Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Jeronimo vaikai ir vaikaičiai…

Pagal   /  2014 gegužės 18  /  Komentarų nėra

Jei Austrijoje keliauji iš vieno miesto į kitą, nuo vienos meno ar gamtos grožybės prie kitos, ir tave kiekviename „punkte“ šviečia vis kitas gidas, tai per savaitę gali būti sukaupęs visą galeriją „tipažų“, puikiai atspindinčių šios šalies monarchinę įvairovę: štai sangviniška juodbruvė primins vengriškąjį monarchijos sandą, štai jukus dėdulė su plunksnuota skrybėle „nuskambės“ lyg tirolietiškos dainos motyvas, štai siaurų akučių moterytė pati pasiaiškins jos veido bruožus esant azijietiškais, štai „pažįstamumu“ atsišauks slaviškas atlapaširdiškumas…

Jei Austrijoje keliauji iš vieno miesto į kitą, nuo vienos meno ar gamtos grožybės prie kitos, ir tave kiekviename „punkte“ šviečia vis kitas gidas, tai per savaitę gali būti sukaupęs visą galeriją „tipažų“, puikiai atspindinčių šios šalies monarchinę įvairovę: štai sangviniška juodbruvė primins vengriškąjį monarchijos sandą, štai jukus dėdulė su plunksnuota skrybėle „nuskambės“ lyg tirolietiškos dainos motyvas, štai siaurų akučių moterytė pati pasiaiškins jos veido bruožus esant azijietiškais, štai „pažįstamumu“ atsišauks slaviškas atlapaširdiškumas… Bet šioje individualybių ir tipų įvairovėje, atspindinčioje būtent Austrijos daugiatautę sanklodą, staiga gali įsiterpti veidas, sukeliantis visai „pašalines“ asociacijas… Ir šis pasakojimas – ne apie Habsburgus ir ne apie Alpių grožį, o apie netikėtai Salzburge aptiktą Rytprūsių motyvą (kaip žinia, pastariesiems šių eilučių autorė itin godi)…

Galbūt todėl, kad buvau girdėjusi p.Friggą, po Salzburgą mus lydėsiančią gidę, turint kažkokių sąsajų su Rytprūsiais, jos veidas man iškart pasirodė „pažįstamas“… Nežinau ar p.Friggai, didelei gimtojo Salzburgo patriotei (net Vienos adresu nekart nuskambėjo pašaipios jos pastabos), patiktų šis titulas, bet mano atmintyje įsispaudė: Rytprūsių Tantė – ori, elegantiška, bet kartu taip „rytprūsietiškai“ santūri, savarankiška, darbšti… Na taip, nesunku mano idee-fix ir paneigti – ar tie savo ūkeliais besirūpinantys „prūsai“ demonstravo tokį širdies platumą, tokį rūpestį „tolimu artimu“ kaip p. Frigga?

P.Frigga Obermayer (gim. Wagner) mielai sutiko papasakoti tiek apie „rytprūsietiškus“, tiek ir kitus savo gyvenimo motyvus, tad porai valandų kartu su mūsų turistinės grupės vadove Birute, p.Friggos bičiule, įsikūrėme jaukiai prabangiuose namuose („kaimiškojoje“ Salzburgo zonoje) , pilnuose knygų ir paveikslų (tapytų p.Friggos jau mirusio vyro). Į mūsų pokalbį vis įsiterpdavo, reikšdamas savo džiaugsmą, šunelis Spiddy, kurs, pasirodo, – dėkingų šrilankiečių dovana savo gelbėtojai…

Bet metas vėlyvas, nėra kada nei dairytis į paveikslus, vartyti knygas, nei žaisti su draugiškuoju „šrilankiečiu“, tad iškart pradedu teirautis apie mūsų šeimininkės „šaknis“.

Taigi ir p.Frigga, ir jos tėvai – tikri zalcburgiečiai. Kadangi ir prosenelis iš tėvo pusės buvo gimęs Salzburge, ji pagrįstai gali didžiuotis esanti iš nedaugelio dabartinių gyventojų, turinčių tokias gilias šaknis šiame mieste. Tėvas kurį laiką dirbo Vokietijoje, Kaselyje, ten sutiko būsimą žmoną; ši buvo Kaselio vokietė, bet – iš Jerominų giminės, jos senelis, Rudolfas Jerominas, čia atsikėlė iš Rytprūsių – Mozūrijos..

Mano prosenelis gimęs Rytprūsiuose, ilgą laiką ten gyveno. Paskui ūkiniais sumetimais (pragyvenimas Rytprūsiuose buvo sunkus) išvyko į Kaselį. O pati giminė kilusi iš Napoleono brolio Jeromo [Žeromo], kuris buvo Vestfalijos karalius. Jis vyko į Rusijos frontą per Rytprūsius; ten jam gimė sūnus Jeromas, vokiškai – Jerominas. Visos giminės pavardė tokia ir buvo: Jerominai; mano močiutė dar buvo Jeromin. Rudolfas Jerominas buvo vienas iš vienuolikos vaikų; jį, savo prosenelį, aš dar pažinojau. Jis kalbėjo nuostabia, daininga rytprūsietiška šneka. Mano prosenelis sulaukė 98-erių, jis gyveno vienas (prosenelė buvo jau seniai mirusi), mano močiutė jam tik atnešdavo valgyti, patvarkydavo. Tik savaitę prieš mirtį jis nebegalėjo išeiti į lauką.

Prosenelis gimė netoli Sensburgo, pakrikštytas Rastenburge, ten ir apsivedė. Jis gimė, kai buvo apsišviečiama balanomis; per savo ilgą gyvenimą jis „perėjo“ prie žvakių, tada žibalinių lempų, dujinių žibintų, elektros šviesos, jis sulaukė ir radijo. O mūsų karta pradėjo nuo radijo.. Stebėtina, kad per tris kartas nuo balanos pasiekėme kompiuterį.

Ar p.Frigga vaikystėje girdėjo pasakojant apie Rytprūsius? Ar visada žinojo prosenelį kilus iš Rytprūsių, ar tik vėliau tai patyrė?

Taip, žinojau apie Rytprūsius. Mama dažnai apie tai pasakodavo. Mes važiuodavome pasisvečiuoti į Kaselį, ten tuomet gyveno mano seneliai, taip pat ir prosenelis, visada jį aplankydavau. Tai buvo aukštas liesas vyras.

Mane stebino prosenelio pasakojimai apie tai, kad moterys visada vaikščiojo basos. Kai jos susiruošdavo į miestą, iki jo eidavo basos, tada jau apsiaudavo batus. O grįždamos irgi – nusiaudavo, batus ant peties ir ilgą ilgą kelią basomis.

Prieš porą metų mes, keturi broliai ir seserys, nuskridome į Vilnių, ten išsinuomavome mašiną ir nuvažiavome į buvusius Rytprūsius. Mes norėjome pamatyti ir Mozūrijos ežerus, iš pasakojimų žinomus gražius miškus. Prieš kelionę universitete buvau susiradusi senus žemėlapius su vokiškais vietovių pavadinimais; turėjome ir lenkiškus žemėlapius, juos lyginome – mes žinojome tik vokiškus pavadinimus. Nuvažiavome ten, kur mano prosenelis buvo gimęs ir kurį laiką gyvenęs. Mes ir apsistojome Sensburge [dabartiniame Mrongove. Turime galimybę pasakojimą papildyti kitu šaltiniu- dr. Dietmaro Albrechto kelionės įspūdžiais „Mrongovas, įsikūręs tarp Mozūrijos ežerų, rūpinasi savuoju miestelio įvaizdžiu. Daugelis XIX šimtmečio ir XX šimtmečio pradžios namų išsaugoti arba atstatyti.“ (1) Galime žvilgterti ir į dr.Albrechto sudarytą žemėlapėlį]. Anksčiau tai buvo kaimas, kurio valstiečiai privalėjo miškuose kopinėti medų ir jį pristatyti dvarininkui. Bet mano prosenelis tuo neužsiėmė, jis buvo kaimo vyresnysis (dabar sakytume: burmistras). O vienas jo brolis buvo žvejys, kitas- anglininkas, miškę degęs medžio anglis; jis turėjo miške ir gyventi, tai puikiai pavaizduota knygoje „Jeromino vaikai“. Šalia nedidelio ežerio į pietus nuo Sensburgo yra ta vieta – Sovirogas.

[„Mozūrijos vidury, prie Nidos (Niedersee, Nidzkie) ežero yra Sovirogo kaimas. Vokietintojai jį pavadino Lotersvalde (Loterswald). Tame kaime nebėra gyventojų, plūgas nevagoja jo laukų. Apleistas kaimas miręs. Eglynėlis želia toje vietoje, kur prasidėjo Ernsto Wiecherto Jeromino vaikų gyvenimas“ (1)O paties rašytojo gimtinė taip pat netoli Sensburgo. „1887 metais Wiecherto tėvas atsikraustė į Kleinorto girininkiją, prie kurios buvo 60 margų ūkis. Dar tų pačių metų gegužės mėnesį ten gimė sūnus Ernstas.“ (1)]

Ernsto Wiecherto romane „Jeromino vaikai“ aprašyta mano giminės istorijos dalis. Piečiau Sensburgo yra ir Ernsto Wiecherto muziejus, kuriame eksponuojamos visos jo knygos. Susitikome ir rytprūsietę, vadovaujančią tam muziejui – jos akyse pasirodė ašaros, kai pasakėme, jog mes esame „Jeromino vaikai“.

Interviuotojai irgi prasiveržė nuostabos šūksnis, taip netikėtai čia, Salzburge, aptikus Jerominų giminės atšaką…

Mes visi, visa giminė turime šią knygą. Sulaukęs keturiolikos metų kiekvienas mūsų vaikas gauna ją dovanų. Tokia mūsų tradicija. Bet knygoje tik dalis istorijos, tai ne būtent mano prosenelio gyvenimas, bet Jeromino vaikų istorija. Kai ten nuvykę, pasisakėme kas esą, prie mūsų priėjo ir daugiau žmonių, stebėdamiesi: O, dar yra Jeromino vaikų!

Ten buvo mažas ežerėlis, nuostabus miškas, jame – girininko namelis; viskas lyg pasakoj… Ir muziejus gražioj vietoj, prie miško.

Buvau nustebinta, kad šiaurinėj Lenkijos dalyje, buvusiuose Rytprūsiuose, labai švaru, ten išlikę daug siaurų keliukų, dar dirbama su arkliais – pas mus, Austrijoje, to jau nepamatysi, todėl buvo labai įdomu. Nuostabios alėjos, ir arkliukai atkaukši… Iš vaikystės dar prisimenu šiuos vaizdus. Mus visus keturis labai sujaudino tos vietovės grožis. Maži nameliai, ten gyvena lenkai, bet man tai buvo tarsi grįžimas į praeitį.

O asmeninė p. Friggos gyvenimo istorija?

Gimiau dar prieš karą Salzburge, išgyvenau karo baisumus – Salzburgas smarkiai bombarduotas, daug kas buvo sugriauta, pavyzdžiui, Katedra. Mes, vaikai, kartu su mama bėgdavome į kalną, į miesto kalną, ten nakvodavome. Šie kalnai yra iš taip vadinamo konglomerato akmens, ir kai naktį lyja, vanduo prasisunkia kiaurai. Tai mano nemalonūs prisiminimai; ir dabar, kai tik sukaukia kokia sirena, jie atgyja…

Baigusi mokyklą, mokiausi knygų prekybos. Ištekėjau, ir mano pirmasis vyras buvo fotografas. Tada pati ir savarankiškai, ir jo padedama išmokau fotografuoti. Penkiolika metų gyvenome kartu, susilaukėme dukterų, bet nutariau išsiskirti. Tada išsilaikiau fotografijos kvalifikacinį egzaminą [Meisterpruefung], prieš tai buvau ir knygų prekybos egzaminą išsilaikiusi – Austrijoje negalima užsiimti jokiu verslu, neišlaikius šio egzamino. Turėjau nuosavą foto studiją. Šalia to pradėjau vadovauti kelionių grupėms, dažniausiai į Azijos šalis – Indiją, Indoneziją, Šri Lanką, Kiniją, Malaiziją… Tai man tapo mielu hobiu… Ištekėjau antrąkart, vyras buvo Salzburgo miesto architektas, talentingas menininkas, tapytojas. Iš viso turiu keturias dukras (viena iš jų – podukra); dvi studijavo fotografiją. Mes su vyru papildėme vienas kitą – aš fotografavau, užsiėmiau ir menine fotografija, o jis puikiai tapė; kartu vykdavome į keliones. Galiausiai perdaviau foto studiją vyriausiajai dukrai. Man norėjosi vėl užsiimti knygomis, ėmiau vadovauti Brokhauso Lexikon‘o pardavimui Austrijos vakaruose (pavyzdžiui, Salzburge, Linze, Tirolyje). Mes labai sėkmingai pardavinėjom šią enciklopediją.

Iš mūsų grupės vadovės Birutės teko girdėti ir apie p. Friggos karitatyvinę veiklą…

 Ši veikla mane visada domino. Šalia savo darbo, nuolat rūpinausi ir miesto reikalais, pavyzdžiui, triukšmo mažinimu mūsų rajono gatvėse. Teko daug bendradarbiauti su politikai, bet visad veikiau nepriklausomai nuo partijų. Porą metų globojau du našlaičius vaikus – paimdavau juos savaitgaliais. Tai mano dukroms buvo naudinga, jos turėjo progą išmokti bendrauti su nuskriaustais vaikais. Tuomet buvau išsiskyrusi, aštuonerius metus gyvenau viena. Turėjau tris vaikus, dar du našlaičiai, tad visur keliaudavau su penkiais vaikais. Šie galėjo patirti normalų gyvenimą, o mano dukros – mokytis atjautos. Paskui tie du našlaičiai buvo priimti į Vaikų kaimą (tokių Austrijoje daug), gyveno su taip vadinama Mama, mes nebegalėjome jų pasiimti.

Na, o pagalba cunamio aukoms?..

Parašiau Salzburgo laikraščiui straipsnį apie Šri Lanką. Tada buvau kaip Raudonajam Kryžiui ir Salzburgo žemei atstovaujanti projekto vadovė pasiųsta į Šri Lanką. Skridau su dviem vyrais; mūsų užduotis buvo atstatyti kaimą. Atvykome prie įlankos, kur man viskas buvo gerai pažįstama, nes jau 25 metus buvau skraidžiusi į Šri Lanką. Puikiai pažinojau ir žvejų šeimas. Paskui persikėlėme piečiau, ten viskas buvo sugriauta – nuo pakrantės beveik trys kilometrai nusiaubti, čia bangos ritosi per namų stogus; sudaužytos didelės žvejų valtys; vienoje iš įlankų buvo žuvę trys tūkstančiai žmonių.

Išbuvau toje vietovėje du mėnesius (tie du vyrai gana greit išskrido atgal). Man sekėsi dėl to, kad visur galėjau įeiti – į palapines pas moteris, visur. Viską ėmiau registruoti: kokie laivai sudaužyti, namai sugriauti… Man vienai teko rūpintis daugiau nei penkiasdešimčia palapinių: čiužiniais, žibalinėmis lempomis, dujinėmis viryklėmis, vaikų rūbais, apavu – visais būtiniausiais daiktais. Reikėjo padėti atstatyti mokyklas, vaikų darželius…. Beveik metus užsiėmiau ta veikla, kartkartėm parskrisdama namo – pusmetį siųsta Raudonojo Kryžiaus ir Salzburgo žemės, dar pusmetį – atstovaudama kartu su penkių moterų grupe katalikų organizaciją „Caritas“. Iš viso pastatėme 140 namų (dviejose vietovėse). Ten įsikeliantys gaudavo ir būtiniausiuus baldus. Užsimezgė gana stiprūs ryšiai su vietos gyventojais, tapome draugais, o mane vadina įlankos „Mama“.

O vienas kaimas, būtinai norėdamas kaip nors atsidėkoti, padovanojo jai šunelį, kurį p. Frigga vargais negalais parsigabeno į savo namus prie Salzburgo…

Jau ir naktis, metas baigti šnekas, gi ryt rytą mūsų grupę po savo mylimą gimtąjį Salzburgą lydės p. Frigga, tada mūsų laukia ilgas kelias link namų… Bet dar ne viskas iškalbėta, dar bent šiek tiek reikia grybštelti, štai: p.Friggos brolis Erichas yra Salzburgo-Lietuvos draugijos prezidentas; savo- architekto- biure jis nuolat turi kokį studentą-praktikantą iš Lietuvos; p.Wagner‘is projektavo ir Austrijos ambasados pastatą Vilniuje, buvo už šį projektą apdovanotas… Galiausiai p. Frigga dar atneša žemėlapį, kuriame galima rasti Jerominų koordinates, ir ypatingą relikviją – šios giminės geneologinio medžio fragmentą… Gaila, bet vis dėlto tenka atsisveikinti ir pasiimti su savim tik dylančią šio dokumento kopiją tinklainėje…

P.S. Sugrįžusi Vilniun, nuskubėjau į M.Mažvydo biblioteką – vykdyti p.Friggai duoto pažado tuoj pat perskaityti Ernsto Wiecherto „Jeromino vaikus“. Šį storą tomą iš tiesų suradau – I.Simonaitytės kolekcijoje. Štai kaip persipina „rytprūsietiškų“ likimų gijos!

(1) Dietmar Albrecht. Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje. –Iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa.- Baltos lankos, 1998

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2008 m. kovo 22 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 18
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 18, 2014 @ 4:27 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →