Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kalvelių kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Dabartiniame Jurbarko rajone, 5 km į pietryčius nuo Viešvilės, plataus Nemuno slėnio dešiniajame krante stovi praeityje garsus Kalvelių kaimas.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Dabartiniame Jurbarko rajone, 5 km į pietryčius nuo Viešvilės, plataus Nemuno slėnio dešiniajame krante stovi praeityje garsus Kalvelių kaimas.

Prieš kelis šimtmečius kaimas kūrėsi patogioje vietoje – kasmetinių potvynių neužliejamoje kranto aukštumoje, šalia įdomaus Kasiko upelio žemupio. Nemuno slėnyje ties kaimaviete plytėjo didelis užliejamų pievų plotas, kur augo vešlūs žolynai. Tą plotą raižė upės senvagės. Šiauriau kaimo driekėsi didžioji Viešvilės giria, šiauriau persiliejusi į Karšuvos girias.

Pamiške – tarp girios ir slėnio likusiu sausu pakrantės ruožu nuo senų laikų ėjo panemunių takas, XV a. virtęs svarbiu vieškeliu Ragainė–Viešvilė–Smalininkai–Jurbarkas–Kaunas–Vilnius. Juo iš Kryžiuočių ordino valstybės (nuo 1525 m. – iš Prūsijos hercogijos) keliaudavo žygūnai, tolimų kraštų pirkliai, gabenę savo prekes į LDK ir iš jos.

Gal neatsitiktinis ir Kalvelių vietovardis. Pavieškelėje nuo seno galėjo stovėti kalvė. Beje, didžiosios kalvės veikė netolimoje Viešvilėje, tad šiame kaime galėjo apsigyventi koks kalvis ar jo padėjėjas (kalvelis).

XVIII amžiuje Kalvelių kaimo sodybos keliomis grupėmis driekėsi Nemuno slėnio pakraščiu. Mažesni keliukai tas sodybų grupes jungė su minėtu vieškeliu bei kitomis gyvenvietėmis.

1785 m. Kalveliai buvo apibūdinti kaip šatulininkų kaimas prie Nemuno su 8 ugniakurais (sodybomis). Anuomet šatulininkais vadinti XVII – XVIII a. naujakuriai ūkininkai, gavę privilegiją ir priklausę tiesiogiai krašto valdovui. Tad galima spėti, kad žymesnis naujakurių būrelis į Kalvelių kaimavietę galėjo atsikraustyti būtent XVII amžiuje ir kurtis gal ir greta senesniųjų gyventojų. XVIII a. pabaigoje kaimas priklausė netolimiems centrams – valsčiaus centras buvo Kazikėnuose, o parapijos – Viešvilėje.

1817 m. Kalveliai buvo apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 11 ugniakurų (sodybų) ir 63 gyventojais. Kaimas tada priklausė naujai sukurtai Ragainės apskričiai.

XIX a. viduryje Kalveliai vadinti laisvųjų šatulininkų kaimu. Jie tada valdė 734 margus ir 87 rykštes žemės (apie 180 ha plotą). Kaimiečiai tada laikė 27 arklius, 41 galviją, 41 avį, 37 kiaules (su kitais to meto kaimais lyginant gan nedidelį būrelį gyvulių). Tačiau gyventojų tuomet kaime jau buvo net 309, o gyvenamųjų būstų jau 50.

Tad 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą, atsiradus daugiau galimybių privačiai iniciatyvai, Kalvelių kaimas beveik žaibiškai išaugo – vos per pusę amžiaus gyventojų ir būstų ten pagausėjo net penkis kartus.

XIX a. viduryje Kalveliai buvo apibūdinti kaip amatų ir verslų gyvenvietė. Tą parodo ir negausus laikytų gyvulių skaičius – daug kas pragyveno iš visai kitų verslų.

Įdomu, kad staigiai išsiplėtusio kaimo bendruomenė tuomet ėmėsi (šiandieniniais terminais vadinant) „infrastruktūrinių projektų“ – kalveliškiams buvo skiriamos didelės rinkliavos kaimo valdoms tvarkyti – keliukams taisyti, pakrantei įrengti ir kt.

XIX a. viduryje kaime veikusios mokyklos samdytam mokytojui kalveliškiai turėdavo kasmet surinkti po 32 talerius bei 12 sidabrinių grašių atlyginimo, algą papildant nustatytu kiekiu javų, šieno bei šiaudų. Tad nemaža gyvenviete tapę Kalveliai turėjo ir svarbaus kaimo atributą – savo mokyklą, kurią lankė ir gretimų kaimelių vaikai.

Klestėjusio kaimo nesužlugdė ir naujojo plento Tilžė–Smalininkai statyba atokiau nuo Kalvelių. Nors ligtolinis pakrantės vieškelis nuo tol sumenko, tačiau kaimas išgyveno ir be jo. Matyt, svarbesnė buvo Kalvelių patogi geografinė padėtis – kaimas stovėjo Nemuno pakrantėje, šalia šimtmečius veikusio didžiojo vandens kelio, kuriuo iš Didžiosios Lietuvos (ir į ją) buvo plukdomi įvairiausi kroviniai.

1871 m. Kalveliuose gyveno 302 žmonės. Tada kaime buvo net 72 gyvenamieji būstai, susiglaudę dvidešimtyje sodybų. Tai rodo, kad kaime būta daug daugiabučių namų (tokiuose gyvendavo samdiniai bei darbininkai). Tad Kalveliai tuomet buvo nebe patriarchališkas kaimelis, o judri amatų bei verslų gyvenvietė.

Pasinaudojant patogia ekonomine konjunktūra (XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Prūsijos – Vokietijos ūkis gan tolygiai ir sparčiai plėtėsi) Kalveliuose pragyvenimo šaltinį susirasdavo vis daugiau žmonių. Praturtėjęs kaimas praplėtė savo valdas iki 313 ha ploto, beveik padvigubinęs turėtą plotą.

1905 m. Kalveliuose gyveno jau 409 žmonės. Tarp jų buvo ir penketas žydų (gan retų šiame krašte). Matyt, jie užsiėmė prekyba ir amatais. Tada kaime buvo net 85 gyvenamieji būstai, išsidėstę 29 sodybose. Tuomet gyventa ir dviejuose ūkiniuose – gamybiniuose pastatuose (ten buvo apgyvendinti samdiniai).

Kalveliai toliau plėtėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Antai, 1912 m. gyvenvietėje užregistruoti jau 476 žmonės. Tad per šimtmetį Kalvelių gyventojų skaičius padidėjo beveik aštuonis kartus, buvęs kuklus ūkininkų kaimas gana staigiai tapo reikšminga pramonine gyvenviete. Tokią sparčią „karjerą“ padarę Kalveliai įsiveržė į krašto žymesnių gyvenviečių gretas.

Augo ne vien gyventojų skaičius – Kalveliuose sparčiai gausėjo pramonės įmonių bei aptarnavimo įstaigų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten veikė didžioji C. Stoltzo lentpjūvė, plytinė (kurioje gamintos baltosios – silikatinės plytos), žvyro karjeras, kalvė, stiklo fabrikėlis ir kt. Kalveliuose veikė Friedricho Lenzo užeigos namai, krautuvės. Buvo statybinių medžiagų prekybos firma. Darbavosi vietos amatininkai: stalius A. Giese, siuvėjas Kr. Žilaitis, batsiuvys V. Preikšaitis. Nepamiršti ir žemės ūkio verslai: stambių ūkininkų A. Abromaičio ir L. Vėžkalnio sodybos buvo gavusios dvarelių statusą ir privilegijas; veikė Karlo Grossgergės bitynas.

Šiandieniniu sunkmečiu būtų įdomu sužinoti Kalvelių „verslo plano“ paslaptis – kaip nuošalus nedidelis kaimas taip sparčiai tapo klestinčia pramonine gyvenviete, kurioje neblogą uždarbį rado tiek daug žmonių.

Matyt, Kalvelių ūkinės plėtros sėkmę lėmė ne vien anuometinių verslininkų apsukrumas, bet ir patogi gyvenvietės padėtis. Kaimas stovėjo prie Nemuno – anuomet svarbiausio tarptautinio vandens kelio, upės senvagėje buvo patogu įrengti nemažą uostą, kur galėjo įplaukti krovininiai laivai. Upės tėkmė per tūkstantmečius pakrantėse buvo suklosčiusi žvyro bei smėlio klodus. Šiauriau Kalvelių plytėjo didžioji Viešvilės giria. Šalia kaimo praėjo svarbusis senasis vieškelis, o vėliau ir naujasis plentas (svarbiausias krašte).

Visu tuo buvo sėkmingai pasinaudota XIX a. prasidėjus Prūsijos valstybės (nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos) ekonominiam pakilimui. Netolimuose Ragainės bei Tilžės miestuose (o ir kitose krašto gyvenvietėse) prasidėjus „statybų bumui“ reikėjo vis daugiau statybinių medžiagų, kurias buvo patogu atplukdyti Nemunu iš Kalvelių. Vis paklausesnė buvo pjautinė mediena, todėl Kalveliuose susiklostė didžiulė lentpjūvė, kur buvo perdirbami iš Viešvilės girios ir iš kitur gabenami rąstai. Jos sandėliavimo zona nusidriekė ir į Nemuno slėnį, prisiglaudė ir prie uosto.

XX a. pradžioje Kalvelių klestėjimą dar paspartino per kaimo žemes nutiestas siaurasis geležinkelis Tilžė–Pagėgiai–Viešvilė–Smalininkai. Jo atšakos išraižė visą kaimavietę, nusidriekė iki pat uosto Nemuno slėnyje. Anuomet pažangus transportas palengvino žaliavų bei pagamintos produkcijos gabenimą, dar įsuko ūkinės plėtros smagratį.

Kalvelių „aukso amžių“ nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, jo pabaigoje ir pokariu prasidėjusi ūkinė suirutė. 1920 m. pradžioje Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos valstybės, 1923 m. pradžioje jį prisijungus Lietuvos Respublikai, susikomplikavo ilgamečiai ūkiniai ryšiai su svarbiausiomis tradicinėmis rinkomis Tilžėje ir kitur. Sumenko dalis Kalvelių pramonės įmonių, tačiau pati gyvenvietė išliko.

1925 m. buvo užregistruoti 303 gyventojai, tebeveikianti vietos mokykla. Tuomet Kalveliai priklausė naujai sukurtai Pagėgių apskričiai, Viešvilės valsčiui ir parapijai.

Kalvelių pramoninė zona anuomet užėmė ilgesnį nei 1 km ruožą. Lentpjūvės plote stovėjo daug ūkinių–gamybinių statinių. Į smėlio bei žvyro karjerus vedė siaurojo geležinkelio atšakos, jos buvo nutiestos ir pramoninėje zonoje.

Medžiais apsodintas kelias šiaurvakarių kryptimi ėjo į plentą Mikytai–Smalininkai, tebebuvo senovinio vieškelio į Viešvilę trasa.

Kalvelių kaimo sodybos prieškariu driekėsi panemuniais. Įvairaus dydžio sodybos buvo išsidėsčiusios grupėmis ar pavieniui. Jos priminė laikus, kai Kalveliai kūrėsi ir plėtėsi be kokio nors valdžios sudaryto plano – sodybos įsikurdavo patogesnėse vietose, kai kur prie jų vėliau glausdavosi kaimynai ar samdinių sodybėlės. Ant vienos pakilumėlės prie Nemuno slėnio šlaito, šalia mokyklos sodybos buvo įrengtos Kalvelių kaimo kapinės.

Užliejamas upės slėnis buvo paliktas pievoms bei ganykloms. Greta sodybų buvo įrengti dirbamos žemės ploteliai, drėgnesnes įdubas sausinant grioviais.

Nuo seno greta kaimavietės kasant smėlį bei žvyrą, kai kur iškasose liko vandens telkinėliai, būta nemaža iškasinėtų plotų, grunto sampylų.

Kaimavietę iš šiaurės vakarų pusės juosė Kasiko upelio gilokas slėnis, atkirtęs savotišką pusiasalį Nemuno slėnio krante, kur ir buvo įsikūręs Kalvelių kaimas.

Nemaža gyvenvietė išliko iki pat 1944 m. pabaigos.

Deja, kaimo likimas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bei pokariu tapo vaizdinga iliustracija sovietinio režimo nuodėmių sąrašui.

Išstūmus senuosius krašto gyventojus, buvo likviduota ir klestėjusi pramoninė gyvenvietė. Visos įmonės ir dirbtuvės bei jų įranga buvo sunaikintos, buvo nuardytas siaurasis geležinkelis su visomis atšakomis, nugriauta dauguma sodybų bei senųjų pastatų. Nebenaudojamo uosto įplauką užnešė Nemuno sąnašos, žole užaugo buvę dirbami laukai, krūmynais bei mišku – didžioji pramoninė zona ir buvusios sodybvietės.

Kaimo senąsias kapinaites ilgai prižiūrėjo Kalveliuose prisiglaudusios senos krašto gyventojos. Joms mirus, buvo apleistas ir tas kaimo plotelis.

Šiandien šią nuošalią vietą daugiau žino žvejai ir pasieniečių persekiojami kontrabandininkai. Vis tik istorijos mylėtojai ir dabar gali pastebėti buvusio Kalvelių „ekonominio stebuklo“ pėdsakus: tebevingiuoja siaurojo geležinkelio pylimas su tiltų liekanomis ir kai kur užsilikusiais mediniais pabėgiais, Nemuno slėnyje tyvuliuoja senojo uosto dalis, tebėra 4 senų sodybų dalys.

Šalia suniokotų kaimo kapinaičių tebestovi vaizdingi senosios mokyklos raudonplyčiai pastatai: dvigalė mokykla (jos viename gale gyveno mokytojas, antrame buvo klasės patalpa), vaizdingas ūkinis pastatas bei rūsys. Beje, anuomet visuomeniniams pastatams buvo nepašykštėta gerų statybinių medžiagų, atlaikiusių apleistumo dešimtmečius.

Į vakarus nuo mokyklos tebėra buvusių įmonių savininkų sodybos didieji mūriniai pastatai, pokarinių gyventojų vadinti tiesiog „dvaru“. Tų pastatų didumas dar primena Kalvelių klestėjimo laikus. Didysis mūrinis tinkuotas gyvenamasis pastatas kraštui būdingas savo saikinga architektūra. Didžiojo ūkinio pastato sienos buvo sumūrytos iš čia pat – Kalveliuose, gamintų baltųjų silikatinių plytų, reklamuojant vietos produkciją (beje, atlaikiusią kelių nelengvų dešimtmečių negandas).

Kalvelių kapinaitėse ilgai buvo išlikę tradicinių antkapinių paminklų, liudijusių lietuvininkų gyvenimą šiose apylinkėse. Ten buvo laidoti Mėžkalniai, Preikšaičiai, Žambynai, Tenikaičiai, Abromaičiai ir kiti, išlaikę gal dar skalviškas pavardes. Beje, vienam iš Abromaičių (mobilizuotam į Pirmojo pasaulinio karo frontus ir žuvusiam Prancūzijoje) Kalveliuose buvo pastatytas atminimo paminklas. Iki šiol daugeliui dar suprantamas XIX a. pabaigos lietuvininkų tarme įrėžtas įrašas ant Pupkulių šeimos paminklo:

/Ant atzimenimo/Pasilikusiems ir Kad Pons Dews Kartinta wissus i Kruwa suwestu/

2008 m. aš pasiūliau Kultūros paveldo departamentui Kalvelių kaimavietei suteikti vietinio lygmens paveldo objekto statusą, kuris padėtų išlaikyti ilgai klestėjusio vietinės pramonės centro pėdsakus, įdomios gyvenvietės prie Nemuno liekanas.

Autoriaus nuotr. 2008 m. lapkričio mėn.

Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. rugsėjo 4 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 5:07 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →