Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kaip Herkus Mantas Klaipėdoje Leniną nugalėjo

Pagal   /  2014 birželio 8  /  Komentarų nėra

Visi žino, kad pagrindinė Klaipėdos miesto gatvė vadinasi Herkaus Manto vardu, tačiau net istorikai negali atsakyti, nuo kada ir kodėl taip yra.

Visi žino, kad pagrindinė Klaipėdos miesto gatvė vadinasi Herkaus Manto vardu, tačiau net istorikai negali atsakyti, nuo kada ir kodėl taip yra. Tad nenuostabu, kad ir nemažai klaipėdiečių nė nenutuokia, jog vieno uostamiesčio pastato nišoje stovintis karvedžio monumentas simbolizuoja didįjį prūsų vadą. Pagaliau ar ne keista, jog prūsų kovoms ir Herkui Mantui skirtą mokslinę konferenciją klaipėdiečiai organizuoja Lenkijoje, Kaminsko kaime, kuriame didysis prūsas tiesiog garbinamas?

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pavadinimas lyg ir įpareigoja istorikus atkreipti dėmesį į prūsų kraštą, tačiau, pasak įstaigos vadovo Jono Genio, jokie tyrimai apie Herkų Mantą muziejuje šiuo metu nėra atliekami.

Tuo tarpu rytoj Lenkijoje, netoli Suvalkų, Kaminsko (buv. Stablaukio) kaime, Herkaus Manto mokykloje, vyks mokslinė istorikų konferencija, skirta prūsų istorijai XII-XIII amžiuje ir Herkaus Manto asmenybei. Pranešimus konferencijoje skaitys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Marijus Ščavinskas, Kaliningrado universiteto bendradarbis, istorikas, politologas Giedrius Petružis, Kaliningrado turizmo instituto istorijos mokslų habilituotas daktaras profesorius Vladimir Kolakov, dviejų monografijų apie prūsus autorius, habilituotas daktaras iš Olštyno Grzegor Bialunski, savo hipotezes apie Herkaus Manto gimimo ir mirties vietą ketina atskleisti ir lietuvių kilmės Lenkijoje gyvenantis istorikas, žurnalistas Eugenijus Petruškevičius.

Konferenciją drauge su E. Petruškevičiumi organizuoja Klaipėdos vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ vadovas Antanas Milinis. Kaminsko kaimelį, garbinantį Herkų Mantą, A. Milinis atrado gastroliuodamas su teatru Lenkijoje. Klaipėdietis buvo labai nustebęs, kai daugiausia ukrainiečių apgyvendintame miestelyje pamatė Herkaus Manto mokyklą su lietuviška trispalve. Pasak režisieriaus, mokykloje veikia Herkaus Manto muziejus, organizuojami vaikų piešinių konkursai, istorinių mūšių inscenizacijos ir pan. „Visa tai vyksta E. Petruškevičiaus iniciatyva. Istoriko manymu, būtent šiame kaimelyje gimė ir buvo nužudytas didysis prūsų vadas“, – intrigavo A. Milinis.

Kokias hipotezes kelia E. Petruškevičius ir kiti istorikai, „Vakarų ekspresas“ parašys po konferencijos, o šį sykį vaikštome Herkaus Manto pėdsakais Klaipėdoje.

Kodėl pagrindinė Klaipėdos miesto gatvė sovietmečiu buvo pavadinta ne Lenino, Stalino ar kokio nors kito sovietinio veikėjo, o Herkaus Manto vardu? Tiksliai atsakyti į šį paprastą klausimą negalėjo niekas. Istorikai, gidai, gatvėvardžių specialistai, architektai, senieji uostamiesčio gyventojai pasakojo skirtingas versijas.

Balta dėmė

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas, sovietmečio specialistas Saulius Karalius skėstelėjo rankomis: „Klaipėdos sovietmečio istorija dar neparašyta. Joje – daug baltų dėmių. Herkaus Manto gatvės pavadinimo atsiradimas – viena iš jų. Remdamiesi Jono Tatorio duomenimis, galime pasakyti, kad XVIII a. antroje pusėje ši gatvė vadinosi Ilgąja. Anot istoriko, 1884 m. ji buvo pervadinta vokišku Libauer pavadinimu, tačiau kitas tyrinėtojas Pranas Martinkus teigia, jog Libauer gatvė buvo jau 1812 m. Žinome, jog 1935 m. vokiečiai šią gatvę vadino Libauer, lietuviai – Liepojos (Liepojaus). Karo metu vokiečiai jai suteikė Reichstago prezidento Hermano Geringo vardą. 1960 m., anot J. Tatorio, gatvė vadinosi Montės. Kada ir kodėl šis vardas jai suteiktas, – nėra užfiksuota“, – aiškino S. Karalius.

Kažkada sovietmečiu

Herkaus Manto gatvės atsiradimą apie 1960 m. datavo ir kiti pokalbininkai. Istorikas Dainius Elertas svarstė, jog iš karto po karo galėjo būti grąžintas Liepojos gatvės pavadinimas, vėliau pakeistas.

Visuomenės veikėjas, fotografas, žurnalistas Bernardas Aleknavičius teigė, jog atvykęs į Klaipėdą 1963 m. jis jau rado Montės gatvę.

Architektas Petras Lapė tikino, jog Herkaus Manto gatvės pavadinimas – buvusio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio ir jam pritarusio partijos Klaipėdos komiteto pirmininko Jono Gurecko nuopelnas.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinio departamento direktorė, Gatvių pavadinimų ir žymių žmonių įamžinimo komisijos narė Nijolė Laužikienė prisipažino nežinanti, kas pirmiau Klaipėdoje atsirado, ar paminklas Herkui Mantui (pastatytas 1983 m.), ar gatvė.

Toje pačioje komisijoje 1980-1990 m. dirbusi Simono Dacho vidurinės mokyklos direktorė Elena Blaževičienė prisiminė, kad 1980-aisiais gatvė buvo pervadinta iš Montės į Herkaus Manto. Pokalbininkė užtikrino, jog 1953-iaisiais, kai ji mokėsi Mokytojų institute, ši gatvė jau buvo vadinama Montės.

Su pirmaisiais pokario metais Montės gatvės atsiradimą siejo ir ilgametis Klaipėdos miesto gidas Silvestras Žulpa.

Montė šalia Gorkio

Šį uostamiesčio periodą tyrinėjęs istorikas Albertas Juška savo straipsnyje „Klaipėdos sovietizacija 1945-1947 metais“ rašo, jog gatvių, aikščių, įmonių pavadinimų pakeitimas buvo vienas pirmųjų darbų, kurio ėmėsi pirmasis Vykdomasis komitetas, pradėjęs administruoti Klaipėdą 1945 m. sausio pabaigoje.

Komiteto pirmininkas buvo Viktoras Bergas, jo pavaduotojas N. Matvejevas, sekretorius – Griša (kiek vėliau šias pareigas perėmė L. Lazarevas), nariai – Bolotinas (vadovavo miesto NKVD skyriui), Ivanovas (Klaipėdos milicijos skyriaus viršininkas), G. Tarasovas (komiteto partinės organizacijos sekretorius), Ukalovas (vadovavo kariniam komisariatui).

Anot A. Juškos, buvo pakeisti ne tik vokiški, bet ir su lietuviškąja kultūra susiję vardai. „Zudermano gatvė tapo Žalgirio, Simono Dacho – Piestučio, Bomelsvitė – Žvejonės gatve, Hindenburgo aikštė – Pergalės aikšte. Sąrašas ilgas: buvusi Turgaus gatvė tapo Kalinino, Laukininkų – Stalino (vėliau – Pergalės), Malūnų – V. Mickevičiaus-Kapsuko, jos tęsinys – Kirovo, Malūnų vartų – Stalingrado gatve. Saldainių fabrikas „Laima“ pavadintas „Gegužės pirmosios“ vardu, makaronų fabrikas „Neapolis“ – „Aušra“ ir t. t.“, – rašo A. Juška.

Montės gatvė šiame sąraše nepaminėta. A. Juška teigia, kad jos pačioje pradžioje nebuvę. Pokalbininkas pastebėjo, jog Montės vardas yra vokiškas, ir sutinka, jog keista, kad toks gatvės pavadinimas atsirado šalia Gorkio (dabartinė Liepų) ir Pergalės (dabartinė Tiltų) gatvių.

Lietuvininko V. Bergo nuopelnas

Balys Juškevičius, teatrologas, ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius ir aktorius, padėjo surasti siūlo galą. 1946 m. į Klaipėdą atvykęs teatralas sakė, jog jau tada pagrindinė miesto gatvė vadinosi Montės, ir užtikrino, kad šis pavadinimas jai buvo suteiktas 1945 m. V. Bergo iniciatyva.

Anot B. Juškevičiaus, pirmasis Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo pagarsėję lietuvybės puoselėtojas. Tai patvirtina ir A. Juškos pastebėjimas, jog pirmajame uostamiesčio Vykdomajame komitete buvo kalbama tik rusiškai, šia kalba rašyti visi įsakymai, protokolai, nutarimai. Vieninteliai V. Bergas ir L. Lazarevas, tvirtindami dokumentus, pavardes rašė lietuviškomis raidėmis.

Istorikas Vygantas Vareikis straipsnyje „Kolektyvinis sapnas: Sąjūdis Klaipėdoje“ pažymi, jog saugumo organai V. Bergą laikė ne „sovietinio organo atstovu“, o „smulkiaburžuaziniu inteligentu“, kuris simpatizuoja lietuvių pogrindžiui ir į darbą priima nepatikimus asmenis, dalyvavusius antitarybinėje veikloje.

Kovotojas prieš kryžiuočius

Žinomas faktas, kad 1947 m. Klaipėdos valdžia prašė Lietuvos SSR ministrų tarybos patvirtinti nutarimą, kad lietuvių gimnazija būtų pavadinta LDK Vytauto Didžiojo vardu. Motyvaciniame laiške pabrėžiami Vytauto Didžiojo nuopelnai kovoje su vokiečiais: „Klaipėda ir kraštas nuolat kentė kryžiuočių ir pagaliau vokiškųjų grobikų persekiojimą ir niokojimą. Vytautas Didysis ties Žalgiriu sutriuškino vokiečius, suduodamas jiems mirtiną smūgį, jo vardas nuolat primins ir mokiniams bus auklėjimo pavyzdžiu būti Sovietų Lietuvos sargyboje prieš amžinuosius priešus vokiečius“. Tokių argumentų neužteko – gimnazija buvo pavadinta Kristijono Donelaičio vardu.

Ko gero, panašiais argumentais vadovaujantis Klaipėdoje atsirado Montės gatvė. D. Elertas prisiminė, kad 1948 m. buvo išleista knyga „Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai“, kurioje formuojamas Herkaus Manto, kovotojo prieš kryžiuočius, įvaizdis. „Prūsai sovietmečiu buvo tapatinami su lietuviais. Istorinės Prūsijos figūros Herkus Mantas, Kristijonas Donelaitis, Mažvydas buvo prijaukintos Klaipėdoje, priešpriešinant lietuviškumą vokiškumui. Tokiu būdu buvo norima pademonstruoti, kad Klaipėda nuo seno lietuviškas miestas, kad čia niekas nepriklauso vokiečiams“, – svarstė D. Elertas.

Paminklą statė 12 metų

Kodėl tada tuo pačiu sovietmečiu tiems patiems herojams buvo draudžiama statyti paminklus? Bernardas Aleknavičius pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė, kad paminklus buvo galima statyti tik du kartus pripažintiems TSRS didvyriams, o kitiems veikėjams – tik biustus.

Šviesaus atminimo fotografas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Albinas Stubra 1992 m. miesto spaudoje publikuotame straipsnyje „Pavėluotas pristatymas“ papasakojo, kokiomis aplinkybėmis Klaipėdoje iškilo paminklas Herkui Mantui.

1971 m. skulptorius Vytautas Mačiuika (1930-1999 m.) tuometiniam Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui parodė Prūsijos sukilimo vado monumento eskizą ir šis užsidegė idėja pastatyti paminklą. A. Žalį palaikė partijos sekretorius Jonas Gureckas. Architektas Gytis Tiškus šalia statomo Buitinių paslaugų centro Herkaus Manto gatvėje suprojektavo skverą, kurio centre būtų pastatytas paminklas. Tačiau procesas sustojo. Centro komiteto trečiasis sekretorius Lionginas Šepetys pabūgo Maskvos reakcijos. Tą pačią dieną, kai 1982 m. mirė Leonidas Brežnevas, leidimas statyti Herkaus Manto paminklą buvo duotas. V. Mačiuika Vilniaus kalykloje nuliejo 4 metrų aukščio monumentą. Ten jis dar metus pragulėjo, nes paminklui ėmė priešintis Klaipėdoje J. Gurecką pakeitęs Česlovas Šlyžius, o Lietuvos komunistų partijos veikėjas Lionginas Šepetys tvirtino, kad tokio dydžio skulptūra negali būti statoma.

Pats paminklo autorius V. Mačiuika kreipėsi į Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių ir išaiškino jam, kad „Herkus Mantas ir prūsai buvo narsūs žmonės, užsimoję kalaviju prieš visą Europą, kuri taikiems prūsams jėga krikščionybę bruko. Kad jis ir jo vedami gentainiai buvo pirmieji ateistai…“ Leidimas buvo duotas.

1983 m. spalio 28 d. paminklas buvo pastatytas. Tiesa, – ne numatytoje vietoje, skverelio viduryje, o šalia esančio pastato nišoje ir ne ant 40 cm, o tik ant 20 cm aukščio postamento. Skulptūra buvo pavadinta „Sargybiniu“. Tik per jos atidarymą prasprūdo, jog tai – Herkaus Manto, prūsų vado, sukilusio prieš okupaciją, įvaizdis.

Po to Maskvos aukštas instancijas pasiekė laiškai, kad Klaipėdoje „kažkokiam vokiečiui-prūsui paminklas pastatytas“.

Beje, A. Stubros pasakojimą iliustruoja fotografija, kurioje autorius nufotografuotas prie paminklo Herkui Mantui. Būtent toks užrašas matyti ant postamento. Dabar jau ir jo nelikę. Tad iš kur klaipėdiečiams ir miesto svečiams žinoti, kad ne „Sargybinis“ tarp pušelių stovi?

Klaipėdiečių balsas

Neprisistatė: „Kieno paminklas? Tai aišku žinau! Kernagio!“

Pensininkas: „Herkaus Manto. Na, kaip nežinosi. Herkus Mantas gi prūsų sukilimo vadas buvo“.

Anelė: „Žinojau, bet dabar neatsimenu. Tikrai žinojau, bet kažkodėl pamiršau. Herkaus Manto? Taip, tikrai. Kas jis buvo? Karys kažkoks. Prūsų vadas gal“

Inga: „Nežinau. Aš šiaip net ne klaipėdietė esu. Paminklas Herkui Mantui? Tai kažkoks karvedys buvo, ar kažkas panašaus“.

Gintaras: „Čia Herkaus Manto statula. Jis prūsas šiaip buvo. Net filmas apie jį sukurtas, jei pamenat“.

Vida: „Žinokit, nežinau. Viena didžiausių Klaipėdos gatvių pavadinta jo vardu? Ne Dariaus ir Girėno gatvė, ne Lenino aikštė, ne Pergalės gatvė… Herkaus Manto? Na, va, kiekvieną dieną pro čia praeinu. Dabar žinosiu. Ačiū“.

Nevietinis: „Ne, nežinau. Nevietinis esu, neklaipėdietis, todėl negaliu pasakyti“.

Diana ir Justinas: „Statula? Gal Donelaičio? Ne? Nežinom tada. Didžiausia Klaipėdos gatvė jo vardu pavadinta? Tada žinom. Herkus Mantas čia. Pagavot mus“.

Prūsų sukilimo vadas

Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Monte vok. Henrich Monte) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas.

Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Dar būdamas vaiku Herkus kryžiuočių buvo paimtas įkaitu ir auklėtas Magdeburge. Ten Montė pragyveno apie 10 metų, mokėsi St. Johannes der T’e4ufer auf dem Berge vienuolyne, gavo tiems laikams labai solidų išsilavinimą. Kadangi buvo mokytas vokiečių karybos meno, Notangos gentys išrinko jį savo karo vadu.

Didysis prūsų sukilimas prasidėjo 1260 metų rugsėjį, po kryžiuočių pralaimėjimo Durbės mūšyje. Montės vadovaujamos pajėgos nugalėjo kryžiuočius Pokarvio mūšyje 1261 m. sausio 21 dieną. Iki 1963 m. prūsai atsikovojo dalį savo žemių.

Nuo 1263 iki 1272 metų kronikos Herkaus Manto nemini. Per tą laiką kryžiuočiai gavo paramos iš popiežiaus ir Vakarų Europos, išmoko efektyviau kovoti su prūsais. 1272 metais Herkus su nedidele grupe prūsų buvo priverstas atsitraukti į pietų Prūsijos miškus. 1273 metais Montė buvo paimtas į nelaisvę ir pakartas. Dar po metų sukilimas buvo numalšintas ir kryžiuočiai gavo progą tolimesniam baltų žemių užkariavimui.

Sukurta Herkui Mantui

1956 m. Juozas Grušas sukūrė istorinę dramą Herkus Mantas.

1972 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas „Herkus Mantas“. Marijono Giedrio režisuotas filmas buvo vienas iš žiūrimiausių lietuviškų filmų sovietiniu laikotarpiu.

1983 m. Klaipėdoje pastatytas Vytauto Mačiuikos paminklas Herkui Mantui.

1993 m. Černiachovsko (Kaliningrado sritis) valdžia Lietuvai leido pastatyti simbolinį paminklą prūsų karvedžiui, žuvusiam kovose su kryžiuočių ordinu. Paminklas „Sukapotas žaltys“ (architektas S. Indrašius) už kuklias entuziastų lėšas buvo pastatytas Černiachovsko apylinkėse, toje vietoje, kur, pasak istoriko Romo Batūros, galėjo būti nužudytas Herkus Mantas. Po to laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“ buvo išspausdintas straipsnis, kurio autorius teigė, esą paminklas Herkui Mantui simbolizuoja tris Lietuvos dalis (kraštus), kurias norima sujungti. 1994 m. Kaliningrado centrinės valdžios įsakymu paminklas buvo demontuotas. Oficiali versija, – neva paminklas per menkas didžiavyriui.

2007 m. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija paskelbė konkursą Herkaus Manto paminklui, kuris turėtų iškilti Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje teritorijoje. Konkursą laimėjo ir šiuo metu paminklą kurią skulptorius Arvydas Ališanka. Jei Vyriausybė skirs lėšų, paminklas turėtų būti pastatytas ateinančiais metais.

Jurga Petronytė, „http://www.ve.lt/?data=2008-11-26&rub=1065924810&id=1227635087“, 2008 m. gruodžio 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 8
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 8, 2014 @ 9:57 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →