Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kalėnų kaimas

Pagal   /  2014 birželio 2  /  Komentarų nėra

Nuo Tauragės iki Vilkyškių Jūros upė vingiuoja tarp kalvynų. Jų atšakos kai kur suspaudžia upės slėnį, kai kur upė prasiveržia į platesnes erdves.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Nuo Tauragės iki Vilkyškių Jūros upė vingiuoja tarp kalvynų. Jų atšakos kai kur suspaudžia upės slėnį, kai kur upė prasiveržia į platesnes erdves. Vienas iš tokių slėnio išplatėjimų plyti piečiau Lauksargių. Deja, šiandieniniai keliautojai tiesiu plentu vykdami iš Tauragės į Mikytus ar atgal to vaizdingo slėnio nemato.

Kitaip buvo ilgus amžius – iki pat XIX amžiaus vidurio. Nuo seno Jūros slėniu ėjo patogiausias takas iš prūsų bei skalvių žemių į Žemaitiją bei kuršių žemes. Keliautojai galėjo joti ar eiti užliejamo slėnio pievų plotais, nesivargindami kopimu į aukštus kalvynus, išraižytus gilių griovų. Palaipsniui senasis takas virto vis reikšmingesniu vieškeliu, kokį šiandien vadintume tarptautinės reikšmės keliu.

Dešiniojo Jūros kranto šlaitais šimtmečius driekėsi skalvių pilių virtinė, kurią šiandien mena Oplankio, Vartuliškių, Vilkyškių ir kiti piliakalniai. Tos pilys ne tik gynė skalvių žemės branduolį su Rambyno šventkalniu, bet ir kontroliavo judėjimą Jūros upe bei jos slėniu.

Vandeninga upė, potvynių metu grauždama krantus, platindama slėnį ir išplaudama naujas vagas, kai kur nuo kalvynų atkirto pavienes kalvas, it salas likusias stūksoti užliejamame slėnyje.

Viena iš tokių „salų“ tebestovi apie 3 km piečiau nuo dabartinių Lauksargių. Joje sužėlęs pušynas it tikra sala iškyla virš Jūros upės užliejamo slėnio pievų bei laukų.

Toje „saloje“ nuo seno galėjo glaustis žmonės. Būta pasakojimų apie tenykščius milžinkapius. Netoli „salos“ buvo maro kapų kalvelė (deja, sovietmečiu dalinai nukasta).

Netoliese – Jūros upės slėnio šlaite iškyla legendinis Šarkio kalnas. Padavimuose sakoma, kad ten buvęs sudegintas ir palaidotas garsusis skalvių vadas Šarkis, tam parinkus, matyt, ypatingą vietą. Praeities tyrėjai minėjo ten buvusius pilkapius, prie piliakalnių rastas senovės gyvenvietes.

Didžiųjų kovų su kryžiuočiais šimtmečiais karo takais į Žemaitiją ar į Prūsos žemės palei Jūrą keliaudavo daug kovotojų ir plėšeikų.

Gal jau ramesniais amžiais slėnio „saloje“ įsikūrė Kalėnų kaimo sodybos.

Tai buvusi įvairiais atžvilgiais ypatinga vieta – per pakilumą ėjo svarbusis traktas iš Prūsijos į Žemaitiją, ten stovėjo garsi pakelės karčema.

Dar ypatingesnė buvo Kalėnų aplinka – nuo Melno taikos laikų Jūros upe ėjo valstybinė siena, iš pradžių skyrusi Prūsijos kryžiuočių ordino valstybės valdas nuo LDK žemių, vėliau Prūsijos hercogiją nuo Abiejų Tautų Respublikos, galop ir Vokietijos imperiją nuo Rusijos imperijos.

Antai, dešiniajame upės krante stovėję Kalėnai ir kairiakrantis Dauglaukis net pusę tūkstančio metų prabuvo skirtingose valstybėse, nors buvo įsikūrę visai netoli vienas nuo kito.

Laisvesniais amžiais, kol nebūta „geležinės uždangos“ tarp gretimų valstybių, kaimynai neretai lankydavosi kitame krante, užsukdami ir į tenykštes karčemas. Galop Didžiąją Lietuvą okupavusi carinė Rusija ėmėsi įvedinėti tvarką – sieną buvo saugoma vis griežčiau. Taip sumažėjo lankytojų iš Kalėnų žemaitiškoje Žilvytinės karčemoje, stovėjusioje upės slėnio kairiajame krante.

Tačiau visad išliko paskatos nors ir paslapčiomis peržengti valstybinę sieną – viliojo pasienio prekyba bei pati tikriausia kontrabanda. Nuo 1863 m. sukilimo prasidėjo šlovingoji knygnešių gadynė – lietuviški spaudiniai iš Mažosios Lietuvos įvairiausiais būdais buvo gabenami į carinės Rusijos okupuotą kraštą.

Taip Kalėnai šimtmečius buvo reikšmingos veiklos epicentre – svarbiuoju vieškeliu keliauta ne vien į Ragainę ar iš jos, o ir toliau – prireikus iki Karaliaučiaus ir Berlyno. Šiaurės link būta keliautojų ne vien į Žemaitiją, bet ir į tolimesnį Kuršą. Pavieškelės gyventojams neretai atsirasdavo progų papildomai užsidirbti.

Pirmuosius Kalėnų gyventojus čia atviliojo ir vešliosios Jūros upės slėnio pievos, kasmet tręšiamos potvynių sąnašomis. Čia būdavo galima ganyti daug gyvulių.

Šimtmečiais Jūros upe buvo plukdoma mediena – sieliai iš Žemaitijos miškų. Gal potvynių metu kokie nuklydę rąstai atitekdavo ir Kalėnų gyventojams.

Tokia galimybių įvairove Kalėnų kaimas nuo seno labai skyrėsi nuo eilinių krašto kaimų, kur žmonės tegalėjo pelnytis vien iš savojo ūkelio. Apsukresniesiems kalėniškiams gyvenimas, matyt, klostėsi neblogai – tą liudijo ten stovėjusios stambios sodybos su dideliais pastatais.

XVIII amžiuje Kalėnų kaimą sudarė kelios dalys. Kaimo branduolys su glaudžiai susispietusiomis sodybomis buvo įsikūręs minėtoje slėnio „saloje“. Šiauriau – pavieškelėje ties Šarkio kalnu, buvo dar viena didesnė sodybų grupė.

1785 m. Kalėnai buvo apibūdinti kaip vietovė prie sienos su Lenkija (Abiejų Tautų Respublika), prie Jūros upės. Tai buvęs karališkųjų valstiečių kaimas, nepriklausęs vietos dvarininkams. Jame buvo 26 ugniakurai (sodybos). Atsižvelgiant į anuomet buvusias gausias šeimas, Kalėnuose galėjo gyventi ir apie pora šimtų gyventojų. Tuomet kaimas priklausė Šereitlaukio valsčiui bei Vilkyškių parapijai.

1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, laisvę gavo ir kalėniškiai. 1817 m. kaime jau gyveno laisvieji paveldėtojai. Tada Kalėnuose buvo 30 ugniakurų (sodybų) bei 154 gyventojai. Pagal naująją administracinę tvarką kaimas buvo priskirtas Tilžės apskričiai.

Deja, tolesnė krašto modernizacija senąjį kaimą nuskriaudė. Apie 1830 m. per kalvynus į vakarus nuo kaimo buvo nutiestas tiesusis plentas iš Tilžės į Lauksargius (tolyn vedęs į Rygą ir Sant Peterburgą). Tas plentas (ėjęs nuo pat Berlyno) tapo reikšmingiausia tarptautine trasa, juo pasuko ir pašto gabentojai. Deja, didysis keleivių bei krovinių srautas plūdo jau ne per Kalėnus, o per suklestėjusius Lauksargius ir kitas gyvenvietes prie naujojo plento. Taip kalėniškiai prarado vieną pragyvenimo šaltinį, sumenko tenykštė karčema. Senasis vieškelis ėjęs Jūros slėniu vis labiau virto paprastu kaimo keliuku. Kalėnų gyventojams beliko guostis pelninga kontrabanda bei derlingesniais metais.

Taip kaimas vis dar plėtėsi bei augo. 1871 m. ten buvo užregistruotas 31 gyvenamasis namas (sodyba) su 54 butais (darbininkai bei samdiniai gyveno ir keliabučiuose namuose). Tada Kalėnuose gyveno 301 žmogus – atrodo, kad pats gausiausias gyventojų būrys per visą kaimo istoriją.

Prasidėjęs Prūsijos – Vokietijos valstybės ekonominis pakilimas galop palietė ir Kalėnus, kaip ir daugumą Mažosios Lietuvos kaimų. Vis daugiau jaunimo išvykdavo uždarbiauti į miestų fabrikus, kasyklas Vakaruose. Likę kaime dar statėsi naujas sodybas, bet gyventojų Kalėnuose kaskart mažėjo.

1905 metais Kalėnuose užregistruoti jau 37 gyvenamieji namai su 49 butais, tačiau gyventojų tebuvo likę tik 243. Tiesa, buvo užregistruoti 9 žydai (labai reti Mažosios Lietuvos kaimuose). Matyt, jie pelnėsi iš pasienio prekybos (dažnai tas vykdavo padedant giminaičiams bei draugams kitapus sienos – Didžiojoje Lietuvoje). Tuomet prie Kalėnų buvo pridurtas ir gretimas Meldiklaukių kaimelis, tad pačiame senajame kaime sodybų bei žmonių, matyt, buvo dar mažiau.

1912 m. Kalėnuose gyveno 225 žmonės. Išsiskyrė Johano Kėkštaičio sodyba, net turėjusi dvarelio statusą. Tai sodybai priklausė ir Kalėnų sūrinė, kurią pienu aprūpino Jūros slėnio pievose besiganiusios karvių bandos.

Beje, dar XIX a. viduryje kaimo gyventojai laikė nemažą gyvulių bandą: 106 arklius, 129 galvijus, 182 avis bei 105 kiaules. Jau tuomet veikė kaimo mokykla, kuriai (jos mokytojui) kaimiečiai surinkdavo rugių bei miežių, šieno bei šiaudų, o prie to dar 29 talerius ir 28 sidabrinius grašius (tais laikais nemenką atlyginimą). Tuomet kai kurie kalėniškiai turėjo laisvųjų šatulininkų privilegijas.

Pirmasis pasaulinis karas – Rusijos kariuomenės dalinių puolimai į Tilžę bei tolyn į Mažąją Lietuvą, po kelių mėnesių prasidėjęs Vokietijos kariuomenės kontrpuolimas, matyt, gerokai palietė ir Kalėnus. Apylinkių senose kapinėse tebestovi paminklai tuomet žuvusiems kariams su daugeliu lietuviškų pavardžių.

1925 m. Lietuvos Respublikos valdomuose Kalėnuose tebebuvo 174 žmonės – per pusamžį jų sumažėjo beveik perpus. Kaimas tada turėjo 774 hektarus žemės (tarp jų nemažai pievų bei ganyklų). Anuomet Kalėnai priklausė Pagėgių apskrities Lauksargių valsčiui ir parapijai. Kaime tebeveikė mokykla.

Maždaug toks kaimas liko iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – lemtingųjų 1944 metų rudens, kai senieji gyventojai buvo evakuoti kitapus Nemuno, ruošiantis mūšiams su atskubančiais sovietinės kariuomenės daliniais.

Iki tol senąją Kalėnų „salą“ pusžiedžiu supo didesnių bei mažesnių sodybų juosta. Ten stovėjo nemažai mūrinių pastatų, stambių ūkininkų sodybose stovėjo didelės daržinės ir tvartai gausiems gyvuliams.

Už šių sodybų kalvelėje prie vieškelio buvo įrengtos didelės kaimo kapinės. Pasiturintys ūkininkai ten statė puošnius antkapinius paminklus mirusiems artimiesiems. Ten buvo laidojami Jankų, Rokaičių, Jurgelaičių, Tenikaičių, Dargelių, Šimtininkų, Skėrių, Broželių, Preikšaičių, Žigaudų, Dilbų, Kosgalvių, Adomaičių, Puslaičių ir kt. lietuvininkų šeimų žmonės.

Įdomu, kad „salos“ pušynas per šimtmečius išlaikė oficialų lietuvišką „Šilo“ vardą. Jūros slėnis piečiau „salos“ vadintas „Užšilis“.

Dar kelios Kalėnų sodybų grupės buvo įsikūrusios Jūros slėnio pašlaitėse bei šlaituose – sausesnėse vietose.

Beje, nuo seno bandyta kovoti su niokojančiais potvyniais ir pertekline drėgme. Buvo pilami apsauginiai pylimėliai, kasami sausinimo grioviai. XX a. pradžioje Kalėnų dirbamus laukus ir paupio sodybas nuo Jūros upės potvynių dengė jau tvirtesni apsauginiai pylimai, nusidriekę per keletą kilometrų. Drėgnesnių pievų plotai buvo išraižyti sausinimo griovių tinklu. Kalėnų „salą“ su naujesniuoju plentu Tauragė – Tilžė bei su Lauksargiais jungė slėnio įkalnėn kilęs vieškelis.

Juokaujama, kad nuo 1923 m. kai kuriems kalėniškiams atėję sunkūs laikai. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, nebeliko ilgaamžės valstybinės sienos Jūros upe, nebeliko ir įprastinės kontrabandos. Niekais nuėjo vietinių žinios apie patogias brastas bei per krūmynus vingiavusius šuntakius – į gretimą Žemaitiją buvo galima keliauti visai atvirai ir paprastai. Ilgaamžis kontrabandos gabenimo verslas persikėlė į panemunes – prie naujosios valstybinės sienos, nuo 1920 m. pradžios ėjusios jau Nemuno upe.

Užtat kalėniškiams dar liko vešliosios pievos bei ganyklos, derlingi laukai aukštumėlėse. Tradicinis gyvenimas tęsėsi ir toliau – ūkininkauta, prireikus atnaujintos sodybos bei pastatai, murusiems statyti dailūs antkapiniai paminklai.

Deja, 1944 m. pabaigoje prasidėjo niokojimo metas. Ištuštėjusios (kartais ir tebegyvenamos) sodybos buvo plėšiamos, pastatai griaunami, daužyti gražieji paminklai Kalėnų kapinėse, iškasinėti palaidojimai.

Pokariniams atvykėliams naujoji valdžia leido pasiimti po 15 hektarų apleistos žemės, bet netrukus pradėta kolektyvizacija „padarė tvarką“ – viską vėl reikėjo atiduoti.

Tvarkingieji atvykėliai išlaikė kelias senąsias Kalėnų sodybas, tačiau kitos buvo suniokotos, daug senųjų pastatų visai nugriauta. Sovietmečiu prireikus smėlio ūkio galvijų fermų statybai, jis kastas ne bet kur, o iš kapinių vakarinio pakraščio, buvo nukastas ir kapinių šiaurrytinis kampas.

Apie 1970-1975 m. didžiuosius paminklus iš kapinių vežė „mechanizuotai“– su keliamuoju kranu ir sunkvežimiu. Ir vėliau grobti metaliniai kryžiai, daužyti dailūs marmuro kryželiai.

Kapinių kalvelę kiek gelbėjo senovinis jos vardas – Milžinkapis. Niokojami plotu bandė rūpintis kai kurie mokytojai, pasitelkę mokinius. Kapines gynė ir kai kurie kaimo gyventojai.

Senieji Kalėnų ūkininkai buvo sumaniai įsirengę savo pastatus bei sodybas. Neretas dalykas kaime buvo vandentiekis – į didžiuosius tvartus iš šaltinio slėnio šlaite buvo nutiesti vamzdžiai, palengvinę gausios gyvulių bandos girdymą. Deja, visa tai sovietmečiu buvo niokojama. Prisimenama kaip anuometinis kolchozo pirmininkas nusigriovė gerus mūrinius pastatus – jų plytas nusivežė savo namo statybai.

1998 m. man pavyko užfiksuoti senųjų kapinių liekanas, dar išlikusias Kalėnų kaimo sodybas be pastatus. Nemaža jų dar užtikau ir 2008 m. pakartotinių tyrimų metu.

Tada Kalėnų kaimo branduolyje dar užfiksavau 12 senų bei perdirbtų sodybų. Dar keli vienkiemiai glaudėsi Jūros slėnio pašlaitėse.

Viena įdomiausių šiandieniniame kaime – ryčiau kapinių tebestovinti didžioji sodyba, kurią praeityje valdė Skėriai (Skieriai), turėję apie 40 ha žemės. Laikytiems gyvuliams buvo įrengti stambūs ūkiniai trobesiai: raudonplytis tvartas ir didžioji medinė daržinė. Erdvų kiemą supo net keli pastatai.

Kapinių vakarinių pakraščiu praeinantis miško keliukas – tai vis tas pats senovinis vieškelis, vienas iš seniausių kelių visame krašte. Praeities mylėtojai ir šiandien dar gali pavaikščioti tuo senuoju keliuku, prisiminti juo perėjusius daugybę keliautojų.

Šiaurės link keliukas nuo kapinių nuveda prie dar dviejų vaizdingų senųjų sodybų, kur tebėra mūriniai gyvenamieji namai, įdomus didysis medinis tvartas. Deja, ten jau nebėra didžiosios daržinės, senosios kalvės pastato bei kitų įdomių senųjų trobesių.

Keliautojams gal patiktų ir pati Kalėnų „sala“, vaizdingi Jūros šlaitai, pusžiedžiu juosiantys kaimą, dar išlikę kiti senieji kaimo pastatai.

2008 metais aš pasiūliau Kultūros paveldo departamentui Tauragės rajono Kalėnų kaimą laikyti nacionalinio lygmens paveldo objektu, kaip ilgaamžę pasienio gyvenvietę, nuo XV amžiaus besivysčiusį savitą laukininkų bei pievininkų kaimą, įsikūrusį šalia svarbiojo tarptautinio vieškelio ant potvynių nepasiekiamos „salos“, iki šiol išlaikiusį savo savitos struktūros fragmentus (dalį kaimo branduolio, aplinkines sodybų grupes). Kaip reta turtingas ir Kalėnų aplinkos archeologinis paveldas – deja, iki šiol mažai tyrinėtas ir globotas.

Autoriaus nuotr. 2008 m. lapkričio mėn.

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. rugpjūčio 21 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 2, 2014 @ 5:42 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →