Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Karklės / Karklininkų kaimas

Pagal   /  2014 birželio 1  /  Komentarų nėra

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Mažosios Lietuvos etnokultūrinis regionas tik neilgu ruožu tiesiogiai ribojasi su Baltijos jūra. Atskiriant labai specifinę Kuršių neriją su ten gyvenusiais kopininkais (pustomų smėlynų gyventojais), telikdavo neilgas žemyninio pajūrio ruoželis nuo Klaipėdos (Melnragės) iki Nemirsetos, nusidriekęs apie 16 kilometrų. Ten nuo seno gyveno pajūrio žvejai, kurie darbavosi ir tvarkėsi kiek kitaip nei pamario ar paupių žvejai.

XIII amžiaus viduryje įkūrus Klaipėdos miestą (Memelburgą), 1422 metų Melno taika šiaurinę Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valstybės ribą nužymėjus ties dabartine Nemirseta, pajūrio ruože klostėsi žvejų gyvenvietės.

Apsigyvenantieji pajūryje ieškojo patogesnių vietų ne tik savo sodyboms, bet ir svarbiausiai darbo priemonei – žvejų valtims. Visiems žinomas lietuviškasis Baltijos pajūris daugiau tinkamas dabartiniam poilsiui, o ne tradicinės žvejybos būstinėms. Čia beveik nėra natūralių įlankėlių, gilių pakrantės užutekių, kur galėtų įplaukti pakrautos jūrinės valtys, kur jas galima būtų paslėpti nuo dažnų audrų, žiemos negandų ir pan. Todėl nuo seniausių laikų laivyba sparčiau vystėsi raižytose Danijos, Švedijos ar kitose pakrantėse, o ne mūsų pajūrio smėlėtuose paplūdimiuose.

Būdinga, kad žinoma pajūrio žvejų gyvenvietė Melnragė kūrėsi prie faktinių Nemuno žiočių – Klaipėdos sąsiaurio, kuriuo Kuršių marių vandenys teka į Baltijos jūrą. Ten buvo lengviau pasislėpti nuo atšiaurių vėjų ir jūros audrų nei plynuose pakrantės ruožuose.

Į šiaurę nuo Melnragės ilgai plytėjo beveik negyvenamas ruožas. Kuklioms žvejų valtims tai buvo nepatogi vieta – iki pat Olando Kepurės kalvos besitęsianti moreninė aukštuma į pajūrį leidosi stačiu ir aukštoku skardžiu, ten beveik nebuvo kur priglausti medinius laivelius.

Į šiaurę nuo Olando Kepurės žemesnę pakrantę perkirto kelių upelių slėniai. Jų griovose buvo galima paslėpti tradicines žvejų valtis nuo didesnių audrų bei žiemos ledų.

Seną to ruožo pavadinimą „Karklabėkis“ galėtume lietuvinti „Karklaupis“. Ta vietovė dar vadinta Karkle ar Karklininkais – smėlingame pajūryje nestigo karklų sąžalynų. Plaukiantiems jūra Karklės ruožas savo išvaizda ryškiai skyrėsi nuo Olando Kepurės – Girulių ruožo, kur virš aukštesnio kranto iškildavo pušys. Ties Karkle (kitaip nei Palangoje) esančiame paplūdimyje nestigo didesnių akmenų, jūros srovių bei audrų išplautų iš moreninės pajūrio aukštumos.

Tame per kelis kilometrus nusidriekusiame ruože nebuvo kokio vieno išskirtinio centro (kaip Drevernos upės žiotys Kuršių mariose), prie kurio būtų susispietusios visų gyventojų sodybos. Čia pajūrio naujakuriai statė vis naujas sodybėles ar jų grupes gan padrikai, žvejų būstai išsibarstė ilgame pajūrio ruože. Žmonės kūrėsi ties Cypos, Gaigalupės, Pašaltinio, Rikinės ir Tydeko upelių žiotimis ar tarp jų.

XVIII amžiuje stambesnė žvejų bei laukininkų (žemdirbių) sodybų grupė buvo įsikūrusi Karklės pietinėje dalyje ties Olando Kepure. Ji vadinta Kulmiškaisiais Karklininkais – ten buvo apsigyvenę Kulmo teises gavę daugiau privilegijuoti naujakuriai.

Į šiaurę nuo tos didesnės sodybų grupės (beveik atskiro kaimelio) pajūriu driekėsi sodybų grupelių bei viensėdžių virtinė. Dažnas jų turėjo savą vardą (dažniau sietą su naujakurio pavarde) – tas paprotys iki dabar tebėra išlikęs Latvijos žemėse. Pajūryje dažnai kūrėsi kuršininkai – vėlesnių laikų išeiviai iš Kuršo krašto, per šimtmečius sukūrę jūrinės žvejybos bei gyvenimo pajūryje tradicijas. Panašiai būta ir Palangos–Šventosios ruože (pavyzdžiui, Būtingėje).

1785 metais Karklabėkis buvo apibūdintas kaip pakrantės valstiečių kaimas prie Baltijos jūros. Kartu su kulmiškuoju dvareliu ten buvo 44 ugniakurai (sodybos). Tuomet tai buvo didelė gyvenvietė (krašte tada vyravo kelių ar keliolikos sodybų gyvenvietės). Tiesa, būta ir dar ypatingesnių gyvenviečių, pavyzdžiui, bendravardėje Karklės gyvenvietėje prie Kuršių marių anuomet buvo net 93 sodybos (ugniakurai).

Tada Karklabėkis priklausė Klaipėdos valsčiui. Anuometinį kaimo savitumą atspindi tai, kad jis priklausė net dviems skirtingoms parapijoms: dalis ilgojo kaimo sodybų buvo priskirta Klaipėdos parapijai, o kita dalis – Kretingalės parapijai. Tad visiems kaimo gyventojams anuomet nebūdavo progos susitikti vienoje bendroje bažnyčioje.

1817 metais Karklabėkyje (be kulmiškųjų gyvenvietės) buvo užregistruotos 34 sodybos (ugniakurai) su 202 gyventojais. Tuomet kaimas priklausė naujai įkurtai Klaipėdos apskričiai ir Klaipėdos valsčiui.

1846 metais Karklabėkyje buvo net 73 sodybos ir 559 gyventojai, iš kurių kalbėjo lietuviškai (gal ir kuršininkų tarme, kuri anuomet oficialiai nebuvo skiriama nuo lietuvininkų šnektos). 10 kaimiečių buvo katalikai, likę – evangelikai liuteronai, nuo seno lankę dvi skirtingas bažnyčias Klaipėdoje ir Kretingalėje. Visos reikšmingesnės įstaigos tuomet veikė Klaipėdoje, į kurią kaimiečiai neretai keliaudavo pajūriu.

Pajūriu pro Karklabėkį į Klaipėdą anuomet vedė nedidelis keliukas per dabartinius Girulius. Geresnis vieškelis iš Palangos (tuometinių carinės Rusijos valdų) į Klaipėdą tada ėjo atokiau nuo pajūrio per Šaipius ir Kalotę.

1871 metais Karklabėkyje (su gretimais Mikeliais) jau buvo 104 sodybos ir 758 gyventojai (iš jų 385 vyrai ir 373 moterys). Įdomu, kad net 602 žmonės buvo gimę ten pat – tik nedidelė dalis atvykdavo apsigyventi pajūryje iš kitų vietovių. Matyt, didžiajame kaime pakakdavo savų marčių bei žentų. Ten klostėsi ir specifinis pajūrio žvejų „klanas“ – visai pašaliniam žmogui gal būdavo nelengva apsiprasti su atšiauriu gyvenimu bei pavojingu darbu dažnai audringoje jūroje.

Tuomet net 16 būstų gyveno vienišiai (gal žuvusių žvejų našlės ar samdiniai). 153 būstuose gyveno šeimos.

Gyventojų skaičius pastebimai svyruodavo. Pavyzdžiui, 1867 metų pabaigoje Karklabėkyje gyveno net 782 žmonės, o per kitus ketverius metus netekta 24 gyventojų.

1871 metais Karklabėkyje tebuvo likę 7 katalikai. Kaime tada gyveno 184 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 307 mokėjo skaityti ir rašyti, o net 267 buvo užregistruoti kaip analfabetai (beraščiai).

1885 metais kaime buvo 97 sodybos ir 797 gyventojai (400 vyrų ir 397 moterys). Vyrų gausa gali reikšti tai, kad buvo samdoma gana daug pagalbininkų – bernų žūklei ar žemės darbams. Moterims čia būta mažiau užsiėmimų. Karklabėkyje telikę 3 katalikai. Tuomet kaimas iš viso valdė 1311 hektarų žemės (iš jų 358 ha arimų, 255 ha pievų ir 4 ha medynų). Tie plotai buvo įvertinti kaip vidutiniški.

Beje, svarbiausia pajūrio kaimo valdų ypatybė buvo jų nevienodumas – pakrante tęsėsi smiltingas, smėliu vis užpustomas ruožas, kur teaugo karklynai, pušelės ir menkos pievelės. Atokiau nuo pakrantės driekėsi derlingi priemolio laukai, kuriuose ūkininkai gaudavo gerą derlių. Taip nuo senovės klostėsi pajūrio gyvenvietės dvilypumas – nederlingoje pakrantėje įsikurdavo žvejai, o tolimesniuose plotuose – žemdirbiai (tiesa, dalis gyventojų versdavosi abiem verslais).

1905 metais kaime buvo užregistruotos net 168 sodybos ir 810 gyventojų (iš jų 400 vyrų). Iš 804 evangelikų liuteronų 677 kalbėjo lietuviškai, 125 – vokiškai, 2 – dar kita kalba. Iš 6 vietinių katalikų 5 kalbėjo lietuviškai, o vienas – kita kalba (gal lenkiškai). Tuomet kaimo evangelikai jau turėjo savo parapiją ir bažnytėlę. Karklabėkis (kaip ir anksčiau) priklausė Kunkių valsčiui.

Kaimo žemių valdos (kaip ir jų nustatyta vertė) kiek sumažėjo – 1905 metais turėti 1294 hektarai žemės, kuri vertinta vidutiniškai.

1912 metais didžiajame kaime gyveno 906 žmonės. Ten veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, Karklabėkio taupomoji kasa, kurioje buvo galima ir pasiskolinti, Alberto Neumano ir Emilio Pėteraičio užeigos namai. Mėsininkas Erichas Graštas dar prekiavo įvairiomis prekėmis. Veikė kalvė, kur dirbo Mikelis Putnins. Darbavosi trys siuvėjai (M. Pencis, H. Šlaža ir J. Tydecks), du batsiuviai (A. Geskandas ir M. Visgininks), du dailidės (F. Lipkė ir J. Moors).

1785–1905 metais pajūrio kaimo sodybų skaičius labai svyravo (4434–73–104–97–168 užregistruotos sodybos). Kito ir kaimo gyventojų skaičius (202–559–782–758–797–810–906). Būta labai spartaus sodybų ar gyventojų skaičiaus pagausėjimo, gan staigaus jų sumažėjimo.

Matyt, Karklabėkio raidą gan ryškiai veikė pavojingas jūrinės žvejybos verslas – audringesniais metais žūdavo ir po kelis žvejus, kartais žymi šeimų dalis (dažnai žvejodavo tėvas su sūnumi ar kt.). Be maitintojo likusios našlės neretai išsikeldavo kitur, susirasdavo prieglobstį pas gimines ar darbdavius. Kaimo raidą veikiausiai veikė ir ekonominės konjunktūros pokyčiai krašte – geresniu laiku buvo samdoma daugiau vyrų, prastesniais metais dalis keliaudavo uždarbiauti kitur.

Kuklias žvejų sodybėles nesunku buvo likviduoti, kai nebelikdavo ankstesnių gyventojų. Taip klostėsi savotiška, gan nestabili pajūrio gyvensena, nes, žuvus vieniems, ateidavo kiti ar sodyba išnykdavo.

Nepaisant gamtinių pavojų ir ekonominių krizių, daugiau nei šimtmetį Karklabėkis augo – sodybų ir gyventojų ten padaugėjo 4 kartus. Rizikingo gyvenimo pajūryje nepajėgė nukonkuruoti ir Vakarų pagundos – nykstant daliai krašto kaimų, iš kurių darbingi žmonės išvykdavo uždarbiauti į didmiesčius, kasyklas ar fabrikus, pakrantės kaimas neišvengiamai plėtėsi. Veikiausiai tą lėmė ne vien plėtota žemdirbystė (neišgelbėjusi daugelio kitų kaimų), bet ir žvejyba jūroje, Klaipėdos kaimynystė (sugautas šviežias žuvis nebuvo keblu nugabenti į didmiesčio žuvų turgų). Senieji gyventojai prisimindavo, kaip žvejienės ar jų talkininkės anksti rytą išskubėdavo į miesto prekyvietę, tempdamos sunkius vežimėlius su laimikiu. Tokios žuvų gabentojų vargingas kelionės į Klaipėdą užfiksuotos ir senose fotografijose.

Kaimą užkliudęs Pirmasis pasaulinis karas bei pokario negandos nepajėgė sugriauti tradicinio pajūrio žvejų gyvenimo.

1925 metais (kai Klaipėdos kraštą valdė anuometinė Lietuvos Respublika) senasis kaimas oficialiai vadintas Karklininkais. Ten buvo likęs 841 žmogus, valdyti 1269 hektarai žemės. Karklininkai turėjo daug ką savo: pašto skyrių, policijos stotį (poskyrį), mokyklą, parapiją ir bažnytėlę. Valsčiaus centras toliau liko Kunkiuose, o kitos svarbios įstaigos – Klaipėdoje.

Kai kas buvo ir prarandama. Vis rečiau buvo prisimenami atskirų sodybų grupių senieji vardai (Alvikgalė, Brenciagalė, Dumbragalė, Gaigalė, Lapsgalė, Miestegalė, Mikeliai, Steponagalė, Tydikgalė, Vinkogalė, Viskogalė), primenantys pajūrio kuršininkų tradicijas. Pagal vietos šnektą, pavyzdžiui, kuršininko Labrenco dukrą šaukdavo ne Labrencaite, o Labrencale. Tie senieji vietovardžiai (mikrotoponimai) buvo pradėti naikinti dar 1863 metais, kai minėtos sodybų grupės oficialiai buvo priskirtos į Karklabėkio kaimui. Tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos Karklininkuose žmonės gyveno senoviškai: žvejai jūroje gaudė žuvis, moterys jas pardavinėjo Klaipėdoje ir kitur, žemdirbiai toliau arė savo laukus.

Karklininkų valdos tęsėsi apie 6 km ilgio ir 1,5–2 km pločio ruožu nuo Olando Kepurės aukštumos šiaurės link. Pačiame pajūryje, tarp žole apaugusių kopų, stovėjo dešimtys mažų žvejų sodybėlių su kukliais mediniais ar mūriniais pastatėliais. Jų gyventojai apsieidavo be didesnių ūkinių pastatų, puošnių gyvenamųjų namų. Šalia sodybėlių buvo maži daržų ploteliai, aplink ganydavosi ožkos (pravardžiuotos „žvejų karvėmis“). Buvo daug keliukų, kurie vedė į pakrantę, kur ramesniu oru žvejai palikdavo savo valtis ir tinklus. Per audras visą turtą tekdavo vilkti toliau nuo jūros bangų.

Baltijos jūrai nuolat ardant krantą, kaimo valdos pamažu tirpo – per šimtmečius netekta dalies pakrantės, senesnės sodybos vis artėjo prie paplaunamo ir griūvančio kopų šlaito. Taip pavojingoje zonoje atsidūrė ir pietinės Karklininkų kapinės (praeityje kaime veikė kelios kapinės), kur buvo laidojami Tydeckai, Šiuišeliai, Gaigalai ir kiti senieji vietos gyventojai.

Kiek atokiau nuo jūros kranto (apie 300–500 metrų nuo jo) tęsėsi stambesnių bei vidutinių sodybų juosta, kur gyveno labiau pasiturintys laukininkai-žemdirbiai. Buvo ir turtingesnių sodybų su didesniais pastatais. Vėlesniais laikais kaimo valdų rytinėje dalyje kūrėsi mažesni vienkiemiai.

Senajame kaime sodybos buvo įkurtos padrikai, nes nebuvo paisoma kokių nors planavimo direktyvų ar valdžios nurodymų. Atšiauriame pajūryje žmonės gyveno savaip – naujakuriai susirasdavo patogesnes vieteles savo pastatams, kuriuos statydavo ten, kur jiems atrodė geriau.

Žemę dirbdavo tinkamesniuose sklypuose, o kitur buvo paliktos pievos ar krūmynai.

Lygiagrečiai su kranto linija vingiavo senasis pajūrio kelias, nuo pat Klaipėdos vedęs Nemirsetos link. Jį kirto daug skersinių keliukų, pora didesnių kelių. Prie tokio skersinio kelio link Dargužių ir pajūrio kelio kryžkelės XX amžiaus pradžioje buvo pastatyta daili bažnytėlė su vienu bokštu, kurio smailę matydavo jūroje plaukioję žvejai. Greta šventovės buvo parapijos pastatas, nemažas sodo ir daržo plotas.

Karklininkų pajūrio žvejų kaimo sodybos ir pastatai labai skyrėsi nuo labiau į rytus stovėjusių kaimų žemdirbiams priklausiusių sodybų. Ten daugiausiai buvo stambių ūkininkų, kurie statėsi didelius trobesius, erdvias sodybas. Tuo tarpu Karklininkai per šimtmečius buvo tapę savotiška užuovėja sunkiam gyvenimui pasiryžusiems žmonėms – ten jie gyveno kukliau ir taupiau. Klostėsi savita pajūrio žvejų bendruomenė, prie kurios pritapo ir tenykščiai laukininkai. Buvo ir savų tradicijų, prisiminimų apie skaudžias netektis, jūroje pražuvusius vyrus.

Buvo ir kitokių dalykų. Nuo seno kai kas susigundydavo jūra atplukdyti kontrabandinių prekių, be krašto muitininkų žinios kai ką perkrauti jūroje iš laivų į žvejų valtis.

Rūpinantis žūstančiais Baltijos bangose, XIX amžiaus pabaigoje buvo sukurta pajūrio gelbėjimo stočių sistema. Tokia stotis buvo pastatyta ir Karklininkų pajūryje. Ten laikyta didelė irklinė valtis, nepaisant didesnių bangų ir audringos jūros; buvo parengta gelbėjimo komanda, kuri bandydavo išgelbėti skęstančius nelaimėlius. Panašios gelbėjimo stotys veikė ir gretimose gyvenvietėse – Nemirsetoje bei Melnragėje.

Tų gyvenviečių bendra raida palaipsniui vis labiau skyrėsi. Senas žvejų kaimas Melnragė galop tapo Klaipėdos priemiesčiu, Nemirseta liko kaip nedidelė pasienio gyvenvietė, esanti pernelyg atokiai nuo Klaipėdos prekyviečių. Tik Karklininkai liko savotišku etnokultūriniu rezervatu – ten gyvavo tradicinis ir unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas.

Kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, įprastinis gyvenimas senajame kaime baigėsi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, į Vakarus pasitraukus daugumai vietos gyventojų, užgriuvus sovietinei okupacijai.

Naujajam režimui ligtolinis pajūrio žvejų gyvenimas visiškai netiko – Baltijos pajūrį apjuosus „geležine uždanga“, nebegalėjo išlikti privačių valčių laivynas, ligtoliniai laisvi išplaukimai į jūrą. Totalitarinei sistemai viską pradėjus griežtai kontroliuoti, nebeliko tradicinio gyvenimo ramsčių: privatinės nuosavybės, privataus verslo ir pan.

Pajūris tapo uždrausta ir griežtai saugoma zona. Jos uždarumą dar padidino ten įkurta karinė teritorija, kuriai atiteko ir apie pusė Karklininkų kaimavietės (jos šiaurinė dalis). Ten buvusios sodybos, senosios kapinės ir visa kita netrukus buvo sunaikinta, kaip ir dailus bažnytėlės pastatas.

Uoliai niokotos ir pietinės dalies ištuštėjusios sodybos, didžiojo kaimo paveldas tirpte tirpo.

Ramesniais laikais į kaimavietėje buvo įkurta poilsio stovykla su gremėzdiškais statiniais, dėl kurių buvo pašalinta daug senų liekanų. Numelioravus buvusias Karklininkų valdas, vaizdingieji upeliai virto sausinimo grioviais, nebeliko tradicinės žemėvaldos pėdsakų. Vis tik prieš porą dešimtmečių pajūryje dar buvo galima pamatyti senųjų žvejų sodybėlių, įdomių senųjų pastatų. Deja, laisvės laikais prasidėjo nežabotas unikalaus kaimo naikinimas. Pradėjus žinomąjį žemės kilnojimą, kai kam koks plotelis tolimame užkampyje buvo paverstas sklypu pačiame Lietuvos pajūryje. Išsidalintoje pakrantėje prasidėjo neregėto masto statybos, visiškai nepaisant Karklininkų tradicijų. Unikalaus pajūrio žvejų kaimo paveldo negelbėjo ir Pajūrio regioninis parkas, kuriam atiteko šis pakrantės ruožas. Nevykusiai rengiant įvairius dokumentus, buvo „pamiršta“ Karklininkų kaimo istorinė bei etnokultūrinė vertė, būtinybė reguliuoti naująsias statybas. Buvusi Karklininkų kaimavietė tapo bene labiausiai sudarkytu Lietuvos pajūrio ruožu, kur galima pamatyti visokių neįtikinėtinų dalykų, deja, kurie atsirado suderinus su atitinkamomis instancijomis. Nepasirūpinta išsaugoti nors nedidelės unikalaus kaimo dalies.

Iš buvusio unikalaus kaimo dabar teliko menki fragmentai, iš kurių išsiskiria nelengvai pasiekiamos pietinės kapinaitės (deja, ir jas veikiausiai pasiglemš audringa Baltija, kasmet plaunanti šio ruožo krantus). Dabartinė gyvenvietė vadinama tiesiog Karkle.

2007 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui:

1. Unikalus pajūrio žvejų kaimas gyvavo iki XX amžiaus vidurio kaip savotiškas etnografinis rezervatas su savo specifine kaimo struktūra, būdingomis žvejų sodybėlėmis su mažais pastatėliais, didesnių laukininkų-žemdirbių sodybų zona.

2. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais visapusiškai naikinti Karklininkai (Karklė) po 1990 metų buvo nebepataisomai sugadinti kaip kultūros paveldo objektas: tradicinė kaimo struktūra buvo sudarkyta, kaimavietėje įsivyravus netradicinių dydžių bei pavidalo naujiems pastatams bei sodyboms. Ir toliau įtakingos jėgos braunasi į vertingą pajūrio plotą, naikindamos senųjų pastatų liekanas; paveldo apsaugos mechanizmai praktiškai neveikia.

3. Kaip vietinio lygmens kultūros paveldo objektas galėtų būti išskirta vaizdingų (pietinių) kaimo kapinaičių aplinka – kapinių ir pajūrio ruožo su dar išlikusia tradicinio pavidalo sodyba junginys.

Autoriaus nuotr.

Voruta. – 2010, rug. 4, nr. 17 (707), p. 5.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. rugsėjo 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 1, 2014 @ 7:28 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →