Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kelionė į karalių miestą su Arvydu Juozaičiu

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

Vilniškė knygų prekybos ir leidybos bendrovė “Mūsų knyga” savo tinklalapyje (http://www.musuknyga.lt) apie Arvydo Juozaičio knygą “Karalių miestas be karalių” (Klaipėda: “Eglė”, 2006) – naujausią kelionę į istorinę Prūsiją, kuriai aprašyti autoriui prireikė net 280 puslapių, taip sakoma:

Vilniškė knygų prekybos ir leidybos bendrovė “Mūsų knyga” savo tinklalapyje (http://www.musuknyga.lt) apie Arvydo Juozaičio knygą “Karalių miestas be karalių” (Klaipėda: “Eglė”, 2006) – naujausią kelionę į istorinę Prūsiją, kuriai aprašyti autoriui prireikė net 280 puslapių, taip sakoma:

Artimiausio Lietuvos kaimyno – Karaliaučiaus krašto – šiandienai skirta aštuonioliktoji publicistikos knyga. Istorinei prūsų ir lietuvių žemei, lietuvių raštijos motinai, likimas lėmė audringą, skaudų ir įdomų likimą.

Dirbdamas Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė, autorius iš arti mato didžiulius pokyčius, vykstančius Mažojoje Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje. Nepaprastai gyvas, aistringas, istorinių lygiagrečių ir šiandienos aktualijų kupinas pasakojimas ves skaitytoją iš vienos vigilijos į kitą, siūlydamas iš naujo atrasti didįjį kaimynų Miestą ir visapusiškai derlingą kraštą.

O štai ką perskaitome knygoje, “keliaudami” su išradingu, sakytumei net miunchauziškai išradingu, autoriumi:

“Šios žemės žmonės vis labiau linkę būti prūsais, nors ir nesupranta kodėl. Likimas juos persmelkia kaip žemės gausmas. Prūsai buvo tikriausi gamtos žmonės, jie nesitraukė iš kelio atėjūnams. Šiandieniniai sud’ba indeika gyventojai taip pat nesugeba pasitraukti ir kartoja, kad tam neturi pinigų. Kai pas juos užklysta koks fotografas (Kaliningrado fotomenas – sparčiai besivystanti meno šaka), šie homo sapiens, sugurę ir apkerpėję, prašo nufotografuoti. „Kol dar gyvi esame“, – čiulpdami „Primą“ priduria vyrai ir moterys, narstydamos reumato surakinėtus pirštus. Vyrai čia išnyra iš rūkų kaip puslaukiniai, slampinėja miestelių patvoriais ir atkišę suskeldėjusius nagus vadina save niščeta perekatnaja. Lietuviškai nenusakysi to slaviško paklusnumo galybės, to nuolankumo gamtai. Tai vien slaviškas jausmas? Kad ir mūsų. Šis užsispyrimas turėjo būti pažįstamas istorijos sumaltiems broliams prūsams. Deja, naujieji prūsai neprisimena pirmtakų, todėl jiems lieka kartoti: esame niščeta perekatnaja. Jie laidos save čia arba, tiksliau pasakius, juos laidos miestas. Kaip prūsus laidojo Kionigsbergas. Kaip vokiečius laidojo 1945-aisiais ir vėliau.

 Tad visi, kas gali, skuba į miestą, į srities sostinę, kol nepražuvo laukuose, pakelėse ir kapinėse. Skubėkime asfaltuotais keliais, kurie čia geri, dar vokiečių nutiesti ir apaugę vešliais medžiais – tai tuneliai į laisvę. Tik nepamirškime, kad nekalčiausias liepas, klevus ir uosius Kaliningrado žurnalistai praminė „paskutiniais Vermachto kareiviais“. Kodėl? Atsitrenkę į tuos pakelių sargybinius kasmet žūva apie šimtas vairuotojų.

Miestuose žmonės kitokie, ypač – inteligentija. Taip, tai dar inteligentija, ne „intelektualija“ – ne šalti kaip žuvys ir protingi kaip kokie švedai-žuvėdai.

Skaitantys knygas godžiai puola prie Prūsijos istorijos leidinių, kurių jau per akis, ir apsalusiomis širdimis skaito apie prieškarinį Kionigsbergą – miestą pasaką, kurio pabaigos istorija prasidėjo 1944 metų rugpjūčio 27-ąją, Karališkajai Britanijos aviacijai užskridus ant miesto širdies ir ją sudeginus. Žmonės skaito rusiškai, domisi, nes jaučia – atgyja kažkas ir prisikelia. Čia išlikusi senoji Vietovės dvasia, kuri…

Genius loci – „vietos genijus“, Vietovės dvasia – kas tai? Sužinome apie genius loci spąstus dar būdami vaikai, tik ne apie savų kaimų ir miestų dvasią. Būname sužavėti pasakojimų apie tolimąsias šalis. Iš Aleksandro Dumas romanų apie tris muškietininkus nusprendžiame, kas toji Prancūzija, iš Valterio Scotto riterių – kas Anglija ir Škotija, iš graikų mitų – kas ta paslaptingoji Elada. Žodžiai ir vaizdiniai, gulantys į vaiko sielą, turi nepaprastą galią – jie lieka visam gyvenimui.

Rašytojas Piotras Veilis knygoje „Genius loci“ teigia: „Žmogaus ryšys su savo gyvenamąja vieta – paslaptingas, bet akivaizdus; arba ir taip: tas ryšys neabejotinas, tačiau kupinas paslapčių. Šį ryšį seniai valdo genius loci, vietos genijus, surišantis intelektualinius, dvasinius ir emocinius reiškinius su jų medžiagiška terpe. Naujųjų laikų žmogui aišku, kad pagrindinė vieta, kur tarpsta kultūrinės jėgos, – tai miestai…“

Kokios jėgos tarpsta Kaliningrade, kur ir kaip jos prasimuša į žemės paviršių? Ne, šis klausimas dar per ankstyvas. Jėgų šaltinių nesimato, čia gali pastebėsi ženklų. Kaliningrado gatvėse trinasi kone pusė milijono kūnų – pusė legalių visos srities gyventojų, ir klausimas toks: ar mato jie ženklus? Ar jaučia miesto dvasią gatvės grindinio įrašuose? – jie vokiški, rusiški ir net su „ЛитССР“ žyme. Ar regi elektros stulpus? – daugelis jų iš Ruro metalo. Ar atsitrenkia į hidrantus, pagamintus Štutgarte ir kėpsančius ant šaligatvių? Ar dirsteli į stūksančio priešais Zoologijos sodą viešbučio „Maskva“ sieną, ant kurios iš klinkerio plytų sudėliotas Berlyno miesto herbas – Lokys?

Čia į vieną miestą susilieję du. Jie susitinka anaiptol ne kaip laivai jūroje – neišsiskiria. Štai ir spėliok, ir spręsk, kur čia Kaliningradas, o kur – Kionigsbergas. Kalbėk apie genius loci ir kartok: sinkretiška čia viskas, nes invalido kojomis po Kaliningrado gatves braido Kionigsbergo dvasia. Čia genius loci apsisiautęs iš lopų susiūtu apklotu. Ir nereikia gąsdintis, kad Kionigsbergo ženklai užgoš Kaliningradą – neužgoš. Senesnio, ne rusiško miesto šešėlis kartais gali atrodyti didesnis už patį teutonų kūrinį tik dėl optinės apgaulės, ne daugiau. Kalno šešėlis taip pat atrodo didesnis už kalną. Kaliningradas daug galingesnis.

Ateitis – paslaptis, todėl reikėtų nukelti kepurę prieš dabartį: Kaliningradas be kompleksų pasitiko miesto 750 metų jubiliejų. Čia visi drąsiai kalbėjo apie prieškario miestą, regis, net Maskvai duodami pavyzdį. Kvaila būtų pašiepti šiandieninius kaliningradiečius, esą jie susidomėję istorija lyg vaikai, varto senuosius atvirukus, leidžia albumus – ir visa tai gerokai pavėluota. O mes – lietuviai? Ar mes pažįstame savo gimtojo miesto gatves? Mes vaduojamės blankiais samprotavimais apie Žalgirį, Mindaugą, Gediminą ir Vytautą, Darių ir Girėną. Nors mūsų gatvėmis vaikštinėja šešėliai, kurių nepažinsi nepasiskaitęs istorijos ir biografijų. Kad pamatytum praeities veidą, turi šį tą žinoti, o ne kraipyti galvą į šalis. Dauguma mūsų lakstome po gatves pastebėdami tik reklamą ir vitrinų blizgesį. Vien akimis genius loci nepažinsi.

Daugelis kaliningradiečių palaipsniui pasijuto nusikaltę, kad pusę amžiaus gyveno ne krašto istorija, o ideologija, ne žiniomis, bet mitais. Nereikėtų jų smerkti – jiems teko peršokti karo išsprogdintą laiko duobę. Žmonės ima pažinti save savo gatvėse, žvelgdami į prieškario fotografijas. Ir grožisi sužinoję, kad 1852 m. Karališkieji rūmai pasipuošė nauju bokštu, ir dabar žvelgia į jo nuotraukas, tarsi tai būtų nutikę tik vakar. Žavus naivumas, liudijantis sielos jaunystę, – nepavydėkime kaliningradiečiams džiaugsmo.

Miestų didybė matuojama ne vien namų aukščiu, ne įsikūrusių įstaigų jame reikšme, net ne šventovėmis, bet dažniausiai žmonių, sukūrusių juos, dydžiu. Kionigsbergo dydis – akivaizdus, o koks – Kaliningrado?

Palyginimų pradžia – 1994-ieji. Vieną rytą pabudę kaliningradiečiai inteligentai ūmai suvokė, kad jie labai turtingi: turi seniausią Baltijos šalyse universitetą. Hercogo Albrechto įkurtoji Albertina lietuviams, kaip žinoma, kone sava – universitetą, be kitų aštuonių profesorių, kūrė ir Stanislovas Rapolionis su Abraomu Kulviečiu. Bet čia visai kas kita! Reikia tik pagalvoti, kokį šoką patiria apsišvietęs žmogus, kai jam pasako, kad jis baigė ne Kaliningrado universitetą, įkurtą 1967 metais, o Albertiną, senesnę net keturiais šimtais metų. Pralaužusi baimės ledus perestrojka pasitarnavo ir šį kartą: keli pasišventėliai pasišovė paminėti 450-ąsias Albertinos metines. Parašę kvietimus į užsienius ir išsirūpinę leidimus įvažiuoti į dar taip neseniai užrakintą užsieniečiams anklavą (tuo įrodę, kad tai – jau eksklavas), jie atsikvietė į miestą daugelio Europos universitetų delegacijas. Iškilmės pavyko. Ir jau kitais metais buvo išleista knyga, kurioje Albertinos universiteto istorijos tyrinėtojas Kazimieras Lavrinovičius galėjo ramia širdimi lyginti šį minėjimą su 400 metų jubiliejaus šventimu žlungančiame Kionigsberge. O buvo taip: 1944 metais, siaubo apsiaustyje, kai Raudonoji armija jau žengė į Prūsiją, miesto valdžia, apimta panikos, nutarė perkelti minėjimą iš rudens į liepos pirmą savaitę. Buvo apsiribota keliomis paskaitomis, keliais spektakliais, koncertais, keliais viešais susirinkimais. Nepraėjo nė pusantro mėnesio, ir istorinį Albertinos pastatą Knaiphofo saloje sudegino Britų karinės aviacijos fosforinės bombos; netrukus centrinius rūmus Paradinėje aikštėje suniokojo Trečiojo Baltarusijos fronto artilerija.

1994 metais švęstas jubiliejus buvo tikros iškilmės pakilusiam iš griuvėsių – šį kartą dvasinių, ne materialių – miestui. Reikia tik pagalvoti: atkovoti keturi šimtai metų, Kaliningrado universitetas įkurtas ne 1967-aisiais! Negana to, maždaug tuo metu miesto valdžia suprato, kad Kaliningrado teritorijoje kūpso ne kažin kokie fašistų griuvėsiai, o puikiausiai išsaugoti (saugoti pačios gamtos) devynioliktojo amžiaus fortai, tvirtovės ir net aštuoneri miesto vartai. Ir pasipylė istorinės studijos, paskaitos, pokalbiai, diskusijos. Rengėjai buvo Kultūros fondas bei miesto bibliotekos (A. Gaidaro ir A. Čechovo), taip pat 1993 metais įkurti Vokiečių–rusų namai. Į kiekvieno mąstančio žmogaus sąmonę ėmė kaltis faktai, kad jeigu jau miestas gimė ne po Antrojo pasaulinio karo, tai bent 1724 metais, susiliejus trims miestams: Altštadtui, Liobenichtui ir Knaiphofui. „Pirmajam Dievas buvo skyręs valdžią, antrajam – žemę, trečiajam – turtą“, – ėmė skambėti iš vieno paskaitininko lūpų į kito, iš vienos širdies į kitą. Kaliningradiečiai džiaugėsi kiekvienu žingsniu pirmyn, kuris reiškė žingsnį atgal – istorijon. Ką tas žengimas turėjo duoti? Tuomet niekas apie tai rimtai negalėjo galvoti – tiesiog alsavo iš kažin kur atsirandančia istorija.

Pažvelkime į savo kaimynus, naujuosius Baltijos pusbrolius, gero jiems linkinčiomis akimis ir daug ką suprasime – ir šiurpas nubėgs nugara. Esame naujos bendrijos – Baltoslavijos – gimimo liudytojai.

Stebukliniai prieškarinio Kionigsbergo vaizdai: stogų keteros, bokštų ir vėtrungių simfonija, bažnyčių bokštai, iškilę į dangų kaip švyturiai… Akys apsitraukia dūmeliu, kai matai šį nespalvotą vaizdą. Apsitraukia ir kaliningradiečių. Vaizduotė pagauna reklamų rengėjus, ir reta kuri parduotuvė nepasipuošia milžiniškais bokštais ar Karalių rūmų paveikslu. Kanoniniai vaizdai – Karališkųjų rūmų bokštas ar Katedra Knaiphofo saloje, rečiau – Altštadto ir Štaindamo bažnyčios. Įdomu, kad labai retai reprodukuojami išlikę bokštai. Kas drįstų pasakyti, kad viso šito nėra, kad visa tai – tik bėganti sieloje kino juosta, tik nuotrauka? Jeigu į sielą įkrenta grūdas, sudygęs jis gali išversti prasčiau pastatytą sieną. Tad jeigu akys – šiuolaikinio kaliningradiečio sąmonė, tai jo pasąmonė – nuotraukomis ir vaizdais besiplečianti praeitis. Vadinasi, ateitis jo rankose? Šiaip ar taip, miesto vyriausioji architektė Tatjana Kondakova kalba apie Karalių rūmų atstatymą ir priduria: „Jeigu bus visuomeninis užsakymas. Rėmėjų rasime“.

Ausyse ima maltis saldžiausi garsai, o naktimis aplanko jau ir spalvoti sapnai: „Nejaugi visa tai gali įvykti? Prūsija – tai pasąmonė, dabartinė Rusija – sąmonė? Tada genius loci… būsimoji Baltoslavija?“ Ne, ne… dar per anksti leistis į tokias fantazijas.

Nes kitas architektas, Olegas Kopylovas, kurio projektai tapo cerkvėmis Bagrationovske (Preusiš Eilau), Gurjevske (Neuhauzenas) ir Čkalovske (Tanenvaldas), nesutinka su T. Kondakova: „Senojo Kionigsbergo nebėra, mintys apie galimą Karalių rūmų atkūrimą – tai Disneilendo kūrėjų vaizduotė“. Žmogus žino, ką sako, nes jis – Kristaus Išganytojo soboro autorius. Penki auksiniai kupolai centrinėje Pobedos aikštėje priešais meriją – naujas miesto simbolis, šio architekto darbo vaisius (kupolai, beje, atvežti iš buvusios kosminių tyrimų gamyklos Čeliabinsko srityje). Ir ne vien soboras – aikštė to paties jaunosios kartos autoriaus. „Pagal projektą“ iš jos pašalintas Lenino paminklas.

Tiesa, dėl Lenino paminklo. Dar praėjusių metų gruodį, kai prasidėjo aikštės rekonstrukcijos darbai, Miesto Taryba priėmė sprendimą, kad revoliucijos vado metalinis kūnas grįš į savo vietą. Paminklo žalvaris sulopytas, nudažytas ir laukia. „Ko laukia?! – niršta komunistai, kurių valia buvo priimtas sprendimas. – Jūs norite iš miesto centro pašalinti Leniną?!“ Į šį klausimą soboro statytojas tėvas Markelas atsakė: „Ne, mes nenorime jo pašalinti. Bet ar jūs nematote – juk jis pats pasišalino?“ Kad nuramintų aistras, miesto meras J. Savenka priėmė kitą sprendimą: rasti skverą paminklui ir, jį pastačius, pavadinti Lenino vardu.

Sinkretiška, nepaprastai marga dar ne itin spalvoto miesto kasdienybė.”

Vytautas Gocentas, Vilnius, 2006 m. gegužės 16 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 6:55 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →