Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kam skambina taikos varpai

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Pernai klaipėdiečiai minėjo 25-ąsias Marijos Taikos Karalienės bažnyčios atgavimo metines. Už žmonių surinktas aukas jų pačių rankomis pastatyta bažnyčia pašventinimo išvakarėse buvo atimta ir paversta filharmonija.

Pernai klaipėdiečiai minėjo 25-ąsias Marijos Taikos Karalienės bažnyčios atgavimo metines. Už žmonių surinktas aukas jų pačių rankomis pastatyta bažnyčia pašventinimo išvakarėse buvo atimta ir paversta filharmonija. Kone tris sovietmečio dešimtmečius žmonės meldėsi, liejo ašaras, prakaitą ir kraują – dėl to, kad jiems būtų sugrąžinta tikėjimo ir vilties tvirtovė. Parapijiečių bendruomenė nuveikė daug žygdarbių, kol įvyko stebuklas.

Nors sovietmečio ideologai pabrėžė demokratiją ir tikėjimo laisvę, vyko religinių pastatų konfiskavimas, dvasininkijos persekiojimas, religinės spaudos draudimai ir įvairios represijos.

Prieš vienintelės Baltijos šalyse sovietmečiu bažnyčios pastatymą, po II pasaulinio karo nukentėjo vokiečių evangelikų liuteronų šv. Jono bažnyčia, reformatų maldos namai, žydų sinagogos ir 1865 metais klebono Švarco rūpesčiu pastatyta Švč. Trejybės vardo katalikų bažnyčia. 1945 m. hitlerininkai susprogdino gotikinę katalikų bažnyčią, stūksojusią Puodžių ir S. Daukanto gatvių sandūroje.

Davė leidimą

Istorikės Astos Daujotaitės-Vitkienės bažnyčios raidos tyrimų duomenimis, išnykusius vietinius Klaipėdos gyventojus keitė atvykėliai, kurių skaičius nuo 1945 iki 1947 m. išaugo iki 13,4 tūkst., ir miestas tapo įvairiatautis. Penktajame dešimtmetyje vyravo rusakalbiai, o 1955 m. mieste gyveno 56 proc. lietuvių.

Padaugėjus katalikų iki 30 000, jie nebesutilpo vienoje perpildytoje bažnyčioje, žmonės net alpdavo. Tad Nikitos Chruščiovo valdymo laikais prasidėjus atšilimui, Religinių reikalų tarybos įgaliotinio B. Pušinio pasiūlymu miesto Vykdomasis komitetas buvo įpareigotas skirti žemės plotą katalikų bažnyčios statybai.

Manyta, jog tai buvo padaryta propagandos tikslais, nes Klaipėda pritraukdavo nemažai užsieniečių jūreivių, ir bažnyča, kurios bokštai buvo matyti iš jūros, turėjo virsti sovietinės stovyklos įvaizdžio dalimi. Leidimas statyti bažnyčią buvo duotas 1956 m. pagal architekto Juozo Baltrėno projektą, kuriame numatytas trijų navų, modernaus stiliaus su klasikiniais elementais ir 70 metų aukščio bokštu pastatas.

Kertinis akmuo

Vieta statyboms, 1 ha plotas, parinkta anuometiniame miesto pakraštyje, Rumpiškės gatvėje. Architektas Petras Lapė yra ironiškai sakęs, jog „miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Alfonsas Kairelis parodė pirštu į pelkę prie Tilžės malūno“, manydamas, kad gal žmonės atsisakys tokio prasto sklypo ir nebestatys. Klaipėdietė Zuzana Revutienė istorikei A. Daujotaitei-Vitkienei pasakojo, jog tuo metu su mėgusiu žvejoti vyru ji ateidavo šion vieton sliekų rinkti.

Iš pradžių bažnyčią norėta pavadinti Marijos Marių Žvaigždės vardu. Bet kunigas Vaclovas Rašimas pasiūlė: „Keiskime vardą, tegu būna Taikos Karalienės – visai Lietuvai ir pasauliui.“ Parapijiečiai išdrįso 1957 m. išleisti Taikos Karalienės kalendorių.

1957 m. birželio 30 d. įvyko didžiulės bažnyčios kertinio akmens pašventinimo iškilmės. Ir tuomet prasidėjo smarkūs statybos darbai. Įdomu, kad pirmąjį sunkvežimį žemių atvežė rusas. Kalbėta, esą tuometinis miesto Vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas Petras Vaičiūnas, pradėjus Giruliuose statyti naftos bazę, bažnyčios pastoliams liepė iškirsti papuvusias miško pušis, dėl to buvo atleistas iš darbo kaip „praradęs politinį budrumą“.

Kaip ant mielių

Aukos maldos namams statyti plaukė iš visos Lietuvos ir Amerikos lietuvių, juokauta, kad bobutės už kiaušinius gautais pinigais juos pastatys. Aukojo turčiai ir vargšai, antai vienas vyras, turintis didelę šeimą, paaukojo savo algą, sakydamas: „Įdėkite mano širdį tarp bažnyčios plytų.“ Iki 1957 m. gruodžio 31 d. surinkta 12 309 rubliai ir 78 kapeikos. Visi iki paskutinės siūlės statybų darbai kainavo apie 3 mln. rublių.

Šventovė kilo kaip ant mielių. Bažnyčios kronikoje buvo rašoma, jog tikintieji krovė plytas, cementą, geležį net nakties metu – kad vagonai nestovėtų, savo rankomis kasė tranšėjas pamatams, mūrijo sienas, darė apdailą. Žmonės dirbo be atlygio, plytos iš baržų, traukinių buvo perduodamos iš rankų į rankas. Birutė Juškevičienė pasakojo, kad jos tėvai Skiriai apgyvendindavo kunigus savo namuose.

Kunigas Bernardas Talaišis yra pasakojęs, kaip valdžia gaudė vairuotojus, esą kai kurie lietuviai pabūgo, o rusai ir toliau vežė statybines medžiagas. Bažnyčios tarnai buvo nusipirkę amerikiečių paliktą karinę mašiną „Studebaker“. Ši, vežant skardą iš Kauno, sugedo, tuomet į kitą mašiną 12 tonų skardos perkrovė kunigai B. Talaišis ir Bronius Burneikis.

Bedievių akibrokštas

6-ajam dešimtmečiui baigiantis, pakoregavus Kauno-Klaipėdos autostradą, nutiesus naują Komjaunimo (dabar – Sausio 15-osios) gatvę, aplink bažnyčią dygo nauji kvartalai. Tad ji atsidūrė nebe miesto pakraštyje.

„Tuo metu TSRS Religinių kultų reikalų tarybos Lietuvoje įgaliotiniu buvo paskirtas žymus čekistas Justas Rugienis, turėjęs patirties teisiant dvasininkus. Maskvoje taip pat pakeitė vadovybę kulto reikalams. Kunigas B. Burneikis pasakojo, jog prasidėjo beprasmiški bažnyčios atsparumo tikrinimai, net liepta ant stogo krauti plytas, kad pažiūrėtų, ar neįgrius“, – sakė A. Daujotaitė-Vitkienė.

Tikintieji per 3 metus buvo pastatę 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bažnyčią, kurioje tilpo 3 tūkst. parapijiečių. Pastato priekį iš lauko puošė beveik 3 metrų aukščio Marijos Taikos Karalienės statula, altoriai buvo padaryti iš marmuro plokščių.

Taikos Karalienės freską sukūrė dailininkas, profesorius Antanas Kmieliauskas, netrukus už tai gavęs „komandiruotę“ į Sibirą. Klaipėdietė Sigita Ivinskaitė dienraščiui pasakojo, kaip, būdama mokinė, ji stebėdavo dailininką, tapantį freską pagal ant drobės nutapytą pavyzdį.

1960 m. rugpjūčio 15 d., per Žolinę, buvo numatytas bažnyčios pašventinimas, po kurio jau būtų prasidėjusios mišios. Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, TSKP CK generaliniam sekretoriui N. Chruščiovui uždraudus, liepė neleisti šventinti bažnyčios, „nacionalizmo ramsčio“, nors žmonės jau buvo išsipirkę ir vietas. Gausi į iškilmes susirinkusi minia su vyskupais turėjo išsiskirstyti radę lentomis užkaltas duris.

Kerštas ir šmeižtas

Pasak istorikės A. Daujotaitės-Vitkienės, kuri rėmėsi žmonių liudijimais, 1961 m. pradžioje buvo numatytas dar vienas bažnyčios atidarymas, tačiau žmonių lūkesčiai vėl liko nuvilti. Netrukus kunigas B. Talaišis buvo išguitas iš pagalbinio bažnyčios pastato.

Bažnyčios statytojai buvo apkaltinti sukčiavimu. 1961 m. pradžioje saugumiečiai suėmė kunigą B. Burneikį ir kleboną Liudą Pavilionį ir įmetė juos į Vilniaus KGB rūsius. Po metų įvyko teismas, tarybinių laikraščių antraštės „klykė“: „Jų Dievas – doleris“, „Klebonija – spekuliantų lizdas“, „Apgavikai juodomis sutanomis“.

Neva dėl spekuliavimo statybinėmis medžiagomis, valstybinių lėšų grobstymo kunigas L. Pavilionis sėdo į kalėjimą 8 metams, konfiskuotas jo turtas, B. Burneikis gavo 6 metus kalėti, dar kiti prisidėję prie statybų asmenys nubausti 3-5 metams nelaisvės.

Persekioti ir paprasti klaipėdiečiai. Valdžia, bijodama maištų (nes prie tvora paslėptos bažnyčios susirinkę žmonės verkė ir meldėsi), pasiuntė juos prižiūrėti apie 200 milicininkų. Šie žmones išveždavo už miesto. Jūreivis, per smalsiai stebėjęs bažnyčios griovimo darbus, nebegavo vizos plaukti į jūrą.

Bažnyčia imta niokoti, šventos stacijos, altoriai, skulptūros traiškytos traktoriais. S. Ivinskaitė, kurios namai buvo arti bažnyčios, vieną naktį pabudo nuo triukšmo – tankai, prikabinę lynais, griovė bažnyčios bokštą. Persigandusi šeima pamanė, kad prasidėjo karas.

Liūdna filharmonijos muzika

Bažnyčios pastatą LTSR Ministrų Taryba atidavė Liaudies filharmonijai, o katalikai ir toliau alpo susispietę mažoje bažnytėlėje. Pasiduoti klaipėdiečiai neketino. Rinko parašus dėl bažnyčios grąžinimo ir siuntė TSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Pareiškimą savo vardu nusiuntęs Jonas Saunorius buvo tampomas kagėbistų, kvočiamas, kas to pareiškimo iniciatoriai. Saugumiečiai sulaikė ir du fotografus, kurie norėjo įamžinti lauke besimeldžiančių tikinčiųjų minią.

Kažkas Lietuvoje sulaikė 2 tūkst. tikinčiųjų prašymą L. Brežnevui grąžinti bažnyčią, išsiųstą 1972 m. kovą. 6 000 tikinčiųjų balsas vis atsimušdavo į sieną, nors Pirmajai komunijai šie ruošė apie 900 vaikų.

Viltis įsižiebė 1978 m., Lietuvoje įkūrus tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą. Pareiškimą TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui jau kitais metais pasirašė 148 149 žmonės iš visos Lietuvos, tačiau į jį atsakymas nebuvo gautas. Bažnyčios kronikoje, leidžiamoje Čikagoje, pažymėta, jog „sovietinė valdžia tyli kaip lavonas“. Tikinčiuosius palaikė Australijos spauda, šalies valstijose surinkus tūkstančius parašų dėl bažnyčios grąžinimo.

Klaipėdietė Juana Lukošienė istorikei pasakojo, kaip žmonės saugojo traukinį, turėjusį vežti pasirašiusiųjų sąrašus į Maskvą. Parašų rinkėjus saugumiečiai vežė į mišką, jų vaikų nepriimdavo į aukštąsias mokyklas.

Daug kartų tautiečių delegacijos mynė aukščiausių Maskvos pareigūnų kabinetų slenksčius. 1985 m. net karo veteranai pasiuntė pareiškimą tuometiniam komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Pagaliau atgauta

1986 m. pasigirdo kalbų, kad bažnyčia bus grąžinta, tačiau senoji, Bokštų gatvėje, bus atimta, tad žmonės visą parą budėdavo joje, kad nebūtų uždaryta.

Pagaliau buvo nutarta patenkinti tikinčiųjų prašymus, žinia apie tai pasirodė spaudoje. Liaudiškos muzikos ansamblis „Ladūto“ buvo paskutinis, koncertavęs filharmonijoje. Nuo 1988 m. lapkričio 24 d. pastatas miesto Vykdomojo komiteto sprendimu perduotas katalikų bendruomenei.

Žmonės iškart pradėjo ardyti salės sienas, plėšė aukštyn kylančias grindis, viską vilko lauk. Darbai truko iki vėlios nakties. Kitą rytą vyrai kūjais ardė salės pakylą, moterys, senukai ir paaugliai iš rankų į rankas perdavinėjo plytas. Per 9 valandas koncertų salė buvo paversta lygia, išplauta asla. Klebonu tapęs B. Burneikis sakė: „Nežinojau, kad ant žemės tiek stebuklų, kad tiek žmogus jėgos turi.“

Pats liejo varpus

Pusę milijono rublių atstatymui skyrė valstybė. Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys sakė: „Už padarytas klaidas reikia mokėti.“ Vėl rinktos aukos, Telšių rajono Luokės miestelio žmonės pagelbėjo nulieti bažnyčios varpą, iš namų sutempę varinių rakandų.

Dailininkas A. Kmieliauskas iš naujo nutapė Marijos Taikos Karalienės freską, fone pavaizdavęs tautos istorijos fragmentus: trėmimus, partizanų pasipriešinimo, Kryžių kalno ir rūpintojėlio, pietos scenas.

B. Burneikiui prijaučiantys JAV lietuviai pranciškonai padovanojo bažnyčiai vargonus, kainavusius per 65 tūkst. dolerių. Šis dvasininkas buvo įvardijamas ir kaip statybininkas, inžinierius, vairuotojas, varpų liejikas, šachmatininkas. 3 varpus nuliejo pats kunigas, nuvažiavęs į Vokietiją, Apoldo miestą, pasimokyti šio amato. Deja, pabaigti bažnyčios įrengimo darbus jam nebuvo lemta, jis mirė po sunkios ligos 1991 m. Jo darbus tęsė klebonas Jonas Gedvila.

Reikia parapijos namų

„Turime išskirtinę dydžiu ir tematika Marijos freską, iš sugriautos Čikagos šv. Jurgio bažnyčios pargabentas šv. Teresėlės, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Antano ir Jėzaus statulas. Neseniai atnaujinome ir įrėminome spalvotus vitražus.

Bažnyčia savo prigimtimi yra socialinė struktūra, ir prisiima socialinę atsakomybę, todėl, jeigu iš dangaus nukristų bent 7 milijonai litų, statytume parapijos namus, kur būtų bent 200 vietų salė renginiams, raštinė, biuras“, – sako dabartinis klebonas Vilius Viktoravičius.

Anot jo, šiuo metu visos šventovės patalpos sausakimšos, čia renkasi anononiminiai alkoholikai, narkomanai ir lošėjai, netoliese esančiose „Carito“ patalpose socialiniai darbuotojai ir psichologai padeda sugrįžti į visavertį gyvenimą buvusiems kaliniams bei savo kūną pardavinėjusioms moterims.

Bažnyčioje gieda Sumos choras, vadovaujamas profesoriaus Gedimino Purlio, kiekvieną sekmadienį giedamas ir grigališkasis choralas, ir senovinės liaudiškos giesmės kantičkos, yra parapijos vaikų ir jaunimo choras bei ansamblis. Čia vyksta ir sakraliosios muzikos koncertai.

Šiuo metu bažnyčioje nuolat dirba 3 kunigai ir diakonas, vienas kunigas atvykstantis, dažnai lankosi Žemaitijos vyskupas ir Vatikane diplomatiniame korpuse dirbantis klaipėdietis Visvaldas Kulbokas.

„Veiklų esama įvairių: noriai lankomas „Alfa“ kursas, kur visų krikščioniškų konfesijų atstovai gilinasi į tikėjimo tiesas, turime katekizmo studijų grupę ir TTT – tylios tekstilės tarnystėlės moterys mezga kojines Sutrikusio vystymosi kūdikių namams, daro skirtukus maldynams, dalinasi patirtimi.

Vyksta ne tik mokymai sužadėtiniams, besiruošiantiems santuokos sakramentui, bet ir susituokusios poros klausosi paskaitų apie priedermes, tai yra tarsi santuokos atnaujinimas“, – apie bažnyčios veiklą pasakojo V. Viktoravičius.

Ivona Žiemytė, „www.ve.lt“, 2014 m. kovo 3 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gruodžio 8, 2015 @ 10:18 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →