Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Keli K. Kropaičio biografiją papildantys duomenys

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Nedaug težinome apie XIX a. Mažosios Lietuvos poetą, publicistą, pedagogą Kristupą Kropaitį.

Nedaug težinome apie XIX a. Mažosios Lietuvos poetą, publicistą, pedagogą Kristupą Kropaitį. Jis neminimas ne tik 1966-1988 m. išėjusiose trijose sovietinėse enciklopedijose, bet ir JAV (Bostone) publikuotoje Lietuvių enciklopedijoje (1953-1966 m.), nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu – 2001 m. išleistoje Lietuvių literatūros enciklopedijoje. Taip atsitiko ne dėlto, kad jo įnašas į lietuviškąją kultūrą būtų menkas, o todėl, kad stokojama duomenų ir apie jo gyvenimą bei visuomeninę veiklą. Vienintelės iki šiol patikimesnės žin-ios pateiktos leidinyje Lietuvos TSR bibliografija Knygos lietuvių kalba. Ten pasakyta: Kropaitis Kristupas (XIX a. – 1907?). Poetas, kalendorių sudarytojas, mokytojas. Mokyto-javo Jonikaičiuose, Opstainyje. 1898 m. Šyšos k. (Šilutės aps.) mokytoju paskirtas galbūt irgi šis Kropaitis (t. 2, 1985, p. 621).

Peržiūrėję 1811–1924 m. veikusios Karalienės mokytojų seminarijos absolventų sąrašus, aptikome tokius duomenis. Kristupas Kropaitis gimė 1843 m. balandžio 12 d. Būdamas dvidešimties metų, 1863, stojo į šios seminarijos I kursą. Trejų metų pradinių mokyklų mokytojų rengimo kursą sėkmingai baigė 1866 m. pavasarį. Atlikęs dar būtiną ištisinę pedagoginę praktiką Karalienės seminarijos kaimynystėje veikusioje aštuoniametėje liaudies mokykloje, po to nurodytųjų metų gegužės 2-4 dienomis sėkmingai išlaikė baigiamuosius egzaminus. Buvo 894-tas absolventas, parengtas šioje seminarijoje. Jo žinios įvertintos trečiu lygiu. Mokytojo kvalifikacijos pašymėjimą gavo iš seminarijos direktoriaus Carlo Zacharijaus. Čia norime nurodyti šios seminaristų laidos tautinę priklausomybę. Kartu su Kristupu Kropaičiu seminariją sėkmingai dar baigė lietuvininkų šeimų sūnūs: Jonas Greičius, Karlas Josukas, Ermanas Juška, Richardas Ožaitis, Kristupas Piečaitis (ar Pyčaitis), Julius Pričkaitis, Augustas Šalna, Augustas Šimanskis, Augustas Varnaitis ir Vilhelmas Matulis. Taigi 11 iš 24 absolventų. Tačiau tiek priskaičiavome, remdamiesi tėvo linija, manytina, dar bent keli jaunuoliai buvo iš mišrių šeimų (jų pavardės skamba vokiškai). Mokytojauti Kristupas Kropaitis nusiųstas į Ragainės apskrities Žūkų liaudies mokyklą. Mūsų turimais duomenimis, čia jisai dirbo ketverius metus, t. y. iki 1870. Senojoje Mažosios Lietuvos periodikoje užsimenama, kad iš Žukų jis buvo perkeltas į netolimą Opstainių mokyklą. Abejotini duomenys. Ragainės apskrities mokytojų sąrašai liudija, kad 1870 – 1886 m. Kropaitis mokytojavo Jonikaičiuose, o Opstainiuose 1886 – 1898 m. Nuo 1898 m. paskutinėje savo darbovietėje – Šilokarčemos aps. Šyšos liaudies mokykloje.

Visa bėda, kad šiuose sąrašuose pateiktos tik pedagogų pavardės, bet nenurodyti vardai. Ši ydinga vokiškų vardinių sąrašų sudarymo praktika apsunkina bet kokią asmenų iden-tifikaciją. Tad neaišku, ar Kropaitis, mūsų išvardytais metais dirbęs Jonikaičiuose, Opstainiuose bei Šyšos mokykloje, yra mus dominantis Kristupas Kropaitis? Gal tai tik bendrapavardis? Vis dėlto mes manome, kad kalbama apie pastarąjį, nes Karalienės seminarijos absolventų sąrašuose ši pavardė vienintelė. Ylavos seminarijoje 1859 m. mokytojo kvalifikaciją įgijęs Kropaitis nusiųstas mokytojauti į pietinę Rytprūsių teritoriją, tad vargu jis galėjo atsikelti į dešiniąją Nemuno pusę. Dar vienas Kropaitis dirbo Girdavos apskrities Muldžių mokykloje. Iki tos nuotolis toks didelis, jog neįtikėtina, kad šiam Kropaičiui būtų kilęs noras keltis į Klaipėdos kraštą. Nenumarinta lieka paskutinė mažytė abejonė – nuo 1882 m. mokytojus dar rengė Ragainės seminarija, o jos absolventų sąrašai neišlikę. Nepavyko nustatyti ir tikslią K. Kropaičio mirties datą. Remtis tenka netiesioginiais šaltiniais. H. Frohnebergas savo 1911 m. leidinyje Geschichte des evangelischen Lehrerseminars Karalene <…>[Karalienės evangelikų mokytojų seminarijos istorija] nurodo šios mokytojų rengimo įstaigos absolventų darbo vietas minėtaisiais 1911 m. Ši grafa prie K. Kropaičio pavardės tuščia, kas leidžia manyti jį tuo metu jau nebegyvenus. Ir dar. 1911 m. Šyšos mokykloje jau dirbo naujas mokytojas G. Krėmėris ( Krämer). Tikriausiai – mirusio K. Kropaičio vieton. Taigi, mano galva, mirties data laikytini 1910 m.

Vertinga K. Kropaičio poezija. Ji savita, nepalyginamai brandesnė nei daugelio kitų tuolaikinių pretendentų į poetus. Eilėračiuose apdainuojama romantizuota gimtinės praeitis, jos gamta, žmonių buitis, darbai. Spausdino juos Tilžėje ėjusi Nauja lietuviška ceitunga, šio laikraščio priedas Kaimynas, eilėraščiai dar dėti į tuo metu publikuotus kalendorius, leidžiamas poezijos antologijas. Populiarusis jo eilėraštis Nemuno kelionė 1886 m. išspausdintas ir mūsų tautinio atgimimo leidinyje Aušroje (Nr. 4, p. 116 – 117). Tai buvo pirmasis poetas mažlietuvis savo kūrybą paskelbęs Didžiosios Lietuvos spaudoje. Bent iki šiol niekas nėra suradęs ankstesnių šio krašto poetų kūrybos publikacijų. Teksto skambumas, įtaigumas lėmė, jog šis K.Kropaičio eilėraštis, taip vaizdžiai nusakęs Nemuno vandenų kelią per lietuvių gyvenamas žemes, tapo net liaudies daina. Tai žinodami, Aušros leidėjai, laužydami įprastas laikraščių publikavimo tradicijas, pateikė jį kartu gaidomis. Eilėraščio tekstas prasideda betarpišku autoriaus kreipiniu į mūsų upių tėvą: Nemunėli vandenėli, Lietuvos grožybe, / Kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? Tasai, kaip Nemunui ir tinka, neskubėdamas pasakoja apie žmones, miestus ir gyvenvietes, įsikūrusias jo krantuose: Baltupėnai bei Trapėnai mane apkeliauja, / O Sokaičiai nabagaičiai mane apžuvauja <…>/ O Šilėnai bei Bitėnai man žuvis išgaudo, / Jie tinklaičiais, venteraičiais didin savo naudą. Šią upę myli, apie ją dainas kuria ne tik mažlietuviai, bet ir Didžiosios Lietuvos gyventojai: Žemaitėliai lietuvėliai mane vis palydi, jie giesmelių bei dainelių man nebepavydi <…>. Šis K.Kropaičio eilėraštis įdėtas dar į tris Mažosios Lietuvos antologijas: poezijos mėgėjai jį rado V. Kalvaičio sudarytuose, Tilžėje išspausdintuose rinkiniuose Lietuwiszkos dainos (1893 m.), Rūtų lapelei Szimtas dainelių (1894), dar – 1895 m. JAV, Plymothe, J.Paukščio spaustuvėje jo paties lėšomis išleistose Lietuwos kanklėse.

Vertinga jo poema Keturi meto čėsai, išaugusi iš dar anksčiau, 1879 m., publikuoto eilėraščio Keturi amžio čėsai. Sekdamas K. Donelaičio poema Metai, jis pateikia būro gyvenimo panoramą keturiais metų laikais. Aprašo jų darbus, buitį, tą natūralų, visuminį žmogaus ir gamtos ryšį, žmogaus vienybę su laiku ir būtimi. Pasakojimas sueiliuotas ilgai Mažojoje Lietuvoje išsilaikiusiu metrotoniniu hegzametru. Eilutės sudarytos iš 11-12 skiemenų, daktilis kaitaliojasi su amfibrachiu. Netrūksta ir dviskiemenių pėdų, toninio eiliavimo elementų, pabrėžtinai ieškota rimų. Įvertinkime patys:

Jau cyrulys giesta padangiuos linksmingai,/Lakštingala čiauškia krūmynuos garsingai,/Kikilius vyšnyne jau karaliauja, O putpelė pievoje prarakauja./ Gandreliui iš tolo namon jau sugrįžus/Ir matant jam namą taipogi suplyšus/Iš apmaudo tarškin raudonąjį snapą,/Nerasdams ant stogo krūmynų nei šapo.

Keliuose eilėraščiuose suskamba socialinės nelygybės motyvai (itin ryškiai – eil. Kūčių vakare). Publicistiniuose straipsniuose K. Kropaitis gina lietuvių kalbos teises, lietuviškąją kultūrą. Antai Naujoje lietuviškoje ceitungoje paskelbtas jo straipsnis Senovės lietuvininkai (1896, nr. 40) itin suerzino kito toje pačioje Tilžėje ėjusio provokiško laikraščio Lietuvos paslas redaktorių A. Hofheinzą (faktiškai spaudinį leido bei redagavo A.Kuršaitis). Nauja lietuviška ceitunga, atsakydama į piktoką Lietuvos pasle publikuotą oponentų straipsnį, 1896 gegužės 28 d. išspausdino tokį pat aštrų poleminį atsaką, ginantį K. Kropaičio išsakytas mintis. Jame patvirtinama, kad šio krašto “kunigai, mokytojai, užveizdai ir kažin kas kiti urėdininkai” uoliai dirba pragaištingą nutautinimo darbą. Kartu pasidžiaugiama, kad lietuvininkas “ne tuojaus vierija, ką jūs jam pazaunijat, ką pabliaujat”.

Mokytojaudamas Opstainiuose, K. Kropaitis parengė Lietuviškas kalendras su abrozais ant meto 1886. Jas 1885 m. išleido Tilžės spaustuvininkas Otto Mauderodė.

Spaudinys buvo dailiais viršeliais, patogaus formato. Įdėti J. Sauerweino straipsniai Užtarimas lietuviškosios kalbos, Sena kalba tikt vis jauna, keletas eilėraščių, pateikta svarbių medicinos žinių, agronominių patarimų ūkininkams (beje, kai kurie jų eiliuoti). Čia ir įprastas, sodiečiams svarbus metturgių sąrašas, numatomas karvių veršiavimosi, avių ėriavimosi laikas. Įsigijusieji šį kalendorių galėjo taip pat paskaityti stambesnį apsakymą Naujas nusidavimas, sužinoti svarbiausių Europos valstybių plotą, gyventojų skaičių, laisvalaikiu paskaityti dar kiek humoro tekstelių. Analogiško turinio Lietuviškas kalendras K. Kropaitis parengė ir paskesniems 1887, 1888 ir 1889 metams. Jas išleido tas pat tilžėnas O. Mauderodė.

K. Kropaitį, kaip poetą, galima statyti greta F. Bajoraičio-Paukštelio, M. Hofmano-Ateivio, kaip švietėjiškų kalendorių parengėją, tautinių siekių reiškėją – greta mažlietuvių kultūros darbininkų J. Meškaičio, J. Penčiuko, J. Lėbarto.

Dr. Albertas Juška, Klaipėda, 2006 m. gruodžio 12 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 11:37 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →