Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kas tie Wolfskinder vaikai?

Pagal   /  2014 gegužės 20  /  Komentarų nėra

Vadinama Mažoji Lietuva su Klaipėdos kraštu – tai vienas trečdalis Prūsijos – baltų autochtonų žemių prie Baltijos jūros, apima abipusį Nemuno žemupį ir Priegliaus upyno baseiną. Tai buvęs savitas etnokultūrinis regionas, kuriame gyveno vakariniai lietuviai – lietuvininkai, kuršiai, nedidelė dalis šiaurinių prūsų 17 tūkstančių kv. km plote, kurio pagrindinę dalį (15 tūkstančių kv. km) sudaro Karaliaučiaus kraštas.

Žiupsnelis istorijos

Vadinama Mažoji Lietuva su Klaipėdos kraštu – tai vienas trečdalis Prūsijos – baltų autochtonų žemių prie Baltijos jūros, apima abipusį Nemuno žemupį ir Priegliaus upyno baseiną. Tai buvęs savitas etnokultūrinis regionas, kuriame gyveno vakariniai lietuviai – lietuvininkai, kuršiai, nedidelė dalis šiaurinių prūsų 17 tūkstančių kv. km plote, kurio pagrindinę dalį (15 tūkstančių kv. km) sudaro Karaliaučiaus kraštas.

Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. rugpjūčio 2 d. Postdamo konferencija, kurioje šalys nugalėtojos Rytprūsius padalino į dvi dalis: Sovietų Sąjungai atiteko 1/3 Prūsijos – Karaliaučiaus kraštas laikinam valdymui su 160 tūkst. gyventojų, o Lenkijai – 2/3 likusios Prūsijos dalis.

Iki 1945 metų Sovietų Sąjunga Karaliaučiaus krašte buvo įkūrusi ypatingą Kionigslergo karinę apygardą, kurioje buvo 300 tūkstančių kariškių.

Po 966 metų lenkų krikšto Mozovijos kunigaikščiai su misionieriais – talkininkais, nepajėgdami įveikti prūsų genčių pasipriešinimo katalikybei – krikštui, XIII amžiuje pasikviečia išvarytą iš Vengrijos karinį vienuolių Kryžiuočių ordiną, kuriems 1230 metais dovanota prūsų pasienyje Kulmo žemė – iš čia popiežiaus remiami, kryžiumi ir kalaviju, papirkimais ir apgaule krikštydami, pavergdami prūsus pasiekė Nemuną. Prasidėjo pagoniškos Lietuvos puldinėjimai.

Istorijos bėgyje nedėkinga dalia teko Prūsijai. Iki kryžiuočių šiame krašte galėjo gyventi 170 tūkstančių prūsų. Po jų krikšto liko apie 35 tūkstančiai. 1703-1711 maro ir bado metais išmirė apie pusė to krašto gyventojų. Į jų vietą kėlėsi kolonistai vokiečiai ir lenkai. 1914 m. rugpjūčio mėnesį iki 1915 metų vasario, Pirmojo pasaulinio karo metu įsiveržusi į Rytprūsius – lietuvių vadinamą Mažąją Lietuvą, Rusijos kariuomenė spėjo dalį to krašto barbariškai nusiaubti, apiplėšti, pasipriešinusius išžudyti. Pralaimėję kautynes Rytprūsiuose 13 600 vietos gyventojų, besitraukdami išsivarė į Rusijos gilumą. 1934 m. Vokietijoje perėmus valdžią Hitlerio nacistams, labai nukentėjo to krašto lietuvininkai – prievartinės germanizacijos eigoje 3 500 vietovių pakeitė vokiškomis.

Paskutinis šio krašto gyventojų išnaikinimas, krašto rusifikacija, vėliau vietovardžių pakeitimas rusiškais (šis kraštas pavadintas Stalino bendraminčio Kalinino vardu – Kaliningradu) įvyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kada 1944 metų spalio mėnesio antrojoje pusėje Raudonoji armija įsiveržia į šį darbščių lietuvininkų, vokiečių apgyvendintą Rytų Prūsijos – Karaliaučiaus kraštą, kaip ir į likusią Prūsijos dalį, ten ji sąmoningai vykdė visišką vietinių civilių gyventojų naikinimą, išblaškymą, iškeldinimą, primenantį laukinių azijatų Atilas, Čingis – Chano, Tamerlano gaisrų ir kraujo trokštančių ordų siautėjimą.

Etninis valymas. Žudyk

Prieš Karaliaučiaus krašto puolimą populiariame sovietų laikraštyje „Pravda“ pasirodė armijos korespondento sužvėrėjusios sovietinės propagandos šulo, kurstančio užkariaujamo krašto gyventojų genocidą, rašytojo I. Erenburgo straipsnis su tiesioginiu nurodymu žudyti visus vokiečius, neskiriant nei lyties, nei amžiaus. Be to, fronte kareiviams buvo dalinami atsišaukimai su antraštėmis „Užmušk“, „Užmušk vokietį“. Karo korespondentas kurstė kerštą, ragindamas: „Žudykite, žudykite, žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai“, nes „Mums nieko nėra gražesnio už vokiečių lavonus“. Nuo karo korespondentų neatsiliko „Komsamolskaja pravda“, ugdydama Raudonosios armijos karių nužmogėjimą.

Karas yra karas, bet toks karas, kai valdžia nukreipia žudyti užgrobtoje teritorijoje vietinius gyventojus – vaikus, invalidus, senelius, nežiūrint lyties, kursto ir aštrina žvėries instinktus, ypač jie žiaurūs žemos kultūros žmogaus elgesyje, tuo labiau su alkoholio doze.

Visuomenėje žinomas humanistas, Mažosios Lietuvos lietuvininkas, Karaliaučiaus krašto Lietuvos filosofas – rašytojas Vydūnas, tiesiogiai matęs rusų kareivių žvėriškų instinktų puotas, tik per stebuklą išvengęs susidorojimo, 1946 m. rugpjūčio 31 d. su pasibaisėjimu rašė: „Kareiviai žudo žmones, kaip pjovėjai kerta žolę (…). Kad tik yra kokių vertybių tą jie drasko, triuškina, degina (…), jie lyg padūkę žudydami ar ko nors kito apsvaiginti. Jie bjauriai elgiasi su moteriškomis. Kuri atrodo dar nors kiek gaivi, tą jie žvėriškai žagina, kartais po to dar ir žudo (…). Neišpasakoma, koks čia pasireiškia nežmoniškumas, arba, dar tikriau pasakius, velniškumas, kuris pasitenkino sau siekdamas, sukelia savo grobiui baisiausias kančias“.

Ir ne vien Vydūnas rašė. Šimtai žmonių savo akimis matę, ausimis girdėję kraupų šauksmą pergyvenusių sovietinės armijos žiaurias scenas, susidorojant su civiliais gyventojais. Yra paliudiję pasauliui apie tuščios erdvės kūrimą nugalėtojams.

Karo metais civilių gyventojų teisinę padėtį nusako tarptautinė 1899-1907 metų Hagos konvencija (dėl neleistino elgesio su civiliais karo veiksmų rajone), kurią 1949 m. ir 1977 m. papildė Ženevos konvencija. Buvusi TSRS, dabar Rusijos federacija, būdama tų konvencijų signatarė, nepaisė jų reikalavimų, nepasmerkė sovietų genocido vykdymą Prūsuose – Karaliaučiaus krašte, atkakliai įrodinėja to nebuvimą. Atseit, nebuvo pažeistas žmoniškumas, nors nusikaltimai žmoniškumui akivaizdūs, ir jie neturi senaties.

1939 m. Klaipėdos krašte gyveno 160 tūkstančių žmonių. Po karo jų liko 26 tūkstančiai, iš kurių per keletą metų 18 proc. persikėlė į Vokietiją. 1939 m. prieš karą Rytų Prūsijoje – Karaliaučiaus krašte gyveno 900 tūkstančių žmonių, iš jų 30 proc. buvo karo prievolininkai. Karo pradžioje galėjo gyventi 720 tūkstančių civilių gyventojų. Karo eigoje 40 proc. šio krašto gyventojų vokiečiai evakavo į Vokietijos gilumą (arba 290 tūkstančių žmonių). Iki 1948 metų lapkričio 30 d. sovietai deportavo į Vokietiją 102 tūkstančius žmonių. Dingo – žuvo apie 300 tūkstančių civilių šio krašto gyventojų. Kiek tarp tų žuvusiųjų buvo lietuvininkų, apgermanėjusių lietuvių, atsakyti sunku – manoma, apie 100-120 tūkstančių. Ar gali lietuviai ignoruoti tokio sovietinio genocido pasekmes Karaliaučiaus krašte? 1951 metų pradžioje Karaliaučiaus krašte senųjų gyventojų nebeliko. 1948 metais rusų kolonistų skaičius pasiekė 300 tūkstančių žmonių.

Krašto kolonizacija ir rusifikacija

Iki 1945 metų pabaigos Rytų Prūsijos – Karaliaučiaus kraštą administravo sovietų kariškiai. Baigiantis 1945 metams TSKP (b) gensekas J. Stalinas, Maskvoje susitikęs su LKP (b) pirmuoju sekretoriumi A. Sniečkumi, aptarė vakarinių sovietų respublikų būsimas pokarines teritorijas. Sniečkus pageidavo prijungti prie Lietuvos lietuvių apgyvendintas Seinų ir Suvalkų žemes. Stalinas samprotavo – nereikėtų Lenkijos erzinti. Ji jau neteko Vilniaus ir didelių žemės plotų rytuose prie pasienio su Baltarusija ir Ukraina. Vietoj Seinų ir Suvalkų krašto J.Stalinas pasiūlė Rytprūsius – Karaliaučiaus kraštą. Suglumintas netikėto Stalino pasiūlymo Sniečkus pažadėjo grįžęs į Vilnių pasiūlymą aptarti. Pasitarus su biuro nariais, vyriausybe, TSKP (b) CK atstovu Vilniuje M.Suslovu, buvo prieita nuomonės, kad Karaliaučiaus kraštas apsunkintų pačios Lietuvos pokario atstatymą. Buvo atsisakyta šio krašto prijungimo prie Lietuvos TSR. 1946 metų pradžioje buvo gautas iš Maskvos nurodymas skubiai paruošti Karaliaučiaus krašto kartografinius dokumentus ir ruoštis šio karšto įjungimui į Lietuvos TSR teritoriją. Bet po kelių mėnesių Maskva apsigalvojo. 1946 m. balandžio 07 d. TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumas priėmė įsaką Rytų Prūsijos – Karaliaučiaus žemę perduoti Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai. Tų metų liepos 04 d. šis kraštas buvo pavadintas Stalino bendradarbio Kalinino įamžinimui – Kaliningrado sritimi. Po to, 1950 metais, įvyko to krašto senų vietovių pervadinimas rusiškais pavadinimais, lietuvininkų paveldo, kultūros paminklų naikinimas. Net K. Donelaičio gyvenvietė Tolminkiemis, kurioje išliko apgriauta bažnyčia, joje rašytojo kapas liko išgelbėtas tik didelių pastangų dėka, Lietuvos lėšomis atstatyta, bet vietovės pavadinimą „Čistyje prudy“ rusai nesutiko pakeisti į buvusį „Tolminkiemis“. Rusai nenoriai įsileidžia į Karaliaučiaus kraštą lietuvių mokslininkų, tiriančių to krašto išlikusį lietuvišką paveldą. Ir tai suprantama. Kodėl? Lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva. Rusams šio krašto istorija prasideda nuo 1945 metų.

Lietuvio valstiečio neabejingumas

Po karo 1945–1947 m. šio krašto plėšikavimai, likusių gyventojų žudymai, prievartavimai, jų žeminimas nesibaigė. Prasidėjo badas, nors iš Karaliaučiuje maisto sandėlių buvo išvežami grūdai, mėsa, cukrus, bulvės. Žmonės buvo suvaromi į getus – pastatus, aptvertus spygliuota viela, saugomi kareivių. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų mirdavo nuo bado, šalčio, ligų. Iš mirties gniaužtų ištrūkusiems, daugiausia paaugliams, retais atvejais prievartaujamoms mergaitėms ir moterims, tekdavo miškais naktimis keliauti elgetauti į Lietuvą, Latviją. Išsekę, apiplyšę, murzini, utėlėti slėpdavosi nuo rusų kareivių, milicininkų, eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos, darganomis – nakvynės. Negaudavę nakvodavo miškuose. Iš čia ir kilo šių našlaičių pavadinimas – „Wolfskinder“ – „Vilko vaikai“. Viso to protu nesuvokiamo košmaro, vykusio Karaliaučiaus krašto miestuose ir kaimuose, dar yra likę gyvi liudininkai.

Nors tuo metu lietuvio ūkininko – valstiečio materialinis gyvenimas buvo sunkus, ūkiai buvo okupantų išvarginti, apkrauti visokiais mokesčiais, natūra – grūdais, mėsa, bulvėmis, pieno duoklėmis, privalomais patarnavimais kirsti mišką, taisyti kelius, tiltus ir t.t., besiplečiančio partizaninio karo iššūkiais, bet lietuvis valstietis buvo išlikęs doru, gyvavo gyvas krikščioniškos širdies gailestingumas, žmoniškumas. Visada valstietis ištiesdavo ranką bėdoje, su nelaimėliu, tuo labiau su vaiku pasidalindavo paskutiniu duonos kąsniu. Jeigu kažkada, kažkur buvo pasielgta nedorai, visuomenė, kaimo bendruomenė nuo tokio nusisukdavo, tokį pasmerkdavo.

O ką šiandieną matome? Matome okupantų su savo sovietine mokykla priauklėtų. Išeinant iš namų jau paremta šluota namų turto neapsaugo.

Nuolaidžiavimo pasekmė

Vokietijai pralaimėjus karą 1945 m. rugpjūčio 02 d. TSRS generalisimus J. Stalinas, JAV prezidentas H. Trumanas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas C. R. Attlel pasirašė Postdamo susitarimą, pagal kurio VI skyrių numatė „Kenigsbergo miestą ir gretimą teritoriją“ perduoti Sovietų Sąjungai, „laukiant galutinio teritorinių klausimų sprendimo TAIKOS sureguliavimo (t.y. tarptautinės taikos konferencijos)“ – teritorijos negali būti perduodamos prieš taikos konferenciją.

Taikos konferencija dėl TSRS vienašališkų veiksmų neįvyko, prasidėjus „Šaltajam karui“, kada TSRS vienašališkais veiksmais jos užkariautose Vokietijos reicho žemėse įkūrė marionetinę Vokietijos demokratinę respubliką. Būdingo Vakarams nuolaidžiavimo dėka šiandieną turim Europos centre grėsmingą, iki dantų ginkluotą atramą tiems paties Vakarams šantažuoti.

Koks tavo, Hansai, likimas?

Mano tėvas stalius, 1919 metų Lietuvos savanoris, su keturiais vaikais ūkininkavo smėlėtame 8 ha žemės sklype. Ankstyvą 1945 metų pavasarį, kovo mėnesį mūsų vienkiemyje pasirodė 13-14 metų trys paaugliai. Pietavome. Mama, pažiūrėjusi pro langą, samprotavo: „Tai vokietukai“. Užėjo. Paprašė duonos. Buvo likę sriubos. Mama pavaišino po dubenėlį. Mes, vaikai, sesuo 10 metų, aš vyriausias – šešiolikos, jau lankantis pirmąją progimnazijos klasę, dėl svetimos vokiečių kalbos smalsavome. Tėvas su jais susikalbėjo vokiškai kažkokiu žargonu. Vienas jų drąsesnis, vardu Hans’as, pasiprašė pasilikti. Jis esąs ūkininko sūnus. Moka ūkio darbus. Mums, vaikams, pritariant, tėvas garsiai mąstė: „Užteko duonos kąsnio keturiems, užteks ir penktajam“. Šviesiaplaukis vokietukas, mėlynų akių, patrauklaus veido Hans’as Miuleris iš Rytprūsių, brolis žuvęs fronte, motina žuvo „nuo rusų kareivių“. Apie tėvą, buvusį fronte, jis nieko nežinojo. Vasarą vieni ganė karvę, kiti ravėjo daržus, bulves nuo piktžolių. Žiemą Hans’as, dabar jau Jonas, su jauniausiu broliu lankė pradžios mokyklą. Sugyvenome. Po pusantrų metų, 1946 m. rudenį, apylinkės pirmininkas pranešė, kad visi užsibuvę Lietuvoje vokiečiai bus išsiunčiami į savo Tėvynę. Atsisveikinome, išlydėjome su nuoskauda.

Šiandieną, vartydamas brolio nuotraukas, stabtelėjau ties 55 metų senumo mūsų Hans’o nuotrauka. Susimąsčiau apie tuos tūkstančius hansų, likusių be tėvų, artimųjų, našlaičius, kuriuos nuskriaudė, pražudė brutali, keršto siekusi sovietinė karo mašina, vykdžiusi Karaliaučiaus krašte – Mažojoje Lietuvoje etninį valymą, ruošusi erdvę nugalėtojams įsikurti.

Apie tai mažai rašoma. Lyg nieko blogo ir nebūta. Rašyti reikia. Tegu ateinančios kartos sužino baisią tiesą iš pirmųjų lūpų, dar gyvų liudininkų – apie tai, kas dėjosi prieš 70 metų pas mus ir šalia mūsų.

Vaclovas Volkus, „http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/3479-03-06-kas-tie-wolfskinder-vaikai“, 2012 m. kovo 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 20
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 20, 2014 @ 2:16 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →