Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Klaipėdos miesto istorijos 2 d.

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Kaip jau buvo pranešta anksčiau, šiandien 18 valandą Ievos Simonaitytės bibliotekoje bus pristatyta „Drukos“ leidyklos išleista istoriko, Klaipėdos universiteto docento Vyganto Vareikio knyga „Devyniasdešimt devynios Klaipėdos miesto istorijos“, kurioje pasakojama apie Klaipėdos miesto istorinę raidą, kultūros įvykius, žymias datas ir miestiečių kasdienybę. Šiandien Jūsų dėmesiui pateikiame dar keletą istorijų iš šios knygos.

Kaip jau buvo pranešta anksčiau, šiandien 18 valandą Ievos Simonaitytės bibliotekoje bus pristatyta „Drukos“ leidyklos išleista istoriko, Klaipėdos universiteto docento Vyganto Vareikio knyga „Devyniasdešimt devynios Klaipėdos miesto istorijos“, kurioje pasakojama apie Klaipėdos miesto istorinę raidą, kultūros įvykius, žymias datas ir miestiečių kasdienybę. Šiandien Jūsų dėmesiui pateikiame dar keletą istorijų iš šios knygos.

Kontrabanda

Viešnagės Klaipėdoje metu XIX amžiaus pradžioje rusų keliautojas P. Rozenvalis pastebėjo, jog čia „siaubingai ir begėdiškai varoma kontrabandinė prekyba, o dauguma pirklių įsirengę didžiulius sandėlius pas kaimyninius dvarininkus, kurie verčiasi transportavimu ir kontrabanda. Kolonijinės prekės, už kurias Prūsijoje paprastai reikia mokėti didesnį muitą negu Rusijoje, atgabenamos iš Rusijos, tuo tarpu manufaktūrinės prekės gabenamos iš Klaipėdos Rusijon.“

Kadangi Rusijos gyventojai sunaudodavo daug įvairių plataus vartojimo pramoninių prekių, nelegali logistika Klaipėdos pasienyje veikė efektyviai, tuo labiau kad ir muitininkai buvo menkai apmokami, „tad turėjo būti be galo dorybingi, kad net bado akivaizdoje neimtų kyšių. Su kazokais, saugančiais sieną, taip pat galima lengvai susitarti“.

Feinšteino karčemoje Nemirsetoje rinkdavosi vyrai ir laukdavo užsakymų, nes kontrabandinių prekių gabenimas duodavo daugiau uždarbio negu sunki žvejo profesija. Pasienio gyventojai suderindavo šiuos užsiėmimus: žvejai naktimis gabendavo valtimis spiritą, cigaretes, pramonės gaminius, o dienomis žvejodavo. Kontrabandinių prekių gabenimas kai kuriems pasienio gyventojams buvo tapęs pelningu verslu.

Šis nelegalus verslas nenutrūko ir po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Per jūros sieną buriniais ir irkliniais laivais masiškai buvo pradėtas gabenti spiritas, bet per visus 1923 metus silpnai pasirengę Lietuvos pasieniečiai sulaikė vos vieną irklinį laivą. Nė vieno pakrauto arklio tempiamo vežimo ar rogių. Kaip prisiminė humanitaras Bronys Savukynas, sviestą į Vokietiją veždavo dviračių rėmuose: supildavo nuėmę dviračio sėdynę, o pergabenę pašildydavo ir sviestas ištekėdavo. Paguldytus arklius, kad pasieniečiai nematytų, per marias plukdydavo valtimis.

Sienos apsaugą perėmus pasienio policijai, per vienerius metus – 1924-uosius, – neskaitant pinigų, buvo konfiskuota 16 burinių ir irklinių laivų, 12 vežimų ir rogių, 10 arklių su pakinktais.

Šuolis už „geležinės uždangos“

„Kas būtų, jeigu staiga būtų atidarytos sienos? Reikėtų pasitraukti į šalį, kad bėgdami nesumindžiotų“, – klajojo toks anekdotas Brežnevo laikais.

Daugiausiai galimybių prasmukti už „geležinės uždangos“ turėjo jūreiviai, kurie po kruopštaus patikrinimo išplaukdavo į užsienio reisus. Uostai visada būdavo atviresni svetimoms įtakoms, tad Klaipėdos saugumiečiai turėdavo būti ypač akylūs. Lietuviais nebuvo pasitikima. Kaip liudija dokumentai, – ne be pagrindo. Nervingas ir sunkus buvo etatinių saugumiečių – pirmųjų kapitonų padėjėjų – darbas: stebėti įgulos politines nuotaikas, kad į krantą po tris išleisti jūreiviai akylai prižiūrėtų vienas kitą.

Pirmieji išmainiusieji Stalino saulę į supuvusį kapitalizmą buvo mažojo žvejybinio tralerio MPT-85 „Samum“ kapitonas L. Kublickas, meistras J. Grišmanauskas ir jūreivis E. Paulauskas, kurie 1951 metais užrakino kajutėje tris kitus komandos narius ir Švedijos teritoriniuose vandenyse valtimi pabėgo į Elando salą. Visi trys už akių buvo nuteisti mirties bausme.

1955 metais žvejybinio tralerio jūreivis Pranciškus Adomavičius pasiliko Danijos uoste. 1963 m. liepos 18 d. tanklaivio „Alytus“ jūreiviai J. Vaitkevičius ir A. Bibrys Halifakso uoste kreipėsi į Kanados valdžią, prašydami suteikti politinį prieglobstį. Atlydžio metais sovietų teismo nuosprendžiai suminkštėjo – abu jūreiviai buvo nuteisti už akių „tik“ 10 metų pataisos darbų.

1968 m. spalio 11 d. motorlaiviui „Igarkales“ stovint Briuselio uoste, jūreivis Juozas Gurskas į jį negrįžo. 1972 m. rugpjūčio mėnesį žvejybinio laivo „Višera“ radistas Vytautas Gadliauskas paprašė politinio prieglobsčio Graikijos uoste. 1973 m. vasario mėnesį tanklaiviui „Žalgiris“ stovint Kylio uoste Klaipėdos refrižeratorių bazės uosto jūreivis Eugenijus Mežlaiškis negrįžo į laivą. 1974 m. rugpjūčio 16 d. laivui „K. Preikšas“ stovint Prancūzijos Bulon Siur Mer uoste, radiooperatorius Jonas Stankevičius pabėgo iš laivo ir kreipėsi į valdžią, prašydamas politinio prieglobsčio.

Prisimenant, kad jūreiviai buvo ypač stebimi, pabėgėlių sąrašas nemenkas.

Vygantas Vareikis, „http://www.ve.lt/?data=2008-12-17&rub=1065924810&id=1229450452“, 2008 m. gruodžio 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 9:24 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →