Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Jonikaičiai

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Manoma, kad užsitęsusių kovų su Kryžiuočių ordinu laikais (XIII–XIV a.) skalvių genties žemių šiauriniai pakraščiai (dabartinės Pagėgių apylinkės) ištuštėjo.

Mažiosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Manoma, kad užsitęsusių kovų su Kryžiuočių ordinu laikais (XIII–XIV a.) skalvių genties žemių šiauriniai pakraščiai (dabartinės Pagėgių apylinkės) ištuštėjo. Per tuos plotus anuomet tai viena, tai kita kryptimi žygiuodavo karo žygių dalyviai, nesibodėdami plėšti ir niokoti pakelyje aptiktus kaimus bei sodybas. Galop gyventojams teko trauktis į saugesnes vietas, apleisti laukai apaugo krūmais ir miškais.

Ramesniais laikais ten buvo dalinami žemės plotai (išliko kai kurie dokumentai su naujakurių pavardėmis ir jiems skirtų sklypų dydžiais). Ten apsigyvenusieji kirto sužėlusius medlynus, plėšė dirvonus, įsisavindami vis naujas „oazes“ sulaukėjusiame krašte.

Matyt, taip susiklostė dirbamos žemės plotas tarp Šlepų šiaurėje ir Jonikaičių pietuose, beveik iš visų pusių apsuptas miškų. Jonikaičių kaimas (kaip ir gretimi Lukošaičiai) veikiausiai buvo kuriamas kaip naujakurių kaimas. Tai liudija ir tos gyvenvietės gatvinė struktūra – matyt, keli atvykėliai buvo apgyvendinti išplanuotame plote, jiems paskiriant sodybviečių rėžius abipus keliuko, vėliau tapusio kaimo gatve.

Beje, kaime (kaip ir kitur šiose apylinkėse) tada apsigyveno daugiausia baltiškos kilmės žmonės, davę savo vardus kurtoms gyvenvietėms. Vakarų bei pietryčių pusėse driekėsi užmirkusios šlapynės, maitinusios gausius krašto upelius. Laukų keliukai iš Jonikaičių šiaurės link vedė į Šūdynus, Šlepus ir Krebšus, pietryčių link – į Mantvilaičius, pietų link į Gudus, o pietvakarių link – į Dinkių miškų urėdiją, anuometinį girios priežiūros centrą.

Atokiau nuo kaimo, gerokai nuo jo nutolęs į vakarų pusę ėjo svarbus vieškelis (vėliau Pašto kelias) iš Ragainės ir Tilžės į Katyčius bei toliau į Vakarų Žemaitiją. Tas tolimesnis kelias, matyt, mažiau terūpėjo Jonikaičių žemdirbiams, besidarbuodavusiems savo nuošalioje vietovėje.

XVIII amžiaus pabaigoje Jonikaičiai jau buvo nemažas kaimas, kurio sodybos buvo susiglaudžiusios į ilgesnę juostą. 1785 metais Jonikaičiai buvo apibūdinti kaip mišrus kaimas su 8 ugniakurais (sodybomis), priklausęs Būbliškės valsčiui ir Piktupėnų parapijai.

Kaimo apibūdinimas „mišrus“ reiškė, kad ten kartu gyveno skirtingą statusą bei nevienodas teises ir privilegijas turėję valstiečiai. Tai liudija, kad Jonikaičių kaimas susiklostė keliais etapais – ten įsikuriant kelioms atvykėlių grupėms, gaudavusioms nevienodą statusą bei teises.

1807 metais Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, Jonikaičiai toliau gyvavo ir pamažu plėtėsi. 1817 m. jie buvo apibūdinti kaip Tilžės apskrities valstiečių kaimas su dešimčia ugniakurų (sodybų) ir 21 gyventoju. Tad per trisdešimt metų Jonikaičiuose susikūrė tik dvi naujos sodybos – matyt, nebuvę didesnių paskatų spartesnei nuošalaus kaimo plėtrai.

XIX a. pradžioje kaimo pobūdis pakito. Prasidėjo naujasis ir ypatingasis Jonikaičių gyvavimo etapas, išskyręs šį kuklų žemdirbių kaimą iš daugelio aplinkinių.

Tuomet Jonikaičiuose buvo įkurtas dvaras. Tai Mažojoje Lietuvoje nebuvo retas dalykas – panaikinus baudžiavą, atsiradus galimybei išpirkti žemės sklypus, kai kurie asmenys ar giminės supirkdavo seniau ištisų kaimų naudotas žemes ir ten įkurdavo vieną stambią sodybą – dvarą. Beje, Mažosios Lietuvos (kaip ir Rytprūsių bei visos Prūsijos valstybės) dvarai gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos dvarų (šie dažniausiai tapdavo kilmingųjų giminių priebėgomis, galop ir nugyventomis bajorų gūžtomis, neretai lėbavimų vieta ir pan.). Tuo tarpu protestantiškajame krašte labiau rūpintasi gamyba, o ne linksmybėmis; dvarų efektyvumą gan griežtai prižiūrėdavo ir valstybinės institucijos, neleisdavusios didelių prasiskolinimų bei ūkio nualinimo.

Jonikaičiai tapo įdomūs tuo, kad čia greta naujai įkurto dvaro dar išliko ir senasis kaimas (ar jo dalis). Susiklostė savotiškas dvigalvis padaras – bendru Jonikaičių vardu buvo vadinami du atskiri ūkiniai vienetai. Įdomu, kad nei vienas iš jų nepajėgė nukonkuruoti savo kaimyno – jų sugyvenimas tęsėsi beveik pusantro šimtmečio.

Veikiausiai Jonikaičių dvaro kūrėjai nepajėgė (ar nepanoro) supirkti visų kaimo naudotų žemių, tenkinosi jų šiaurrytiniu pakraščiu. Ir vėliau kaimas su dvaru neretai būdavo apibūdinami kartu nelyg neatskiriamas dalykas.

Antai XIX amžiaus viduryje kaimas kartu su dvaru valdė 489 margus ir 118 rykščių žemės (apie 120 hektarų – ne per didžiausią plotą). Tuomet buvo užregistruoti 42 trobesiai ir 184 gyventojai. Tokį staigų gyventojų pagausėjimą (vos per keturiasdešimt metų jų kiekis išaugo nuo 21 iki 184 – tai yra net 9 kartus) veikiausiai nulėmė dvaro įkūrimas – gal ten buvo nusamdyta daug darbininkų, tvarkusių bei kultūrinusių naujojo dvaro valdas, talkinusių dvaro sodybos statybai ir kt.

Jonikaičiuose tada laikytas 41 arklys, 80 galvijų, 283 avys, 41 kiaulė ir tik viena ožka (šią tikriausiai laikė kokio samdinio šeima). Gausų būrį avių, matyt, laikė naujasis dvaras, ieškojęs pelningesnio verslo. Anuomet avininkystė dvaruose buvo madinga – antai, netolimame Jekšterkių dvare tada laikyta net 500 avių, o Šereitlaukyje ir visas tūkstantis jų.

Jonikaičiuose tada veikė sava mokykla, kurios išlaikymui buvo renkama vietinė rinkliava: 11 talerių su 11 sidabrinių grašių bei 8 pfenigiais, sutarti kiekiai rugių grūdų, šieno bei šiaudų.

Kaimo sodybos buvo likusios kaimavietės pietvakarinėje dalyje, o dvaro sodyba plėtėsi šiaurryčių pusėje. Plote tarp jų stovėjo mokyklos sodyba.

Atokų senąjį pašto kelią (nuo Pavilkių ėjusį link Katyčių) nukonkuravo tiesus naujasis plentas, nuo Gudų ir Bajėnų vedęs Katyčių link. Naujesniais laikais jau nebeminėtas netoliese buvęs Lukošaičių kaimas, galop susiliejęs su Jonikaičiais.

1871 metais Jonikaičiuose (kaimo ir dvaro dalyse) gyveno 204 žmonės, ten užregistruoti 23 gyvenamieji pastatai su 39 butais (dalis namų buvo keliabučiai, juose gyvendavo samdiniai). Suskaičiuotos 109 moterys ir 95 vyrai. Jonikaičiuose buvo gimę 72 žmonės, kiti buvo atvykę uždarbiauti ar susituokti. Tarp gyventojų buvo trys katalikai.

Buvo nemažai vaikų iki 10 metų amžiaus – net 47 (beveik ketvirtis Jonikaičių gyventojų). Tarp vyresniųjų 71 žmogus mokėjo skaityti ir rašyti, o net 86 buvo užregistruoti kaip analfabetai – beraščiai (gal tarp jų būta atvykėlių samdinių).

Kaime priskaičiuota ir neįgaliųjų: ten glaudėsi du aklieji ir du kurčnebyliai (matyt, turėję iš ko prasimaitinti).

XIX amžiaus antroje pusėje Jonikaičiai sugebėjo labai išplėsti savo valdas – 1895 metais jau turėta 432,7 hektarų žemės (net 3,6 karto daugiau nei prieš pusamžį). Matyt, buvo įsigyta valdiškos žemės, gal pirkta ir kultūrinimui skirtų plotų (šlapynių ar krūmynų).

Tuomet Jonikaičiuose gyveno 241 žmogus (124 moterys ir 117 vyrų). Priskaičiuoti 55 butai (namų ūkiai), buvę 34 gyvenamuosiuose pastatuose. Stovėjo mokyklos pastatas, kuriame gyveno mokytojas. Dar buvo trobelė, kurioje gyvenęs vienišius, neturėjęs šeimos. Tada Jonikaičiuose gyveno 6 katalikai (kiti priklausė krašte vyravusiai evangelikų liuteronų konfesijai).

XIX amžių tenka laikyti Jonikaičių klestėjimo laikais: vos per vieną šimtmetį sodybų pagausėjo daugiau kaip keturis kartus, o gyventojų – daugiau kaip dešimt kartų.

Matyt, tai rodė, kad pagerinus žemdirbystės kultūrą, įsigijus ir įdirbus daugiau žemės, ruožas tarp miškų ir pelkynų galėjo išmaitinti daug daugiau žmonių nei primityvesnio gyvenimo laikais. Jau XIX amžiaus viduryje ten laikyta daug gyvulių, kuriems sugebėta paruošti pašarų.

Sustiprėjusios gyvenvietės aukštesnį visuomeninį statusą pabrėžė Jonikaičių mokykla, kurią lankė ir aplinkinių kaimų žmonės. Mokykla, dvaras bei ūkininkų kaimas čia buvo suformavę įdomų junginį – retesnio pobūdžio gyvenvietę.

Vis tik besikeičianti konjunktūra, pokyčiai Mažojoje Lietuvoje ir platesniame pasaulyje galop sustabdė audringą Jonikaičių plėtrą. Atėjo ramesnio gyvavimo metai – XX amžiaus pradžia.

1905 metais Jonikaičiuose buvo priskaičiuoti 243 žmonės (beveik tiek pat kiek prieš dešimtmetį) ir 35 gyvenamieji namai su 58 butais (jų taip pat beveik nepagausėjo). Tiesa, dar buvo priskaičiuoti 3 kitokie gyvenamieji pastatai (mokykla ir kiti), 5 vienišių trobelės.

Tada kaime gyveno 116 vyrų. Iš penkiolikos vietos katalikų visi kalbėjo lietuviškai (veikiausiai tai daugiausiai buvo samdiniai iš Žemaitijos), o iš vietos evangelikų – pusė. Pastarieji lankė bažnyčią Piktupėnuose, o katalikai – Ropkojuose. Tuomet Jonikaičiai priklausė ūgtelėjusių Naikiškių valsčiui.

Tais laikais Jonikaičiai galėjo skųstis nebent savo žemėmis – tame krašte jos buvo gan vidutiniškos, nelabai derlingos (kai kuriems netolimiems kaimynams buvo tekę kur kas pelningesnės valdos).

Gyvenvietės nesužlugdė Pirmojo pasaulinio karo ir pokarinės negandos – 1925 metais ten vis dar gyveno 253 žmonės.

Didesni buvo pokyčiai krašte – netolimi Pagėgiai tapo 1920 metų pradžioje sukurto Klaipėdos krašto apskrities centru. Nuo 1923 metų pradžios užsienyje liko Tilžė – ilgametis svarbiausias apylinkių centras.

XX amžiaus pradžioje Jonikaičius sudarė kelios dalys. Nuo miške pasislėpusios Dinkių vyr. girininkijos sodybos neryškiu kalvagūbriu ėjo tiesus keliukas, šimtmečiams tapęs pagrindine kaimo gatve. Abipus jo rikiavosi savo rėžiuose stovėjusios senosios ūkininkų sodybos (ir buvusio Lukošaičių kaimo liekana).

Vėlesni naujakuriai statė savo vienkiemius naujose valdose – nemaža jų driekėsi pagal XIX amžiaus plentą link Gudų. Ten dar statyta ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, nesitikint žiaurių istorijos išdaigų.

Jonikaičių valdos rytuose tada siekė Eistros upelį. Upelį kirto vieškelis iš Jonikaičių į netolimus Mantvilaičius. Palei tą kelią stovėjo keli vėlesnieji vienkiemiai – įvairaus dydžio sodybos.

Gatvinio kaimo – senojo kaimo branduolio šiaurrytiniame pakraštyje, už mokyklos sodybos (su XIX amžiaus pabaigoje išmūrytais dailiais raudonplyčiais pastatais) stovėjo Jonikaičių dvaro sodyba. Ji nebuvo itin didelė ir prašmatni, tai daugiau buvo stambus gamybinis ūkis.

Dvaro mediniai rūmai stovėjo netoli mokyklos, greta buvo gyvenimui reikalingi statiniai: rūsiai ir ledainės, vaizdingas dviaukštis medinis svirnas. Rūmai buvo apsodinti tradiciniais dekoratyviniais želdiniais – ten augo vešlūs klevai ir kiti medžiai.

Už dvaro rūmų driekėsi didelis stačiakampis kiemas, apsuptas kelių ūkinių bei gamybinių pastatų. Tvartai buvo mūryti iš raudonų plytų, dailiai papuošti. Vėliau naudotos išpopuliarintos baltos silikatinės plytos, ne visur atlaikiusios laiko išbandymus.

Už dvaro kiemo prasidėjo dirbamų laukų plotai, kurie driekėsi šiaurės link bei į Eistros upelio pusę.

Gausėjant gyventojų kiekiui, beveik visas kaimo valdas teko įdirbti. Ariami laukai kai kur buvo sausinti griovių tinklu – iš sunkių dirvų vanduo nutekėdavo nenoriai. Pievų ploteliai – ganyklos tebuvo likusios kai kuriose žemumėlėse.

Dar galima būtų paminėti kai kuriuos Jonikaičių dvaro istorijos bruožus.

Per kelis dešimtmečius šis dvaras neretai kito, pakeisdamas ūkininkavimo kryptį ir pačius savininkus. Antai 1903 metais dvarą valdė Fuchbergas, vėliau jį nusipirko Jancų giminė (iš pradžių šeimininkavo J. Jancas, vėliau Ernstas Jancas).

XX amžiaus pradžioje dvare auginti olandiškos veislės galvijai, tada dvaras valdė 240 hektarų žemės (šiandieninėje Lietuvoje daug stambesnių ūkininkų naudoja kur kas didesnius plotus).

Tame ne per didžiausiame žemės plote anuomet sėkmingai ūkininkauta iki pat didžiųjų istorinių virsmų. Kaip ir kituose krašto dvaruose čia tekdavo pakankamai mokėti dvaro darbininkams, sudaryti jiems neblogas gyvenimo sąlygas, kad savo darbą išmanantys žmonės neiškeliautų kitur.

Nuo pat baudžiavos panaikinimo (dar 1807 metais, o ne pusšimčiu metų vėliau kaip kad Didžiojoje Lietuvoje) šiame krašte klostėsi kitoks dvarų gyvavimo mechanizmas. Ten remtąsi ne beteisių baudžiauninkų išnaudojimu (kas ilgai tęsėsi Didžiojoje Lietuvoje), o pažangesniais rinkos mechanizmais. Įvairūs tyrėjai apibūdino, kaip sparčiai augo Prūsijos (o ir Mažosios Lietuvos) samdomų žemės ūkio darbininkų (pradedant piemenimis ir pan.) atlyginimas XIX amžiaus antrojoje pusėje. Tuomet veikė aštrios konkurencijos mechanizmas – išlaisvintieji žmonės galėdavo išvykti uždarbiauti į miestus ar į Vakarus, susirasti geresnį (savo samdomiems darbininkams geresnes sąlygas sudarydavusį) dvarininką. Išlikusios kai kurių krašto dvarų sutartys su samdiniais stebina savo išsamumu bei siūlytų gėrybių gausa. Be abejo, pakankamas pelnas likdavo ir pačiam dvarininkui, tačiau beatodairiškai išnaudoti samdinių nebebuvo įmanoma. Dešimtmečiais uždarbiauti į Mažąją Lietuvą plūdo samdiniai iš Žemaitijos ir Suvalkijos (ar iš tolimesnių regionų), ten rasdami kur kas geresnį atlyginimą ir gyvenimo sąlygas nei gimtinėje.

Taip tekdavo prisivilioti tvarkingus žemdirbius, savo darbą išmanančius gyvulių augintojus, nes vietos dvarai negalėjo remtis kokiais neatsakingais liumpenais. Dar XIX amžiuje plito įvairios žemės ūkio mašinos (jų pėdsakų dar buvo ir Jonikaičiuose).

Tie ilgai trukę socialiniai bei ekonominiai procesai daug kuo lėmė ir savitus Mažosios Lietuvos bruožus, vis labiau šį kraštą atitolindami nuo Didžiosios Lietuvos (kur ilgam išliko baudžiavinis kaimiečių išnaudojimas, senovinio pobūdžio dvarai).

Mažosios Lietuvos dvarininkai turėdavo gerai išmanyti ūkio reikalus, arba tam samdyti kvalifikuotą administratorių (neretai baigusį aukštesnius mokslus). Šis turėjo ne švaistytis bizūnu ir keiksmais (kaip kad Didžiosios Lietuvos dvarų tijūnai), o rūpintis racionaliu gamybos organizavimu. Taip gana nedideli krašto dvarai gyvuodavo kaip pakankamai efektyvios žemės ūkioįmonės, nešdavusios pelną visiems.

Visa tai baigėsi Antrojo pasaulinio karo pabaigos metais – krašte beveik nebeliko senųjų gyventojų, sovietiniui okupaciniui režimui nelabai rūpėjo ankstesnių laikų patirtis, mat rengtąsi sukurti naują, kur kas tobulesnį pasaulį. Tikrovėje būta kitaip: krašte aptiktas turtas buvo išgrobstytas ar sunaikintas. Senieji pastatai bei sodybos buvo nugyventi, dar prieš dešimtmečius pasiektas gamybos efektyvumas liko tik senų žmonių prisiminimuose.

Nuo 1944 metų Jonikaičiuose buvo likviduota daug senų sodybų: dar likę senesni pastatai apnyko. Palaipsniui buvusio dvaro sodybvietė virto šiurpinančios netvarkos plotu. Nevykusiai perdirbtame dvaro rūme buvo įrengtas vargingas bendrabutis, iš nedidelio parko teliko atskiri medžiai. Nemaža dalis dvaro pastatų buvo visai nugriauta, kiti riogso apgriauti ir nykstantys.

Vis tik šiandieniniuose Jonikaičiuose dar tebėra įdomių dalykų. Tebestovėjo medinė didžioji dvaro klėtis (vienas iš paskutiniųjų tokių pastatų šiame krašte), išvaizdi mokyklos sodyba, kai kurie pastatėliai dvaro sodyboje. Vasarą ar rudeniop didieji medžiai savo lajomis pridengia didesnes gyvenvietės piktžaizdes.

Specialistai Jonikaičiuose dar gali pamatyti gyvenvietės savitos struktūros fragmentus, įdomias XIX amžiaus pastatų liekanas ir kt.

Nugriovus sovietmečiu ten rengto gamybinio centro statinius, nuošali vietovė vėl palaipsniui grimzta stagnacijos liūne. Savaip grįžtama į senovinius laikus – buvę dirbami laukai užželia, krūmynai bei medžiai vis labiau slepia buvusių epochų pėdsakus.

Sovietmečiu Jonikaičiams savaip pasisekė – ten nebuvo pastatyti kokie daugiabučiai namai darbininkams – standartinės neišvaizdžios „dėžės“ ar panašūs objektai. Net ir apnykusi senoji gyvenvietė dar gana įdomi. Ją supa tik pievos, laukai bei želdynai; arčiau kaimo nėra jokių kitų stambesnių gyvenviečių ar agresyvaus pavidalo statinių.

2008 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad Jonikaičių kaimas turėtų būti laikomas vietinio lygmens paveldo objektu kaip XVII amžiuje (ar dar anksčiau) susiklostęs žemdirbių laukininkų kaimas, ilgai išlaikęs senovinę gatvinę struktūrą, kurią vėliau papildė naujesnės sodybos. Vertintinas (kaip kaimo dalis) ir Jonikaičių dvarelis (sovietmečiu suniokotame krašte teliko labai nedaug mažesniųjų dvarų sodybų).

Literatūra:

1. Purvinas M., Purvinienė M. Pagėgių apylinkių dvarai. – Lietuvos dvarai. Kultūros paveldo tyrinėjimai. Acta Academiae Artium Vilnensis/55. Vilnius, 2009, p. 119-131.

Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 3.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. sausio 21 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 9:46 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →