Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Klaipėdos krašto repatriantai ir jų padėtis 1945-1950 m.

Pagal   /  2014 gegužės 25  /  Komentarų nėra

Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos regionų diddžiausiu gyventojų nuostoliu išsiskyrė Klaipėdos kraštas. 1939 01 01 jame buvo 152,8 tūkst. (1), 1945 m. pr. – apie 20 tūkst. žmonių (2).

Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos regionų diddžiausiu gyventojų nuostoliu išsiskyrė Klaipėdos kraštas. 1939 01 01 jame buvo 152,8 tūkst. (1), 1945 m. pr. – apie 20 tūkst. žmonių (2). Senieji šio krašto gyventojai sudarė mažumą. 1945 m. spalio pab. jų buvo tik 2,8 tūkst. (3). Toks Klaipėdos gyventojų skaičiaus sumažėjimas aiškinamas tuo, kad besitraukianti vokiečių armija prievarta evakavo tiek norinčius, tiek nenorinčius palikti savo kraštą žmones. Ir net grasino sušaudymu, jeigu nevykdysią įsakymo.

Miestuose liko daug negyvenamų namų, o kaimo vietovėse–daug tuščių ūkių, kuriuos apiplėšinėjo Raudonosios armijos kariai, civiliai žmonės. Siekant išvengti neteisėtų grobstymų, plėšikavimų, reikėjo kuo greičiau Klaipėdos kraštą apgyvendinti. 1945 03 23 Lietuvos KP (b) CK priėmė nutarimą „Dėl Klaipėdos krašto apgyvendinimo“ ir numatė į šį kraštą iš įvairių Lietuvos apskričių perkelti 13 tūkst. šeimų (4), 1945 06 20 Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir Lietuvos KP (b) CK nutarimu „Dėl valstiečių ūkių ir žemės ūkio darbininkų perkėlimo į Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritis iš kitų Lietuvos TSR apskričių“ perkėlimo planas, nurodžius TSRS vyriausybei, buvo patikslintas. Buvo numatyta perkelti 9,6 tūkst. šeimų (5). Vykdant minėtus nutarimus iki 1945.11.15 Klaipėdos krašte buvo apgyvendinta apie 5,3 tūkst. iš įvairių Lietuvos vietovių atvykusių šeimų (6).

Tačiau pokario metais į Klaipėdos kraštą žmonės vyko įvairiais keliais. Todėl ir šio krašto gyventojus galima suskirstyti į grupes: 1) buvusieji gyventojai, sugrįžę iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių, sudarantys repatriantų grupę, 2) perkeltieji valstiečiai ir darbininkai iš įvairių Lietuvos apskričių, 3) atvykėliai iš įvairių TSRS regionų, 4) klaipėdiečiai, kurie karo metais nebuvo išvykę bei grįžę iš kitų Lietuvos vietų, į kurias buvo pasitraukę 1939 metais.

Šio straipsnio tikslas yra išnagrinėti pirmosios grupės žmonių–repatriantų–grįžimą į Klaipėdos kraštą ir jų materialinę bei politinę padėtį.

1. 1945–1950 m. repatriacija ir priemonės jai skatinti

Kada sugrįžo pirmieji klaipėdiečiai į savo gimtąjį kraštą, duomenų nerasta. Tačiau manoma, kad, kai Raudonoji armija užėmė Rytprūsius ir nurimo karo veiksmai, grįžo arčiausiai nuo Lietuvos, t. y. į Rytprūsių pasienį, pasitraukę klaipėdiečiai. Tai buvo stichiškas, niekuo nereguliuojamas ir net nefiksuojamas šių žmonių sugrįžimas.

1945 m. pradžioje TSRS ėmė vykdyti piliečių repatriaciją iš tarybinės zonos Vokietijoje, o netrukus ir iš sąjungininkų zonos. Tam Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas reevakuacijos (nuo 1947 m. pavadintas repatriacijos) įstaigų tinklas. Tokios įstaigos atsirado ir Lietuvoje. Jos, bendradarbiaudamos su kariniais daliniais bei vidaus reikalų komisariatų atstovais, priiminėjo iš Vokietijos atsiųstus žmones, juos registravo. Registraciją vykdė taip pat apskričių vykdomieji komitetai. Minėtų įstaigų duomenys dažnai nesutapdavo, nes registracija nebuvo tiksli. Naujai perėmęs Klaipėdos apskrities priėmimo-aprūpinimo punkto vedėjo pareigas V. Pusvaškis 1945 08 22 rašė Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos Reevakuacijos reikalų skyriui, kad punkte yra keli repatriantų sąrašai, bet jie sudaryti taip, jog pagal juos negalima pateikti žinių, kiek iš viso yra užsiregistravusių repatriantų (7). Todėl tik apytiksliais duomenimis, iš 1945 m. į Lietuvą parvykusių beveik 29 tūkst. žmonių apie 4,7 tūkst. teko Klaipėdos kraštui. Pagal apskritis pasiskirstė taip: Klaipėdos – 0,9, Pagėgių – 2,0*, Šilutės – 1,8 tūkst. žmonių (8). Į Klaipėdos kraštą sugrįžo daugiausia moterys ir vaikai. Vyrų skaičius tesiekė 1,1 tūkst., nes sugrįžtančiųjų vyrų dauguma buvo paimti į Raudonąją armiją arba išsiųsti į TSRS gilumą.

1946 m. žmonių repatriacija tiek į Klaipėdos kraštą, tiek į kitas Lietuvos vietoves labai sumažėjo, net, galima sakyti, nutrūko. Nėra ir tikslesnių duomenų apie 1946 ir 1947 m. sugrįžusius repatriantus. Mat, smarkiai sumažėjus repatriantų skaičiui, Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1946.06.18 priėmė nutarimą „Dėl repatrijuojamų piliečių priėmimo-aprūpinimo punktų likvidavimo“ (9). Vykdant šį nutarimą 1946 m. minėti punktai buvo panaikinti, o repatriantų registraciją turėjo vykdyti apskričių vykdomieji komitetai ir perduoti apie juos žinias į Reevakuacijos reikalų skyrių. Dauguma apskričių vykdomųjų komitetų šio darbo nevykdė. Dėl to 1947 03 11 Reevakuacijos reikalų skyriaus viršininkas A. Liskovas raštu kreipėsi net į 18 apskričių, iš jų į Pagėgių, Šilutės vykdomuosius komitetus ir nurodė, kad nuo priėmimo-aprūpinimo punktų panaikinimo praėjo 7 mėnesiai, bet vykdomieji komitetai nepateikė žinių apie repatriantų judėjimą (10). Be apskričių vykdomųjų komitetų, repatriantus registravo ir apskričių vidaus reikalų įstaigos, kurių duomenys turėjo būti tikslesni negu vykdomųjų komitetų, nes gyventi be materialinės pagalbos galėjo nemažai repatriantų, o gyventi be dokumentų tegalėjo vienas kitas. 1947 m. gegužės mėn. Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas A. Jocys informavo Repatriacijos reikalų skyrių apie tai, kad atvykę repatriantai pirmiausia registruojasi apskrities vidaus reikalų skyriuje, o tik po to vykdomajame komitete. „Dažnai būna, kad atvykusieji, turintys giminių, perėję vidaus reikalų skyriuje registraciją, vykdomajame komitete nesiregistruoja ir vyksta į anksčiau gyventą vietą pas gimines ir vykdomajame komitete nelieka pėdsakų“ (11) – rašė A. Jocys. Reevakuacijos reikalų skyriaus medžiaga, esanti Lietuvos valstybiniame archyve, iki šiol ne visa prieinama tyrinėtojams ir visai neprieinama medžiaga apie repatriaciją, esanti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos archyve. Todėl 1946 m. ir vėlesnių metų duomenys apie repatriantus nėra tikslūs.

Turimais duomenimis, 1946 m. buvo nemažai apskričių, į kurias visai nesugrįžo arba sugrįžo tik keli asmenys, o į Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių apskritis repatriantų atvyko žymiai daugiau. Vien tik per 1946 m. penkis mėnesius į Pagėgių apskritį grįžo 225 žmonės (12). Iš viso į Lietuvą per 1946 m. grįžo apie 1–2 tūkst. žmonių, iš jų apie pusę galėjo sudaryti vien klaipėdiečiai.

Toks repatriantų antplūdis, koks buvo 1945 m., nepasikartojo nė vienais vėlesniais metais. Repatriantų skaičiaus sumažėjimą galima paaiškinti tuo, kad tarybinės karinės misijos karininkams 1945 m. be didesnių pastangų pavyko iš tarybinės zonos repatrijuoti pagrindinę TSRS piliečių dalį, o vykdyti repatriaciją sąjungininkų zonose jiems buvo žymiai sunkiau, nors tarybinės misijos karininkai galėjo lankytis sąjungininkų zonose esančiose perkeltųjų asmenų stovyklose ir vesti agitaciją. Bet prievarta reevakuoti šiuos žmones, ypač išvykusius iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, negalėjo. Jau 1945 m. sąjungininkų ekspedicinių karinių pajėgų Vyriausioji vadovybė išleido instrukciją apie tai, kad Pabaltijo kraštų gyventojai, nenorintys grįžti į savo tėvynę, neturi būti varu grasinami. Ir vėlesniais metais ne kartą TSRS norams reevakuoti pabaltijiečius sąjungininkai nepritarė, teigdami, jog prievartinis šių žmonių reevakuavimas pažeistų tarptautines teises. 1946 07 15, po Paryžiaus konferencijos, JAV užsienio reikalų ministras senatorius James F. Byrnes per radiją pareiškė: „<…> kurie norės grįžti į tėvynę, mes pagelbėsime. Daugelis gi atsisako grįžti savo šalysna, nes jie bijo mirties ar kalėjimo dėl savo politinių pažiūrų. Mūsų tradicija globoti politinius pabėgėlius yra mums per brangi, kad išgirstume masinį išgrūdimą šių žmonių iš savo zonos. Jungtinės tautos turi komitetą, studijuojantį šią problemą. Mes irgi bandysime rasti kokią nors išeitį, bet toji išeitis nebus žiauri, kuri pažemintų Amerikos piliečius“ (13).

Kad sužadintų lietuviams repatriantams norą grįžti namo iš sąjungininkų zonos, tarybinių repatriacijos įstaigų darbuotojams reikėjo plačiai ir įtakingai skleisti propagandines žinias, vesti agitaciją. Šiam tikslui buvo panaudotos įvairios priemonės. Viena šių priemonių buvo laiškai. Tuo tikslu repatriacijos įstaigų darbuotojai kreipėsi į sugrįžusius iš Vokietijos žmones, taip pat į vietinius gyventojus, turinčius giminių bei pažįstamų užsienyje, kad jie rašytų laiškus. Apie 1946, 1947 m. parašytų repatriantų laiškų skaičių Lietuvos valstybiniame archyve duomenų nepavyko surasti. 1948 01 07 Lietuvos TSR MT ir Lietuvos KP (b) CK priėmė nutarimą „Dėl repatriacijos darbo“. Šiuo nutarimu buvo įpareigoti apskričių partijos komitetų propagandos skyriai sistemingai rinkti iš repatriantų ir jų pažįstamų bei giminių užsienyje laiškus (14). Bet daugiausia tokiais laiškais buvo suinteresuotas Repatriacijos reikalų skyrius. 1948 m. pavasarį šio skyriaus viršininkas A Slavinas Klaipėdos miesto repatriacijos skyriaus vedėjui rašė: „Svarbiausias repatriacijos punktų darbas šiuo metu turi būti laiškų rinkimas tarp repatriantų ir šiaip piliečių, turinčių giminių bei pažįstamų, dar pasilikusių už Tėvynės ribų“ (15). Toliau rašydamas priekaištauja, kad nežiūrint to, iki šiol dar nebuvo pasiųstas nė vienas laiškas į užsienį. Panašūs nurodymai ne kartą buvo perduoti ir vėliau. Klaipėdos repatriacijos punktas kas mėnuo Repatriacijos reikalų skyriui turėjo pateikti žinias apie surinktus ir išsiųstus laiškus. Be to, laiškus turėjo rinkti tik teigiamo turinio. 1948 m. Klaipėdos miesto repatriacijos punktas į Repatriacijos reikalų skyrių pasiuntė 400, 1949 m. – 789 laiškus, bet jau 1950 m. laiškų buvo surinkta žymiai mažiau. 1951 01 30 A. Slavinas punktui nurodė, kad laiškų Repatriacijos reikalų skyrius nebepriims persiuntimui į užsienį iki atskiro nurodymo (16).

Nelengva buvo rinkti laiškus iš repatriantų bei kitų žmonių, turinčių giminių užsienyje, nes juos slėgė tai, kad laiškuose negalėjo parašyti tiesos apie jų dabartinį gyvenimą. Tačiau buvo žmonių, kurie laiškus rašė: vieni iš baimės, kiti – norėdami sužinoti apie užsienyje esančius gimines, pažįstamus, šeimos narius, treti – iš tikrųjų prašydami, kad į šeimą grįžtų užsienyje esantys artimieji.

Svarbią reikšmę, agituojant repatriantus sugrįžti, turėjo laikraštis „Tėvynės balsas“, pradėtas leisti 1947 m. rugpjūčio mėnesį. Nors laikraštis buvo leidžiamas Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos valdybos, o 1949 m. – „Tiesos“ redakcijos vardu, bet faktiškai šio laikraščio leidimą organizavo, rinko jam medžiagą Repatriacijos reikalų skyrius. Laikraštis Lietuvoje nebuvo platinamas. Per 1947–1950 m. buvo išleista 72 „Tėvynės balso“ numeriai. Jau 1948 m. TSRS Ministrų Tarybos Repatriacijos reikalų valdybos politinio švietimo skyrius norėjo laikraščio leidimą nutraukti, bet jo organizatoriams pavyko susitarti, kad „Tėvynės balsas“ būtų leidžiamas ir vėliau.

Reikšmingas repatriantams buvo Tarybų Lietuvos Vyriausybės 1947 08 01 pareiškimas, kurį išspausdino „Tėvynės balsas“. Jame buvo rašoma: „Iš Lietuvos kilę piliečiai, tarnavę vokiečių kariuomenėj, o taip pat „vietinėse rinktinėse“ ir kituose kariniuose junginiuose eiliniais ir karininkais, taip pat policijoj, nėra traukiami už tai atsakomybėn. Jie gali grįžti ten, kur gyveno iki karo, ir dirbti. Jie naudojasi lygiomis teisėmis su visais kitais Tarybų Lietuvos piliečiais. Tai liečia ir tuos, kurie dezertyravo iš Tarybinės armijos. Nors tai ir didelis nusikaltimas, bet tarybinė vyriausybė, pažymėdama didžiąją pergalę prieš fašizmą, dovanojo ir nebaudžia buvusių dezertyrų, grįžusių į dorą ir legalų kelią“ (17). Ne mažiau svarbus buvo 1947 10 31 „Tėvynės balso“ išspausdintas „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio atsakymas į DP lietuvių iškeltus klausimus grįžimo reikalu“. Ne visi repatriantai vyriausybės teiginiais patikėjo, nes vyriausybė neįvykdė daugelio savo pažadų, bet tai netrukdė „Tėvynės balso“ laikraščiui ir toliau skelbti iškraipytus faktus apie gyvenimą Lietuvoje.

Be “Tėvynės balso”, repatriantams buvo skirta keletas brošiūrų. Brošiūra “Tėvynėje”, išleista 1948 m., buvo skirta klaipėdiečiams repatriantams. Tačiau joje išspausdinta medžiaga neatspindėjo tikrojo Klaipėdos krašto repatriantų gyvenimo.

Repatriantai gaudavo ir atskirus “Tiesos” numerius. Tačiau šis laikraštis buvo siunčiamas ribotai, nes, kaip 1948 m. pažymėjo buvęs repatriantas V. Oškinis, kad šiame laikraštyje, kaip ir visuose kituose tarybiniuose laikraščiuose, spausdinama daug negatyvios medžiagos, skirtos kritikai ir savikritikai iš respublikos ūkinio ir kultūrinio gyvenimo. O apie tai užsienyje repatriantai neturi žinoti (18).

Vakaruose esančius lietuvius pradžiugino radijo bangomis atskriejęs lietuviškas žodis. Jau 1947 08 15 per Vienos radijo stotį buvo pradėtos transliuoti valandėlės lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių kalbomis, 1948 m. valandėles lietuvių kalba pradėjo transliuoti Berlyno radijo stotis ”Volga”, o nuo 1950 m. – Vilniaus radijo stotis. Ruošiamas lietuvių kalba radijo valandėles, kaip ir spaudinius, kruopščiai tikrino Lietuvos TSR bei Maskvos atitinkamos įstaigos, siekdamos kuo didesnio propagandinio, agitacinio poveikio repatriantams.

Spaudą, radijo valandėles repatriantai vertino nevienodai. Vieni iš jų patikėjo skelbiamais faktais, antri abejojo jais ir pateko į sunkią vidinę kovą su savimi, treti suprato, kad tai melas. Tačiau, nepaisant šių pažiūrų įvairovės, lietuviškas žodis tremtyje esantiems lietuviams teikė džiaugsmo, vilties. “Tėvynės balso”, radijo valandėlių pagalba ne vienas jų surado karo audrų išblaškytus artimuosius Lietuvoje bei užsienyje, kai kuriuos paskatino grįžti namo. Gal dėl to 1947 m. padaugėjo grįžtančių žmonių. Tačiau nerasta tikslių duomenų apie 1947 m. atvykusius į Klaipėdos kraštą žmones. Vieni šaltiniai nurodo, kad Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto žiniomis, atvyko 867, (19), kiti – 709 žmonės (20).

Klaipėdos krašto gyventojus sugrįžti paskatino 1947 12 16 TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas. Šis įsakas skelbė, kad nuolatiniai Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės apskričių gyventojai, kurie iki 1939 03 22 buvo Lietuvos piliečiai, taip pat jų vaikai nuo 1945 01 28 yra pripažįstami TSRS piliečiais ir esantys svetur gali grįžti į savo senąsias gyvenamąsias vietas (21). Įsakas taip pat skelbė, kad minėti asmenys, esantys už TSRS ribų, privalo iki 1948 06 01 užregistruoti TSRS atstovybėse, konsulatuose, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1948 07 20 įsaku pratęsė registravimo laiką iki 1949 01 01 (22). Taigi 1947 12 16 įsakas palengvino sugrįžimą klaipėdiečių, kurie iki šiol buvo laikomi Vokietijos piliečiais ir daugelio jų pastangos repatrijuoti buvo bergždžios. Apie tai byloja J. Einikytės laiškas, kurį 1947 10 25 gavo Repatriacijos reikalų skyrius. J. Einikytė–klaipėdietė. Ją 1944 m. išvežė į Vokietiją. Dirbo pas ūkininkus Tiuringijoje ir nuo 1945 m., kai šį kraštą užėmė Raudonoji armija, tarnavo tarybinių karininkų šeimai. Laiške rašo: “Aš Jūsų nuolankiai prašau duoti išeitį ir galią sugrįžti į tėvynę. Aš kreipiausi jau į daugelį įstaigų, o man sako, reikia pirmiau gauti Lietuvos sajuzo pilietybę. Tai tuo tikslu kreipiuosi į Jus prašydama pagalbos sugrįžti į tėvynę, atidarykite kelią man sugrįžti. Aš pasižadu būti tikra Lietuvos sajuzo piliete ir dirbti tėvynės naudai. Jaučiuosi labai nelaiminga atsiskyrusi nuo giminaičių ir tėvynės, ir Lietuvos jaunimo, mano mintys ir širdis yra Lietuvoje” (23). O tokių kaip J. Einikytė buvo nemažai.

Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos gyventojus Vokietijoje slėgė ne vien sunki ekonominė padėtis, bet ir tai,, kad sąjungininkų zonose esantys atsakingi asmenys ir net lietuviai buvo jiems nepalankūs, dažnai nepriimdavo į perkeltųjų asmenų stovyklas arba šalindavo iš jų kaip vokiečius. Be to, ir vokiečiai daugeliu atvejų buvo klaipėdiečių atžvilgiu priešiškai nusiteikę, o ir vokiečiams dauguma klaipėdiečių negalėjo jausti simpatijų. 1946 m. iš Vokietijos repatriantas K. Alonis rašė: “Sunkus darbas, menkas maistas, blogos gyvenimo ir darbo sąlygos, šiurkštus, ligi mušimo siekiąs viršininkų ir prižiūrėtojų vokiečių elgesys, nuolatinis ujimas, niekinimas–padarė tai, kad pagieža, nepasitenkinimas ir neapykanta, destruktyvi mintis ir abuojumas įsisiurbė į daugelio mūsų kraują ir smegenis” (24). Todėl, paskelbus TSRS AT Prezidiumo įsaką, nemažai klaipėdiečių panoro grįžti į savo kraštą, ir 1948 m. repatriantų skaičius buvo kelis kartus didesnis negu 1946, ir 1947 m. 1948 m. Klaipėdos miesto repatriacijos punktas užregistravo 1 938 žmones (25). Tačiau šis skaičius nesutampa su repatriantų skaičiumi apskrityse, kuriose jie pasiskirstė taip: Klaipėdos mieste-562, Klaipėdos aps.– 484, Šilutės aps. – 587, Pagėgių aps. – 230. (26). Kituose šaltiniuose repatriantų pasiskirstymo duomenys buvo kitokie: atitinkamai 652, 494, 672 ir 286. (27). Nuo 1949 m. grįžtančiųjų skaičius smarkiai sumažėjo. Klaipėdos repatriacijos skyriaus duomenimis, 1949 m. sugrįžo 210 žmonių (28), bet, iš Vokietijos atsiųstų telegramų duomenimis, apie atvykstančius žmones per Gardino patikrinimo-filtracijos punktą, į Lietuvą atvyko 350 repatriantų, iš jų 300 buvo nukreipti į Klaipėdos kraštą (29). Apie 1950 m. atvykusius repatriantus duomenų nerasta, todėl sunku apskaičiuoti 1945-1950 m. visus atvykusius repatriantus. Tik apytiksliai galima teigti, kad per minėtą laikotarpį galėjo atvykti apie 8 tūkst. repatriantų, o tai sudarė nedidelę dalį Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją patekusių klaipėdiečių.

Nors ne lietuvių tautybės žmonės į Klaipėdos kraštą negalėjo būti repatrijuojami, tačiau tarp repatriantų buvo vokiečių tautybės žmonių. Surasti duomenys tik apie Pagėgių apskrities gyventojų nacionalinę sudėtį. 1946 02 07 šioje apskrityje buvo užregistruota 150, (30), 1950 m. pabaigoje –415 vokiečių (31). Dalis sugrįžusių bei atvykusių vokiečių nemokėjo lietuvių kalbos, o tai sunkino jų padėtį. Be to, kai kurie iš Vokietijos grįžusieji TSRS rytinių sričių repatriantai, daugiausia rusų tautybės žmonės, liko gyventi Klaipėdos krašte. Dalis repatriantų tiek Klaipėdos krašte, tiek kitose Lietuvos vietose netapo nuolatiniais gyventojais. Vilniaus repatriacijos punkto inspektoriaus K. Cerpinskio 1947 m. gruodžio mėn. patikrinimo duomenimis, Klaipėdos mieste ir apskrityje gyveno 700 repariantų (32). Apie vėlesnių metų Klaipėdos krašte gyvenančius repatriantus duomenų nerasta.

2. Repatriantų padėtis Klaipėdos krašte

Grįžti į Lietuvą repatriantams, iš jų ir klaipėdiečiams, buvo nelengva. Kelionę sunkino pasibaigusio karo sukelta ūkio suirutė, ypač didelė karo išblaškytų žmonių migracija iš Vokietijos. Kelionės metu repatriantai buvo užpuldinėjami, apiplėšiami. Itin sunku kelionėje buvo susirgusiems bei seniems žmonėms, nes ne visuose ešelonuose būdavo sanitarai. Repatriantai kelionei gaudavo 10 dienų maisto korteles, tačiau dažnai kelionė užsitęsdavo ilgiau ir jie likdavo be maisto, o papildomai gautų reisinių kortelių negalėjo panaudoti maistui nusipirkti dėl pinigų, kurie repatriantams nebuvo išduodami (33). Padėtis nepagerėdavo atvykus į Gardino patikrinimo-filtracijos punktą, per kurį praeidavo didžiuma į Lietuvą važiuojančių repatriantų. Šio punkto stovykloje repatriantai išgyvendavo po kelias savaites, net ir ilgiau, nes stovyklos administracija panaudodavo juos vietoj trūkstamų darbininkų. Repatriantai, praėję kelias stovyklas Vokietijoje, Gardino stovyklą vertino kaip vieną blogiausių, kurioje žmonės buvo patalpinami mažai šildomuose barakuose, blogai aprūpinami maistu, nakvyne. Be to, į stovyklą buvo įleidžiami iš Gardino miesto ir iš kitų vietovių atvykę spekuliantai. Jie, naudodamiesi tuo, kad repatriantai neturi tarybinių pinigų, apiplėšdavo juos ne pagal vertę supirkdami iš jų daiktus, o savas prekes parduodavo gerokai brangiau (34). Daugelis repatriantų buvo tiesiog priblokšti šitokių sąlygų, nes iš “Tėvynės balso” laikraščio ir kitų informacijos šaltinių apie grįžimą buvo susidarę kitokį vaizdą. Ir štai viena “Tėvynės balso” ištraukėlė apie grįžtančius repatriantus: “Jie pareiškė, kad kelionėje visiškai nejautė jokių sunkumų ir žiema jiems nė kiek kelionės neapsunkino. Grįžę į Lietuvą taip pat kokių nors sunkumų dėl žiemos nepajus, nes repatriacijos organai rūpinasi ir padeda jiems iki jie grįžta į savo gyventas vietas” (35).

Nuo pat pirmųjų grįžimo į Lietuvą dienų buvo nelengva repatriantams. Nors Lietuvos TSR vyriausybė priėmė nemažai nutarimų, potvarkių repatriantų klausimu, tačiau kai kurie jų tik iš dalies tebuvo, o kiti visiškai nebuvo įgyvendinti. 1945 02 07 Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba patvirtino instrukciją “Dėl priėmimo, paskirstymo, apgyvendinimo ir aprūpinimo darbu TSRS piliečių, vokiškosios okupacijos metu išvežtų iš Lietuvos TSR ir šiuo metu grįžtančių savo tėvynėn”. Joje buvo skelbiama, kad repatriantai turi būti patalpinti priėmimo-aprūpinimo punkto patalpose. Per 2 dienas su apskričių vykdomaisiais komitetais paskirstyti pagal gyvenamąsias vietas, darbovietes ir į jas išsiųsti (36). Tačiau Šilutės, Pagėgių apskričių punktai neturėjo jokių patalpų ir apgyvendinti repatriantų negalėjo. Punktai nepasirūpino ir jų įdarbinimu bei apgyvendinimu. Ypač mažai repatriantais rūpinosi Klaipėdos apskrities priėmimo-aprūpinimo punktas. Nors prie šio punkto buvo 1-2 kambarių patalpa, tačiau į ją buvo galima laikinai patalpinti labai nedaug sugrįžusių žmonių. Be to, šis punktas mažai prisidėjo prie tolesnio repatriantų įsidarbinimo ir apgyvendinimo, nes dažnai punkto darbuotojai buvo bejėgiai spręsti šiuos repatriantų klausimus, ir dauguma repatriantų patys rūpinosi tolesniu savo gyvenimu. O tai buvo nelengva, nes Klaipėdos krašto partinių, tarybinių, ūkinių darbuotojų požiūris į repatriantus buvo neigiamas. Visi jie buvo laikomi vokiečiais, nors iš tikrųjų dauguma jų buvo šio krašto lietuviai.

Priešiškumą repatriantai pajusdavo vos atvykę į Klaipėdą. Jie nebuvo įleidžiami į geležinkelio stoties pastatą ir su mažais vaikais, apsikrovę daiktais, po atviru dangumi kartais kelias dienas turėdavo laukti transporto, kad galėtų patekti į seniau gyventas vietas. Pervežimas repatriantų pasunkėjo, kai buvo paskelbta, jog nuo 1947 04 01 TSRS piliečių repatriacija baigta ir nemokamas repatriantų pervežimas nutrauktas (37). Ir tik po 1947 12 16 TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako Klaipėdos krašto repatriantai vėl buvo atvežami į Klaipėdą nemokamai. Tačiau tiek geležinkelininkai, tiek Repatriacijos reikalų skyriaus darbuotojai atsainiai rūpinosi repatriantų nugabenimu į jų buvusias gyvenamąsias vietas. Todėl buvę Pagėgių, Šilutės apskričių gyventojai būdavo atvežami tik į Klaipėdą, tuo tarpu “Tėvynės balso” laikraštyje rašoma, kad repatriantai įgyja ne tik visas TSRS piliečių teises, bet ir ypatingąsias teises, kurias vyriausybė garantuoja: 1) susisiekimo priemones, maistą ir kitą aprūpinimą iki gyvenamosios vietos tėvynėje nemokamai, 2) ne vėliau kaip per mėnesį nuo grįžimo gauti nuolatinį darbą, 3) grįžtantiems į kaimus valstybinę paramą užsiėmimui susirasti arba įsikurti ūkyje ir t. t. (38).

Iš tikrųjų niekas negynė, negarantavo plačiai reklamuojamų repatriantų teisių. Jų teisės nuolat buvo pažeidinėjamos. O repatriantai, tik atsidūrę beviltiškoje padėtyje, šaukėsi pagalbos, kreipdamiesi į įvairias instancijas. Itin daug prašymų, skundų iš Klaipėdos krašto nuo 1948 m. pradėjo gauti Repatriacijos reikalų skyrius, šio krašto apskričių vykdomieji komitetai, Klaipėdos miesto repatriacijos punktas. 1949 11 21 rašytas E. Šedeckio skundas į Klaipėdos repatriacijos skyrių atspindi ne tik jo, bet ir daugelio kitų repatriantų tuometinę padėtį. E. Šedeckis, kilęs iš Pagėgių apskrities, 1942 m. vokiškųjų okupantų buvo išgabentas į koncentracijos stovyklą. Į Pagėgius grįžo 1948 m. gruodžio mėn. Štai ką jis rašo: “Atvykęs į Pagėgius aš išgyvenau ant stoties ne vienas, bet buvo 5 šeimos, kurios buvo išmestos ant stoties 3 dienas žiemos metu. Kūrenom ugnį, kad galėtume vaikus pašildyti. Nuėjau į miesto miesto vykdomąjį komitetą ten man atsakė, kad pas mus kambario jums nėra, paskui į ketvirtą parą aš nuėjau ir pradėjau prašytis, kad vaikai maži verkia, tuomet gavau pas vieną žmogų. Vienam kambaryje, kur gyvenome 3 mėn. 11 žmonių ir kiek kreipiausi pas miliciją, bet pasą gavau po 3 mėn.

Pasą gavus pradėjau prašyti kambario, bet jokiu būdu negalėjau gauti, tuomet atėjo direktorius elektros stoties ir kaipo aš esu specialistas, visokio amato moku, tuomet parūpino ir man butą, kur aš apsigyvenau, o kitame kambaryje gyveno gyventojas rusas, kuris ir dabar tebegyvena tame kambaryje, nedavė vaikščioti jis man pro duris jo kambario, bet aš turėjau vaikščioti pro langą su savo šeima. Kreipiaus į miliciją, bet jokios pagalbos negavau, o vien tik buvo balsas: vokiečiai Gebels, Hitleris.

Vaikus negaliu leisti į mokyklą, nes vaikas, kai išeina į gatvę tuojaus pradeda mušti akmenimis ir su didžiausiu rėksmu: “Vokiečius muškite”. Dar aš nesu matęs tokių dalykų, kur dabar esu girdėjęs. Kur į kokią įstaigą nesikreipk, ten jokios pagalbos negauni. Kreipiaus dėl paso prailginimo. Jau 4 mėn. vaikštau beveik kasdien, bet atsako “mes negalime prailginti”. Ir nieko neinformuoja, kas tame dalyke reikalinga, jokios paramos negaliu surasti” (39). Laiške taip pat rašo apie tolesnį jo ignoravimą darbe, prašo patarti, kaip toliau gyventi. Baigdamas šį savo skundą pratęsia: “Pagėgių milicijoj, kur pradėjo mane barti, kodėl aš atvykęs ir statau visokias pretenzijas, tum mane apkaltina kapo politinį, visokiais būdais gąsdino mane, kad mes tave pasodinsim į kalėjimą. Aš prašau Jūsų jeigu esu kuom nors kaltas, tegul nuo šios dienos paima į kalėjimą, aš nesu niekur buvęs, o esu sėdėjęs vokiečių gestapo paimtas į konclagerį” (40). Šis laiškas ne tik išsako daugelio sugrįžusių žmonių sielvartą, bet ir parodo tai, kad jie nesuprato, jog iš fašizmo pateko į stalinizmą,kur žmogaus negynė jokie įstatymai ir savivaliauti galėjo vis daugiau degraduojantys tarybinio, partinio, ūkinio aparato darbuotojai. Apie tai bylojo repatriantams skirtų vienkartinių piniginių pašalpų skirstymas. Buvo skelbiama, kad kiekvienas repatriantas gali gauti iki 300 rublių pašalpą, bet jas gavo tik dalis Klaipėdos krašto repatriantų. Jiems pašalpų skyrimą sunkino dar ir ta aplinkybė, kad klaipėdiečiai nebuvo įskaitomi į repatriantus, prievarta evakuotus į Vokietiją (41). Pagal pašalpų gavimą Klaipėdos repatriantus galima suskirstyti: 1) visai negavusius pašalpų, 2)gavusius mažas pinigų sumas, 3)gavusius normalaus dydžio pašalpas, 4)gavusius vietoj pinigų čekius. Pastarąją repatriantų grupę galima priskirti prie negavusiųjų pašalpos, nes pinigus pagal čekius galėjo atsiimti tik tie repatriantai, kurie turėjo pasus. O tokių buvo nedaug, nes vieni iš jų pasų neturėjo, o kiti, gavę pavėluotai dokumentus, negalėjo čekių keisti į rublius.

Kai 1948 m. buvo įkurtas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto repatriacijos punktas, repatriantams gauti pašalpą iš šio punkto buvo lengviau negu iš apskričių vykdomųjų komitetų. Tačiau dažnai punktas neturėjo arba turėjo nepakankamai pinigų. Apie tai 1948 09 15 Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Kardaševičius Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui M. Gedvilui rašė, jog pagal turimus pinigus repatriantams pašalpas gali mokėti tik po 24–27 rb ir prašė papildomai išskirti lėšų pašalpoms mokėti (42). Netrukus Repatriacijos reikalų skyriaus viršininkas A. Slavinas pranešė, kad Klaipėdos repatriacijos punktas išduotų pašalpas tik ypatingai jų reikalingiems repatriantams (43). Be to, ne kartą įspėjo šio punkto vedėją, kad nebūtų išdavinėjamos pašalpos ankstesniais metais grįžusiems repatriantams, nors jie pašalpų nebuvo gavę, nes trūko joms pinigų. Iš repatriantų laiškų galima spręsti, kad pašalpų negavo ir tie žmonės, kurių padėtis buvo itin sunki.

Mokant pašalpas tiek kituose, tiek Klaipėdos repatriacijos punkte buvo sukčiavimo, išeikvojimo faktų. 1950 m. rudenį, patikrinus Klaipėdos miesto repatriacijos punkto finansinę veiklą, buvo nustatyta, jog jo darbuotojai pasisavino 1765 rublius, skirtus pašalpoms mokėti (44). Piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir Repatriacijos reikalų skyriaus darbuotojai. 1948 m. rudenį į Klaipėdą atvyko šio skyriaus viršininko pavaduotoja N. Mileikienė. Ji sutiko iš Prancūzijos “Jaltos” garlaiviu grįžtančius per Klaipėdą TSRS piliečius. Šią 11 žmonių grupę iki išvykimo iš Klaipėdos N. Mileikienė apgyvendino viešbutyje, organizavo jų daiktų pervežimą į geležinkelio stotį, aprūpino nemokamai geležinkelio bilietais į Maskvą, Leningradą, Odesą, Rostovą prie Dono, išmokėjo po 300 rublių pašalpas (45). Tokių piktnaudžiavimų buvo ne vienas. Gal dėl to neatsirado pinigų pašalpoms skirti našlei M. Valtmanienei ir jos 6 vaikams, M. Bandžienei ir jos 5 vaikams. Abejingi liko ne vienam H. Svirblio iš Priekulės rajono Pleskučių kaimo prašymui. Šis žmogus 1951 04 25 vėl kreipėsi dėl pašalpos į Repatriacijos reikalų skyrių rašydamas: “Esu labai blogoj padėty. Niekas už mumis nesirūpino iki šiol, kaip žiemos metu esam beveik visi be darbo. Žmona serga tuberkulioze. Vaikai eina į mokyklą visai nuplyšę” (46).

Buvo nelengva repatriantus aprūpinti butais, nes dėl karo sugriovimų, ypač miestuose, trūko gyvenamojo ploto. Be to, pagerinti repatriantų padėtį trukdė apskričių vykdomųjų komitetų ir vidaus reikalų skyrių darbuotojų abejingumas repatriantų reikalams, jų teisių ignoravimas. Tai žinojo Repatriacijos reikalų skyrius, ir 1947 m. vasarą šio skyriaus viršininkas A. Slavinas visų apskričių vykdomiesiems komitetams nurodė, kad jie per mažai dėmesio skiria repatriantų teisių apsaugojimui, įdarbinimui, aprūpinimui gyvenamuoju plotu ir prašė, kad būtų atkreiptas į šį darbą ypatingas dėmesys, nes tai turi didelę politinę reikšmę dėl tolesnės repatriacijos (47).

Sunku buvo įdarbinti repatriantus Klaipėdos mieste. Kliūtis repatriantams įsidarbinti, jaustis lygiateisiais piliečiais buvo jiems išduoti laikini žalios spalvos pažymėjimai, o ne pasai. Tokius pažymėjimus turėjo ne tik vokiečių tautybės žmonės, bet ir dalis lietuvių. Be to, kai kurios įmonės atsisakė repatriantus įdarbinti ne tik dėl gyvenamojo ploto stokos, bet ir dėl neigiamos pažiūros į juos. Faneros fabrikas, laivų remonto ir kitos įmonės atsisakė įdarbinti repatriantus, o trūkstamų darbininkų vyko verbuoti į atskirus TSRS rajonus48. Taip pat savo noru atvykę iš įvairių TSRS rajonų piliečiai buvo be kliūčių prirašomi ir įdarbinami Klaipėdoje. Dauguma repatriantų iš Klaipėdos miesto buvo nukreipti arba patys vyko gyventi į kaimą.

Klaipėdos krašto repatriantų padėtis kėlė nerimą, ypač, kai 1948 m. jų skaičius padidėjo. Dėl to ne kartą Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Kardaševičius kreipėsi į Repatriacijos reikalų skyrių, į Lietuvos KP (b) CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką M. Gedvilą. 1948 08 06 J. Kardaševičius rašė A. Sniečkui, M. Gedvilui, A. Slavinui, nurodydamas, kad “esant Klaipėdos miestui nuo karo nukentėjusiam ir šiuo metu tirštai apgyvendintam, susidarė kritiška padėtis gyvenamų butų atžvilgiu ir nėra jokios galimybės repatriantus, Lietuvos piliečius, buvusius Klaipėdos miesto gyventojus apgyvendinti išskiriant jiems bent minimalų gyvenamąjį plotą, nekalbant apie grąžinimą iki evakuacijos jų užimtus butus ir nuosavus namus, nes juos dabar yra užėmę anksčiau atvykę iš kitų Tarybų Sąjungos rajonų gyventojai” (49). J. Kardaševičius prašė, kad Klaipėdos miesto repatriantai būtų nukreipti į kitus Lietuvos rajonus. Tačiau visai kitaip repatriantų padėtį apibūdino 1948 m. ataskaitoje, kurią pasiuntė į Repatriacijos reikalų skyrių, Klaipėdos miesto repatriacijos punkto vedėjas J. Meškauskas. Joje rašoma: “1948 m. į Klaipėdos miestą grįžusieji repatrijuoti piliečiai aprūpinti gyvenamuoju plotu, o darbingieji įdarbinti sulig specialybės. Dauguma grįžusiųjų repatrijuotų apgyvendinti pas gimines. Repatrijuotiems, neturintiems Klaipėdos mieste giminių, suteiktas gyvenamasis plotas iš miesto fondo” (50). Taigi net ataskaitoje buvo iškraipoma reali repatriantų padėtis. Ne kartą dezinformatyvi medžiaga apie Klaipėdos krašto repatriantų padėtį buvo spausdinama “Tėvynės balso” laikraštyje. Klaipėdos mieste keletui repatriantų buvo sugrąžinti nacionalizuoti namai, bet tai buvo atlikta, matyt, tik dėl tolesnės propagandos.

Dėl sunkios padėties daugėjo repatriantų prašymų ir skundų Lietuvos TSR Ministrų Tarybai ir kitoms instancijoms. Tai paskatino susidomėti repatriantų padėtimi Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Ji 1949 m. pabaigoje pavedė J. Kardaševičiui patikrinti Kretingos, Pagėgių, Šilutės apskrityje repatriantų padėtį. Patikrinimo metu buvo nustatyta šiurkštūs šių apskričių vykdomųjų komitetų ir vidaus reikalų skyrių darbuotojų pažeidimai, dėl kurių nemažai repatriantų pateko į sunkias gyvenimo sąlygas: neturėjo darbo, buto, pragyvenimui išpardavinėjo pačius būtiniausius daiktus. Patikrinus E. Genutytės šeimą Pagėgiuose, rasta, kad ji su trimis mažamečiais vaikais, sergančiais tuberkulioze, gyvena vasaros daržinėje be grindų, krosnies, langų. Panaši padėtis buvo dar 9 šeimų (51). Buvo nustatyta, kad dauguma repatriantų, net parvykusių 1948 m., neturėjo dokumentų, kurie buvo bene didžiausia kliūtis jiems įsidarbinti. Suteikti repatriantams reikiamą pagalbą Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas buvo bejėgis. Todėl 1950 m. Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių apskričių repatriantų padėtis liko beveik nepasikeitusi. Dalis Klaipėdos krašto repatriantų prašė leisti vėlei išvažiuoti į Vokietiją, kita jų dalis buvo deportuoti į Sibirą.

Itin sunkiai gyveno tie, kurie neturėjo TSRS pilietybės. Tai buvo vokiečių tautybės žmonės, dažnai nemokantys lietuviškai. Dalis jų buvo apgyvendinti Pagėgių apskrities Piktupėnų valsčiaus Panemunės kaime esančiame surinkimo punkte. Faktiškai tai buvo internuotų žmonių lageris. 1950 m. gruodžio mėnesį jį patikrino komisija. Šios komisijos narys repatriacijos reikalų skyriaus atstovas V. Eidukaitis A. Slavinui rašė: “Lageryje randasi 215 žmonių, įskaitant vaikus. Padėtis lageryje nežmoniška, blogesnė negali būti. Lagerio gyventojai nepanašūs į žmones: apiplyšę, visi murzini. Pragyvena tik iš elgetavimo. Pradeda siautėti dizinterija, 5 žmonės jau patalpinti Pagėgių ligoninėje. Nuvažiavę radome vėl 2 sergančius, kuriuos paėmiau su mašina nuvežiau į ligoninę” (52). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šis dviejų aukštų namas buvo perpildytas. Vienam žmogui teko 1 kv.m ploto. Žmonės gyveno net namo rūsiuose, ant cemento. Namo patalpos nekūrenamos, langai neįstiklinti, stogas kiauras, todėl kambariuose ir rūsiuose telkšnojo vandens klanai. Niekas nesirūpino šiais lagerio žmonėmis, kurių trečdalis buvo nedarbingi. Tai nusenę arba ligoti žmonės, nepajėgiantys net elgetauti (53).

Klaipėdos krašto repatriantų dauguma vyko į kaimą, nemažai jų į savo buvusius ūkius. 1948 05 15 duomenimis, į Klaipėdos apskritį buvo sugrįžę 300, į Pagėgių – 500, į Šilutės – 205 valstiečių šeimos (54). Tačiau ne visiems valstiečiams, net grįžusiems 1945 m., pasisekė apsigyventi savo ūkiuose, o grįžusieji vėliau turėjo dar mažiau galimybių patekti į savo namus, nes jų ūkiai beveik visi buvo išdalinti naujakuriams, organizacijoms. Į valstiečių prašymus grąžinti jiems ūkius apskričių vykdomieji komitetai atsakydavo neigiamai vien dėl to, kad neturėjo teisės iškeldinti naujakurius, ir siūlydavo repatriantams kitus ūkius, kartais net neturinčius pastatų, arba neskirdavo jokių ūkių, nors dar 1948 06 21 Klaipėdos apskrityje buvo priskaičiuojama 230, Šilutės – 140, Pagėgių – 180 ūkių be šeimininko (55). Buvę valstiečiai iš Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių apskričių rašo pareiškimus į Repatriacijos reikalų skyrių, tikėdamiesi atgauti savo ūkius. Vien 1948 m. iš Pagėgių apskrities buvo gauta 68 repatriantų prašymai dėl trobesių ir žemės sugrąžinimo (56). Repatriantai galvojo, kad jų prašymai teisėti, nes jie, artėjant frontui 1945 m. spalio mėn., gavę vokiečių įsakymą, privalėjo ūkius apleisti ir evakuotis į Vakarus. Priešintis vokiečiams jie buvo bejėgiai. Valstiečių prašymai su mažomis išimtimis buvo atmesti.

Dažnai nedraugiškai klostėsi santykiai tarp naujakurių ir repatriantų. 1994 10 09 M. Valavičių vokiečiai privertė evakuotis iš Pagėgių apskrities Katyčių valsčiaus Kiūpelių kaimo. Paliko 15 ha žemės ūkį, o po metų grįžęs rado naujakurį, kuris jo neįsileido į namus, ir buvo priverstas apsigyventi tos pačios apskrities Piktupėnų valsčiuje Griežpelkių kaime ir dirbti mašinų-traktorių stotyje. Toks pat likimas ištiko ir grįžusį M. Businską, kurį naujakurys neleido laikinai apsigyventi ir išvarė iš kiemo. Apsigyveno jis pas kitus kaimo žmones (57). J. Kūnelis iš Šilutės aps., Saugų vls., Virkyčių k. 1944 m. buvo išvežtas katorgos darbams į Vokietiją, o grįžęs savo ūkyje rado naujakurį A. Mulskį. 1948 08 07 pareiškime jis rašo: “Aš neturėdamas kur pasidėti prisiprašiau Mulskio, kad man duotų mažą kambarį. Naujakuris Mulskis sutiko su sąlyga mane įsileisti, kad aš jam atidirbčiau už gyvenamą kambarį. Aš ir mano žmona tarnaujame be atlyginimo už “kampą” naujakuriui Mulskiui, kuris, be to, dar turi samdinę-tarnaitę” (58). J. Kūnelis su sielvartu toliau rašo, kad jis ūkyje statė trobesius ir dabar veltui turi bernauti, klausytis šiurkščių žodžių.

Savivalės faktų buvo iš apskričių bei valsčiaus vykdomųjų komitetų. 1946 m. repatriantui K. Vasekčiui iš Katyčių vls. buvo sugrąžinta žemė, bet valsčiaus vykdomasis komitetas vėl ją atėmė, motyvuodamas tuo, kad jis jau per senas turėti ūkį (jam buvo 60 metų), o trobesius liepė nusigriauti atvykusiam naujakuriui. K. Vasektis rašo pareiškimą į Repatriacijos reikalų skyrių, tikėdamasis, kad čia jį supras: bus apmokėta už nugriautus trobesius, sugrąžinta 5 ha žemės (59). Bet viltys šio žmogaus neišsipildė. Ir tais sunkiais stalinizmo metais ne tik valstiečių, bet ir daugelio kitų žmonių teisės nebuvo ginamos, o jų likimas priklausė net nuo atskiro tarybinio darbuotojo. Repatriantai patyrė daug neteisybės, moralinės nuoskaudos, o brošiūroje “Tėvynėje” buvo rašoma: “prie savo žemės vis daugiau grįžta būrų, kurie hitlerininkų buvo išvaryti į Vokietijos gilumą. Repatrijavusiems į tėvynę valstiečiams tarybinė valdžia padeda atkurti savo ūkius ir kartu su kitais Klaipėdos krašto valstiečiais ir naujakuriais sparčiai žengti į pasiturintį gyvenimą” (60).

Apibendrinant straipsnio medžiagą, galima pasakyti, kad Klaipėdos kraštas patyrė didesnių gyventojų nuostolių negu kiti Lietuvos regionai.

Klaipėdiečiams grįžti į savo buvusias gyvenamąsias vietas buvo sunkiau, nes jie nebuvo laikomi TSRS piliečiais. Palengvino ir paskatino juos grįžti 1947 12 16 TSRS AT Prezidiumo įsakas, pagal kurį Klaipėdos krašto lietuviai buvo pripažįstami TSRS piliečiais, taip pat įvairios masinės agitacinės priemonės (radijo valandėlės, “Tėvynės balso” laikraštis, laiškai ir kt.).

1945-1950 m. iš Vokietijos į Klaipėdos kraštą sugrįžo daugiau kaip 8 tūkst. žmonių. Dauguma jų grįžo 1945, 1948 m. Sugrįžo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių tautybės gyventojų.

Klaipėdos krašto repatriantai pateko į sunkią ekonominę padėtį ne tik dėl krašto sugriovimų karo metais, bet ir dėl neigiamos tarybinių darbuotojų pažiūros į juos. Be to, Lietuvos TSR vyriausybė netesėjo repatriantams duotų pažadų. Dėl to jie nebuvo laiku įdarbinti, aprūpinami gyvenamuoju plotu, nebuvo grąžinamas jų turtas. Tad V dešimtmečio pabaigoje dalis repatriantų prašėsi grąžinami atgal į Vokietiją.

1990 IV 16

Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos institutas

ISSN 0235-716X Lituanistica. 1991. Nr. 2(6)

Išnašos:

1. Lietuvos statistikos metraštis. 1938 metai. Vienuoliktas tomas. Kaunas. 1939.P.13.

2. Truska L. Tarybų Lietuvos klasinės padėties pakitimai socializmo statybos laikotarpiu (1940-1951 m.) // Spalio revoliucijos keliu. V., 1967. P. 63.

3. 1945 m. lapkričio mėn. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir Lietuvos KP (b) CK nutarimas “Dėl 1945 m. birželio mėn. 20 d. “Apie Klaipėdos krašto apgyvendinimą” vykdymo”/Lietuvos valstybinis archyvas (toliau-VA). F. R-754. Ap.1.B..221. L.191.

4. Surblys K. KP veikla, ugdant socialistinę darbininkų klasę 1940-1975. Vilnius.1976.P.32.

5. 1945 m. birželio 20 d. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ir Lietuvos KP (b) CK nutarimas “Dėl valstiečių ūkių ir žemės ūkio darbininkų perkėlimo į Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritis iš kitų Lietuvos TSR apskričių”// Lietuvos VA. F. R.-754. Ap.1.B.221. L.103.

6. Ten pat. L.188.

7. Susirašinėjimas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto repatrijuojamų piliečių klausimais// Ten pat. Ap.4. B.408.L.33.

8. Suvestinės žinios apie nuveiktą darbą repatriacijos srityje nuo 1945 m. vasario 10 d. iki 1946 m. sausio 1 d.//Ten pat. B.416. L.25,27,31* Repatriantų priėmimo-aprūpinimo punktų patikrinimo medžiaga// Ten pat. B.414. L. 16 nurodyta 1,4 tūkst. žmonių.

9. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1946 m. birželio 18 d. nutarimas”Dėl repatrijuojamųjų piliečių priėmimo-aprūpinimo punktų likvidavimo// Ten pat. Ap.1. B.62. L.64.

10. Susirašinėjimas su apskričių vykdomaisiais komitetais lėšų, skirtų repatriacijos tikslams, sunaudojimo, pašalpų repatriantams išdavimo, repatriantų įdarbinimo, pervežimo ir kitais klausimais// Ten pat. Ap.4. B.1207. L.58.

11. Ten pat. L.47.

12. Pagėgių apskrities žinios apie grįžtančiuosius į Lietuvą piliečius, išvežtus į Vokietiją// Ten pat. B.456. L.11-20.

13. JAV tremtinių neišduos// Tremtinio žodis. Detmoldas. 1946.08.24.

14. Susirašinėjimas su apskričių vykdomaisiais komitetais repatriantų įdarbinimo, aprūpinimo butais, naujai atvykstančių grupių sutikimo ir kitais klausimais//Lietuvos VA. F. R-754. Ap.4. B.1559. L.119.

15. Susirašinėjimas su Klaipėdos apskrities repatrijuojamų piliečių priėmimo punktu, repatriantų aprūpinimo žeme, gyvenamuoju plotu, šelpimo ir kitais klausimais// Ten pat. B.1548. L.87.

16. Susirašinėjimas su Kauno repatriacijos sektorium, Klaipėdos repatriacijos skyriumi finansavimo, materialinės pagalbos suteikimo, pasų išdavimo repatriantams ir kitais klausimais// Ten pat. B.2352. L.10.

17. Sugrįžusieji galės ramiai gyventi savo gimtajam krašte// Tėvynės balsas. 1947.08.03.

18. Susirašinėjimas su TSRS MT Repatriacijos reikalų valdyba žurnalų, laikraščių ir brošiūrų užsienyje esantiems lietuviams leidimo ir siuntimo, Lietuvos TSR piliečių grąžinimo iš užsienio valstybių, radijo laidų organizavimo užsienyje esantiems lietuviams klausimais// Lietuvos VA. F. R.-754. Ap.4. B.1516. L.2.

19. Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto žinios apie repatriantus// Ten pat. B.1207. L.2.

20. Susirašinėjimas su Klaipėdos apskrities vykdomuoju komitetu repatrijuojamų piliečių priėmimo, aprūpinimo žeme, gyvenamuoju plotu, šelpimo ir kitais klausimais// Ten pat. B.1548. L.129.

21. Kairiūkštytė N. Klaipėdos miesto pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais. V., 1987. P.72.

22. Ten pat. P.73.

23. J. Einikytės pareiškimas, užregistruotas 1947 m. spalio 25 d. Repatriacijos reikalų skyriuje// Lietuvos VA. F. R.-754. Ap.4. B.1186. L.3.

24. Alonis K. Kasdieninis darbas// Apžvalga. Hurtingen. 1946.10.05.

25. 1949 m. sausio 7 d. Klaipėdos registracijos punkto pranešimas apie 1948 m. atvykusius repatriantus Repatriacijos reikalų skyriaus viršininkui A. Slavinui// Lietuvos VA. R.-754. Ap.4. B.1964. L.10.

26. Klaipėdos repatriacijos punkto vedėjo pranešimas Repatriacijos reikalų skyriaus viršininkui A. Slavinui apie repatriantų priėmimą ir paskirstymą// Ten pat. B.1544. L.13.

27. Klaipėdos repatriacijos punkto vedėjo J. Meškausko ataskaita apie punkto darbą 1948 m. Repatriacijos skyriaus viršininkui A. Slavinui// Ten pat. B.1964. L.37.

28. Apie 1949 m. per Klaipėdos repatriacijos skyrių grįžtančius į tėvynę piliečius, išvežtus vokiečių okupacijos metas// Ten pat. B.1964. L.20,21,22,31,51,52,53,55,104 (Apskaičiuota autorės).

29. Tarybinės karinės administracijos telegramos iš Berlyno į Lietuvos TSR apie grįžtančius per Gardino lagerį// Ten pat. B.1963.L.16,18,20,21,22,37,38,39,49,50,52,53,67,68,88,112,116,120,121 (Apskaičiuota autorės).

30. Pagrindiniai daviniai apie Pagėgių apskritį (1946 m. vasario 7 d.)// Ten pat. B.527. L.54.

31. Repatriacijos reikalų skyriaus prie Lietuvos TSR MT inspektoriaus V. Eidukaičio informacija apie Pagėgių lagerio patikrinimą 1950 m. gruodžio 14 d.// Ten pat. B.2353. L.106.

32. Vilniaus repatriacijos punkto inspektoriaus K. Cerpinskio 1947 m. gruodžio 4-11 d. patikrinimo medžiaga// Ten pat. B.1546. L.56.

33. 1947 m. gegužės 29 d. Kauno repatriacijos priėmimo-paskirstymo punkto vedėjo Radzevičiaus informacija Repatriacijos reikalų skyriaus viršininkui apie repatriantų nusiskundimus// Ten pat. B.1203. L.16.

34. 1948 m. kovo 1 d. informacija Repatriacijos skyriaus viršininkui apie Gardino 312 stovyklos sąlygas// Ten pat. B.1545. L.160.

35. Tušti būgštavimai// Ten pat. Tėvynės balsas. 1948.02.28.

36. “Dėl priėmimo, paskirstymo, apgyvendinimo ir aprūpinimo darbu TSRS piliečių, vokiškosios okupacijos metu išvežtų iš Lietuvos TSR ir šiuo metu grįžtančių savo tėvynėn”, instrukcija// Lietuvos VA. F. R.-754. Ap. 4. B.170. L.35.

37. 1947 m. vasario 8 d. TSRS Ministrų Tarybos Repatriacijos reikalų valdybos viršininko pavaduotojo informacinis raštas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Repatriacijos reikalų skyriui// Ten pat. B.1189. L.12.

38. Repatrijuojančių tarybinių piliečių teisės// Tėvynės balsas 1949.09.01.

39. 1949 m. lapkričio 21 d. E. Šedeckio skundas Klaipėdos repatriacijos punkto vedėjui// Lietuvos VA. F. R.-754. Ap. 4. B.2350. L.6-7.

40. Ten pat. P.9.

41. 1948 m. rugpjūčio 3 d. Repatriacijos reikalų skyriaus viršininko A. Slavino raštas TSRS Ministrų Tarybos Repatriacijos reikalų valdybai// Ten pat. B.1561. L.117.

42. 1948 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko J. Kardaševičiaus raštas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui M. Gedvilui// Ten pat. L.125.

43. 1948 m. spalio 18 d. Repatriacijos reikalų skyriaus prie LTSR Ministrų Tarybos viršininko A. Slavino informacija Klaipėdos repatriacijos punkto vedėjui J. Meškauskui// Ten pat. B.1548. L.26.

44. 1949 m. gegužės mėn. Repatriacijos reikalų skyriaus viršininko pavaduotojos N. Mileikienės paaiškinamasis raštas// Ten pat. B.1964. L.60.

45. 1948 m. lapkričio 25 d. Repatriacijos reikalų skyriaus viršininko vyr. padėjėjos N. Mileikienės paaiškinamasis raštas šio skyriaus viršininkui A. Slavinui// Ten pat. B.1578. L.3.

46. 1951 m. balandžio 25 d. H. Svirblio pareiškimas Repatriacijos reikalų skyriaus viršininkui// Ten pat. B.2718. L.63.

47. 1947 m. liepos 8 d. Repatriacijos reikalų skyriaus viršininko A. Slavino informacinis pranešimas visų apskričių vykdomiesiems komitetas// Ten pat. B.1207. L.29.

48. 1948 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko J. Kardaševičiaus raštas į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą pirmininkui M. Gedvilui// Ten pat. B.1561. L.126.

49. 1948 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko J. Kardaševičiaus kreipimasis į LKP (b) CK sekretorių A. Sniečkų ir LTSR MT pirmininką M. Gedvilą// Ten pat. B.1546. L.18.

50. Ten pat. B.1964. L.37.

51. 1949 m. spalio 29 d. J. Kardaševičiaus patikrinimo informacija apie repatriantų padėtį// Ten pat. L.140.

52. Ten pat. B.2353. L.106.

53. Ten pat. L.105.

54. 1948 m. Repatriacijos reikalų skyriaus viršininko pavaduotojos N. Mileikienės paaiškinamasis raštas LTSR Ministrų Tarybos ministro pavaduotojui drg. Pisarevui// Ten pat. B.1545. L.106.

55. Ten pat.

56. 1948 m. Pagėgių apskrities vykdomojo komiteto atsakymas į valstiečių pareiškimus dėl žemės// Ten pat. B.1549. L.62.

57. 1948 m. M. Valančiaus, M. Businsko pareiškimai žemei atgauti// Ten pat. L.14, 16.

58. 1948 m. J. Kūnelio pareiškimas ūkiui atgauti// Ten pat B.1550. L.17.

59. 1948 m. K. Vasekčio pareiškimas ūkiui atgauti// Ten pat. B.1549. L.75.

60. Tėvynėje. V., 1948. P.12.

Nastazija KAIRIŪKŠTYTĖ

REPATRIANTEN DES KLAIPĖDA-GEBIETES UND IHRE LAGE 1945-1950

Zusammenfassung

Wahrend des Zweites Weltkrieges verlor das Klaipėda–Gebiet mehr Einwohner als andere Regionen Litauens. Fast alle Bewohner des Klaipėda–Gebiets wurden freiwillig oder zwangsma?ig nach Deutschland ausgefuhrt.

Die Lage der ehemaligen Bewohner von Klaipėda (Memel) in Deutschland war nicht leicht, viele von ihnen gerieten in die Repatriantenlager nicht. Deshalb wollten viele Leute des Klaipėda–Geebietes gleich nach dem Ausgang des Zweiten Weltkrieges in ihre fruhere Wohnorte zuruckkehren. Ihre Ruckkehr forderten verschiedene Massenagitationsmittel (Briefe Radiosendungen in der litauischen Sprache, die Zeitung “Tėvynės balsas” (“Heimatsstimme”) u.a.). Besonders entscheidend fur ihre Ruckkehr war der Erla? des Prasidiums des Obersten Sowjets der UdSSR, laut dem die Litauer des Klaipėda–Gebiets zu Burgern der UdSSR anerkannt wurden und nach Hause zuruckkehren konnten.

1945-1950 kamen aus Deutschland ins Klaipėda–Gebiet uber 8.000 Menschen. Die meisten von ihnen kehrten 1945 und 1948 zuruck. Es kamen nicht nur Litauer, sondern auch Deutschen.

Schon seit den ersten Tagen der Ruckkehr gerieten die Repatrianten des Klaipėda–Geebiets in eine schwere okonomische Lage, nicht nur wegen der durch den Krieg verursachten Verluste, sondern auch deswegen, weil die Sowjetregierung ihr den Repatrianten gegebens Versprechen nicht hielt. Besonders tief bedruckte sie eine ngative Behandlung von seiten vielen sowjetischen Beamten. Es war auch nicht leicht, die Wohnflache zu finden, sich mit notigen Lebensmitteln zu versorgen und besonders eine passende Arbeit zu finden. Nur wenigen Repatrianten gelang es sich in ihren fruheren Hausern in Stadt und Land wiederzulassen. Deswegen schon am Ende des 5 Jahrzehnts bat ein Teil der Repatrianten um die Erlaubnis, wieder nach Deutschland zu verreisen.

Istorikė, hum. m. dr. Nastazija Kairiūkštytė, Vilnius, 2002 m. lapkričio 3 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 25
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 25, 2014 @ 5:20 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →