Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kas laukia „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“?

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Svarbiausias leidinys ir jo priešininkai.

Svarbiausias leidinys ir jo priešininkai

1996 m. pradėta rengti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ (2000 m. buvo išleistas pirmasis tomas, 2003 m. – antrasis, 2006 m. – trečiasis) jau tapo monumentaliu rašto paminklu sunaikintajam kraštui ir seniesiems jo gyventojams, svarbiausiu leidiniu lietuvių kalba apie tą baltišką kraštą (beje, panašaus užmojo leidinio apie buvusius vokiškus Rytprūsius iki šiol neišleista net Vokietijoje).

Tas didysis leidinys galop atkreipė Rytų ir Vakarų dėmesį, vis didesnį nepasitenkinimą juo reiškia senesnių ir dabartinių okupantų atstovai. „Kultūros baruose“ (2007 m. Nr. 6) vokiečių istorikas Joachimas Tauberis paskelbė straipsnį „Dėl Mažosios Lietuvos gyventojų genocido mito (Keletas pastabų perskaičius Martyno Purvino straipsnį „Apie istorijos klastojimo verslą“ – „Kultūros barai“, 2007 m. Nr. 4)“. Beje, tas rašinys galėjo būti pavadintas ir taip – „Dėl lietuvių tautos netekčių mito“ arba „Dėl bolševizmo nusikaltimų mitų“. Straipsnyje vėl pakartojama žvelgiančių iš Vokietijos varpinės nuostata: „Mažlietuviai tapo raudonarmiečių aukomis ne todėl, kad buvo mažlietuviai, bet todėl, kad juos laikė vokiečiais“.

Suprantama, žvelgiantiems iš Vakarų tas kraštas pirmiausia buvo Vokietijos valstybės dalis. Mums tas kraštas prie Nemuno žemupio ir Priegliaus turėtų rūpėti kaip Mažoji Lietuva – nuo amžių baltiškos kilmės žmonių gyventi plotai. Mums svarbiau prisiminti, kad įsiveržus sovietiniams okupantams pačiame Europos geografiniame viduryje visiška dykra tapo būtent Mažoji Lietuva, netekusi beveik visų senųjų gyventojų ir per šimtmečius sukurtos materialinės kultūros – kitaip nei išlikusios Aukštaitija, Dzūkija, Žemaitija ar Sūduva (Suvalkija), Berlyno ir Hamburgo apylinkės.

Tos skaudžios praeities priminimas dar labiau nepatinka sovietinių okupantų įpėdiniams ir gausiems jų rėmėjams. Kelis dešimtmečius Lietuvoje slėptų dalykų viešinimas dabar dar labiau erzina prosovietines jėgas. Dar prieš dešimtmetį teko klausytis tebegyvuojančių sovietmečio veikėjų beveik viešų svarstymų: esą didžiausia Lietuvos nelaimė buvo sovietinio režimo vadų netoliaregiškumas – jeigu jie būtų neleidę sugrįžti Sibiro tremtiniams, išeiviams ir panašiems ramybės drumstėjams, tai Lietuva ir dabar būtų vieninga, likę „savi“ žmonės gyventų ramiai ir laimingai. Taip norima padailinti ir praėjusių laikų istoriją, iš jos pašalinti praėjusių laikų veikėjams ir jų bendražygiams nepatinkančius dalykus, buvusius ir dabar tebejuntamus skaudulius.

Kaip perdirbinėjama „Mažosios Lietuvos enciklopedija“

Išleisti pirmieji „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) tomai suerzino įtakingas prosovietines jėgas ir gausius jų rėmėjus kaip pernelyg radikalūs bei atviri (ten buvo gana aiškiai rašoma apie patirtus ir toliau tebepatiriamus krašto nuostolius, apie tragišką Mažosios Lietuvos likimą). Po 2003 m. kai kurie žinomi veikėjai paslapčiomis susitarė, kad patikimi žmonės imsis rengti sutrumpintą MLE, kurioje nebeliktų pernelyg aštrių dalykų ir kurią būtų galima išleisti anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. 2006 m. vasarą man galop pavyko išvysti to ilgai slėpto darbo dalį – atseit pagerintų ir sutrumpintų MLE pirmojo ir antrojo tomų rankraštį, kur labai aiškiai atsiskleidė jo rengėjų užmačios.

Tikrojoje MLE itin daug dėmesio buvo skirta senųjų krašto gyventojų tautinei (etninei) kultūrai. Būtent šimtmečiais besiplėtojusi tautinė kultūra ir jos apraiškos labiausiai atspindėjo senųjų krašto gyventojų lietuvininkų (daugiausia kaimiečių) tradicinio gyvenimo ypatumus. Deja, MLE perdirbinėtojams „tautinė kultūra“, matyt, atrodė kaip kokia „buržuazinė atgyvena“. Mat sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai Lietuvos gyvenimą tvarkė ir dabar krašto bei MLE likimus lemiantys veikėjai, kalbos apie tautinę kultūrą dažniau buvo nepageidaujamos. Tad ir mūsų dienomis Lietuvoje kai kas nieko nenori girdėti apie tikrąją tautinę kultūrą. Taip buvo perdirbinėjama ir MLE. Buvo visai pašalintas vienas svarbiausių MLE straipsnių „Etninė kultūra“, neatpažįstamai sutrumpintas straipsnis „Etnologija“. Siekiant visapusiškai apibūdinti senųjų lietuvininkų etninę kultūrą, tame MLE poskyryje buvo pateiktas visas pluoštas straipsnių apie pačius lietuvininkus, jų antropologiją, etninę muziką, liaudies dainas, tų dainų melodijas, dainų rinkinius, pastatus ir sodybas, lietuvišką namelį Jokūbynėje, lietuviškumą vietovardžiuose ir pavardėse, lietuvininkų mitologiją ir senąją religiją. Beveik visa tai MLE trumpintojams pasirodė nereikalinga. Antrašte „Lietuvininkų etninė kultūra“ jie pažymėjo nedidelę ištrauką iš MLE antrojo tomo. Ją čia tenka pateikti visą, parodant MLE trumpintojų nemokšiškumą ir stebėtiną ribotumą:

„Lietuvininkų etninė kultūra. Muzikologai pastebėjo lietuvininkų ir p. lietuvių dzūkų bei suvalkiečių liaudies dainų melodijų esminį bendrumą – jos vienabalsės. Šiuo aspektu mažlietuvių susikurtosios melodijos turi akivaizdžių atitikmenų kaimyninių slavų teritorijoje. Tačiau pastebimos ir kai kurios sąsajos su Skandinavijos bei Š. Vokietijos germanų muzika. M. Lietuvoje naudoti tapatūs (arba bemaž tapatūs) kaip ir D. Lietuvoje muz. instrumentai – trimitai, švilpynės, kanklės. Abiejų Lietuvos dalių dainų tekstuose daugel deminutyvų, švelnių elegiškų žodžių. Galima teigti, kad liet., grodami kanklėmis ir kartu giedodami vienbalses melodijas, buvo 2 kultūrų sankirtoje: jie artimi v. (sieja kanklės) ir r. baltams (dainuoja vienabalses melodijas). Bendras ir lalavimo paprotys. Vis dėlto M. ir D. Lietuvos liet. etninės muz. skirtingumai nemaži. Be fakto, kad M. Lietuvoje nebūta daugiabalsiškumo, čia dar nepūsti skudučiai. Šiame krašte beveik nepaliudytos darbo ir kalendorinių apeigų dainos. Savo ruožtu mažlietuviai turi vertingą liaudies dainų grupę, susijusią su žvejų gyvenimu. Tose dažnai minėtos M. Lietuvos vietovės (Tilžė, Klaipėda, Rusnė), pabrėžtos etninės detalės laivas, žalias žiurkstelis, juodas vainikėlis, o įtaigūs poetiniai įvaizdžiai jūrelės, jūružės, marelės, žėgliai, tinklaičiai atspindi pamario žmonių gyvenimą, pasaulėjautą, savitą gamtos ir žmogaus tarpusavio ryšį. Dainų tekstuose kartu su mažlietuvių tarmybėmis apstu germanizmų. Klaipėdos kr. dainų melodikoje pastebima žemaičių dainų įtaka, kas dar papildomai liudija M. Lietuvos ir D. Lietuvos etninį vieningumą. Anksčiausiai 3 liet. liaudies dainų Aš turėjau žirgelį norint mažą, Aš atsisakiau savo močiutei, Anksti rytą rytužį saulutė tekėjo žodiniai tekstai su vertimais į vok. kalbą paskelbti 1747 P. Ruigio veikale Betrachtung der littauischen Sprachen in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften [Lietuvių k. kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas]. Jomis susidomėjo J. W. Goethe, daugelis kt. vok. literatūrologų. 1807 G. Herderio rink. Stimmen der Völker in Liedern [Tautų balsai dainose] paskelbtos G. Kreuzfeldo į vok. kalbą išverstos 8 liet. liaudies dainos. Pirmasis liaudies dainų rinkinys – L. Rėzos parengtos Dainos, oder Litthauische Volkslieder, išleistos M. Lietuvoje 1825. 1848 period. leidinyje Neue Preussische Provinzialblätter M. Lietuvos rinkėjas E. Budrius paskelbė 37 dainas ir jų melodijas. Vėliau liaudies dainų yra pateikę daugelis M. Lietuvos kultūros tyrinėtojų: F. Nesselmann savo sudarytą rinkinį 1853 išspausdino Berlyne, F. Kuršaitis – 1876 Hallėje, A. Leskien ir K. Brugmann – 1882 Stassburge. 1886 (I t.) ir 1889 (II t.) Heidelberge išleista stambi (pateiktos 452 dainos ir melodijos) Ch. Bartscho sudaryta liet. liaudies dainų knyga Melodien litauische Volkslieder [Dainų balsai]. Kelis rinkinius parengė M. Lietuvos etnologas V. Kalvaitis. Iš tų didžiausias – Prūsijos lietuvių dainos – 1905 (jame 780 dainų žodiniai tekstai). I. Pakalniškis (A. Bruožio slap.) 1908 išleido Klaipėdos apyl. surinktų liaud. dainų rinkinėlį Klaipėdiškių dainos. Prieš II pas. karą publikuoti 2 tautosakos rink.: Iš M. Lietuvos tautosakos (Tautosakos darbai. III. 1937; jame 65 dainos) ir Klaipėdiškių lietuvių tautosaka (Tautosakos darbai. VII. 1940; 140 dainų). Mažlietuvių dainų taip pat užrašė J. Užpurvis, S. Čemerys. 1995 išėjusioje kn. Lietuviškas žodis išsp. 122 mažlietuvių dainos, 1997 rinkinyje Bėgau jūružėm – 88“.

Štai ir viskas. Anot MLE trumpintojų, senieji lietuvininkai beveik neturėję savos tautinės kultūros – tik daineles dainavę. Esą jie buvę basi nuogi, neturėję moteriškų rankdarbių, dailių audinių ir mezginių, savos tautodailės, tautinių drabužių ir apavo, puošmenimis išdailintų pastatų ar gražių baldų, savų tradicijų ir papročių, padavimų ir kitos žodinės kūrybos, dar daugybės kitų dalykų, kurie sudaro kiekvienos tautinės grupės savastį ir kuriuos žino daugelis tų, kurie rimčiau domėjosi senųjų lietuvininkų gyvensena.

Deja, tokio stebėtino nemokšiškumo pavyzdžių sutrumpintoje ir „pagerintoje“ MLE galima rasti dešimtimis ir šimtais. Kaip atsitiko, kad Lietuvoje žinomi veikėjai parengė tokį neišmanėlišką veikalą?

Sovietinio režimo dešimtmečiais kai kuriems siauriems specialistams ir nereikėjo rimtesnio išsilavinimo – pakako lojalumo okupantams, apsukrumo ir įžūlumo kopiant karjeros laiptais, intrigų rezgimo ir konkurentų žlugdymo įgūdžių. Anuomet įkopę į valdžios aukštumas, tokie veikėjai ir dabar tebevaldo daugelį Lietuvos gyvenimo barų, pagal sovietinių laikų standartus gniauždami kitaminčių pasireiškimus.

Ar sovietiniai okupantai skriaudė Mažąją Lietuvą?

Jau kelis dešimtmečius Rusijos valdomi Mažosios Lietuvos plotai – vadinamasis Karaliaučiaus kraštas – garsėja kaip ypatinga sritis, kur sovietinis režimas atvirai parodė savo galutinius siekius: sunaikinti arba ištremti senuosius gyventojus, suniokoti jų paveldą (net iškasant kapinėse senųjų krašto gyventojų palaikus), o ištuštintame plote apgyvendinti kolonistus – režimo atramą. Taip ten siekta kurti vadinamąjį „naująjį gyvenimą“ pagal sovietinius standartus.

Apie tai nemaža buvo rašoma MLE pirmuosiuose trijuose tomuose. MLE „gerintojams“ ir trumpintojams toks atviras sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų vaizdavimas labai nepatiko – tai esą įžeidžia dabar vis dar galingas prosovietines ir prorusiškas jėgas. Tikrąją ir labai skaudžią Mažosios Lietuvos istoriją minėti veikėjai ėmėsi dailinti: iš jų rengiamo veikalo išnyko MLE teiktos žinios apie senųjų gyventojų žudynes užplūdus sovietams ir vėlesniais metais, trėmimus į Sibirą ir išstūmimą iš gimtinių, senojo paveldo naikinimą (per pusamžį Mažojoje Lietuvoje buvo sunaikinta daugiau kaip 80 procentų senųjų pastatų, daugybė senųjų gyvenviečių ir kapinių).

Anot MLE trumpintojų, viso to nereikia žinoti pasaulio žmonėms – tokią padailintą Mažosios Lietuvos istoriją rengiamasi paskleisti pasaulyje anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Tam ruošiamasi pasitelkti ir išeivijos aukojamas lėšas, padedant dabartiniams Mažosios Lietuvos fondo vadovams. Toks skaudžios istorijos dailinimas atrodytų kiek juokingas – juk jau seniai anglų, prancūzų (ką ir kalbėti apie vokiečių) kalbomis buvo išleisti gausūs veikalai apie sovietinio režimo žvėriškumus užgrobtuose Rytprūsiuose – Mažojoje Lietuvoje; po 1990 m. tame krašte apsilankę garsūs turistai iš Vakarų patys pamatė nusiaubtą kraštą ir naujųjų kolonistų dažnai apgailėtiną veiklą. Tad dabar tik Lietuvos prosovietinės ir prorusiškos jėgos imasi sovietinio režimo advokato vaidmens, bandydamos parodyti pasauliui, kad nieko labai blogo Mažojoje Lietuvoje nevykę. Minėti istorijos klastotojai jau užvaldė ir tolesnę MLE leidybą, savaip pertvarko tos enciklopedijos ketvirtąjį tomą, kuris bus visai kitoks nei pirmieji trys tomai.

Ar atgims Mažosios Lietuvos fondas?

1985 m. prof. Viliaus Pėteraičio ir kitų įsteigtas Mažosios Lietuvos fondas nuveikė daug reikšmingų darbų: išleido nemaža svarbių knygų, rėmė veiklą suniokoto krašto labui, rinko aukas MLE rengti. Tačiau, iš fondo vadovo pareigų pasitraukus metų naštos slegiamam V. Pėteraičiui, Anapilin išėjus aktyviesiems krašto išeiviams, besikeičiant fondo vadovams, visa veikla ėjosi vis prasčiau.

Taip buvo ir aprašomu atveju, kai vadinamasis MLE trumpinimas virto Mažosios Lietuvos istorijos klastojimu – neįmanomu prieš keliolika metų, kai fonde darbavosi uolūs savojo krašto patriotai. Deja, dabartiniai fondo vadovai – gal užhipnotizuoti Mažosios Lietuvos istorijos klastotojų titulų, skambių mokslinių vardų ir laipsnių arba perdėm giliai įklimpę į prosovietinių ir prorusiškų jėgų nuo seno regztas žabangas – ėmėsi beatodairiškai ginti krašto istorijos klastotojus.

Belieka viltis, kad dabartinius susikompromitavusius fondo vadovus kada nors pakeis sąžiningi ir padorūs žmonės. Gal būsimi fondo vadovai pajėgs atsispirti Lietuvoje įsigalėjusių prosovietinių ir prorusiškų jėgų spaudimui, pasirūpinti, kad apie Mažąją Lietuvą būtų rašoma visa skaudi tiesa, nenutylint daug kam nepatogių krašto istorijos puslapių.

Ką daryti MLE rėmėjams?

Dar kartą noriu padėkoti gausiems MLE rėmėjams, daugelį metų dosniai rėmusiems svarbiausiojo leidinio apie suniokotą kraštą rengimą ir leidybą. Jų dėka buvo parengti trys didžiuliai MLE tomai su beveik devyniais tūkstančiais straipsnių. Dabar naujiems MLE vadovams to veikalo ketvirtojo tomo (kaip ir vadinamojo sutrumpinto leidinio) kryptį pakeitus aiškia prosovietine linkme, kai kas jau skuba atsiimti savo aukas iš vilčių nepateisinusio leidinio. Kiti rėmėjai galėtų apsispręsti, ar dar rems pakeistą leidinį. Žmonės bent turėtų žinoti, kad dėl šiandieninių vadovų veiklos MLE tapo visai kitokiu leidiniu. Gal kai kas tai sužinoję pasiryš paspartinti permainas Mažosios Lietuvos fonde, pareikalauti atsakomybės iš dabartinių fondo vadovų. Gal būtent išeivijai dar pavyktų atremti galingąjį prosovietinių ir prorusiškų jėgų spaudimą.

Martynas Purvinas, Kaunas, 2008 m. birželio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 12:09 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →