi tradicines statybines medžiagas. Deja, taip daro toli gražu ne visi. Tenka pripažinti, kad labiausiai Rambyno apylinkėse sunaikintas ir sunykęs medinis paveldas – mediniai sodybų statiniai. Kai kurie dėl prarastos vertės ir šiandien išbraukiami iš valstybės saugomų sąrašo. Tik labai subtilus supratimas ir sąmoningumas juos gali išgelbėti ir prikelti naujam gyvenimui. Kraštovaizdžiui tiktų ir rekonstruoti ar nauji mediniai kraštui būdingos architektūros sodybų pastatai, bet tokių statoma kol kas dar labai mažai. Džiugu, kad svarbiausi Rambyno regioninio parko gyvenviečių tinkuoti mūriniai ir raudonplyčiai pastatai turi šeimininkus ir yra prižiūrimi, tad tikėtina, kad jie dar ilgai neišnyks iš tradicinio kultūrinio kraštovaizdžio. Tai ypač pasakytina apie naujam gyvenimui prikeltas senųjų krašto mokyklų sodybas Bardėnuose, Šereiklaukyje ir Vilkyškiuose, smuklių ir restoranų sodybas Bitėnuose, bažnyčias ir jų sodybas Vilkyškiuose. Teigiamų pokyčių pastebima ir gamtiniame kraštovaizdyje. Prieš 700-800 metų kraštas buvo ištisai apaugęs miškais ir tik palei upes, upelius kūrėsi gyvenvietės. Vėliau miškų sumažėjo, bet dėl kalvoto reljefo, kuris netiko žemės ūkiui, ir dėl to, kad greta nebuvo didžiųjų kelių ir miestų, žmogaus poveikis miškui buvo ribotas. Nors istoriniai šaltiniai užsimena, kad nemažai Šereiklaukio girios XIX a. buvo išpjauta ir vėl atsodinta, visgi didelė dabartinio miško dalis yra savaiminės kilmės. Dėl vertingų buveinių Šereiklaukio miško diduma priklauso svarbiam Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“. Išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera vis labiau apauga mišku, o pastaraisiais metais jau pradedama ir apželdinti – tai dar labiau pabrėš jos ryškumą. Taigi, didžiausia Rambyno apylinkių kraštovaizdžio vertybė – jo mozaikiškumas. Vėjo jėgainių grėsmė Lietuvoje yra parengta daug strateginių ir teritorijų planavimo dokumentų. Sukurta pakankamai gera įstatymų bazė ūkinei veiklai reguliuoti bei vertingiems gamtiniams bei kultūriniams kraštovaizdžiams saugoti. Vertingiausiose ir gražiausiose vietovėse įkurti valstybiniai parkai ir draustiniai, daugelio jų tikslai taip pat susiję su vertingiausių kraštovaizdžių išsaugojimu. Lietuvos Respublikos bendrajame plane, Tauragės apskrities ir Pagėgių savivaldybės bendruosiuose planuose, Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane nubrėžtos labai aiškios ir perspektyvios gairės Rambyno apylinkių kraštovaizdžiui saugoti ir puoselėti. Geografinė vietovės padėtis, geomorfologija ir geologinė sandara lemia jos svarbą ne tik vertybių apsaugos požiūriu (tuo tikslu įsteigtas Rambyno regioninis parkas). Rambyno apylinkių kraštovaizdis turi didžiulę reikšmę visam kraštui, regionui ir valstybei kaip viena iš svarbiausių vieningo Lietuvos gamtinio karkaso grandžių, kur saugoma kraštovaizdžio erdvinė teritorinė struktūra ir gamtinis pobūdis, ekologinis stabilumas, estetinė vertė. Rambyno regioninis parkas, aplinkinės teritorijos, platūs Nemuno ir Jūros upių slėniai –visa tai Lietuvos gamtinio karkaso nacionalinės svarbos geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių dalys, kuriose privaloma saugoti bei gausinti esamus kraštovaizdžio natūralumą išsaugančius elementus, kurie padėtų valdyti kompensacines kraštovaizdžio funkcijas bei garantuotų jo struktūros stabilumą. Pagėgių savivaldybės bendrojo plano sprendimai gamtinio karkaso stiprinimo, kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo srityje numato plėsti saugomų teritorijų tinklą, išlaikyti upių ir upelių, kaip gamtinio karkaso sudedamųjų dalių, gamtinės aplinkos kokybę, minimizuojant šiose teritorijose ūkinę veiklą, griežtai ribojant intensyvų žemės ūkį bei urbanizaciją. Numatyta parengti Pagėgių savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio planą, vadovaujantis Europos kraštovaizdžio konvencija; vykdyti kraštovaizdžio monitoringą jautriausio geopotencialo teritorijose; vykdyti priemones ir veiksmus, būtinus kraštovaizdžiui išsaugoti; vėjo energetiką plėtoti tik kraštotvarkos požiūriu skurdžiose teritorijose ir kt. Pagėgių savivaldybės bendrojo plano sprendimuose teigiama, kad įvertinant Pagėgių savivaldybės teritorijos ypatumus, palankius vėjo jėgainėms statyti ir eksploatuoti, naujų pramoninių elektrinių statyba numatoma tik Stoniškių seniūnijos Aleknų, Naujapievio, Pageldėnų, Pakamonių kaimų gretimybėse. Numatyta parengti alternatyvios energetikos (vėjo jėgainių, geoterminių vandenų) Pagėgių savivaldybėje galimybių studiją ir kraštovaizdžio priemonių planą, padėsiantį sumažinti negatyvų vėjo jėgainių poveikį kraštovaizdžiui ir žmonėms. LR Aplinkos ministerijos užsakymu parengtame Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane Rambyno regioninis parkas ir aplink jį esančios agrarinės teritorijos visapusiškai moksliškai pagrindžiant yra įvardytos kaip probleminiai gamtiniai kompleksai(tai miškingi slėniai ir raguvos (daugiausia parke), agrarinės kalvotos takoskyros ir agrariniai upių slėniai ir senslėniai (agrarinės teritorijos parko aplinkoje), kurių naudojimą būtina kreipti tausojimo linkme. Tokių teritorijų racionalus tausojantis naudojimas bei atitinkamos agroželdinių sistemos vystymo programos turi būti pagrindinės formuojant Lietuvos gamtinį karkasą ir didinant kraštovaizdžio ekologinį stabilumą. Rambyno regioninis parkas yra labai kompaktiška ir sąlyginai nedidelio ploto saugoma teritorija, tad pramoninių vėjo jėgainių atsiradimas artimoje jo aplinkoje neigiamai paveiktų parko kraštovaizdį ir sukeltų didžiulę grėsmę parko biologinei įvairovei (ypač retųjų paukščių, žinduolių rūšims) ir vietos gyventojams. Šiuo metu netoli Rambyno vykstantys pokyčiai – vėjo jėgainių statyba Natkiškių, Lumpėnų ir Pagėgių seniūnijose (stato UAB „Amberwind“) – leidžia abejoti, ar Pagėgių savivaldybėje vadovaujamasi teisės aktais ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendimais. Vėjo energetika susidomėjusių ir numatomu pelnu suinteresuotų verslininkų (ir ne tik jų) ketinimai siekia dar toliau. UAB „Baltijos vėjas“ norėtų įrengti net 5 vėjo jėgainių parkus labai artimoje Rambyno regioninio parko aplinkoje (Pagėgių savivaldybės Tarybos sprendimais 2013-11-26 Nr. T-224 ir Nr. T-225 leista pradėti rengti detaliuosius planus vėjo jėgainių parkų statybai Lumpėnų ir Vilkyškių seniūnijose: Trakininkų, Šakininkų, Sodėnų, Strazdų, Strazdelių, Lumpėnų, Pempynės, Bardėnų, Bitėnų, Opstainėlių, Palumpių kaimuose ir Vilkyškių mietelyje).Kyla pagrįstas klausimas, ar Pagėgių savivaldybėje įgyvendinama Europos ir Lietuvos kraštovaizdžio politika? O gal Pagėgiai nei Lietuvoje, nei Europoje? Gamtinių išteklių paskirstymas yra politinis klausimas, todėl būtinas konstruktyvus vietos politikų ir visuomenės dialogas priimant teisingus sprendimus. Jie turėtų patenkinti visuomenės interesus, neleisti ekonomiškai stiprioms grupėms (tik pelnu suinteresuotiems verslininkams -energetikams, stambiems žemvaldžiams) arba nesusipratusiems ir lengvu pinigu susigundžiusiems smulkesniems žemės savininkams pasiglemžti daugiau išteklių ekonomiškai silpnesnių – paprastų kaimo žmonių, silpnų ir nesavarankiškų bendruomenių – sąskaita. Argi galima parduoti Rambyną – krašto stiprybę, sveikatą, grožį, garbę, mūsų vaikų ir krašto Ateitį? Ar verslininkų pažadėti pinigai kasmetiniams miesto renginiams, šventėms ir kaimų bendruomenėms nebus pernelyg pigus užmokestis už sudrumstą žmonių ramybę, prarastą sveikatą ir psichologinį komfortą, sugadintą kraštovaizdį, už paukščių, užsimušusių į vėjo jėgainių sparnus, gyvybes, galbūt išnykusias gyvūnijos rūšis… Ar nedegins delnų pinigai, gauti už Rambyną, apsuptą ir suspaustą iš visų pusių, jeigu jo apžvelgti ir nuo jo pažvelgti nebegalėsime… Jau nuo senų laikų per Bitėnus iš Rusijos pusės driekiasi elektros linija, Rambyno kraštovaizdžio draustinį skrodžia ir toliau skros atnaujinta orinė aukštos įtampos linija iš Bitėnų į Pagėgius. O jei iš vakarų pusės Rambyną suspaus vėjo jėgainių parkai Bardėnų, Šakininkų, Trakininkų kaimuose, iš šiaurinės pusės apguls vėjo jėgainės Lumpėnų, Bitėnų, Opstainėlių, Palumpių kaimuose… Kuo Rambynas kvėpuos? O gal ateityje vėjo jėgainės ir bus tie didieji pasikeitimai Rambyno aplinkoje, dėl kurių turistai turėtų čia atvažiuoti? XIX amžiuje gyvenęs ir dirbęs Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Eduardas Gizevijus tobulą Vilkyškių gūbrio ir Nemuno slėnio lygumos derinį pavadino lietuviškąja Šveicarija, nutapė daugybę šio gamtovaizdžio peizažų. Mūsų krašto grožis įkvepia ne tik poetus, rašytojus ir kitus menininkus, bet ir beveik kiekvieną, čia apsilankiusį. Kad Rambynas įkvėptų, jis pats turi kvėpuoti – jam reikia erdvės. Nesuspauskime jo…

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →