Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kasikėnai

Pagal   /  2014 birželio 1  /  Komentarų nėra

Sėkmingą Smalininkų plėtrą daug šimtmečių lėmė jų geopolitinė padėtis – gyvenvietė augo kaip svarbus pasienio punktas. Kitaip būta su daugeliu kitų panemunių gyvenviečių – jų įkūrėjai dažniau ieškodavo ūkiui ar gynybai patogių vietų.

Sėkmingą Smalininkų plėtrą daug šimtmečių lėmė jų geopolitinė padėtis – gyvenvietė augo kaip svarbus pasienio punktas. Kitaip būta su daugeliu kitų panemunių gyvenviečių – jų įkūrėjai dažniau ieškodavo ūkiui ar gynybai patogių vietų.

Jau nebeatmenamais laikais kažkas pastebėjo patogų plotą Nemuno dešiniajame krante, kur paupiu driekėsi vešlių pievų ruoželis (tokio neturėjo net Smalininkų ūkininkai). Už pievų kilo aukštesnis ir saugus (net didesnių potvynių nepasiekiamas) upės slėnio krantas. Ten apsigyventa, užsiimant gyvulių auginimu ir žemdirbyste (arti ploteliai aukštesnėje slėnio terasoje). Ta gyvenvietė kaip „Kussickenen“ minėta dar 1490–1540 m.

Vietovardis siejamas su link Nemuno nuo aukštumų garmančiu Kasiko upeliu, uoliai rausiančiu savo vagą. Esama ir kitokių aiškinimų, siejančių šiuos vietovardžius su senovės skalviais ar finougrais. Beje, kiti bendravardžiai Kasikėnai yra netolimame Šakių rajone.

Nebeatmenamais laikais buvo atrasta privatizacijos idėja – stipresnieji siekdavo turėti geresnių dalykų. Taip po XV a. būta ir Nemuno pakrantėse – patogiausius ir vertingiausius plotelius užvaldydavo kokie veikėjai, jų giminės, draugai ar pažįstami, gautoje valdoje kurdami dvarą – stambesnį ūkinį vienetą. Visų geriausios vietos atitekdavo krašto valdovui.

Jei Smalininkai šimtmečiais liko daugiau demokratiška gyvenviete (ten vyravo savarankiški žemdirbiai, amatininkai ir tarnautojai), tai Kasikėnuose klostėsi dvaras su savo gyvenimo būdu (pavaldiniais baudžiauninkais ir pan.).

Būtent šioje svarbesnėje vietoje po 1710 m. buvo įsteigta pašto trasos Karaliaučius-Ragainė-Kaunas-Vilnius stotis. Nuo 1724 m. (ar 1722) keičiant krašto administracinį teritorinį suskirstymą, buvo steigiami Prūsijos domenų valsčiai. Vieno iš jų būstinė buvo reikšminguose Kasikėnuose.

Anuomet tas valsčius buvęs lietuviškas. Antai, 1736 m. duomenimis 12 valsčiaus gyvenviečių gyvenę vien lietuvininkai, o dar 7 gyvenvietėse kartu gyveno lietuvininkai ir kolonistai vokiečiai.

1745–1746 m. Kasikėnų dvaras turėjo karališkojo palivarko statusą. Jis mokėdavo nustatytą mokestį Viešvilės bažnyčios išlaikymui (po 12 grašių už kiekvieną valdytą ūbą). Tai rodo, kad anuometinės dvaro valdos nebuvo itin didelės – gal koks 30 ūbų žemės (apie 450 ha).

Valdovo administracijai parceliuojant savo valdas, išnuomojant atskirus plotus (taip siekiant gauti daugiau pelno be didesnių rūpesčių) nuomotas ir Kasikėnų dvaras. Pavyzdžiui, 1784 m. generalinis nuomininkas buvo F. F. Kyteris, kartu ėjęs ir valsčiaus vyriausiojo amtmono (vadovo) pareigas. Matyt, tos pareigos jam padėjo anuometinėse privatizacijos varžybose laimėti „viešuosius pirkimus“ ir gauti pelningą valdą.

1785 m. Kasikėnai apibūdinti kaip karališkasis palivarkas ir domenų valsčiaus būstinė prie Nemuno su karališkąja kalkių degykla paupyje. Tuomet ten buvę 11 ugniakurų (atskirų sodybų). Dvaras priklausęs Įsruties apygardai ir Viešvilės parapijai.

XVIII a. pabaigoje Kasikėnai vadinti svarbiausia apylinkių gyvenviete (reikšmingesne už Smalininkus ir Viešvilę). Jie buvo įsikūrę aukštesnėje vietoje, šalia svarbiojo panemunių vieškelio Ragainė-Smalininkai-Kaunas. Greta dvaro sodybos stovėjo pašto stotis (ten būdavo perkinkomi pašto arkliai, ten prisiglausdavo pakeleivingieji) ir valsčiaus būstinė. Kalkių degyklos statiniai stovėjo paupyje. Iš aplink surinktų ir tam tinkamų akmenų išdegtos kalkės buvo Nemunu plukdomos į krašto statybas.

Tuomet Kasikėnų dvarui dar priklausė nedidelis Pienbūdės palivarkas. Jo sodyba stovėjo kitame, kairiajame, Nemuno krante, Kasikėnų valdytame pakrantės pievų ruože. Ten buvo auginami gyvuliai, veisti žirgai. Iš Kasikėnų į Pienbūdę perkeldavo keltas. Juo persikėlusieji galėjo vykti ir į netolimas Šilėnų bei Lubėnų gyvenvietes.

Keliukas šiaurės link iš dvaro sodybos (vėliau apsodintas medžiais ir paverstas vaizdinga alėja) vedė į Lindikų bei Užbalių kaimus, į atokesnes medžio anglių degyklas karališkoje Jūravos girioje. Panemunių vieškelis rytų link nuo Kasikėnų tuomet vedė į Smalininkų gyvenvietes (Endriušius, Vitkiemius, Aukštogalius) ir į pasienio muitinę. Pavieškele tęsėsi Kasikėnų dirbami laukai, šiauriau plytėjo drėgni miško ir krūmynų plotai, tada dar nepaversti naudingesnėmis žemėmis.

Napoleonmečiu Kasikėnai buvo galutinai privatizuoti. 1817 m. jie jau buvo tapę paveldimuoju privačiu palivarku. Ten stovėjęs vėjo malūnas, buvę 9 ugniakurai (sodybos) su 32 gyventojais (prie jų buvo priskirta ir netolimo Naudvario sodyba). Tada Kasikėnai priklausė naujajai Ragainės apskričiai, Šereitlaukio domenui ir Viešvilės parapijai.

XIX a. pirmojoje pusėje dvaras sparčiai vystėsi. To amžiaus viduryje Kasikėnai jau buvo gavę bajoriškojo dvaro statusą. Kartu su Naudvario palivarku valdyta 2055 margai (per 500 ha) žemės, ten gyveno 142 žmonės. Dvaro savininkas buvo Arendtas.

Šalia stovėjo Kasikėnų karčema su vėjo malūnu – dar vienas stambokas ūkinis vienetas, valdęs net 800 margų (200 ha) žemės. Tuomet Kasikėnai jau buvo priskirti naujajai Smalininkų parapijai.

Dvaras plėtėsi vis toliau. XIX a. viduryje bajoriškasis Kasikėnų dvaras valdė jau daugiau kaip 2856 margus (apie 715 ha) žemės su 26 gyvenamaisiais namais ir 153 gyventojais. Dvare laikyta 75 arkliai, 145 galvijai, net 800 avių, 80 kiaulių. Reikia priminti, kad baudžiava Prūsijoje buvo panaikinta dar 1807 m., nuo tol dvare darbavosi laisvai samdomi žmonės, kuriems buvo mokami neblogi atlyginimai. Minėtuose Kasikėnuose gyvenę lietuvininkai Butkeraičiai, Kuraičiai ir kiti.

Patirta ir nuostolių. Naująjį plentą Vilkyškiai-Smalininkai projektuojant ir tiesiant, buvo pasirinkta visai nauja kelio trasa, nuošalėje paliekant senąjį vingiuotą panemunių vieškelį ir Kasikėnų gyvenvietę. Nuo tada visi keleiviai ir kroviniai keliaudavo ne per pačią dvaro sodybą, o gerokai atokiau. Taip netekta vieno pajamų šaltinio ir daug smuklės lankytojų.

1871 m. Kasikėnuose užregistruota 10 gyvenamųjų namų su 144 žmonėmis. Dvarui ir toliau priklausė Naudvario ir Pienbūdės palivarkai. Kasikėnus tada valdė K. Arndtas, jiems pelnęs aukščiausią – riteriškojo dvaro statusą.

Tuomet Naudvaryje stovėjo 2 sodybos su 38 gyventojais, o kitame Nemuno krante buvusiame Pienbūdės palivarke – viena sodyba su 3 gyventojais. Tarp dvaro samdinių buvo daugiau vyrų (104) nei moterų (81). Tik 51 gyventojas buvo kilęs iš pačių Kasikėnų, o kiti buvę atvykėliai. Tarp evangelikų liuteronų ten dar gyvenęs vienas katalikas ir 10 žydų (veikiausiai šeimininkavusių senojoje karčemoje).

Beje, lyg tie patys žydai neturėjo Prūsijos pilietybės – veikiausiai jie buvo atsikėlę iš Prūsijos imperijos valdų, ieškodami geresnio gyvenimo svetur. Anuomet Rusijoje dažnėjant žydų persekiojimams ir pogromams, ne viena šeima iš ten bandė išvykti į ramesnes ir pakantesnes Vakarų šalis, kartais apsistodami ir Prūsijoje.

Buvo 50 vaikų iki 10 metų amžiaus. Iš vyresniųjų 53 buvo raštingi, 14 nebaigę mokslų, o net 68 beraščiai (veikiausiai tai buvo iš kitur atvykę neturtingi dvaro samdiniai).

Būta įvairių naujienų. Antai, Nemuno pakrantės pradėtos tvirtinti „špikdamiais“ ar „bunomis“, saugojusiomis krantus nuo išplovimo ir palaikusiomis laivybai tinkamą vandens gylį upės vagoje.

1885 m. Kasikėnų dvare (su jo padaliniais Naudvariu ir Pienbūde) buvo užregistruoti 152 žmonės (jau tik 67 vyrai ir 85 moterys). Ten jau nebeliko nei vieno kataliko, kitur išsikėlė žydai (matyt, sumenkus panemunių vieškeliui). Iš viso dvaro valdose buvo 8 sodybos su 26 gyvenamaisiais būstais. Naudvaryje teliko 1 sodyba su 19 gyventojų, o Pienbūdėje – 1 sodyba su 6 gyventojais. Dvaras valdė 979 ha žemės (iš jų 332 ha arimų, 102 ha pievų ir 148 ha medynų). Dar pažymėtina, kad turto vertintojai Kasikėnų dvaro dirbamas žemes pripažino tik vidutiniškomis, o abipus Nemuno valdytas pievas – vienomis iš pačių geriausių visoje Ragainės apskrityje. Matyt, iš tų puikių vešlių pievų dvaras ilgainiui prasigyveno, vis plėsdamas savo valdas.

Matyt, tie duomenys parodo tuomet krašte vykusius nemenkus socialinius ir ekonominius pokyčius. Apsukresni ir jaunesni siekė išvykti į Vakarus ar miestus, kur buvo galima gauti lengvesnio ir geriau apmokamo darbo. Taip iš panemunių traukėsi lietuvininkų vyrai ir jaunuoliai, neretai svetur sukurdavę mišrias šeimas.

1902 m. Kasikėnų dvarui tebuvo likę 414 ha žemės (255 ha arimų ir 125 ha pievų). Dvaras priklausė A. Vanderiui. Ten buvo veisti geresni olandiškos veislės galvijai. Kasikėnuose veikė sava pieninė, ožinis vėjo malūnas.

1905 m. Kasikėnai vadinti kulmiškuoju dvaru, teturinčiu vieną Pienbūdės palivarką. Jis valdė 766 ha žemės. Ten laikyta 30 arklių, 160 galvijų (iš jų 80 melžiamų karvių), 40 avių, 60 kiaulių. Dvaras priklausęs Smalininkų valsčiui ir parapijai.

Dvarą prisiminė projektuotojai. Žymioji siaurojo geležinkelio linija Tilžė-Pagėgiai-Mikytai-Smalininkai nuo Kalvelių kaimo buvo nukreipta į Kasikėnus, o jau nuo ten – į Smalininkus.

Taip Kasikėnai vėl atsirado judrioje vietoje. Dar kelis dešimtmečius pro dvarą keliaudavo gausūs siauruko keleiviai ir įvairūs kroviniai. Ta geležinkelio linija buvo patogu išvežti ir dvaro produkciją (buvo įrengta Kasikėnų stotelė, kur į krovinines platformas būdavo pakraunami įvairūs dalykai – nuo nušertų kiaulių iki maišų su grūdais ar bulvėmis). Nebuvo pamirštamas ir Nemuno vandens kelias – didesnėmis valtimis ir laivais būdavo plukdomas šienas ir kitos gėrybės.

1905 m. surašant krašto gyventojus, Kasikėnuose buvo užregistruotos jau tik 5 sodybos (dar viena buvusi Pienbūdėje už Nemuno). Iš 114 gyventojų buvę 55 vyrai. Iš 99 evangelikų tik 4 dar kalbėjo lietuviškai, o iš 11 katalikų – taip pat 4.

Žmonių ir toliau mažėjo. 1912 m. jų dvare tebuvo likę 83. Kasikėnai vėl turėjo riteriškojo dvaro statusą. Tą dvarą, sūrinę ir Pienbūdės palivarką tada valdė A. Pfūlis.

Tuomet dvaro sodybą supo didelis dirbamų laukų plotas (sukurtas iškirtus didelį miško ruožą ir grioviais nusausinus drėgnas žemes). Iš dvaro sodybos šiaurės link (į naująjį plentą, Užtilčių ir Užbalių kaimus) vedė ąžuolais apsodinta alėja. Apie 150 m šiauriau dvaro sodybos ėjo siaurojo geležinkelio linija. Piečiau tos sodybos buvo įrengta Nemuno garlaivių prieplauka (atitinkamai pataisius vienos bunos galą). Senuoju vieškeliu keliauta į Smalininkus. Laukų keliukai vedė į panemunių pievas (į šienaujamus plotus ir ganyklas). Paupio kalvelėje buvo įrengtos dailios dvariškių kapinaitės.

XX a. pradžioje erdvų dvaro sodybos kiemų supo šeši įvairaus dydžio pastatai – dideli mūriniai tvartai, kuriems naudoti ir apylinkėse gausūs akmenys, medinės daržinės ir kuklesni dvaro rūmai. Ties panemunių keliukais stovėjo kelios mažos darbininkų sodybėlės. Savo išvaizda Kasikėnų dvaro sodyba labai skyrėsi nuo Smalininkų vidutinių ūkininkų sodybų – dvare stovėjo labai dideli ūkiniai pastatai, čia buvo įveistas nemažas sodas.

Kasikėnai atlaikė Pirmojo pasaulinio karo pradžios išbandymus – Rusijos kariuomenės įsiveržimą ir niokojimus. 1915 m. pradėta atkurti dvaro ūkį.

1919 m. Kasikėnų kulmiškąjį dvarą su vieninteliu Pienbūdės palivarku toliau valdė A. Pfūlis. Tebeveikė pieninė, vėl auginti veisliniai gyvuliai: 34 arkliai, 160 galvijų (iš jų 73 melžiamos karvės), 16 kiaulių ir vienintelė avis.

Nuo 1920 m. dvaro valdos atsidūrė dviejose valstybėse: Pienbūdės palivarkas liko Vokietijos Rytprūsiuose, o pagrindinė dvaro žemių dalis – naujai sukurtame Klaipėdos krašte, kurį trejus metus valdė prancūzų administracija.

1923 m. pradžioje Lietuvos Respublikai prisijungus Klaipėdos kraštą, imtasi skaičiuoti ten buvusius žmones ir apgyventas vietas. 1925 m. Kasikėnų dvare dar gyveno 62 žmonės, valdyta jau tik 309 ha žemės. Buvusią administracinio centro šlovę jau senokai buvo paveržę Smalininkai, kur persikėlė valsčiaus būstinė. Ten veikė ir paštas, policijos stotis (nuovada), parapijos centras. Mokykla veikė netolimuose Endružiuose. Ginčus tarp giminių ir kaimynų tekdavo aiškintis Viešvilės teisme. Užtat Kasikėnai turėjo savą siaurojo geležinkelio stotelę. Tais traukinukais bet kuriuo metu laiku (ir keliems mėnesiams nutrūkus laivybai Nemunu) būdavo patogu nuvažiuoti iki visų valdžios įstaigų nuo Pagėgių iki Smalininkų, ten nuvežti reikalingus krovinius. Čia ilgai veikė dar XX a. pradžioje Rytprūsiuose parengta labai detali krovinių vežimo įkainių sistema: vienos kainos buvo nustatytos už medienos, kitos už kitų krovinių gabenimą. Atskiros kainos galiojo javams, cukriniams runkeliams, bulvėms, trąšoms, spiritui ir dar kitokiems kroviniams. Ta biurokratizuota sistema buvo savaip patogi vietos ūkininkams ir dvarų valdytojams – iš anksto buvo skaičiuojamos būsimos išlaidos savo produkcijos išvežimui į prekyvietes. Panaši sistema veikė ir Nemuno garlaiviuose, plukdžiusiuose ne vien gausius keleivius, bet ir įvairiausius krovinius (1863–1904 m. ir knygnešių ryšulius su lietuviškais leidiniais Didžiajai Lietuvai).

Gyvenimas Kasikėnuose pateko ir į spaudos puslapius. Antai, 1926 m. buvo išleisti Šverinų šeimos atsiminimai, kur paminėtas ir panemunių dvaras. Ilgainiui sumenkę Kasikėnai buvo sujungti su Užbalių kaimo bendruomene. Įvairių politinių peripetijų trikdomą tradicinį gyvenimą galutinai nutraukė 1944 m. rudenį priartėjusi fronto linija ir užsitęsusi sovietinė okupacija.

Ir čia sovietmečiu pasižymėta griovimais bei niokojimais. Nebeliko ne tik geležinkelio stotelės, bet ir visos siauruko trasos (tik kai kur žemėje dar stūkso baigiantys sutręšti mediniai pabėgiai). Niokota dvaro sodyba, siaubtos kapinaitės.

Vėliau bandyta šį plotą pritaikyti vietos ūkio reikalams, panaudojant didžiuosius ūkinius dvaro trobesius. Naujųjų laikų kumečiams – ūkio darbininkams statyti standartiniai keliabučiai gyvenamieji namai, istorinį kraštovaizdį sudarkiusios „dėžutės“.

Pakeistas net senasis vietovardis – istoriniai Kasikėnai virto „Kazikėnais“, nors jokio Kazio ar Kazimiero čia niekuomet nebūta. Beje, kelis šimtmečius vokiškuose šaltiniuose rūpestingai fiksuota baltiško vietovardžio įprastinė forma „Kassigkehmen“, kurį galima aiškinti kaip „Kasiko kiemą“ (ar kaimą). Apylinkėse panašios darybos vietovardžių beveik nėra, tad čia bandoma įžvelgti senosios Skalvos ar kitų krašto genčių paveldą. Didieji istorijos romantikai gal imtų šį vietovardį sieti su tolimų kraštų ir svetimų kultūrų žodžiu „kasikas“ (genties vadas). Gal kada kokie tyrimai ar aptikti nauji šaltiniai padės atskleisti gilesnius šios vietovės istorinius klodus.

Keičiantis laikams ir santvarkoms, pradėta suvokti senosios dvarvietės materialinę vertę. Iš čia – nuo aukšto Nemuno kranto atsiveria vaizdingi reginiai į Nemuno slėnį, dvarvietę supa senesni ir buvusiose dirbamose žemėse suvešėję miškai. Kasikėnuose pradėtos naujos statybos, panaudojant ir senųjų pastatų dalis, atnaujinti vaizdingi senieji tvartai, dvarvietę apjuosė kapitalinė tvora, išasfaltuotas kelias nuo Kasikėnų iki Smalininkų-Endružių. Taip pradėtas naujas senosios vietovės istorijos etapas.

Literatūra:

1. Pėteraitis V., Purvinas M., Kasikėnai. Iš Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. II. Vilnius, 2003, p. 21-22.

2. Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais. Vilnius, 1992, p. 104.

3. Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius, 1997, p. 174.

2012 m. birželio 27 d.

Autoriaus nuotr.

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 3, 8.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2012 m. rugpjūčio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 1, 2014 @ 7:43 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →