Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Jūravos kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Svarbi Mažosios Lietuvos paveldo dalis – tenykščių miškininkų gyvenvietės bei sodybos. Tokia buvo ir Jūrava, stovinti girios laukymėje dabartinio Jurbarko rajono vakariniame pakraštyje.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Svarbi Mažosios Lietuvos paveldo dalis – tenykščių miškininkų gyvenvietės bei sodybos. Tokia buvo ir Jūrava, stovinti girios laukymėje dabartinio Jurbarko rajono vakariniame pakraštyje.

Visos baltų žemės garsėjo dar S. Daukanto apdainuotomis giriomis, kuriose palaipsniui kūrėsi žemdirbiai, atsikovodami arimų plotelius. XIII a. – XV a. pradžioje (didžiųjų kovų su kryžiuočiais laikais) labiausiai niokotuose plotuose tarp Prūsos ir Žemaitijos (kaip ir tarp Prūsos bei Dainavos ir Aukštaitijos) daug dirbamų žemių buvo apleista, vėl sulaukėjo ir užžėlė miškais. Tokie retai gyventi plotai vėliau buvo taikliai pavadinti dykra.

Taikos šimtmečiais po 1422 m. Melno taikos buvo skatinamas Mažosios Lietuvos apgyvendinimas, naujakuriams suteikiant įvairių privilegijų. Vėliau skatintas ir valstybinių miškų kirtimas, tuos plotus paverčiant dirbamais laukais. Sparčiai mažėjant krašto miškingumui, vis tik iki pat XX a. vidurio Mažojoje Lietuvoje dar išliko kelios stambesnės girios, tarp jų ir Jūravos miškas Jūros žemupio kairiajame krante, susiliejęs su Pietų Žemaitijos giriomis.

Per Jūravos mišką nuo upės ėjęs takas link Viešvilės vėliau virto svarbesniu vieškeliu, kirtusiu iš girių pelkynų ištekantį Giluvės upelį. Prie tos perkėlos nuo seno buvo minimas Antgiluvių kaimelis. Tai buvo savotiškas krašto valdžios forpostas girios glūdumoje – ten nuo seno buvo apgyvendinami valstybinio (karališkojo) miško prievaizdai, prižiūrėję aplinkinius plotus. Tai nebuvo didelė gyvenvietė, kokia ir negalėjo tapti, nes ten nebuvo tiems laikams svarbių ir žmones masinančių dalykų – derlingų žemių ar vešlių pievų, laivuojamos upės ar judraus vieškelio. Toje nuošalioje vietoje turėjo gyventi ten paskirti valstybės tarnautojai, anuomet tituluoti valdovo (karaliaus) žmonėmis.

1785 m. Antgiluviai (arba Goltzenthal ) buvo apibūdinti kaip karališkojo vyresniojo prievaizdo būstinė su vienu ugniakuru (sodyba). Tuomet sodyba priklausė Kazikėnų valsčiui ir Viešvilės parapijai.

XIX a. pradžioje vietovė buvo pervadinta (gal valdžios raštininkams pabodus rašyti ilgą ir painų ligtolinį vietovardį). Ši gyvenvietė nuo tada vokiškai pavadinta paprastai ir trumpai „Jura“ (Jūrava).

1817 m. ten buvo užfiksuota miškų ūkio būstinė su dviem ugniakurais (sodybomis) ir 16 gyventojų. Tuomet vietovė priklausė naujai sukurtai Raganės apskričiai. Pro čia link Viešvilės važiuodavo vis daugiau keliautojų iš Jūros upės dešiniojo kranto ar tolesnių vietovių.

XIX a. viduryje Jūrava vadinta vyriausios (ar vyresniosios) girininkijos sodyba. Tuomet ten gyveno 12 žmonių, turėta ir vaikų. Gyventa ūkiškai: laikyti 6 arkliai, 14 galvijų, 6 avys bei 5 kiaulės. Gyvenusiems valdiškame plote bei valdiškuose pastatuose reikėjo mokėti mažiau mokesčių nei kokio turto savininkams. Už lankiusius Žukų mokyklą vaikus (kuriems iki mokyklos tekdavo eiti netrumpą atstumą girių takais) kasmet pakako mokytojui surinkti 16 sidabrinių grašių bei 9 pfenigius, dar šiek tiek rugių, grūdų, šieno bei šiaudų.

Deja, greitėjanti ūkio pažanga savaip nuskriaudė Jūravą. Per seniau neįžengiamą girią buvo nutiestas naujas tiesus plentas Vilkyškiai–Viešvilė–Smalininkai. Jis aplenkė miškininkų gyvenvietę, praeidamas trejetu kilometrų piečiau jos. Senasis vieškelis per Jūravą vis labiau menko ir teliko kukliu keliuku.

Jūrava ir toliau priklausė didžiajai Viešvilės parapijai, aprėpusiai abiejuose Nemuno kraštuose įsikūrusias, didžiosiose giriose išsimėčiusias gyvenvietes.

Po miškų ūkio reformų pertvarkant ankstesnes ūkių bei girininkijų valdas Jūravai buvo palikta administruoti Nemuno dešiniojo kranto girių vakarinė dalis – plotai arčiau Jūros upės. Tai vėl neskatino gyvenvietės augimo – ten ilgam liko nedidelis kaimelis.

1871 m. Jūrava apibūdinta kaip vyr. girininkijos būstinė su dviem gyvenamaisiais namais bei devyniais gyventojais.

Per miškus ir pelkynus link netolimos valstybinės sienos driekėsi kontrabandininkų takai, kuriais lietuviškos spaudos draudimo metais keliaudavo ir knygnešiai.

1885 m. Jūravos vyr. girininkija valdė 5976 hektarus žemės (iš jų 56 ha arimų, 42 ha pievų ir 5401 ha medynų). Tų valdų našumas buvo apibūdintas kaip gana menkas (buvo daug užpelkėjusių bei drėgnų vietų su prastos kokybės želdynais). Tada Jūravai dar priklausė penkios aplinkinės miškininkų (eigulių, miško darbininkų ir pan.) gyvenvietės, kuriose iš viso gyveno 54 žmonės septyniuose sodybose.

XIX a. pabaigoje ir vėliau (iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos ) Jūravos nuošalumas taro savotišku privalumu. Į šią atkampią vietovę atvykdavo įvairūs veikėjai pamedžioti „laukinėje“ girioje. Atvykėliai fotografuodavosi su nušautais kurtiniais, briedžiais, vilkais ar menkesniais laimikiais. Taip Jūrava tapo savotiškai reprezentacine ir romantiška vietove, kur dar buvo galima sumedžioti tankiau apgyventuose kraštuose jau pamirštų žvėrių ir paukščių.

1905 m. Jūravos vyr. girininkija iš viso valdė 6 806 ha žemės (daugiausiai valstybinio miško plotų). Pačioje gyvenvietėje tada stovėjo vienas gyvenamasis namas su aštuoniais gyventojais.

XX a. pradžioje per kraštą buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Tilžė–Pagėgiai–Mikytai–Smalininkai, tapęs labai svarbia susisiekimo trasa, pamėgta ūkininkų bei nuošalių kaimų gyventojų. Įdomu, kad tas geležinkelis buvo nutiestas gan vingiuota trasa, matyt, siekiant sujungti atokesnes gyvenvietes. Į vakarus nuo Jūravos tas geležinkelis buvo nutiestas senojo vieškelio pakele, o ties miškininkų gyvenviete jis staigiai suko pietų link ir ėjo palei naująjį kelią, Jūravos gyvenvietę jungusį su plentu Vilkyškiai–Viešvilė–Smalininkai. Siekiant atpiginti ir palengvinti siaurojo geležinkelio tiesimą, jo trasos nebandyta tiesti per girią, pelkynus bei kalnynus – patogiau buvo glaustis prie jau buvusių kelių. Pačioje Jūravoje buvo įrengta traukinių stotelė. Miškininkai galėjo medieną iš girios glūdumos geležinkeliu gabenti į krašto lentpjūves bei uostus. Reguliarūs keleivinių traukinukų reisai palengvino girių žmonių gyvenimą – be didesnių rūpesčių ir pakankamai greitai būdavo galima nuvažiuoti iki pat Tilžės didmiesčio – Mažosios Lietuvos neoficialiosios sostinės.

Tradicinio gyvenimo tarp miškų žymiau nepakeitė ir Pirmasis pasaulinis karas – didesnieji mūšiai vyko kitur. Ir pokariu Jūrava liko miškininkų gyvenviete – visais laikais reikėjo rūpintis didžiąja giria.

1925 m. Jūrava buvo apibūdinta kaip girių dvaro apygarda. Jai ir toliau priklausė aplinkinės miškininkų sodybėlės , kur iš viso gyveno 53 žmonės. Tuomet Jūrava priklausė naujai sukurtai Pagėgių apskričiai ir Žukų parapijai. Pačioje Jūravoje buvo įsteigtas naujo valsčiaus centras, tad šios nedidelės gyvenvietės reikšmė dar padidėjo.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo toliau gyventa įprastai – netrūko medžioklės mėgėjų bei svečių, rūpintasi miško kirtimu bei jo atsodinimu. Kaip ir anksčiau tvarkingai riedėjo siaurojo geležinkelio sąstatai, stabtelėdami Jūravos stotelėje. Keisdavosi miškininkų kartos – numirusius palaidodavo gretimose, gražiai tvarkytose kapinaitėse.

XX a. pradžioje Giluvės upelis jau nebuvo didelė kliūtis keliautojams – pro Jūrava jis tekėjo kanalizuota vaga. Aplinkiniai plotai buvo sausinti, į drėgnesnes vietas buvo nutiesti sausinimo griovai.

Ties siaurojo geležinkelio posūkiu stovėjo didžioji vyr. girininkijos sodyba su stambiais pastatais. Ryčiau (jau už geležinkelio trasos) stovėjo nedidelė sodybėlė (ten vėliau apsigyvenęs Jūravos girininkas). Šiauriau sodybų, miške ant kalvelės buvo įrengtos miškininkų kapinaitės.

Jūravos sodybas tuomet supo nedidelis dirbamų laukų bei pievų plotelis, supamas didžiosios girios. Ši buvo suraižyta taisyklingų kvartalinių linijų, kurių sankryžose stovėjo tąšyto akmens dailūs stulpeliai su miško kvartalų numeriais.

Iš Jūravos į miškų plotus vedė keli stambesni keliai bei menkesni keliukai. Kelias į plentą Vilkyškiai – Viešvilė buvo tvarkingai išgristas akmenimis ir apsodintas medžiais. Taip pat medžiais (ąžuolais ir kt.) buvo apsodinti kiti reikšmingesnieji keliukai aplink miškininkų gyvenvietę, taip sukuriant vaizdingą alėjų tinklą. Aplink svarbiausią vyr. girininkijos pastatą taip pat buvo sodinti dekoratyviniai medžiai.

XX a. pradžioje pagrindinės sodybos erdvų stačiakampį kiemą supo keturi nemaži pastatai. Įdomu, kad jie buvo išrikiuoti pagal miško kvartalinių linijų kryptis – jos (o ne pasaulio šalių kryptys) buvo svarbiausias orientyras Jūravos apylinkėse, pagal jas rikiuotas vietos gyvenimas.

Kiemo šiaurinėje pusėje stovėjo didysis pastatas – mūrinis tinkuotas statinys iš dviejų dalių, padailintas kraštui būdingais motyvais. Kiemo vakarinėje bei pietinėje pusėse stovėjo nemaži ūkiniai pastatai: stambi medinė daržinė (pakelta ant aukšto akmens mūro pastato) ir kt.

Prieškariu Jūravos vakariniame pakraštyje buvo pastatyta nedidelė sodyba miško darbininkams su mediniais pastatais.

Šios sodybos žymiau nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pokariu čia vėl buvo įkurdinti miškininkai, pagal savo sistemos tradicijas gana tvarkingai prižiūrėję senuosius pastatus bei gyvenvietės aplinką. Todėl Jūrava išliko geriau nei daugumos Mažosios Lietuvos gyvenviečių.

Buvo ir kita medalio pusė. Beveik nebeliko senųjų vietos gyventojų su ilgaamžiais tvarkymosi įgūdžiais. Girios glūdumą pasiekdavo sovietinių perversmų aidai – taip buvo visai nuardyta siaurojo geležinkelio linija, likviduota buvusi traukinių stotelė. Dalis senųjų statinių sunyko, dalį pulta perdirbinėti.

Sovietmečiu Jūrava buvo plečiama – pastatytos kelios sodybėlės miško darbininkams, nauja girininkijos sodyba su standartiniais pastatais. Laimei, tie ne per dideli statiniai miškų apsuptyje žymiau nesudarkė istorinės vietovės, kaip ir gaisrų stebėjimo bokštas.

Deja, nukentėjo pagrindinė sodyba – iš jos teliko menkesnė pusė, vis dar supama vaizdingų medžių. Senasis kelio grindinys buvo užpiltas žvyru.

Nuošalioje ir miškininkų gražiai tvarkomoje gyvenvietėje mažiau nei kitose krašto vietovėse būta vandalizmo, praeities paveldo beprasmiško niokojimo. Nors senosios Jūravos kapinaitės ir buvo siaubiamos bei grobstomos, tačiau jose dar liko senųjų paminklų. Pastaraisiais dešimtmečiais metais šios kapinaitės buvo prižiūramos, jose dar tebestovi senųjų miškininkų antkapiai.

Viena didžiausių įdomybių šiandieninėje Jūravoje – vaizdingos senų medžių alėjos. Prieš šimtmetį ir dar seniau sodinti ąžuolai, uosiai bei kiti medžiai jau suvešėjo, jų eilės pažymi senųjų kelių trasas.

Senovės mylėtojai dar gali pamatyti siaurojo geležinkelio pylimėlį, pavaikščioti senoviniu vieškeliu nuo Jūros upės perkėlos iki Viešvilės. Daug kur tebestovi senieji miško kvartalų ženklai.

Romantikos mėgėjai šiauriau Jūravos žaliuojančiuose miškuose gali paieškoti senosios valstybinės sienos žymių – kai kur dar ženklios proskynos, dar neužslinkusio griovelio. Jie žymi vieną pastoviausių Europoje, net pusę tūkstantmečio gyvavusią valstybinę sieną, skyrusią gretimas valstybes. Įdomu, kad daug kartų besikeičiant kaimyninių valstybių pavadinimams, siena tarp jų išliko vis ten pat.

1864–1904 m per aplinkinius miškus ėjo knygnešių takai. Per nuošalias girias anuomet buvo saugiau gabenti į Didžiąją Lietuvą tūkstančius lietuviškų leidinių, atspausdintų Mažosios Lietuvos spaustuvėse.

Pati Jūravos gyvenvietė vertintina ir kaip miškų istorijos paminklas – net kelis šimtmečius čia gyveno ir tebegyvena miškų prižiūrėtojai, iki mūsų dienų išsaugoję didžiąsias girias.

2008 m. aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad Jūrava turėtų būti laikoma vietinio lygmens paveldo objektu, kaip nuo XVIII a. (jei ne anksčiau) funkcionavusi miškininkų gyvenvietė su XX a. pradžios pastatais, būdingais Mažajai Lietuvai. Jūrava turėtų būti vertinama ir kaip tranzitinė gyvenvietė (per ją ėjo senasis vieškelis į Didžiąją Lietuvą, vėliau – siaurasis geležinkelis), kaip didžiosios girios senojo įsisavinimo būdingas pavyzdys – laukymėje prie girios upelio nuo seno kūrėsi gyvenvietė (buvęs Antgiluvių kaimas).

Autoriaus nuotr. 2008 m. lapkričio mėn.

Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 11.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. lapkričio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 7:07 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →