Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Johanas Samuelis Lilientalis – pirmojo Klaipėdos suklestėjimo kūrėjas

Pagal   /  2016 gegužės 9  /  Komentarų nėra

johanas-samuelis-lilientalis---pirmojo-klaipedos-suklestejimo-kurejas

ŠVYTURYS. 1788 m. Mėmelio miesto taryba nusprendė šiaurinėje sąsiaurio pusėje, „100 rykščių nuo jūros kranto“ atstumu (apie 370 metrų) pastatyti mūrinį švyturį. Jo projektą parengė tas pats Johanas Samuelis Lilientalis. Sukaupus reikiamų lėšų 1796 m. rugsėjį 30 pėdų (apie 10 metrų) aukščio smėlio kalvoje iškilo 54 pėdų aukščio švyturys, po kelių dešimtmečių paaukštintas iki 80 pėdų (25 metrų). Senovinės graviūros vaizdas.

Klaipėda mena ne vieną garbingą savo pilietį, darbais aukso raidėmis įrašiusį savo vardą į uostamiesčio istorijos metraščius. Ypač daug tarp jų – miesto jūrų verslo ir pramonės kūrėjų.

Tarp jų yra ir inžinierius Johanas Samuelis Lilientalis (Johann Samuel Lilienthal, 1724-1799), ypač nusipelnęs mūsų uosto plėtrai ir tikras raudonmūrio Klaipėdos švyturio „tėvas“.

Ypatingas laikotarpis

XVIII a. 8-asis dešimtmetis – ypatingas laikotarpis Klaipėdos istorijoje. Per uostą pradėta gabenti miško mediena. Iš Mėmelio ąžuolo suręsti laivai ir statinės ne vieną dešimtmetį garsino Klaipėdos kraštą visoje Europoje. Į uostamiestį plūstelėjo pirkliai iš Anglijos, Škotijos. Čia jie įkūrė savo verslo atstovybes, į miestą atvyko medžio apdirbimo meistrai, laivų statytojai. Pirmą kartą buvo galima pasakyti – Klaipėda suklestėjo, jos prekybos apyvarta pradėjo kelti pavydą net Karaliaučiaus pirkliams.

Iki tol Septynerių metų karo ir gaisrų nualinta Klaipėda nepretendavo į regiono lyderius. XVIII a. Prūsijos valdomame mieste veikė daugiausiai amatininkai ir vos dvi didesnės įmonės – energingo miesto burmistro Johano Gotšalko (Johann Gotschalk) įkurtas odos ir juchto fabrikas, o 8-ajame dešimtmetyje mokesčių inspektorius Frydrichas Vilhelmas Engelis (Friedrich Wilhelm Engel) su verslo partneriais pirkliais Ogilviais (Ogilvie) pastatė pelenų fabriką. Pastarojo savininkai, pasak Klaipėdos metraštininko Johano Zembrickio, net išsiderėjo „kad 20 metų laikotarpiu niekas Klaipėdos mieste negali statyti kito tokio fabriko ir tik fabriko savininkai gali supirkinėti neapdirbtus pelenus visame krašte, Lenkijoje ir Žemaitijoje“.

Vis dėlto buvo aišku – raktas į Klaipėdos suklestėjimą yra jūrų uosto veikla.

se82_2

NEIŠLIKO. Švyturys, kuriam pagrindus padėjo J. S. Lilientalis per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas. Jį statant iš naujo autentiška išliko tik 4 m cokolinė dalis. Nuotrauka – iš tarpukario laikotarpio.

Uostas – svetingi krašto vartai

Dar 1710 m. tuometinis miesto vadovas, Klaipėdos tvirtovės gubernatorius grafas van Donhofas (Donhoff) siūlė gilinti Dangės žiotis ir įrengti žiemos uostą, tačiau prekybos per Klaipėdos uostą augimas prasidėjo tik Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo laikais. Per Klaipėdą į Europą keliavo aukšti mediniai stiebai, o vėliau ir kita mediena iš Lietuvos ir Lenkijos, linai, sėmenys ir kanapės iš Žemaitijos. Importuojama buvo druska ir čia neužauginami maisto produktai.

Verslas ypač suklestėjo JAV nepriklausomybės karų metu, o prekybos bendrovės mieste pradėjo statyti sandėlius, laivų statyklas, vėliau – ir vėjo variklių varomas lentpjūves.

Suklestėjusiai ir norinčiai turėti savo pramonę Klaipėdai buvo reikalingas didesnis uostas. Ir nors, kaip mini J. Zembrickis, dar 1748 m. pirmojo uosto pylimų inspektoriaus Johano Vladislovo fvon Suchodoleco (Johann Wladislaus von Suchodoletz) buvo parengti pirmieji Dangės molų projektai, uosto plėtra buvo suprojektuota čia iš Prūsijos atvykus patyrusiam inžinieriui Johanui Samueliui Lilientaliui. Klaipėdos uosto projektuotojas iki tol užėmė labai svarbią Prūsijos statybų vyriausiojo direktoriaus ir slaptojo karinio patarėjo vietą. Jo pavardė minima tarp Tradheimo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčių, kitų pastatų Karaliaučiuje statytojų vardų.

Uosto statybos inspektorius, dar vadintas vyriausiuoju pylimų prižiūrėtoju – faktiškas jos vadovas – Lilientalis su pirma „tipiškai klaipėdietiška“ problema susidūrė 1770 m. pavasarį, kai nugriuvo Kuršių nerijos pusėje buvusi kopa. Tai net du mėnesius kliudė laivams išplaukti iš uosto. Energingasis Lilientalis ne tik vadovavo pašalinant kliūtį, bet ir darbus atliko ypač kruopščiai, rūpinosi, kaip viską padaryti nekenkiant kopoms.

Lilientalio plunksnai priklauso daugelis to meto uosto pertvarkos projektų ir pirmojo Mėmelio molo projekto autorystė.

Švyturys – tarp pirmųjų Baltijos jūroje

Uostų klestėjimą lemia ne tik patogi geografinė padėtis, jų gylis, bet ir saugumas. Sparčiai vystantis Klaipėdos uostui tapo aišku, kad vien locijose aprašyto farvaterio krypties ir gylio nepakanka. Nepakako ir primityvaus svirtinio švyturio, kuris nakties metu buvo tik silpnai įžiūrimas pakabintas anglinis žibintas.

1788 m. Mėmelio miesto taryba nusprendė šiaurinėje sąsiaurio pusėje, „100 rykščių nuo jūros kranto“ atstumu (apie 370 metrų) pastatyti mūrinį švyturį. Jo projektą parengė tas pats S. Lilientalis.

Sukaupus reikiamų lėšų 1796 m. rugsėjį 30 pėdų (apie 10 metrų) aukščio smėlio kalvoje iškilo 54 pėdų aukščio švyturys, po kelių dešimtmečių paaukštintas iki 80 pėdų (25 metrų). Švyturį pagal Lilientalio projektą sudarė 2 tūriai – cilindrinis bokštas ir prie jo prišlietas pusapvalis statinys. Šviesos įrenginiai skleidė nuolatinę šviesą – švyturyje buvo patrumpinto kūgio formos bronziniai atšvaitai, atspindintys lajinių žibintų šviesą. Iki tol tokie tobuli švyturiai aplink Baltiją buvo tik Dancige ir Travemiundėje.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →