Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kas bijo Hugo Scheu’jaus?

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Klaipėdos krašte nedaug belikę ne tik senųjų, prieškaryje gimusių vietinių gyventojų, bet ir pokarinių jų palikuonių.

Klaipėdos krašte nedaug belikę ne tik senųjų, prieškaryje gimusių vietinių gyventojų, bet ir pokarinių jų palikuonių. Taigi nelinksmai juokaujant: jau galime sudarinėti “Mažosios Lietuvos Raudonąją knygą”, kurioje bent jau užregistruotume kiekvieną, su tuo Kraštu susijusį kraujo ryšiais; o jei dar pamėgintume užrašyti jų liudijimus, praeities ir dabarties vertinimus!..

Šiandien kalbiname ROZĄ ŠIKŠNIENĘ, Šilutės muziejaus direktorę, istorikę, kuriai Likimas į dokumentus kaip gimimo vietą “įrašė” ne kokį mažlietuvišką kaimelį, o – tolimąjį Krasnojarsko kraštą…

Gerbiama Roza, jau daugelį metų, dirbdama Šilutės muziejaus direktore, rūpinatės Mažosios Lietuvos paveldu, jo išsaugojimu ir sklaida. Ar Jūsų žvigsnis į šį kraštą „objektyvus“, t.y. grynai mokslinis, ar – juokaujant- Jūsų viešasis interesas čia susikerta su privačiu?

R.Š. Manyčiau, čia susikerta mano viešas ir „privatus“ interesas. Priešingu atveju, neturėčiau tiek daug kantrybės įrodinėdama, kad būtina išsaugoti Mažosios Lietuvos paveldą. Jei kas bus išsaugota, tai tik mūsų pastangomis. Iš šio milžiniško kultūros paveldo tiek ir teliko.

Gal primintumėt savo šaknis – kaip esat su šiuo kraštu susijusi? Ir kaip linkusi apibrėžti savo tapatybę?

R.Š.: Su šiuo kraštu esu susijusi per mamos giminę. Senelis Jurgis Meigys buvo tikras klaipėdiškis, ūkininkas iš Didšilių kaimo. Mama save taip pat laiko „klaipėdiške“ arba, kaip dažniausiai sako, „vietine“. Manau, kad mano karta nelabai gali save tapatinti su vietiniais, su lietuvininkais. Pokaris, kai dauguma Klaipėdos krašto gyventojų buvo išvaryti, tarybinis laikotarpis, mokykla labai suniveliavo regionines etnines kultūras, o Rytprūsių arba Mažosios Lietuvos etninė kultūra beveik visai išnyko. Klaipėdos krašte labiau išliko materialus paveldas – architektūra, techniniai įrenginiai, kaimų ir miestelių struktūra, keliai; visa tai ryškiai skiriasi nuo materialaus kitų Lietuvos regionų paveldo. Tuo tarpu buvusias bendruomenines, etnines ir kultūrines tradicijas (tokias kaip tartis, dainos, papročiai, šventės, bendravimo papročiai) yra išlaikę tik senieji žmonės ir tai jas palaiko labai siaurame giminių rate.

Ar liuteroniškoji tradicija šeimoje buvo gyva? Jei ne – kada suvokėte save kaip liuteronę?

Ką šiuo metu Jums reiškia ev.liuteronų bažnyčia? Ar svarbus priklausomybės konkrečiai savai parapijai jausmas?

R.Š.: Mūsų šeimoje liuteroniškoji tradicija buvo labai gyva ir susijusi ne tik su bažnyčia. Senelis visai nelankė bažnyčios, pats namie skaitė Šventą raštą. Kiekvieną sekmadienį mes, vaikai, susodinti ant „kakelbenkio“ studijuodavome kartu Bibliją.

Šiuo metu Ev. Liuteronų bažnyčia man liudija, kad mūsų krašte dar išlikęs tikrasis dvasinis gyvenimas. Ne taip svarbu, kuriai konkrečiai parapijai priklausau. Svarbu, kad liuteroniškoji krašto tradicija yra tęsiama, nemažai jaunimo dalyvauja bažnytiniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad jauni kunigai neišvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o kantriai dirba savo labai reikalingą ir kilnų darbą. Vertinu krašte jaučiamą Klaipėdos Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto, teologijos katedros veiklos įtaką jaunimo auklėjimui.

Taigi kaip sakėte, šio krašto tradicijas beišlaikę senieji „šišioniškiai“ (o jų juk likę vos keletas). O kaip įvertintumėt dabartinių gyventojų bei vietinės valdžios (Šilutės bei viso Klaipėdos krašto) požiūrį į savitą šio krašto istorinę praeitį, materialųjį ir dvasinį paveldą? Ar nejaučiamos sąmoningos ir nesąmoningos pastangos viskam uždėti „žemaitišką štampą“?

R.Š.: Taip, labai jaučiamas noras turėti „savą“, įprastą aplinką, tik tas Klaipėdos kraštas nepasiduoda – kur bepažvelgsi, vis kitaip nei Žemaitijoj ar Dzūkijoje; daugelį tai pykina. Jie apšiltina namus iš išorės, nukapodami bareljefus, praėjusio šimtmečio papuošimus; deda plastikinius langus kaip blynus, nejausdami graužaties – juk ne jų tėvų statyta.

Aišku, negali reikalauti, kad atsikėlęs iš kitur žmogus mylėtų šį kraštą labiau negu savo tėviškę, tik gaila, kad nemokame gerbti praėjusių kartų triūso, sunkiomis pastangomis sukurtos unikalios laikmetį atspindinčios aplinkos. Negalima sakyti, kad visi vietinės valdžios žmonės nesidomi krašto istorija ir nebando nieko daryti. Taip nėra, domisi, tačiau tam, kad suprastum, ką ir kaip reikia daryti, reikalinga aukštesnė visos visuomenės kultūra, o kultūrai ir švietimui kuo toliau, tuo mažiau skiriama dėmesio.

Kokią misiją vykdo Jūsų vadovaujamas Šilutės muziejus? Kaip sekasi „prikelti“ Hugo Scheu‘jaus dvarą? Gal šios daug Krašto kultūrai nusipelniusios asmenybės pavyzdys turėtų parodyti, jog mūsų „patriotinės“ nuostatos, siekiant šį Kraštą „sulietuvinti“, atmesti vokiškąjį jo komponentą tarsi svetimkūnį, yra per siauros?

R.Š.:Man labai gaila, tačiau prikelti šį dvarą sekasi sunkiai, mes jau jį vadiname Šilutės dvaru, kad tik nerėžtų ausies Hugo Scheu‘jaus (Šojaus) vardas. Nujaučiu, kad kaip tik dėl to dvaras ir negauna finansavimo iš struktūrinių fondų. Agentūrose, kuriose dalinamos struktūrinių fondų lėšos, sėdi žmonės, kurių mes nežinome ir kurie niekada nesidomėjo šio krašto kultūra.Tad jiems nė motais, kad Mažosios Lietuvos kampelį turime tik čia, Klaipėdos krašte, kad Hugo Scheu‘jus savo dvare buvo sukaupęs didelę lituanistinę biblioteką, įkūręs muziejų, kuriame išsaugota unikaliausia etnografinė lietuvininkų baldų kolekcija (kaip tik šie baldai buvo kopijuojami, įrengiant K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje), kad Karaliaučiaus krašte tikrai nieko neišliks iš buvusios kultūros; kad tik čia, Lietuvoje, išsaugoję mažlietuvių paveldą, o kartu – išgelbėję nors truputėlį originalios lietuviškosios istorijos, kaip tai darė vokietis Hugo Scheu‘jus, galėsime jaustis turtingi ir išdidūs. Noriu pabrėžti: tikrai kiekvienas regionas yra unikalus, ir puiki idėja – Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo programos rėmuose restauruoti regionų dvarus, juose įkurti kultūros centrus, tik – kodėl ji nevykdoma?!

Dalyvaujate Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikloje. Kokią regite šios veiklos prasmę, perspektyvas? O problemų ar esama?

R.Š.: Dalyvauju šios bendrijos veikloje ir visada griaužiuosi, kad tiesiog pritrūksta laiko aktyviau darbuotis. Bendrijoje susibūrę „klaipėdiškiai“ tikrai nuoširdžiai stengiasi daryti viską, kad krašto tradicijos būtų perduodamos ir propaguojamos. Bendrija turi gražių tradicijų, pavyzdžiui, kapinių švenčių atidarymas Bitėnų kapinaitėse, kasmetinės konferencijos Tilžės Aktui paminėti ir t.t. Tačiau bendrijos narių mažėja, tad labai svarbus užsimezgęs bendradarbiavimas su Klaipėdos Universiteto Istorijos ir Baltistikos katedromis. O problemų, aišku, esama, pirmiausia – norima daug daugiau nuveikti, negu įmanoma.

O kaip vertinate Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto problemos kėlimą visos Lietuvos mastu? Regis, esama pastangų ir skambinti pavojaus varpais, ir saugoti tai, kas likę (rengiamos konferencijos ir pan.)?

R.Š.: Vertinu labai pozityviai – būtina saugoti tai, kas likę, ateinančių kartų labui. Nepaprastai svarbu, kad sugebame leisti Mažosios Lietuvos enciklopediją – tai tikrai milžiniškas darbas, sujungęs išeivius iš Mažosios Lietuvos ir gyvenančius bei dirbančius čia, Lietuvoje, t.p. mažlietuvius ir “didlietuvius”. Žaviuosi Marijos ir Martyno Purvinų pasišventimu, tiriant Mažosios Lietuvos architektūrinį paveldą, prof. Domo Kauno veikla, populiarinant ir saugant Mažosios Lietuvos rašytinį paveldą bei įamžinant raštijos veikėjus, Klaipėdos Universiteto baltistikos katedros ir Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojų darbais. Pati skambinu varpais: reikia restauruoti vieną iš geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos dvarų [Hugo Scheu‘jaus dvarą], čia įkurti Mažosios Lietuvos kultūros ir turizmo centrą. Tai turi būti vieta, kurioje būtų reprezentuojama Mažosios Lietuvos kultūra, kaupiama visa jos įamžinimui skirta medžiaga; čia autentiškoje aplinkoje būtų puoselėjamos Mažosios Lietuvos kultūros tradicijos, atgaivinama tai, kas buvo šiame dvare daroma XIXa-XXa.pr.

Nors mūsų valstybė nedidelė, tačiau jos jėga ir gyvybingumas slypi per šimtmečius susiklosčiusiame regionų originalume, tai privalu išsaugoti.

Ar domisi šiuo Kraštu išeiviai ir jų palikuonys (t.p. ir vokiečiai), ar jie reiškia daugiau nuoskaudos dėl patirtų kančių, ar –šiltus sentimentus buvusiai Gimtinei?

R.Š.: Kalbant apie atvykstančius šio krašto buvusius gyventojus, reikia pasakyti, jog jų žymiai sumažėjo: po nepriklausomybės paskelbimo buvo plūstelėjusi tikra banga vadinamųjų „nostalgijos“ turistų, o dabar jų beveik nebeliko. Atvyksta jaunimas, čia gimusiųjų vaikai ir anūkai, ir jie dažniausiai gailisi, kad per mažai su tėvais kalbėjo šia tema. Juos žavi tai, kad mūsų Šilutė dar dvelkia XX a. pradžia (architektūros paveldas), kad išsaugota nuostabi gamta (ačiū Dievui, kad yra toks Nemuno deltos regioninis parkas, jame negalima kur įsigeidus statyti namų), kad likę medžiais apsodintų kelių (nors šiuos medžius baigia kelininkai išpjauti, net negalvodami atsodinti). Tačiau yra nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie perka čia butus, apsigyvena Šilutėje ar apylinkėse; jie dar moka lietuviškai; manau, išvykę paauglystėje, jie kitur nepritapo, tik „atgyveno“ savo gyvenimą, čia jie jaučiasi geriau, o jų vaikai tik atvažiuoja aplankyti. Nesutikau žmonių, reikiančių nuoskaudą; kita vertus, atvažiuoja dažniausiai tie, kurių kilmė lietuviška.

Matyt, galite įvertinti ir kai kurių Vokietijos institucijų (bei asmenybių) poziciją šio Krašto atžvilgiu – juk nekart dalyvavote Ostsee Akademie, vėliau – Academia Baltica renginiuose?

R.Š.: Muziejus bendradarbiauja su Academia Baltica; tikrai dalyvauju jų organizuojamose konferencijose. Esame net bendrą konferenciją Juknaičių poilsio namuose surengę – “Naujas gyvenimas po senais stogais“. Šios institucijos pozicija labai aiški: turi virti naujas gyvenimas po senais stogais; naujieji gyventojai turi įleisti šaknis šioje žemėje, o tai įvyks tik geriau pažįstant krašto istoriją, kultūrą, pagarbiai elgiantis su krašto paveldu, tiek dvasiniu, tiek materialiu. Labai gerbiu buvusį šios institucijos vadovą dr.Dietmarą Albrechtą; tai nepaprastai inteligentiškas, europietiškas žmogus, gerbiantis Baltijos valstybes, vienas iš pirmųjų pradėjęs kultūrinį bendradarbiavimą tarp Vokietijos ir Lietuvos.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2008 m. vasario 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 11:04 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →