Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Kaimo klebonas Jonas Lorančas

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė, nors ir būdama konfesine mažuma, savo centruose- Tauragėj, Klaipėdoj, Vilniuj – yra gana gausi, veikli, pastebima.

Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė, nors ir būdama konfesine mažuma, savo centruose- Tauragėj, Klaipėdoj, Vilniuj – yra gana gausi, veikli, pastebima. Žvelgdamas į šias parapijas, gali pamanyti: negandos ūžė ir praūžė, dabar gyvenimas vėl verda… Tačiau šį paviršutinišką optimizmą sveika kiek atšaldyti apsilankius kokioje kaimo bažnytėlėje – vienoje iš tų, kur prieškaryje susiburdavo gausus būrys liuteronų. Štai šią liepą buvodama Nidoje, liuteronų bažnytėlėje, lankiausi ne tik vakarais, kada į ją sugužėdavo koncertų klausytojai, bet ir sekmadienio priešpietę – nuėjau į pamaldas tiek lietuvių, tiek vokiečių kalba. Jei į pastarąsias susirinko gausus poilsiautojų vokiečių būrys, tai lietuviškose teko tyliai pasidžiaugti: ačiū Dievui, kad kunigo balsas galingas – jo giesmė tarsi pripildo mažą bažnytėlės erdvę, nebejauti, kad joje tuščia, vos vienas kitas vietinis, vienas kitas atvykėlis (kaip tyčia, tą sekmadienį negalėjo atvykti ir pamaldose vargonuojanti klaipėdiškė Dalia Kisieliūnaitė).

Tad ir parūpo, kaip jaučiasi čia tarnaujantis kunigas? Su Jonu LIORANČU, aptarnaujančiu Nidos, Juodkrantės ir Rusnės parapijas, susėdome pokalbiui prie Nidos ev. liuteronų parapijos klebonijos, kuri vasaromis tampa kunigo ir jo šeimos namais.

Jūsų pavardė tarsi vokiška – iš kur esate kilęs?

Mano Tėvelio šeima kilusi nuo Tauragės. Jis – liuteronas, o Mama, gimusi Suvalkijoje, yra Romos katalikė. Pavardė tikrai nelietuviška, tai rodo, kad giminės šaknys – Rytprūsiuose.

O kuo save laikė Tėvelio šeima- vokiečiais ar lietuviais?

Tas savęs identifikavimas nėra vienareikšmis dalykas. Mano močiutė, Tėvelio mama, yra gimusi Amerikoje, ten kunigo Keturakaičio krikštyta. Būdama dvylikos, grįžo į Lietuvą, į kaimą prie Tauragės; ji kalbėjo trim kalbomis- lietuvių, anglų ir vokiečių. Mano Tėvelis, kol neįžengė tarybinė kariuomenė, šeimoje kalbėjo vokiškai. O tada senelis pasakė: jei norit pamatyti baltas meškas – ir toliau kalbėkit vokiškai, jei ne, kalbėkit lietuviškai…

Ir šitą kraštą, Rytprūsius, Mažąją Lietuvą, kai kas linkę laikyti Lietuva, kai kas, ypač atvažiuojantieji vokiečiai – Vokietija, bet tai nebuvo nei Lietuva, nei Vokietija.

Vokietijai šis kraštas vis dėlto kažkada priklausė…

Bet čia gyvenantiems žmonėms nelabai rūpėjo – ar mes lietuviai, ar vokiečiai…. Šeimų likimai buvo susipynę. Visi paprastai mokėjo abi kalbas. Tų, kurie laikė save „labai vokiečiais“, buvo mažuma, ir tų, kurie laikė save „labai lietuviais“, buvo mažuma.

Išties Rytprūsių fenomenas tuo ir įdomus, jog čia harmoningai egzistavo kelios tautos, kelios kalbos…

Jie visi puikiai sugyveno. Be to, norėdamas daryti „gešeftą“, turėjai mokėti ne tik savo gimtąją kalbą. Dabar, mano akimis, Rytprūsiai ar Mažoji Lietuva gana dirbtinai tapatinama su viena tautine dalimi. Juk ir kalba čia buvo savita – visi žinojo, kas yra „ziegorius“ ir pan.

Tas praeities spraudimas ant vieno kurio nors ideologinio kurpalio išties pastebimas, bet, manyčiau, šiaip ji per mažai įvardijama, prisimenama, įsisąmoninama.

Tie dalykai turi gimti natūraliai. Man, žinoma, skaudu girdėti, kad šis kraštas esąs Žemaitija, niekad nebuvo Žemaitija, gal, duos Dievas, ir nebus. Norima šį kraštą išbraukti iš etnografinio žemėlapio, jį suniveliuoti. Bet Bažnyčia negali kištis į politinius reikalus. Vis dėlto kaip vienintelė šio krašto kultūros, tradicijų tęsėja išliko liuteronų bažnyčia. Joje giedamos senosios giesmės ta pačia vienbalse maniera. Ir dainuojama čia buvo taip pat. Sakykim, kai folkloro ansambliai dainuoja šio krašto dainas, jie jas dainuoja žemaitiškai – su paturavojimais, ištempimais; taip čia niekad nedainuota. Dvibalsiškai giedodavo ar dainuodavo chorai, bet parapijose giedota vienbalsiškai, be paturavojimų.

Atsimenu Jus Donelaičio vaidmenyje – Dalios Kisieliūnaitės pagal „Metus“ pastatytame folkloro spektaklyje… Kokią prasmę regėjote šioje veikloje?

Tokios ir prasmės. Dalia Kisieliūnaitė aukojasi ir kas sekmadienį važinėja čia vargonuoti, ji man pagelbsti, kai aš prašau, tai kaip galėjau jai atsakyti, kai ji manęs paprašė. Jeigu ji manė, kad aš tinku tam vaidmeniui, kodėl turėjau nepagelbėti? Tik vaikai turi tendenciją užaugti, ir tų, su kuriais statytas spektaklis, „Vorusnėlės“ ansamblyje jau nėra, kažin ar įmanoma jį pakartoti. Bet tuomet, manau, tai buvo puikus dalykas – Donelaitis interpretuotas pasitelkus šio krašto papročius.

O kaip Jums sekasi jūsiškėse parapijose? Ar nesijaučiat kiek „pustynėj“ skelbiąs Dievo žodį, juk į pamaldas susirenka vos keletas žmonių…

J.L.: Šį sekmadienį jų tikrai buvo tik keletas, bet šiaip vasarą į pamaldas ateina ne taip jau mažai žmonių, kartais dvidešimt, kartais trisdešimt… Žiemą, žinoma, jų būna mažiau – dešimt – dvylika. O mano savijauta… Pamaldos juk nėra spektaklis, kad turėtų susirinkti publika. Žmonės ateina melstis, kiek jų ateina, su tiek ir meldžiuosi. Pašauktas esu tarnauti, tai ir tarnauju. Žinoma, yra skirtingos parapijos- štai žmonės ateina į pamaldas didelėj parapijoj, viskas gražu, choras gieda, bet parapijiečiai vieni kitų nepažįsta, kiekvienas yra anonimiškas – nepažįstamas ir nepažįstantis. O čia, kai susirenka dešimt – dvylika žmonių, pamaldos turi jaukumo, šeimyniškumo; kiekvienas parapijietis gali pasijusti esąs labai svarbus. Taip, kiekvienam kunigui malonu, kai jis pamokslauja pilnai bažnyčiai, minioms – tada jis jaučiasi svarbus. Aš esu kaimo klebonas. Čia kaimas, jo žmonės, savos problemos ir savas žavesys. Atvykę atostogauti paprastai atostogas painioja su gyvenimu; jiems čia gražu. Bet vietiniams šis gyvenimas nėra nei atostogos, nei nesibaigianti šventė. Vasarą ir mūsų šeima gyvena čia (žmona dirba gydytoja, kasryt važinėja į Klaipėdą). Tokia mūsų Bažnyčios nuostata – pageidautina, jog klebonas gyventų vienoje iš jo aptarnaujamų parapijų. Nida – vienintelė iš mano parapijų, kur aš galiu gyventi, bet šito nenulemia svarstymai, ar čia gražu, ar negražu.

O kada kaip apsisprendėte kunigystei?

Mes buvome pirmoji grynai teologų laida Klaipėdos universitete. Parapijoms trūko kunigų, darbuotis buvo įtraukiami ir studentai. Pirmąją praktiką atlikau pas kunigą Darių Petkūną, paskui dirbau su kunigu Liudviku Fetingiu. Buvo toks metas, jau nuo pirmo kurso reikėjo talkinti – tai darė ir kiti kurso kolegos, tuomet studentas Sabutis važinėjo į Jurbarką.

Keletą metų gyvenot JAV. Ar ten dirbote, ar studijavot? Kaip ten jautėtės, juk aplinka šiek tiek kitokia nei Nidoje…

Ir studijavau, ir dirbau. Žinoma, parapija, studijos, visa kultūrinė aplinka turėjo savo specifiką, bet kokių didelių skirtumų nebuvo, nebuvau nei ypatingai nustebintas, nei ypatingai sužavėtas. Tuo labiau – ne pirmąkart buvau išvykęs į užsienį ir ne pirmąkart lankiausi Amerikoj. Manęs ten klausdavo, ar aš nepasiilgstu Lietuvos. Lietuvos aš nepasiilgdavau – pasiilgdavau žmonių, kuriuos myliu. Dabar manęs klausia: ar nepasiilgsti Amerikos? Ne, nepasiilgstu Amerikos – pasiilgstu žmonių, kuriuos myliu, tokių ten liko daugybė. Pasiilgstu draugų, su kuriais žvejojom, pasiilgstu ir žvejybos. Daugelio žmonių įsivaizdavimas apie Ameriką gan vienpusis – tai gyvenimas didmiestyje, tai Čikaga. O kai pakeliauji, tai turi progos susipažinti ir su žmonėmis, gyvenančiais kaime, vienkiemyje, kur artimiausia parduotuvė už 5-7 kilometrų, o pro fermą per dieną pravažiuoja gal trys, gal penki automobiliai – tai irgi Amerika. Ir tos skirtingos Amerikos – viena šalia kitos. Išvažiavęs iš Čikagos, po poros valandų gali pasiekti kaimą, į vieną tokį mes su vaikais važiuodavom pažiūrėti, kaip atrodo žvaigždės – smarkiai apšviestoj Čikagoj jų nematyti.

Dėkojant už pokalbį, man teliko pripažinti, jog kaimo klebonas Jonas Liorančas be ypatingų pastangų yra įvaldęs psichologų taip propaguojamą meną – gyventi Čia ir Dabar. Aš, atostogautoja, pasukau link marių pasidžiaugti, kaip „gražu“, o mano pašnekovas nuskubėjo iš darželio pasiimti dviejų savo atžalų.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2008 m. rugpjūčio 3 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 11:49 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →