Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. IV dalis

Pagal   /  2017 sausio 31  /  Komentarų nėra

Regina MEŠKAUSKIENĖ, www.silaineskrastas.lt

Erichas Karšys (Erich Karschies)

Erichas Karšys – Klaipėdos krašto lygumų sūnus. Aukštos kaktos, siauro veido, banguotų plaukų vyras darė nemažą įspūdį. Jo akys žvelgė draugiškai ir ramiai.

Tai buvo gana įdomi asmenybė. E.Karschies dirbo Klaipėdos senamiesčio berniukų vidurinės mokyklos taryboje. Čia jis buvo labiausiai gerbiamų mokytojų. Pavarčius to meto šios mokyklos mokytojų sąrašą, matosi, kad dažnas mokytojas turėjo pravardę, bet ne E. Karšys. Kuklus, drovus mokytojas buvo mylimas vaikų.

E.Karšys (Erich Karschies) gimė 1909 metais vasario 8 d. Lauksargiuose (Tilžės apskritis). Kartu su kitais vaikais jis lankė Didžiųjų Šilininkų (Šilokarčemos apskr.) liaudies mokyklą. Vėliau jis mokosi Klaipėdos vidurinėje mokykloje, tačiau smulkesnių žinių apie ją nėra. 1927-1929 metais jis – Klaipėdos mokytojų seminarijos auklėtinis. 1929 – 33 metais dirbo Užlieknių liaudies mokykloje, čia vedė. 1933 -1936 m. Klaipėdos senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje dirbo mokytoju iki jo 1937 m. paskyrimo į mokyklos tarybą. Tai buvo jo laikas, leidęs vaisingai dirbti laikraštyje „Memeler Dampfboot“ (Nemuno garlaivis ).

Ši asmenybė neapsiribojo vien grožinės literatūros kūrimu. Jam rūpėjo parūpinti jaunuomenės mokymui literatūros. Todėl 1932 m. išleidžiamas jo lietuvių kalbos pratimų rinkinys. Vienas po kito, 1932 ir 1933 metais, išėjo du E.Karšio „Kalbos pratimų sąsiuvinio, skirto pradinėms mokykloms“ leidiniai. Jose ne aiškinamos lietuvių kalbos gramatikos taisyklės, o pateikiami nesudėtingi pratimai ir diktantai. Direktorijos nutarimu, mokyklose leista naudoti jo lietuvių kalbos vadovėliu vokiečių vaikams.

Kuo patraukus šis rašytojas? Galbūt savo pastebėjimais apie Klaipėdos kraštą, jo žmones ir jų buitį. Galbūt pasakojimais to meto laikraščių puslapiuose apie šiandien jau išnykusių kaimų gyventojų kūrimąsi, užimtumą, potvynio pavojus, mokyklų statybą. Gal ir dėl to, kad pasirašydamas Karlo Sprentzkės slapyvardžiu spausdino laikraščiuose pasakojimus senąja vokiečių platt tarme.

Laikraštis „Memeler Damfboot“ – pradžia jo kūrybinio darbo. Publikuotuose straipsniuose – ryškios  Klaipėdos krašto gyventojų  nuotaikos.

Karsies_romDebiutinis romanas – „Žvejybos meistras“ (Fischmeister) išeina 1940 metais. Jame vaizduojamas dviejų jaunuolių – jaunojo žvejo Kristupo ir lietuvio žvejo – kontrabandininko dukters – meilė. Tai pasakojimas apie deltoje gyvenusius žvejus, jų kasdieninę buitį. Čia susiduria du pasauliai: tvarka ir chaosas, priešpastatoma prūsiškoji tvarka ir rytų anarchija. Buvo sumanyta romano ekranizacija, tačiau karas sugriovė šiuos planus.

1941 metais darbuojasi prie antrojo savo romano „Už visada saulė“ (Dahinter ist immer die Sonne), kuris susijęs su etninių vokiečių likimu. Išėjęs į armiją savanoriu kaip pėstininkas, drauge su kovos draugais jis patenka į Rytų frontą. Talentingas rašytojas žuvo 1942 metais. Jo mirtis – netektis talentingo, stipraus Klaipėdos krašto  literatūros darbuotojo. Ilsisi Erichas Karšys vokiečių karių kapinėse, netoli Belowo kaimo, su dviem draugais, žuvusiais nuo tos pačios granatos.

1943-44 metais už savo kūrybą apdovanojamas Herderio premija (Herderio premija teikiama už nuopelnus savo ir kitoms tautoms, už meno, mokslo raišką.)

Siūlome trumpa ištrauka apie Medžioklės kaimą, spausdintą „Memeler Dampfboot“ laikraštyje.

Gyvenimas Medžioklės pelkėje

Erich Karschies

Kaimas įsikūrė Šilutės apskrity, 4 km nuo Sausgalvių, tarp Rusnės ir Leitės žemupių. Pelkė buvo apjuosta keliais, suskirstyta į kelias dešimtis sklypų – siaurų rėžių. Kaimų žmonės taip pat turėjo savo rėžius. Buvo kasamos durpės, nusausintuose pakraščiuose įrengtos pievos. Čia veisėsi daug žvėrių, gausiai perėjo paukščiai. Iki 1890 metų čia jau gyveno 42 šeimos, o XX a. pradžioje jau buvo susiformavęs kaimas – 1905 m. jame užrašyta 312 žmonių.

Apie 1865 metus Medžioklės pelkėje pradėjo kurtis gyventojai. Pastatai buvo pradėti statyti pelkės šiaurinėje ir rytinėje dalyje. 1888 metais per pelkę buvo nutiesta gatvė, kurios abiejose pusėse pastatyta 14 namų. Po kurio laiko kolonijoje atsirado 65 sodybos.

Gyvenimas čia nebuvo lengvas. Mažažemiai galėjo statytis tik mažus medinius pastatus. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio gyventojai neturėjo rūsių. Medinių pastatų apačią dervuodavo, tuo apsaugodami pastatą nuo greito supuvimo. Pavasarį ir rudenį kaimas tapdavo tarsi sala – iš visų pusių jį apsemdavo vanduo. Mums, vaikams, tai patikdavo, nes nereikėjo lankyti mokyklos. Taigi, potvynis buvo šių neturtingų gyventojų didžiulė našta.

Mokykla

Po kiek laiko kolonijoje buvo nutarta pradėti statyti mokyklą. Bet kaip? Juk maži mediniai nameliai per daugelį metų smego žemyn. Tad masyviam mokyklos pastatui reikėjo panaudoti minkštą durpių žemę. Tačiau šis dirvožemis nepajėgus išlaikyti sunkaus pastato. Ši kliūtis buvo pašalinta. Po ilgų parengiamųjų darbų 1897 m. statyba buvo pradėta. Kad didelis mokyklos pastatas išliktų stabilus ir tvirtai stovėtų, tam reikėjo įkalti polius. Buvo paruošta aikštelė, kurioje į vandenį  suleista 170 alksninių baslių. Iš pradžių jie į vandenį buvo įkalti kas šešis metrus. Po kiek laiko paaiškėjo, kad pakilęs potvynio vanduo išjudins baslius. Tai suprato statybos rangovas Renkvicas. Baslius teko įkalti dar kas 3-4 metrus.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →