Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Klaipėdos miestas ir kraštas, kur gyvena naujakuriai ir klaipėdiškiai

Pagal   /  2016 gruodžio 21  /  Komentarų nėra

klaipedos-miestas-ir-krastas-kur-gyvena-naujakuriai-ir-klaipediskiai

© I. Simonaitytės bibliotekos nuotr.

Vytautas A. GOCENTAS, www.mazoji-lietuva.lt

II pasaulinio karo saulėlydyje sovietinė raudonoji armija įžengė į Trečiojo Reicho teritorijas. Klaipėda ir apylinkės buvo pirmasis karo grobis – 1944 m. spalio 9 d. – 1945 m. sausio 28 d. į šias vietoves atžygiavo ir 16-oji šaulių divizija – lietuviškoji, Klaipėdos vardo.

Ilgai nebuvo tokios sniegingos ir speiguotos žiemos – stigo malkų ir anglių, vandens ir duonos. Karinė įgula ir komendantūra ėmė registruoti išlikusius gyventojus. Jų – vos keletas. Vėliau į uostamiestį ir kraštą agituojami keltis ne tik Didžiosios Lietuvos, bet plačiosios sovietinės tėvynės gyventojai.

Naujakuriai tampa pokario miesto ir krašto šeimininkai, atsineša savo papročius, tradicijas. Centrinės sovietinės Lietuvos įstaigos taip pat naujos ideologijos, kupinos naujų funkcionierių, nebūtinai vietinių, o dažniau iš dar tolimesnio sovietijos centro – visi jie imasi atkurti gyvenimą. Greičiau pertvarkyti neretai pagal rytinio kaimyno pasaulio ir jo gyvensenos supratimą bei tvarką – visomis išgalėmis ir formomis skuba internacionalinė pagalbą, kad pertvarkytų vokiško imperializmo paveiktą miestą ir kraštą…

Šišioniškiai arba vietos gyventojai – prislėgti, išgąsdinti, netikri dėl šiandienos ar rytdienos… Neužilgo jie išgyveną trėmimą į Sibiro atšiaurias platybes, o susidarius galimybei iškeliauti į pokario Vokietijas – iš miesto, krašto ir tremties į etninę vokiečių žemę išvyksta kaip repatriantai, t.y. sugrįžtantys į tėvynę. Jie dar nežinojo, kad toje tėvynėje gaus žalias korteles vietoje piliečių dokumento, kad turės prasimaitinti pagal maisto korteles, o dirbti pačius prasčiausius ir fizinės ištvermės reikalaujančius darbus… Vietos vokiečiai juos atpažino iš kiek kitokios kalbėsenos – klaipėdiškiai ir rytprūsiečiai čia buvo priimti kaip kito krašto gyventojai, auslenderiai.

———————-

Iki skaudžios ribos, iki kapinių tvoros prispausti senieji miesto ir krašto gyventojai – neteko namų ir žemės, gyvulių ir padargų, neteko savo bažnyčių ir kapinių, kuriose ilsėjosi šimtmečiais laidoti tėvai, senoliai, probočiai… Vis kilo baisingos kolektyvizacijos ir industrializacijos bangos, o bet koks organizuotas ankstesnis vietos gaivalas turėjo būti įveiktas ir parblokštas. Ne tik privatinė nuosavybė, bet ir krikščioniškojo pasaulio suvokimo atributai – bažnyčios ir parapijos, konfesinės kapinaitės trukdė naujo gyvenimo statybai ir sąrangai. Didžiojoje Lietuvoje tai ėjosi kiek kitaip, nes vietos gyventojų buvo didesnioji dalis – na bent jau kaimiškose ir miestelių vietovėse. Gi Klaipėdoje ir krašte šišioniškis – įbaugintas ir netikras, vienišas ir nuščiuvęs…

Žinia, jie – fašistai, fricai, Hitlerio pakalikai ir parankiniai, vokiškos atskalūnų bažnyčios parapijiečiai. Tos sovietinių pareigūnų klijuojamos etiketės žeidė senųjų klaipėdiškių, lietuvininkų, evangelikų širdis ir jausmus, trypė garbės ir sąžinės suvokimą… Nuo 1944-ųjų iki 1990-ųjų metų tęsėsi miesto ir krašto gyvensenos generalinė rekonstrukcija – išliko sumenkę grebėstai, kurie nebegalėjo ir neturėjo priminti buvusio gyvenimo papročių, tradicijų ir ritmo… Kuomet šiandien mėginama sutvarkyti senoji Klaipėdos piliavietė, girdisi ir toks vieno kito aukšto Lietuvos inteligento pasisakymas, kad tai netinkamas rūpestis, kad jokio atkūrimo ir neduodie atstatymo šiai svetimų piliavietei nereikia… Tas vietos istorijos ir kultūros pažinimas išgyvena trūkčiojimus ir neatitikimus, prieštaringus vertinimus, o blogiausia – nebepataisomi veiksmai ir griovimai naikina miesto ir krašto savastį, kurią tvėrė lietuvininkai, vokiečiai, žydai, anglai, olandai ir kitos tautinės bendruomenės bei juos telkę religiniai, etnokultūriniai, verslo ir kiti sambūriai.

Minės kaime, Klaipėdos mieste ir kitur po tiekos metų imtasi ne tik pastatų, jų kvartalų ir gatvių pertvarkos ar griovimo, bet ir senųjų medynų staigios kaitos. Pastebėsime, kad ne tie naujakuriai juos anuomet statė ar sodino. Žinoma, atsivėrusias dykvietes ir jie pokaryje bei vėliau mėgino pridengti nauja augmenija, naujais sodais ar parkais… Didžiosios pastangos buvo nukreiptos į buvusių pastatų, gatvių, medynų santalkas – mėginta juos pridengti, retušuoti, o galiausiai griauti, rekonstruoti – miestas ir kraštas neatpažįstamai pasikeitė. Sovietiniai ideologai ir propagandistai skelbė, kad vokiškojo žvėries nė kvapo neliko, kad sužydėjo, neatpažįstamai suklestėjo tarybinė Klaipėda ir kraštas…

                      ———————-

Ketvirtį amžiaus senieji miesto ir krašto gyventojai yra nepriklausomos ir demokratiškai besitvarkančios Lietuvos Respublikos piliečiai. Jie gyvena ir dirba, jie atkūrė ar net atstatė savo parapijas, jų dvasinio susitelkimo pastatus, bažnyčias. Čia yra visa tai apie ką jie nedrįso pasvajoti po II pasaulinio karo, nes jo audra šlavė ir draskė ir sielas, ir kūnus… Bažnyčia, sekmadieninė mokykla, kraštiečių bendrija ar draugija – tos trys sudedamosios, kurios gelbėjo miesto ir krašto savastį anuomet, o yra pamatinės vertybės ir šiandien. Žinoma, ir po karo jie susitikdavo namų ar stebuklu išlikusių bei išsaugotų bažnyčių pamaldose, kapinių šventėse, susitikdavo šeimose – bendrystė gyvavo, bet visa tai priminė pogrindžio ir baimingos rezistencijos padėtį. Šiandien ir bažnyčia, ir sekmadieninė mokykla ir bendrija ar draugija išgyvena naujus iššūkius. Ar pakanka vietos kultūros ir mokslo žmonių atidos, ar politikai aplanko ne tik rinkimams artėjant? Žinoma, ir savivalda, ir aukštosios valstybės valdžios dirba bei veikia, bet ar tai jau ir viskas ko tikėtasi Sąjūdžio ir Atgimimo valandomis, dienomis ir metais?

                      ————————

Lietuvos valstybė žengia į savo šimtmečio minėjimo jubiliejų, kurį paminės 2018-aisiais. Kitais metais Klaipėda taps neužšąlančiu kultūros uostu, kultūros sostine, o visa Lietuva paminės ir Mažosios Lietuvos metraštininkės, rašytojos Ievos Simonaitytės jubiliejų bei metus. Manykime, kad ir Reformacijos 500 metinių renginiai, ne tik jų lankymas, bet ir apmąstymas leis sutelkti dėmesį ir į tą paprastą žmogų, kuris gyvena Klaipėdoje ar krašte – pasiteirauti kaip jam einasi, apie ką jis svajoja, kodėl jis vis dar savo tėvonijų žemėje ir negali jos apleisti?

Eikime ir teiraukimės, susitikime ir išgirskime, dienos aušta ir darbai laukiasi – jie turi visus vainikuoti sėkmė, lankyti artimo meile, stiprinti ištikimybe tėvų ir senolių papročiams, tradicijoms, saugoti ir puoselėti paveldą. Ar visi Advento metą esame budrūs, ar tikime Kalėdų užgimimo ir Velykų prisikėlimo švente? Kad ir kaip baltos žiemos pusnys klostytų gimtąją tėvonijų žemę, bet pavasarį su visų mūsų Kristijonu Donelaičiu, Tolminkiemio klebonu ir sodininku ištarsime: Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →