Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kiekviena pušis savo šilui ošia

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Vilniuje, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, lankėsi Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo valdybos pirmininkas prof. dr. Jurgis Arvydas Anysas

Vilniuje, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, lankėsi Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo valdybos pirmininkas prof. dr. Jurgis Arvydas Anysas

Mažosios Lietuvos fondas (MLF) yra išleidęs ar parėmęs keliasdešimt knygų apie Mažosios Lietuvos istoriją, geografiją ir kultūrą. Drauge su Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu (MELI) leidžia keturtomę Mažosios Lietuvos enciklopediją (MLE), kurios I tomas išėjo 2000 metais, dabar rengiamas II tomas.

Prof. dr. Jurgis Arvydas Anysas su MELI vadovais ir MLE redaktoriais aptarė kitų metų darbus bei finansavimą. Fondas įsipareigoja dengti ne mažiau kaip pusę MLE parengimo ir išleidimo išlaidų, dar šį gruodį perves 10 000 JAV dolerių 2003 metų I ketvirčio MLE darbuotojų atlyginimams. Kita pusė lėšų turėtų būti surinkta Lietuvoje iš rėmėjų ir valstybės biudžeto.

Jurgis Arvydas Anysas gimė 1934 metais Hamburge, Lietuvos konsulo šeimoje. Tais pačiais metais tėvą atšaukė dirbti į Klaipėdą. Čia jis buvo gubernatūros patarėjas, lietuvių Direktorijos narys, dėstė Prekybos institute. 1939 metais, Hitleriui užgrobus kraštą, šeima persikėlė į Šiaulius, o 1941-aisiais pasitraukė nuo bolševikų į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo emigravo į Kanadą.

Jurgis Arvydas Anysas Toronto universitete studijavo geofiziką ir inžinerinę fiziką. 1956 metais tapo bakalauru. Dalyvavo naftos paieškose. Persikėlęs gyventi į Čikagą, Ilinojaus universitete baigė teorinės chemijos studijas. 1966–1996 metais profesoriavo De Paulo universitete, 1977–1986 – katedros vedėjas. Specializuojasi kvantinės mechanikos ir aplinkos apsaugos srityse. Kanadoje buvo jūrų skautų laivo vadas, buriavimo instruktorius, daug laiko praleidęs Ontarijo ežeruose. Ilgametis Mažosios Lietuvos lietuvių Čikagoje draugijos pirmininkas, su žmona Dalia Stakyte-Anysiene, kilusia iš Panevėžio, veikia JAV lietuvių bendruomenėje. Ji elektros inžinierė, ekonomistė. Lietuvai išlaisvėjus abu dažnai lankosi prie Nemėžio pas žmonos gimines.

Tik atsitiktinumas, kad svečiui viešint pas mus, maketuojama MLE II tomo “L” raidė. Straipsnis “laivyba” iliustruojamas XIX a. pab. 4 jūreivių nuotrauka: du broliai Anysai ir du Mozūrai, lietuvininkai iš Klaipėdos apskrities.

Vienas tų jūreivių prof. dr. Jurgio Arvydo Anyso senelis – Mikas Anysas (MLE I tome spausdinome abiejų senelių Miko Anyso, g. 1869, ir Marie Tumeleit, g. 1866, vestuvių nuotrauką, gavę iš vaikaitės, profesoriaus sesers, gyvenančios taip pat JAV dr. Gražinos Marijos Anysaitės-Slavėnienės). Iš tos santuokos gimė 7 vaikai: Martin (Martynas), g. 1895, Marie (1897), Jonas (1899), Anna (1901), Madlene (1902), Michael (Mikas, 1905), David Wilhelm (1906).

Dr. Martynas Anysas (1895–1974) taip pat tarnavo Vokietijos kariniame laivyne, su šarvuočiu (“Schleswig Holsten” dalyvavo Skagerako mūšyje (1917) prie Jutlandijos pusiasalio. Grįžęs iš kariuomenės dirbo laikraščio “Prūsų lietuvių balsas” redakcijoje. 1919 metais Kintuose, savo tėviškėje, įsteigė kultūros draugiją “Rūtą”. Nuo 1920 metų buvo Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Nuoseklus ir principingas Klaipėdos krašto įsijungimo į Lietuvą šalininkas. Amžininkų liudijimu, jis buvo suaugęs su krašto lietuviška visuomene, buvo įsisąmoninęs tuos tikslus, kuriuos puoselėjo žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai: Vydūnas, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Adomas Brakas, Petras Šernas, Zaunių giminė, Jonas Vanagaitis. Aiškino, kad reikia susilaikyt nuo drastiškų pakeitimų ir nebandyti per kelerius metus pakeisti per šimtmečius nusistovėjusią kultūrą.

Po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į Kanadą, dr. Martynas Anysas drauge su latviais ir estais įsteigė Kanados Baltų federaciją, parašė jos konstituciją, buvo šios federacijos vadovas arba vienas vadovų. Veikė VLIK’e, Mažosios Lietuvos rezistenciniame sąjūdyje, lietuvių evangelikų liuteronų “Išganytojo” parapijos taryboje, jūrų skautų tėvų komitete. Politikos, teisės ir istorijos klausimais daug rašė į išeivijos spaudą. Už studiją “Senprūsių kovos dėl laisvės su vokiečių riterių ordinu nuo 1230 iki 1283 m.” suteikta MLF Vydūno literatūrinė premija (1964).

Prof. dr. Jurgio Arvydo Anyso motina Valerija Bielskytė-Anysienė (1900–1994) 1918-aisiais Petrograde dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje, lavinosi vaidyboje. 1925 m. Berlyne studijavo pedagogiką, patėvio grafo Vladimiro Zubovo dvare Medemrodėje, netoli Akmenės, pritaikė naujus auklėjimo metodus vaikų darželyje, bendradarbiavo spaudoje, drauge su vyru dr. Martynu Anysu parašė knygą “Žymios lietuvės moterys padavimuose ir istorijoje” (1970).

Prof. dr. Jurgio Arvydo Anyso vyresnioji sesuo dr. Gražina Marija Anysaitė-Slavėnienė, kalbininkė, kultūros istorikė, dėsto Niujorko universitete Buffale. Ji redagavo tėvo dr. Martyno Anyso 1927–1929 metų atsiminimų knygą “Kova dėl Klaipėdos” (1978), parengė Lietuvos protestantų bažnyčių (konfesijų) istoriją, verčia lietuvių poeziją. Buvo Toronto (Kanada) jūrų skaučių laivo “Vandenė” vadė, šiuo metu JAV lietuvių bendruomenės Buffalo skyriaus pirmininkė. Su vyru prof. dr. Juliumi Slavėnu dalyvavo kuriant Baltistikos studijų bendriją, o 1990-aisiais – Niujorko Baltų tarybą.

Su dr. Gražina Marija Anysaite-Slavėniene pirmą kartą susitikome Klaipėdoje, 1998-aisiais, Klaipėdos universiteto Baltistikos katedros ir lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” mokslinėje konferencijoje “Mūsų išeiviai”.

Per pertrauką pasišoviau ją palydėti į Evos Labutytės grafikos parodą “Lietuvininkų ir prūsų žemėj” Klaipėdos paveikslų galerijoje. Tik, atrodo, pasirodžiau prastas gidas. Ir todėl, kad iš šio miesto seniai išvažiavęs, nebežinojau autobusų maršrutų, ir kad mano žinios nebuvo išsamios, kaip dabar sakoma, sovietmečiu nebuvo skatinamos ekskursijos į praeitį. O ji nepamiršo senosios Klaipėdos, kurią paliko būdama vos šešiametė ir išlaikė įspūdį, vartydama šeimos fotoalbumus. “Juk šis pastatas – buvusi gubernatūra?” – klausė manęs. Aš turėčiau žinot, kad jos tėvas, aukštas Lietuvos diplomatas, čia darbavosi. – “O kas buvo tame pastate, kur dabar muziejus?”

Bet tikras egzaminas prasidėjo Evos Labutytės darbų parodoje. Viešniai rūpėjo ir kokie čia prūsų simboliai, ir kaip mes dabar juos suprantame.

Matyt prastai atsakinėjau, nes pačios redaguotos tėvo atsiminimų knygos (“Kova dėl Klaipėdos”, 1978) ji man nepasiūlė, nors kitiems dalijo su savo autografais. (Šią knygą man gerokai vėliau padovanojo Vilius Trumpjonas, Mažosios Lietuvos lietuvių Čikagoje draugijos pirmininkas).

Didžiausias atpildas ir to blaškymosi po Klaipėdą tarp konferencijos posėdžių ir pertraukų įspūdis, daktarės Gražinos Slavėnienės komentarai (neva pasiburbėjimas sau, bet taip, kad ir aš girdėčiau) perbėgant Prano Domšaičio ekspoziciją. Beje, dabar, papildžius, Klaipėdos paveikslų galerija ir vadinasi Prano Domšaičio vardu.

Tada palyginti buvo nedaug paveikslų ir man buvo visai negėda prisipažinti, kad jų nebuvau matęs, nes juos neseniai atvežė į Lietuvą. O ponios Gražinos pastabos labai pravertė.

Dar susitikom Vilniuje, kur ji buvo apsistojusi pas svainę, vyro seserį Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Mariją Slavėnaitę-Pečiukonienę Žvėryne.

Šešuras Paulius Slavėnas, žymus astronomas ir matematikas, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, buvo vienas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungos (1933–1936) steigėjų, o šiai persitvarkius į Lietuvos vakarų sąjungą (1936–1939), jos pirmininkas. Paliko publicistikos knygų, demaskuojančių nacizmą, trukdžiusį Klaipėdos kraštui išlikti prie Lietuvos.

Vingio parke vyko Pasaulinė lietuvių dainų šventė. Turėjau garbės stebėti dvi šaunias lietuves mokslininkes, kurias siejo ne vien patriotizmas, paveldėtas ir išpuoselėtas garbių tėvų, bet ir lietuviška svainystė. Šiapus ir anapus Atlanto.

Panašiai jaučiausi Atgimimo pradžioje, apžiūrėdamas Vytauto Kašubos LDK kunigaikščių medalius Kultūros fonde, parvežtus iš Užjūrio šviesaus atminimo profesoriaus Česlovo Kudabos rūpesčiu, ar kalbėdamas su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Kalpokaite-Velavičiene. Tada ji pasakė: “Visos knygos, okupacijos metais lietuvių išleistos svetur, – jau namie!”

Čia ne tas atvejis, kai jaunėlis, baigęs mokslus, iš viršaus žiūri į vyriausiąjį brolį, likusį namie prie ūkio. Čia reikia prisiminti mūsų tėvų pastangas suvienyti tautą, kurios dalis buvo vokiečių ar rusų, ar lenkų įtakoje, – pavergtos kitų valstybių, o po Antrojo pasaulinio karo vėl išdraskyta į Sibiro tremtinius, Vakarų pasaulio išeivius(išvietintuosius) ir “palikusius prie ūkio”, prie tautos židinio.

Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas, Kanadoje gyvenantis lietuvių kalbininkas prof. dr. Vilius Pėteraitis, išleidęs net kelias knygas apie Mažosios Lietuvos paveldą. Vyriausiasis redaktorius Lietuvos mokslų akademijos akademikas Zigmas Zinkevičius. MLE rengimo grupėje veikia mažlietuviai dr. Martynas Purvinas, Vytautas Gocentas, Eva Labutytė, dalyvauja šimtai mažlietuvių Lietuvoje ir svetur: Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, Rusijoje. Skubame apmesti lietuvininkų žemės kroniką, kol dar galime pasiremti gyvais liudininkais.

Drauge mokomės tolerancijos, vardan tos Lietuvos.

Voruta. – 2002, nr. 22 (520)

Vytautas Kaltenis, Vilnius, „Voruta“, Nr. 22 (520), 2002 m. lapkričio 23 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 11:39 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →