Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės

Pagal   /  2017 vasario 10  /  Komentarų nėra

ISTORIJA. Vilties g. 9-ajame name iškart po karo buvo įsikūrę enkavėdistai. © Eimanto CHACHLOVO nuotr

 

www.ve.lt

„Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien eisime prie Vilties g. 9-ojo namo, kuriame tarpukariu gūžtas susisuko dvi Mažosios Lietuvos šviesuolių – Užpurvių ir Bajorų – šeimos.

Kai pradėjau belstis į Vilties gatvės namų duris, Klaipėdos krašto ir jo žmonių istorijų tyrinėtojas, fotografas Bernardas Aleknavičius paragino: „Būtinai pasidomėk Vilties gatvės devintuoju namu. Jame užtiksi dramatiškas, galima sakyti, ir tragiškas Klaipėdos krašto šviesuolių Užpurvių ir Bajorų šeimų istorijas.“

Poliglotas

Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas, pedagogas, kultūrininkas Jonas Užpurvis, kilęs iš Virkytų netoli Švėkšnos, būdamas dvidešimties, 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje ryšininku-vertėju. 1923-1930 m. mokytojavo Vilkyčiuose, Rokuose, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mokytojai tarpukariu buvo dideli autoritetai, jų darbas buvo vertinamas ir pinigine išraiška. Tačiau J. Užpurviui, smalsiam ne tik gyvenamai aplinkai, bet ir visam pasauliui, to buvo per maža. Perkopęs 30 metų, Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1930-1933 m. jis įniko į klasikinės filologijos studijas. O grįžęs į Klaipėdą dėstė lotynų ir anglų kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Yra duomenų, kad J. Užpurvis buvo įvaldęs 32 kalbas.

Šviesuolių gūžta

Kaip Užpurvių ir Bajorų šeimos „susigiedojo“, duomenų nepavyko aptikti. Bet, matyt, juos siejo bendri kultūriniai, istoriniai interesai ir didelė meilė Mažajai Lietuvai. Kai Vilties gatvėje pradėjo dygti namai, apie 1935-uosius namą susiręsti nusprendė ir Užpurviai su Bajorais. Pasak B. Aleknavičiaus, viena šeima gyveno pirmajame aukšte, kita – antrajame. Mansardas to meto papročiais tikriausiai nuomodavo. O gal ten buvo įrengti svečių kambariai? Mat į Klaipėdą iš Bitėnų atvažiavęs spaustuvininkas ir knygų leidėjas Martynas Jankus apsistodavo pas Užpurvius ir Bajorus. Pas juos viešėdavo ir iš Tilžės atvažiuodavęs Vydūnas, draugavęs ir su viena, ir su kita šeima. O Lidija Bajoraitė buvo aktyvi Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuriai vadovavo Vydūnas, giesmininkė. Įdomu paminėti, kad vesdamas Ilžę Stubraitę iš gretimo Virkytams Žiaukų kaimo J. Užpurvis susigiminiavo su didžia Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaityte. Jo žmona Ilžė buvo netikra rašytojos sesuo iš tėvo pusės. Tokios tuoktuvės labai patiko visiems apylinkės gyventojams – juk mokytojas inteligentas vedė ne kokią miestietę, o susipratusio lietuvininko, tvarkingo ūkininko dukterį. Šeima augino sūnų Ramūną ir dukrą Janiną.

Likimo zigzagai

Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos Užpurviai kartu su Vytauto Didžiojo gimnazija persikėlė į Palangą. Kai prasidėjo II pasaulinis karas, šeima persikėlė į Vilnių, nes J. Užpurvis buvo pakviestas į Vilniaus universitetą dėstyti vokiečių kalbos. Bet Vilnius, regis, dėl daugelio priežasčių buvo svetimas lietuvininko širdžiai. 1945 m. Užpurviai sugrįžo į Klaipėdą. Vilties g. 9-ajame name jiems jau nebebuvo vietos, nes jame jau buvo įsikūrę enkavėdistai. Bet į Vytauto Didžiojo gimnaziją dirbti mokytoju kliūčių tarsi ir nebuvo.

1949 m. pavasarį kaip ir daugelis Lietuvos šviesuolių Užpurviai buvo ištremti į Krasnojarsko sritį. Krasnojarsko miškuose šeima vargo net 13 metų. Buvo sunku, tačiau norint išgyventi neliko nieko kita, kaip išmokti mokytojui neįprastų darbų: žolę dalgiu pjauti, šieną vartyti, ant rogių arba vežimo krauti, su arkliais apsieiti. Taip pat medžius versti, malkas ruošti žiemai, pačiam su paskolintu rankiniu vežimėliu namo parsivežti, tvartą pasistatyti, kėdę ir spintą susikalti. Mokytojas išmoko ir arti, ir akėti.

„Tik ožkos ir karvės nemokėjo pamelžti. Turėjo ir savo gyvulius skersti, pasidarė mėsos rūkyklą, vietiniai vis ateidavo pasižiūrėti, ką jis čia daro. Vėliau išmoko ir bitininkauti, vaškas praversdavo žvakėms. Žiemą kambaryje kampai apledėję, po stalu buvo vištos, ožiukai šokinėjo nuo grindų ant kėdės ir toliau ant stalo, paršelis būdavo kampe už pečiaus. Nebūdavo adatų gauti, tėvas pasidarė adatą iš žąsies sparno kaulo, galėjo su ja padus ant veltinių prisiūti. Gyveno su šeima kaip viduramžiais. Net puodo nebuvo valgiui išvirti, reikėjo naktinį puoduką tam tikslui naudoti“, – atsiminimuose rašė J.Užpurvio sūnus Ramūnas.

Tik 1962 m. J. Užpurvis, grįžęs į Lietuvą, apgailestavo: „Didžiausio ploto valstybė mane išsiuntė į dykumą bandos ganyti, medžius kirsti, o po trylikos metų katorgos pareiškė, kad mes buvom nekaltai suverginti, tačiau butą Klaipėdoje sulaikė, ir tik Šilutėje tegalėjome gyventi, nuosavybės neatidavė – knygynas ir pianinas buvo tūkstančius rublių verti…“

Nors po kiek laiko vėl dirbo gimnazijoje, pervardintoje į 1-ąją vidurinę, Medicinos mokykloje dėstė lotynų kalbą, tačiau sovietinė švietimo sistema „nelipo prie dūšios“. Sovietinei valdžiai vis rašė prašymus išleisti į Vokietiją ir 1967 m. tokį leidimą gavo.

Prieglobstį J. Užpurvis su šeima gavo Vakarų Vokietijoje. Ten rašė straipsnius apie Mažosios Lietuvos istoriją, studijas kalbos klausimais, prisidėjo prie akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo, rašė grožinę literatūrą, atsiminimus, nors ir žinojo, kad jie Lietuvoje spausdinami nebus.

Buvo surinkęs smulkiosios tautosakos, pasakų, dainų. Dalis jo rašytinio palikimo saugoma Mažosios Lietuvos fonde Čikagoje. Ne kartą laiškuose Lietuvoje likusiems draugams ir giminėms J. Užpurvis užsimindavo, kaip skiriasi žmogaus vertinimas Lietuvoje ir Vokietijoje: „Čia vertinamas žmogus su bet kuria vertybe, jis gali eiti vystyties ir tada dirbti, kur jis sugeba ir nori arba ir nieko neveikti. Čia – laisvė! Čia pripažino ir mūsų darbą vergijoje ir mums moka rentą. Iš jų vien mudu galiva maitintis, o mano pensija, kuri nepalyginamai didesnė, jau lieka naudoti, kur nori. Mes galėtume važiuoti po pasaulį visus kiaurus metus, tą ir darome. Vokietija teturi tik maršką dirbamos žemės, o išmaitina 61 milijoną savo žmonių. O valstybė, kuri pasiglemžė baisius žemės plotus iš svetimų – ir duonos, mėsos neturi. Dėl ko!? Nėra laisvės žmogaus iniciatyvai. Duok žmogui laisvės, padorumo, teisingumo, tai jo darbo vaisiuose nuskęs alkanieji milijonai.“

Pasak sūnaus Ramūno, Vokietija tėvui buvo ideali vieta kurti. Namuose dažnai lankydavosi svečiai, su kuriais buvo galima padiskutuoti istoriniais klausimais, jis galėjo valandų valandas kalbėti apie žodžių kilmę, palyginti žodžių šaknis įvairiose kalbose.

Šviesuolis vėl prisipirko knygų, kurias prieš tremtį turėjo palikti Klaipėdoje. Atgijo ir meilė muzikai – nusipirko pianiną.

J. Užpurvis mirė eidamas 101-uosius metus Vokietijoje, Pulheime prie Kelno, kur ir gyveno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

„VYNERIO ARBATĖLĖ“ Klaipėdos skulptūrų parke

Plačiau →