Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ką pasakyčiau motinai?

Pagal   /  2014 gegužės 2  /  Komentarų nėra

Apsilankius dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926–1993) gimtinėje Antšvenčiuose

Apsilankius dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926–1993) gimtinėje Antšvenčiuose

Šiandien lapų kritimas labiau matomas. Medžiai suliepsnojo staigiai ir ėmė kloti žemę. Vakar skverą Priekulėje prie Dalios Matulaitės paminklo “Šventvakarių Ėvė” mačiau rūpestingai nušluota, šįryt – tarsi būtų spalvotais karpiniais snigę.

Fotografuoju pirmokę, sausais lapais aplipusią kaip ežį. Rudens spalvų nesimatys toje mano nuotraukoje – tyčia sumažinau fono ryškumą, bet mažylės veideliai išduos ją buvus patenkintą. Lengviau fotografuoti, kai tau šypsosi.

Lapai, pagulėję krūvoj, blunka, gelsvėja saulėje kaip Baltijos pajūrio smėlis. Ar sugrįš tasai įspūdis ir nuotaika, kaip sugrįžta pavasariai, ir vasaros, ir rudeniai?

Paprašiau mergaitės, kad ji atsistotų dar prie rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus. Gatvė nusodinta liepomis. Pakelės medžiai mane lydės visą laiką ligi Šilutės, Pagėgių ir Smalininkų, per visą buvusį Klaipėdos kraštą; dar tos tradicijos yra kiek išlikę.

Visur, kur praeina didelis kelias, keičiasi gyvenimas. Prieš porą dešimtmečių stovėjau ant ką tik pastatyto Jurbarko tilto per Nemuną. Jurbarkas – mūsų istorijos kryžkelėje – čia sueina sūduvių, žemaičių ir klaipėdiškių keliai. Dėl to tilto Kiudulių gyvenvietė kairiajame Nemuno krante, buvęs Šakių rajono pakraštys, tarsi nubudo. Dabar jis tapo neoficialiu Jurbarko priemiesčiu.

Ten, kur į Nemuną teka Šventoji (kiek tų šventųjų vandenų Lietuvoje!), suėjo Didžioji ir Mažoji Lietuva. Upelį vasarą nesunkiai peršoksi, nors abiejuose jo krantuose – kiti kaimai: kairiajame – Pašventys, dešiniajame – Antšvenčiai. Vanduo čiurlena per Meškaičių sodybą, visai palei kiemą, o tie du kaimai – tai ir yra tasai pasaulis, kurį mums išdalijo spalvotais atvirukais liaudies tapytoja Lidija Meškaitytė.

Ji gimė 1926 12 30 Antšvenčiuose. 1941 m. baigė Smalininkų 7 klasių liaudies mokyklą vokiečių kalba. 1944-aisiais evakuota į Rytprūsių pietus, kol frontas neatkirto, gyveno Baršteino mieste, Vangoiteno dvare. Į Lietuvą grįžo 1945-aisiais, bene balandį. Nakvojo griuvėsiuose prie Kauno geležinkelio stoties. Užgriuvęs mūras sužalojo kojas. Nuo 1957 m. buvo vietinės reikšmės personalinė pensininkė “invalidumo laikui”. Nuo 1952 m. su savo kūriniais dalyvavo parodose Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje; išspausdinti trys jos atvirukų rinkiniai (1958, 1962 ir 1968 m.). 1996-aisias, minint Lidijos Meškaitytės gimimo 70-metį, Jurbarke atidaryta nuolatinė jos kūrinių faksimilių paroda, įsteigta Lidijos Meškaitytės premija tautodailės darbui Mažosios Lietuvos tema, jos vardu pavadinta Smalininkų vidurinė mokykla.

Apie 370 Lidijos Meškaitytės akvarelinių miniatiūrų – peizažų, portretų, natiurmortų, daugiau kaip 300 piešinių ir eskizų saugoma Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio paveikslų galerijoje.

Dailininkė palaidota Smalininkuose, šalia savo tėvų – Jono ir Anės Meškaičių.

Prisižiūrėjęs Lidijos Meškaitytės akvarelinių miniatiūrų, gali pamanyti, kad tą kampelį, kurį jį tapė, kas šiltu vėju pūtė, ramia rasa laistė.

1981-aisiais, kai važiavom pas Lidiją Meškaitytę, Smalininkų kraštotyrininkė, tuo metu buvusi pareigūnė Onutė Burneikienė, užšoko parduotuvėn duonos. Dailininkei pačiai sunku parsinešti.

Ir piešia vis namie ar apie namus. Tai lubinas pražydo, tai skruzdėlynas pakilęs, tai bebrai užtvanką sunešė.

O čia toji pati pušis, kuri, žinot, buvo tokia gumbuota, išsikerojusi šalia daigyno – dabar žaibo nuskelta. Ekskavatorius atvažiavo į pabalį – naujas peizažas. Čia gluosniai, einant ant Kuncaitienės. Jau jų nebėr, išrovė, kad kelio duobes greideriu galėtų laisviau lygint. Tie medžiai galėjo būti!

Dirba gamtoj be eskizų. Kontūrų negali pasidaryti, nes bus nešvaru. Eidama pamato, kas patiko, bėga pasiimti teptukų. Arba tyčia eina ieškoti, jei neturi minčių, ir vaikšto, kol randa sau tinkamą vaizdą. Kartais tik pasižiūri, o kartais gerai įsižiūri, kad liktų atminty. Vaikystėje visi bandom kopijuoti paveiksliukus iš knygų. Gamtoj sunkiau. Negali patikslinti. Kas minutė vis kitaip viskas atrodo. Gal dvi savaites taikosi, kol vaizdelį nupiešia. Juk nesėdi ištisai prie šito darbo. Vakar girininko karvės ėjo į daržą. Kol išvarė, kol rankas nusiplovė… O reikia grįžti į tą pačią nuotaiką.

Vaizdas turi būti gražus! Tokį sunku surasti, tai piešdama truputį nukrypstanti, bet taip, kad kiti nepastebėtų, kad čia kiek nukrypta.

Štai Pašventyje Valceraičių sodyba. Tas katinas iš tikrųjų juodas, bet jai toks netiko, padarė pilką. Niekas nė nepastebėjo…

– Kaip taip ramiai išsėdi tas katinas?

– Kur jis pats tau sėdės! Pavaišinu. Aš ir savo Margučiui turėjau duot, o piešiau jį, kai jam naują būdą atvežė. Taip ir paukščiukus prisivilioju. Šį girinuką lašiniais lesinau.

Onutė Burneikienė papasakojo apie Liaudansko baublį, kurį jis padarė iš Smalininkų ąžuolo. Lidija Meškaitytė taip pat jį nupiešė.

Tas ąžuolas buvo pusiau skilęs, dar prieš karą grandinėm suveržtas. Bet dabar ir grandinės nebelaikė, baisu, juk prie plento, kad neužgriūtų ko.

Eigulys, gražiai visų atsiklausęs, kokius du metrus nusipjovė nuo to ąžuolo. Atsivežęs į sodą, jo vidų gražiai įrengė, aplink dar medelių susodino, akmenėliais taką išdėliojo. Stasiulaitis norėjo gauti ąžuolą malkoms, tai rūgojosi, kad atidavėm Liaudanskui.

Burneikienę žavi Meškaitytės spalvingosios akvarelės.

Tas kelelis ar pieva taip išgražinta ne todėl, kad dailininkė nebūtų mačiusi, kaip jie atrodo tikrovėje. Gal dailininkei buvo būtina suteikti švelnumo, gerumo bruožų visai aplinkai. Taip ji išmoko slėpti savo nerimastingos ir trapios sielos polėkius, kuriuos pagimdė gyvenimo ir kūrybos motyvų prieštaringumas.

Meškaičių troba šimtametė, bet vis tiek neatsistebi, kad ją taip gožia medžiai. Sodą užveisė tėvas Jonas Meškaitis dar prieš karą. Bet kai išgriovė daržinę, Lidija toje vietoje egles susodino. Ir tasai pušynėlis, tie berželiai už vartų – jos sodinta. Dabar ten toks avietynas! Buvo gera, dirbama žemė. Bet nieko nebuvo gaila. Pasodinai medį – džiaugsmas.

Korintų krūmai kieme – irgi jos sodinukai – šiaip tik pušynuose auga, pasodinusi juos dėl uogų. Po karo valgyt nebuvo ko. Dabar visas kiemas korintų ir lazdynų prižėlęs, kad prigalėtų – visus iškirstų! (Kai pasisiūlėme į talką, dailininkė išsigando: ne, ne! Nė vieno medelio, nė vienos šakelės nelieskit prie jos tėviškės tako!)

Paklausiau Lidijos, mes su ja ne nuo šiandien pažįstami:

– Ar žmogui būtinas toks skausmas, kad jis žemiškąjį grožį kaip dangiškąjį pajaustų?

Ji maždaug taip kalbėjo:

– Man rodos, kad grožio pradedu mažiau matyti. Toli negaliu nueit. Ta aplinka išreikšta. Skausmas aptemdo. Būna tokių dienų, kad negali piešt. Dirbi ir bijai, ar padarysi. Tie pirštai – ar išlaikys tą brūkšnelį. Kai padarai – gera!

Laimė, kad mano klausimo apie skausmą moteris nesuprato. Niekam nelinkiu nei vargo, nei sielvarto. Norėjau tik paklausti, kas įkvepia žmogui tą saldų ir alinantį gyvenimo troškimą, kūrybos nerimą.

Menininkas kaip toji pušis gale lauko – visuomet šakotas, nes visuomet vienas. Kito kelio nėra.

Būkime atidesni menininkui. Ir nešykštėkime jam gyvenimo įspūdžių. Jis su kaupu už tai atsilygins. Nepavydėkime jam juoko, nes jis ir džiaugsmą sups, linguos iki skausmo, kokį ne kiekvienas pakeltume…

Žiūri į Lidijos Meškaitytės nutapytą grumstą ar smilgą, kiekvienas šį peizažą sau susigrąžinam – junti tėviškę, brangią savo žemę.

Kiek aš galėčiau atiduoti tėviškės tako, kai čia eis Tėvynės vieškelis, jei tas takas būtų vienintelis, kaip Meškaitytei į Antšvenčius?

Už Jurbarko pušynėliai užaugę ant gargždo, labai reikalingo statyboms. Ateina miškininkai ir kerta alei vienos pušeles. Po miškininkų ateina kiti žmonės – nukasa žemes. Prasideda žvyras. Jį semia milžiniškais kaušais ekskavatoriai: vienas kaušas – pilnas savivartis – konvejeriu rieda BELAZ-ai…

Kai žvyro toj vietoj nebelieka, karjeras užpilamas, išlyginamas, čia sugrįžta miškininkai – sėja naują pušyną.

Viskas ramiai, tarsi savaime tekėte teka, bet su tokia jėga, kaip patsai senelis Nemunas, kuris čia pat, už kelio, ir kuris pilnut pilnutėlis baržų su ta brangia statybine medžiaga Klaipėdai.

Aš tik vakar sužinojau, kokia mūsų uostamiesčio granitinės apdailos tikroji kaina.

Visą naktį sapnavau tas pušeles. Žinau, kad Klaipėdai reikia žvyro, žinau, kad patys miškininkai kerta, kad jie tuoj vėl užsės mišką, o gaila pušelių, nors verk!

Galvoju, ar galėčiau per Meškaitytės sodybą nutiesti tokį kelią, kaip tasai, kuris ties Jurbarku peršoko Nemuną, sujungęs mūsų vakarinius, šiaurinius ir pietinius rajonus, įnešęs tiek gerų permainų ne tik į Lietuvos Respublikos ekonominę geografiją, bet ir išplėtęs kaimyninių šalių ekonominius ir kultūrinius ryšius?

Mes žinome, kiek tonų gali išlaikyti, pavyzdžiui, šis tiltas. Paskaičiuojame nuostolius gamtai, tikėdamiesi, kad skaudžiai nepažeisime ekologinės pusiausvyros.

Tai kaip reikia elgtis su pačiu žmogumi?

Ką pasakyčiau motinai, jei tiltą imčiau statyti šalia savo namų?

Ieva Simonaitytė, sulaukusi garbaus amžiaus, nors keldavosi iš patalo tik gavusi stuburo blokadą, gyveno intensyviai: dalyvaudavo kai kuriuose oficialiuose renginiuose, vasarodama Priekulėje yra lankiusi Rusnę, Nidą, Žemaičių Naumiestį, Klaipėdos kraštotyros muziejų, pati išsiruošdavo gėlių į Palangos botanikos parko šiltnamius. Galima sakyti, ir klaipėdiškiai pasimatydavo vieni su kitais susiėję per jos gimtadienius. Rašytoja ne kartą kvietėsi ir Lidiją Meškaitytę, bet nesulaukė.

Lidija Meškaitytė apmaudavo, kad jai labai dažnai (ar ne kas mėnesį ar ketvirtį!) reikėjo važinėti į Tauragę, į komisiją dėl invalidumo patvirtinimo. Ne todėl, kad buvo galima abejoti jos raišumu, o todėl, kad kažkas nustatė tokią tvarką. Dailininkė atvirai keikė kiekvieną valdininką ir gūžėsi.

Buvau Ievos Simonaitytės ir Lidijos Meškaitytės susitikimo liudininkas. Rašytoja apsilankė Lidijos Meškaitytės personalinėje parodoje Vilniuje (1976 m.) ir pasikvietė ją paviešėti į savo namus.

Abi gražiai (ir ilgesingai) pasikalbėjo prie kavos puodelio. Įsiminiau klausimą, kodėl tokie maži paveiksliukai?

Po karo nebuvo popieriaus. Piešimo sąsiuvinio lapą plėšydavo į keturias dalis. Dažų jai atsiųsdavo iš Vokietijos, irgi reikėjo taupyti.

Ieva Simonaitytė prisiminė, kad ji yra rašiusi romaną ant Klaipėdos seimelio protokolų, kitoje lapo pusėje.

Bet nė viena nekalbėjo apie tai, kad abi dėl sveikatos nepajėgė toliau savo namų nueiti. Abiejų viso gyvenimo kūryba paremta vieno gimtinės kaimo, net vieno kiemo įvykiais. Skirtingos menininkės, bet jas siejo tas pats likimas, ta pati kančia. Ypač dėl sparčiai besikeičiančios gyvensenos.

Žmogus subręsta ne nuo vaikščiojimo, o nuo darbo. Tu pajunti, kad šalia tavęs atsistojo tiesa, kurią privalai nedelsdamas iškelti, kaip motinos rankos tave iškėlė. Jausmas ir yra toji paslaptingoji energija, kuri padeda tau atsiplėšti nuo kasdienybės ir iš šalies pažiūrėti į save.

Voruta. – 2002, nr. 19 (517)

Vytautas Kaltenis, Vilnius, „Voruta“, Nr. 19 (517), 2002 m. spalio 4 d.

  • Paskelbta: 3 m. atgal į 2014 gegužės 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 2, 2014 @ 6:20 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje – vaikiškų knygų iliustracijų ir lėlių paroda „SVAJONIŲ PALĖPĖ“

Plačiau →