Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Įvertino kritiką, pagarsėjųsi kritiškumu

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

Minint rašytojos Ievos Simonaitytės 111-ąsias gimimo metines, jos vardu pavadintoje Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje sausio 24-ąją bus įteikta I.Simonaitytės literatūrinė premija (4000 Lt).

Minint rašytojos Ievos Simonaitytės 111-ąsias gimimo metines, jos vardu pavadintoje Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje sausio 24-ąją bus įteikta I.Simonaitytės literatūrinė premija (4000 Lt). Ji šiemet paskirta klaipėdiečiui literatūrologui dr. Marijui Šidlauskui už kritikos straipsnių rinktinę „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ ir pastarųjų metų kultūrinę, literatūrinę veiklą Klaipėdos krašte.

Rinktasi iš keturių kandidatūrų

Iš septynių uostamiesčio literatūros tyrinėtojų, rašytojų, istorikų ir premijos steigėjų atstovų suburta komisija, kuriai vadovavo Klaipėdos apskrities viršininkas Vytautas Rinkevičius, šią savaitę svarstė keturias I.Simonaitytės literatūrinės premijos kandidatūras.

Dėl laurų konkuravo Žavintos Sidabraitės monografija „Kristijonas Gotlybas Milkus. Gyvenimas ir literatūrinė veikla”, Algio Kuklio novelių rinkiniai „Sūnaus vardas” ir „Ritualinė kaukė”, Sigito Poškaus romanai „Rekonstrukcija”, „Neramios dienos” ir Marijaus Šidlausko literatūros kritikos straipsnių rinktinė „Orfėjas mokėjo lietuviškai”.

Po diskusijų ir dviejų balsavimo turų pastaroji knyga surinko balsų daugumą, ir M.Šidlauskas tapo 22-uoju I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu.

Anot komisijos nario rašytojo Juozo Šikšnelio, „nusvėrė kultūrinė, visuomeninė literatūrologo veikla, jo plunksna ir protas”. M.Šidlauskas – vienas rimčiausių literatūros kritikų Lietuvoje, vienas iš nedaugelio, rašančių recenzijas apie knygas, ir vienas aktyviausių lektorių, skaitančių viešas paskaitas apie literatūrą.

Jis neapeina ir mūsų krašto rašytojų. Be to, kasmet organizuoja studentų kūrybos skaitymo ir analizės seminarus, kuruoja kasmečius Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros organizuojamus studentų kūrybos konkursus, kartu su savo studentais dalyvauja tradiciniuose Ievos Simonaitytės skaitymuose, kurie Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekoje, vyksta jau 14 metų.

I.Simonaitytės literatūrinė premija teikiama nuo 1987 metų. Nuo 1997-ųjų premijos steigėjai yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius. Premijos skyrimo komisija vertina per pastaruosius dvejus metus išleistas knygas, ypatingą dėmesį kreipdama į Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos tematiką bei autorius.

Neakademiškai – prieš srovę

Naujasis I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas dr. Marijus Šidlauskas (gimė 1953-iaisiais gegužės 1-ąją Pagėgiuose) – literatūros kritikas ir mokslininkas, vertėjas, Klaipėdos universiteto docentas.

Jis yra paskelbęs apie 150 straipsnių, recenzijų, esė periodikoje bei mokslo leidiniuose, išleidęs studiją „Poetas ir visuomenė XIX–XX amžių sankirtose“ (1994), su L.Šemerauskiene sudaręs Salio Šemerio poezijos rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (1994).

Dar 1996 metais M.Šidlausko literatūros kritikos tekstus poetai įvertino aukščiausiais balais – Jotvingių premija. Iki šiol jis yra vienintelis taip pagerbtas literatūros kritikas tarp 22 kitų šios premijos laureatų poetų ir vieno kompozitoriaus (B.Kutavičiaus). Neįprasta, kad poetai savo premiją atidavė kritikui, ir dar pagarsėjusiam kritiškumu. Anot literatūrologės Elenos Baliutytės, tai visai priešinga egzistuojančiam rašytojo ir kritiko santykių stereotipui. Betgi faktas!

Atkreipia dėmesį specifinis literatūrologo žvilgsnis į literatūrą – per „vertikaliojo socialumo” prizmę. Tokio oraus, autentiško, „sušildyto unikalia asmenine patirtimi”, talentingo, moralaus, „atsiremiančio į transcendentines egzistencialumo koordinates” socialumo turinyje esmingai atsižvelgiama į tai, kad literatūra yra ne tik socialinis reiškinys, bet ir estetinis fenomenas.

Tai kritikas, kuris vertina, o šiais postmodernizmo laikais tai labai retas reiškinys: kritikas dažniausiai tik interpretuoja ar pratęsia kūrinį. M.Šidlausko kritika visai kitokia, jis turi savo nuomonę, vertybinę sistemą ir, svarbiausia, yra kritiškas kritikas. Rašydamas apie klasikus nebijo parodyti ir jų ydų, nekeliaklupsčiauja autoritetams. Literatūrologas nėra dogmatikas, jam nestinga autoironijos ir humoro jausmo.

Orfėjas mokėjo lietuviškai

Įvertinta kaip dantinga, žvalaus stiliaus, protinga, morali kritikos naktiraščių knyga M.Šidlausko literatūros studijų: straipsnių, recenzijų rinktinė „Orfėjas mokėjo lietuviškai” (Vilnius: „Homo liber”, 2006) pirmiausia skirta literatūros sociologijos tyrinėjimams. Knygoje naujomis prasmėmis atsiveria ne tik šiuo požiūriu mažai tyrinėta lietuvių literatūros klasika ir jos kūrėjai (V.Kudirka, Žemaitė, H.Radauskas), bet ir dabartinė literatūra (Just. Marcinkevičius, T.Venclova, S.Geda,

K.Platelis ir kiti). Nemažai vietos skirta ir Klaipėdos krašto kūrėjams – V.P.Bložei, G.Grajauskui, S.Jonauskui, R.Rastauskui.

Knygoje – 27 tekstai, parašyti maždaug per 20 metų. Skaitant juos nekyla kritikos prasmės klausimas, tiesiog patraukia gyvas santykis su tyrinėjamu objektu, nesvarbu, kokio laikotarpio ar dydžio jis būtų. Knyga neblogai atspindi ir autoriaus kūrybinę evoliuciją, ir laisvėjantį Lietuvos intelektualinį gyvenimą (skelbiami tekstai apima 1983-2005 metų laikotarpį). M.Šidlausko kritika turi aiškią vertybių sistemą, byloja atvirai, sąžiningai, nerėksmingai, su niekuo nesuvedinėjamos sąskaitos. Knygos sudarytojo eseisto ir kritiko Valdemaro Kukulo teigimu, „…intelektualiniai M.Šidlausko horizontai niekada neleido jam ką nors formuluoti vienprasmiškai, tiesmukai, nes intelektas, erudicija tiek ir tesako: nieko nėra absoliučiai nuspręsto, viskas atvira visiems horizontams…“

M.Šidlauskas remiasi nuojauta ir visada – estetine klausa, pats yra sąmoningas ir sąmojingas stilistas. Knygos pratarmės vaidmenį atliekanti „Preliudija“ liudija autorių esant „nakties reflektuotoją“ ir turint beletristo gabumų. M.Šidlauskas teigia, kad „dauguma šios knygos tekstų yra atsiradę naktį, toje Hado valdomoje tamsos karalystėje, iš kurios Orfėjui taip ir nepavyko išsivesti savosios Euridikės. Nakties refleksuotojams puikiai pažįstama Orfėjo drama: atsigręžti, prakalbinti ir – prarasti. Tačiau prisijaukinęs nakties tylą gali išgirsti muziką, kuri išjudina akmenis ir nulenkia išdidžias medžių galvas“.

Gelbsti jūros perspektyva

Žinia, kad jam paskirta I.Simo-naitytės literatūrinė premija, M.Šidlauską gerokai nustebino:

– Nesu linkęs susireikšminti. Malonu, kad pastebėtas toks žanras kaip kritika, kuris lyg ir periferinis. Smagu, bet ne dėl savo asmens, o dėl to dėmesio kritikai. Džiugu, kad atsiranda progų jai irgi būti matomai. Ir žmonės gali pamatyti, kad kritikai ne tokie jau parazitai – vis dėlto šiokie tokie kultūros veiksniai.

– Ar esate I.Simonaitytės kūrybos gerbėjas?

– Pagal pareigas priklauso. Klaipėdos universitete skaitau paskaitų kursą, į kurį įeina ir I.Simonaitytės kūryba. Ir studentų vis atsiranda iš to krašto, ir skaito ją, ir gerbia. Aš irgi ją mielai skaitau ir vertinu. Bet pagal savo kraujo grupę būdamas fizikas vengiu garbinimo. Man gerbimas nereiškia garbinimo. Kulto kūrimu aš neužsiimu. Greičiau dekonstrukcijos veiksmais. Todėl kartais tenka pasiginčyti dėl jos kūrybos.

– Kaip susiorientuojate knygų ir autorių vandenyne ir kaip renkatės knygas, apie kurias rašote?

– Mano amžiaus žmonės paprastai vadovaujasi paprastu principu – skaityti ne geras, o labai geras knygas. Sakysite, kad išsisukinėju, nes kyla klausimas, o kokie gi yra labai geros knygos kriterijai? Žinoma, darau didžiulę atranką ir skaitau visai kitaip nei jaunystėje, kai pradėdavau nuo knygos pabaigos ar fragmentų. O rašyti ar nerašyti apie jas – vėlgi labai žemiškas kriterijus: paskambina kas nors iš „Metų“ ar „Nemuno“ ir sako, kad reikėtų…

Neneigsiu, turiu ir asmeninių simpatijų kai kuriems autoriams. Man įdomūs literatūros sociologijos reikalai – rūpi literatūros socialumas, kuris, žinoma, yra meniškas. Šiuo požiūriu – Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus proza, Kornelijaus Platelio, Sigito Parulskio, Daivos Čepauskaitės, klaipėdiškių Elenos Karnauskaitės, R.Rastausko, S.Jonausko poezija.

– Esate sakęs, kad nepriklausote aktyviųjų kritikų gildijai. O kokiai priklausote?

– Išties esu mažai rašantis kritikas ir jokioms profsąjungoms ar gildijoms nepriklausau. Man smagiausia priklausyti savo vidiniam balsui ir padorumui. Iš prigimties esu individualistas. Ir Rašytojų sąjungai nepriklausau. Nebūtinai tai privalumas. Gali būti tiesiog organizacinis apsileidimas.

– Dažniausiai rašote apie poeziją – įdomu kodėl?

– Tarp poetų turėjau gerų bičiulių ir svarbių žmonių, kurie mane pastūmėjo. Pirmiausia Vaidotas Daunys. Mano disertacijos vadovė Viktorija Daujotytė irgi yra daugiausia lyrikos tyrinėtoja. Ir mano didysis autoritetas Vytautas Kubilius savo genetika taip pat buvo arčiau lyrikos, arčiau poezijos reikalų.

– Studijavote ir anglų filologiją – tai praverčia? Dar verčiate iš anglų kalbos?

– Šiek tiek. 2000-aisiais iš anglų kalbos esu išvertęs T.Eagletono „Įvadą į literatūros teoriją”. Man tai buvo iššūkis, nes autorius yra vienas žinomiausių pasaulyje kultūrologų ir literatūros teoretikų. O 2006-aisiais išverčiau didžiąją dalį J.Naughtono knygos „Trumpa ateities istorija: interneto ištakos“. Gana įdomi kultūrinė interneto istorija, kurią rekomenduoju paskaityti.

– Kodėl savo kritikos straipsnių knygą pavadinote „Orfėjas mokėjo lietuviškai“?

– Neįprastas pavadinimas – tai viena priežastis. O kita – jį pasiūlė knygos sudarytojas.

– Kodėl ši knyga atsirado tik užpernai? Juk Jūsų kaip literatūros kritiko stažas jau gerokai perkopė du dešimtmečius?

– Tikrai. Tai tik parodo, koks mano „darbštumas“. Maždaug 1980-aisiais spaudoje pasirodė mano pirmosios publikacijos. Tai buvo nerimta. Pradžioje esu parašęs daug straipsnių, kurių dar negalima laikyti tikra literatūros kritika.

– Kritiko dalia nepavydėtina – sakyti dažnai skaudžią tiesą. Ar sunku ją sakyti apie literatūrą ir gyvus jos autorius?

– Iš esmės kritiko dalia niekuo nesiskiria nuo santechniko ar kokios nors kitos profesijos žmogaus dalios. Reikia tik dirbti savo darbą, kiek įmanoma stengtis ji atlikti kuo geriau. Galiu didžiuotis, kad yra žmonių, apie kuriuos ir neigiamai parašęs paskui turiu malonumą sveikintis. Jie ir ranką paduoda, gražiai iškenčia. Man labai gražios tokios gyvenimo pamokos, kai žmonės sugeba atskirti tą balsą, kuris kalba iš knygos, iš darbų, ir realų asmenį; kai tie dalykai atranda sandermę. Nors pats esu irgi ne kartą patyręs, ką reiškia, kai koks nors Gastras ir Folksas apie mano publikacijas internete parašo savo žodynu, „į vatą nevyniodami“. Nesmagu, kai į tave spjauna. O kritiko uždavinys – pasakyti dalykus, kurie yra gal ir nemalonūs, bet taip, kad šautum į nuodėmę, o ne į nusidėjėlį.

– Kokia šiuolaikinės lietuvių literatūros diagnozė?

– Vertinti pradėčiau nuo etikos ir savęs. Vis dėlto ir pats esu šiek tiek atsakingas. Jei esu šioks toks literatas, žiūrėk, dar kokią premiją gaunu, tai ir pats esu prisidėjęs prie jos blogumo. Jaunesnis būdavau kategoriškesnis ir apokaliptiškesnis. Dabar stengiuosi žiūrėti analitiškai. Yra stiprių dalykų, yra vidutiniškų ir yra pavojingų, silpnų tendencijų. Kyla problemų gal ne tiek dėl literatūros, kiek dėl civilizacijos. Su kultūra susiję riedėjimo į pakalnę, pasrovizmo tendencijos, iškreiptai suvokto individualumo, kuris yra tik egocentriškumas, dalykai, piktnaudžiavimas demokratija. Man tai atrodo neperspektyvu, mums išmuša iš po kojų vertybinį pamatą, ir žmogus pasimeta, siela pasimeta. Tada ir literatūroje chaoso yra, ir žmogaus dvasioje. Destrukcijos daug. Literatūroje – panašiai kaip realybėje.

– O juk ji „turi ne tik atspindėti, bet ir spinduliuoti“?

– Man visuomet atrodo perspektyvesnė literatūra, kuri stengiasi spinduliuoti, o ne kuri skuba kaip nors madingai, dar blogiau – konjunktūriškai atspindėti tikrovę, kad suspėtų su laiku. Šitaip bespurdėdama ji prasilenkia su savimi, su savo moraliniu stuburu ar tiesiog padorumu. Ji būna vienadienė. Apgauna mus kuriam laikui, bet paguodos neatneša. Tada visi nervinamės aplinkui, ir tiek.

– Kaip vertinate Klaipėdos krašto literatūrinę situaciją? Ar ji kuo nors ypatinga?

– Tai tradiciškai labai spalvingas ir originalus regionas. Bet mūsų literatūrinis gyvenimas… Vienareikšmiškai jo negalėčiau įvertinti. Organizacinis mūsų rašytojų būvis, švelniai tariant, nepatenkinamas. Yra judančių salelių ir asmenų, bet pirštais nerodysime. Visi jaučiame, kad tie geresni impulsai sklinda iš bibliotekų. Senoji rašytojų karta jau yra pavargusi, o jaunimas į Rašytojų sąjungą neskuba stoti, į tai nededa per daug vilčių. Tokia drungna netikrumo būsena… Kita vertus, kūrybinis darbas juda. Vėlgi tai susisiekiantys indai. Gabi organizacinė, vadybinė veikla gal pažvalintų, pastūmėtų ir kūrybinį procesą.

– Apie ką dabar rašote ar norėtumėte parašyti?

– Tai tikrai ne stiprioji mano pusė, turiu pripažinti. Dar norėtųsi ką nors esmingesnio, gal polemiškesnio pasakyti apie literatūrą, apie gyvenimą ir mirtį. Man svarbus pačios literatūros stuburo esmės suvokimas, tendencijų apčiuopimas ir galbūt įvardijimas. Neretai norisi polemizuoti su tais knygų reitingais – jų dešimtukais ir penketukais. Populiarumas – apgaulingas reiškinys. Jis dažniausiai būna trumpas. Nors jis nebūtinai turi prieštarauti pripažinimui, kartais ir įsišaknija kaip pripažinimas. Deja, dažniau tai būna tik trumpalaikis sprogimas, kuris pasisukus vėjui, pasikeitus konjunktūrai tampa totaliniu užmiršimu.

– Viename iš savo straipsnių, kuris yra ir Jūsų knygoje, rašėte, kad „jūros perspektyva“ išgelbsti – ji „gali išgelbėti visų laikų ir visų erdvių poeziją“. O Jus?

– Iš tiesų čia žmonės laisviau kvėpuoja, jūra prakerta ir provincijos kompleksus. Vis dėlto jūra simbolizuoja amžinybę ir begalybę. Stovėdamas akistatoje su ja, tu neišvengiamai esi pastūmėtas iš geografinės ir dvasinės provincijos. Užtenka tik dėmesingiau pasižiūrėti į horizontą, ir tai kiekvienas žmogus, man regis, pajunta.

Šiuo požiūriu esu laimingas gyvendamas Klaipėdoje ir stengiuosi to provincialumo nerodyti ir jam nepasiduoti.

– Jums dar neįgriso „dangų stumdantys Kalotės vėjai“?

– Kalotės vėjai yra jėga! Man čia mažai ko betrūksta. Nes yra daug dangaus, daug vėjo, ir dar turiu šunį Bartą. Kaukazo aviganį, su kuriuo egzistencines problemas mes greitai išsprendžiame.

Rita Bočiulytė, „http://www.klaipeda.daily.lt/“, 2008 m. sausio 19 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 5:59 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →