Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kaip iš Europos žemėlapio išnyko Prūsija

Pagal   /  2014 birželio 8  /  Komentarų nėra

Vokietijai 1945 m. pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, viena iš jos didžiausių žemių – Prūsija, pavadinimą gavusi nuo lietuviams artimų prūsų genčių, buvo padalyta į keletą dalių.

Vokietijai 1945 m. pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, viena iš jos didžiausių žemių – Prūsija, pavadinimą gavusi nuo lietuviams artimų prūsų genčių, buvo padalyta į keletą dalių. Didžiausias gabalas atiteko Lenkijai, nemaža dalis – Sovietų Sąjungai (Karaliaučiaus sritis), dalis atsidūrė sovietų ir Vakarų sąjungininkų valdomose zonose.

Tačiau perdėtai baiminantis greito Vokietijos galybės atsikūrimo, buvo nuspręsta tuo neapsiriboti, o visai ištrinti Prūsijos vardą iš geografinių žemėlapių, likviduojant Prūsijos žemę (Vokietijos Federacinę Respubliką sudarė 16 žemių, iš kurių kiekviena turėjo savo konstituciją, parlamentą ir vyriausybę).

Įdomu, kad pirmieji apie tai prabilo Vakarų sąjungininkai. J. Stalino planai pradžioje buvo kitokie. Kitoks buvo formuojamas požiūris į Prūsiją, neretai istorijoje buvusią Rusijos sąjungininke. Tačiau vėliau J. Stalinas prisijungė prie sąjungininkų nuomonės.

Tarp Vakarų intelektualų, ypač Didžiojoje Britanijoje ir JAV prezidento F. Roosevelto aplinkoje, vyravo nuomonė, kad nacizmas ir prūsai yra tarsi sinonimai, kad Prūsijos istorinė bei kultūrinė tradicija sudarė sąlygas atsirasti ir įsitvirtinti nacizmui. Tokios pat nuomonės daugelis istorikų yra iki šiol. Nors iš tikrųjų – tai didelis paklydimas, nes faktai teigia priešingai.

1947 m. vasario 25 d. keturių sąjungininkių, okupavusių Vokietiją, atstovai Berlyne pasirašė įstatymą dėl Prūsijos valstybės (žemės) panaikinimo (Aufloesung der preussischen Staates). Pirmasis šio įstatymo straipsnis skelbė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Prūsija buvo „ilgalaikė militarizmo bei reakcijos nešėja Vokietijoje“, ir vadovaujantis ilgalaikės taikos išsaugojimo bei saugumo interesais ir siekiant atkurti demokratiniais pagrindais besiremiančią Vokietiją, „Prūsijos valstybė, jos centrinė vyriausybė ir visi jai pavaldūs valdininkai šiuo potvarkiu yra panaikinami“.

„Nuo šios dienos Prūsija priklauso istorijai“, – rašo britų mokslininkas Christopheris Clarkas, profesoriaujantis šv. Katerinos kolegijoje Kembridže. Jo knyga „Iron Kingdom. The Rice and fall of Prusia 1600-1947“ („Geležinė karalystė. Prūsijos iškilimas ir nuopolis 1600-1947“, p. 896, 2007 m.) išversta į vokiečių kalbą pavadinimu „Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600-1947“ („Prūsijos iškilimas ir žlugimas“) susilaukė net šešių leidimų.

Dauguma britų istorikų, kaip ir politikų bei žurnalistų, neigiamai vertino Prūsijos indėlį Vokietijos istorijoje. 1939 m. gruodį britų užsienio reikalų ministras Anthony Edenas savo kalboje A. Hitlerį pavadino „jauniausia militaristinės prūsiškos dvasios iškilimo išraiška“ (p. 764), o leidinys „Daily Telegraph“ Hitlerio viešpatavimą apibūdino kaip „prūsiškos tironijos tradiciją“.

W. Churchillis savo kalboje Parlamente 1943 m. teigė, kad „Vokietijos širdis yra Prūsijoje, kad būtent Prūsijoje yra vokiečių ligos priežastis, kuri nuolat prasiveržia“.

Tačiau profesorius Ch. Clarkas yra reta išimtis tarp britų istorikų. Savo didžiulėje monografijoje apie Prūsiją jis pabrėžia teigiamas Prūsijos puses ir paneigia įsigalėjusius stereotipus apie tariamai reakcingą Prūsijos vaidmenį bei tariamai pronacistinį bastioną vokiškose žemėse.

Ne tik profesorius Ch. Clarkas, bet ir daugybė kitų šalių jaunesnės kartos istorikų pripažįsta, kad Prūsija Veimaro respublikoje iki nacių atėjimo į valdžią buvo tapusi demokratijos tvirtove, o Berlynas – pasaulinio lygio kultūros sostine.

Prūsijos įtaka Lietuvai

Prūsija taip pat buvo daugiatautė valstybė, kurioje germanizacija nebuvo tokia nuožmi, kaip rusifikacija Rusijos imperijoje. Nuo senų laikų šalia vokiečių čia gyveno lenkai ir lietuviai.

Būtent Prūsijoje buvo parašyta pirmoji lietuviška knyga, Prūsijoje išleisti K. Donelaičio „Metai“, prūsiškas Karaliaučiaus universitetas išugdė ne vieną lietuvių intelektualų kartą. Iš Prūsijos į Rusijos carų valdomą Lietuvą buvo gabenama lietuviška spauda, Prūsijoje buvo išspausdintas ir pirmas lietuviškas laikraštis „Auszra“.

Liberalios prūsų kultūros įtaka Lietuvoje buvo jaučiama ne vieną amžių. Kaip ir iš Prūsijos kilusių vokiečių amatininkų įtaka buvo pastebima Lietuvos miestuose ir kaimuose.

Nemažai vokiečių buvo įsikūrę pietvakarinės Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, turėjo savo mokyklas ir religines bendruomenes. Nemažai veikė vokiškų gimnazijų, o vokiečių kalba buvo labiausiai paplitusi vakarietiška kalba prieškario Lietuvoje. Kurį laiką net po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos vardas asocijavosi su Vokietijos pavadinimu. Važiuodami į Karaliaučiaus sritį pasienio lietuviai dažnai sakydavo, kad vyksta į Prūsiją.

Kai neliko Prūsijos, Lietuva neteko vakarietiško savo kaimyno. Jį pakeitė Rusija (Kaliningrado sritis). O dabar Lietuva turi sieną tik su Latvija bei trimis slavų valstybėmis, ko niekada nebuvo per visą Lietuvos istoriją.

Prūsijos elitas buvo labiausiai antinacinis

Britų istorikas pažymi, kad Prūsijos dvarininkai ir kariškiai iš pradžių nacionalsocialistus ir jų fiurerį A. Hitlerį sutiko labai šaltai. Autorius nurodo, kad 1933 m. tarp 500 aukščiausių NSDAP funkcionierių tik 17 buvo kilę iš Prūsijos (p. 756).

Nepagrįstais faktais yra paplitęs kaltinimas, kad iš Prūsijos kilę kariškiai, ypač SS ir Prūsijos gestapas, pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu. Nustatyta, kad žydų atžvilgiu žiauriausiai elgėsi austrų kilmės naciai ir liberalumu garsėję anglofilai hamburgiečiai.

O aktyviame pasipriešinime prieš Hitlerį 1944 m. net du trečdalius visų dalyvių sudarė iš Prūsijos kilę kariškiai. Grafas Staufenbergas taip pat buvo prūsų kilmės.

Prūsijos kultūros naikinimas ir atgaivinimas

Prūsijos ištrynimas iš kolektyvinės vokiečių atminties prasidėjo dar karui nesibaigus. Britų istoriko nuomone, 491 sąjungininkų bombonešių antpuolis 1945 m. balandžio 14 d. prieš Potsdamą neturėjo jokios karinės reikšmės, bet jo metu buvo sugriauta pusė viso miesto istorinių pastatų. Potsdamas buvo ilgalaikė Prūsijos karalių rezidencija.

Ypač uoliai Prūsijos palikimas buvo naikinamas šiaurinėje jos dalyje – Karaliaučiuje. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, o vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus. Per mūšius smarkiai nukentėjęs miestas galutinai pribaigtas po karo, kai buvo sugriauti istorinio paveldo likučiai. Senasis Karaliaučius tapo mirusiu miestu. Savotiškas miestas groteskas pokario Europoje.

Sąjungininkų okupacinėse zonose taip pat pradėta vadinamoji deprūsifikacija. Prancūzų valdymo zonoje buvo išmontuota Pergalės prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją kolona, žyminti vokiečių žemių susivienijimą po vadinamojo Vienybės karo, vadovaujamo Prūsijos. Kolona buvo nugabenta net į Paryžių. Tačiau 1986 m. pažymint Berlyno 750 metų jubiliejų sugrąžinta atgal (p. 771).

Kilus Šaltajam karui, rusams įvedus Vakarų Berlyno blokadą, o 1961 m. pastačius Berlyno sieną, iš pradžių JAV, po to Anglija ir Prancūzija vis palankiau žvelgė į Vokietiją ir padėjo jai sustiprėti.

Nors Vokietijos atsigavimas ir jos ekonominės galios stiprėjimas anglams ir prancūzams buvo labai skausmingas, ir jie negali jo pamiršti iki šiol. Anot žymaus vokiečių istoriko Hanso Ulricho Wehlerio, nors „Vokietija pralaimėjo karą, bet išlošė taikoje“. Čia, matyt, ir slypi dabartinės Vokietijos užsienio politikos apdairumo ir atsargumo priežastys.

Nepaisant formalaus Prūsijos žemės panaikinimo, jos vardas plačiai naudojams vokiečių kultūros ir sporto pasaulyje. Net du aukščiausios lygos futbolo klubai pavadinti lotynišku Prūsijos pavadinimu „Borussia“, veikia nemažai Prūsijos vardo kultūrinių susivienijimų, šiek tiek stilizuotas prūsiškas geležinis kryžius tapo Vokietijos kariuomenės simboliu.

Prūsiškos dvasios simboliais yra laikomos tokios savybės, kaip patikimumas, taupumas, garbingumas, kuklumas ir darbštumas. Šiomis savybėmis pasižymėjo daugelis senųjų Klaipėdos krašto gyventojų. Jos neretai priešinamos su tokiais neigiamais stereotipais, kaip militarizmas ir autoritarizmas.

Susijungus Vokietijos žemėms, 1989 m. imta sparčiau puoselėti Prūsijos kultūrinį paveldą, buvo net galvojama apie Prūsijos žemės pavadinimo atgaivinimą. Tačiau Brandenburgo ir Berlyno žemių gyventojai 1996 m. referendume nubalsavo prieš.

Neseniai buvo baigta iš pagrindų atstatyta garsioji Drezdeno Dievo motinos katedra, subomborduota britų, sparčiai atstatomas Potsdamas, tampantis vienu iš didžiausių turistų traukos centrų Vokietijoje.

Galima pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje, buvusiame Klaipėdos krašte, kur nuo seniausių laikų gyveno Prūsijos lietuviai, prūsiškas paveldas prižiūrimas: dar 1989 m. sutvarkyta senoji Klaipėdos Teatro aikštė, atstatytas Anikės paminklas, grąžinti senieji gatvių vardai, prižiūrimos senosios krašto kapinaitės, įamžinami čia gyvenusių ir nusipelniusių Prūsijos lietuvių vardai.

Prūsijos istorija buvo ir tebėra dalies Lietuvos ir vakarietiškiausių lietuvių istorija, kurios mūsų tauta niekada nepamiš.

Vytautas Plečkaitis, „http://www.lrytas.lt/-12245619091224346237-p1-istorija-kaip-i%C5%A1-europos-%C5%BEem%C4%97lapio-i%C5%A1nyko-pr%C5%ABsija.htm“, 2008 m. spalio 22 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 8
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 8, 2014 @ 10:48 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →