Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Istorijos mokytojų seminare apie Mažąją Lietuvą

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

“…Man atrodo, kad joks lietuvis nei dabar, nei po šimto metų nesutiks, kad Mažvydo Ragainė būtų paversta į Nemaną, Vydūno Tilžė į Sovietską, o Donelaičio Tolminkiemis į Čistyje Prudy“ (Iš istoriko V. Trumpos paskaitos minint Klaipėdos krašto 65 metų prijungimo prie Lietuvos sukaktį 1988 m. sausio 10 d. Los Andžele.- Lietuvos pajūris, 1988 .Nr.83, Kanada).

“…Man atrodo, kad joks lietuvis nei dabar, nei po šimto metų nesutiks, kad Mažvydo Ragainė būtų paversta į Nemaną, Vydūno Tilžė į Sovietską, o Donelaičio Tolminkiemis į Čistyje Prudy“ (Iš istoriko V. Trumpos paskaitos minint Klaipėdos krašto 65 metų prijungimo prie Lietuvos sukaktį 1988 m. sausio 10 d. Los Andžele.- Lietuvos pajūris, 1988 .Nr.83, Kanada).

Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas 1997-06 23-28 dienomis Giruliuose, Jaunimo turizmo centre, Klaipėdoje organizavo seminarą istorijos mokytojams “Mažoji Lietuva”. Seminarui vadovavo LPKI socialinių mokslų skyriaus vyriausiasis metodininkas, žinomas šalyje istorijos mokytojų ugdytojas, mokytojas ekspertas Viktoras Marengolcas. Paskaitas skaitė istorijos mokslų daktaras Algirdas Matulevičius, kuris Mažosios Lietuvos tyrinėjimui yra paskyręs visą savo gyvenimą.

Šio seminaro organizavimo tikslingumą rodo tai, kad 1997 metais buvo švenčiamos kiekvieno lietuvio širdžiai brangios šventės – Martyno Mažvydo Katekizmo 450 metų sukaktis, Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejus. Be to, istorijos mokytojai tokio seminaro su mokomąja ekskursija į Karaliaučiaus sritį seniai laukė. Tokie seminarai mokytojui teikia trejopos naudos: teorijos, praktikos žinių ir poilsio.

V.Šilas apie Mažąją Lietuvą rašė: “Dar visai neseniai buvo dvi Lietuvos – Mažoji ir Didžioji. Didžioji tapo tarybine respublika. Mažoji, iškentusi beveik 700 metų vokiečių jungą, rodos, išnyko… Kai kam atrodytų, jog jos ir nebuvo… O ji bus tol gyva, kol gyvens bent vienas lietuvininkas. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – bent kartą pabūti ten, kur gimė pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laikraščiai, pirmieji lietuviški eilėraščiai, sukurta pirmoji lietuviška poema, susibūrė pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, vyko pirmieji lietuvių kalbos tyrinėjimai, steigėsi pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas vaidinimas, ten kur vaikščiojo J.Bretkūnas, M.Mažvydas, M.Švoba, D.Kleina, L.Rėza, K.Donelaitis, E.Kantas, E.Givezijus, V.Kalvaitis, M.Jankus, Zauniai, Vydūnas, E.Jagomastas – pabūti Mažojoje Lietuvoje…”(Lietuvos pajūris, 1988 Nr.72, p.575, Kanada).

Kokie teisingi ir prasmingi žodžiai! Į juos turėtų įsiklausyti kiekvienas Didžiosios Lietuvos, jau nebe tarybinės respublikos, o laisvos, nepriklausomos valstybės, pilietis lietuvis. O Mažoji Lietuva dar vis kolonizuotas kraštas.!

Iš įvairių šalies kampelių susirinkę 30 istorijos mokytojų klausėsi dr.Algirdo Matulevičiaus aiškinimo, jo paruoštų paskaitų ciklo apie Mažąją Lietuvą. Dr.A.Matulevičius daugiau kaip 20 metų tyrinėja “savo didžiąją meilę” – Mažąją Lietuvą. Jam buvo džiugu, kad pagaliau ir Mažoji Lietuva sulaukė istorijos mokytojų dėmesio. Kiekvienam seminaro dalyviui dr.A.Matulevičius davė po pluoštą savo parengtų žemėlapių bei kitos naujausios medžiagos apie Mažąją Lietuvą. Išklausius paskaitų ciklą, buvo organizuota mokomoji ekskursija po Karaliaučiaus sritį. Pasak dr.A.Matulevičiaus, į Karaliaučiaus sritį mes važiuojame pamatyti lietuvininkų ir prūsų tėviškių, vokiečių (kryžiuočių) ordino galybės likučių – sugriuvusių pilių, šventyklų, kurias statė vakariniai baltai – prūsai, nadruviai bei skalviai. Skaudu buvo žiūrėti į paverstas neprižiūrimais namais, bendrabučiais, sandėliais, tvartais evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčias.

Ekskursijos metu dr.A.Matulevičius iš savo gausaus archyvo pateikė nuotraukų, žemėlapių – galėjome palyginti vietoves, išnykusius, atstatytus ar atstatomus istorinius paminklus anksčiau ir dabar.

Atvykusius į Karaliaučių, mus svetingai sutiko Karaliaučiaus bažnyčios klebonas Anupras Gauronskas. Stebėjomės kunigo A.Gauronsko švietėjiška veikla, entuziazmu ir noru skleisti lietuvybę ir Kristaus mokslą. Paklaustas, ar nesunku dirbti, kunigas nusišypsojo ir atsiduso: “Per kasdienius rūpesčius nejaučiu sunkumų, o religinėje bendruomenėje darbo daug”. Pamaniau: o kad tokių pasišventėlių, kaip kunigas Anupras Gauronskas, būtų daugiau, tai lietuviškoje salelėje – Karaliaučiaus lietuviškos bažnyčios parapijoje – būtų šviesiau, erdviau, jaukiau, ir…lietuvybė plačiu žiedu išsiskleistų. Juolab kad Karaliaučiaus srityje gyvena apie 20 tūkst. lietuvių, jiems gyventi yra labai sunku, nes nepaisoma jų tautinių poreikių, todėl kunigas A.Gauronskas tarp savo tautiečių ir atlieka misionieriaus pareigą.

Karaliaučiuje (Tvankstė, Königsberg, Kaliningrad) gyvena daugiau kaip 400 tūkst gyventojų. Tai vokiečių ordino didžiojo maršalo, magistro, Prūsijos kunigaikščio, vėliau karaliaus rezidencija. Karaliaučiuje aptinkami Manto, Vytauto, Butauto, A.Kulviečio, S.Rapolionio, M.Mažvydo, J.Bretkūno, B.Vilento, K.Donelaičio, L.Rėzos, J.Gerulio ir kitų Lietuvos didžiavyrių pėdsakai. Nuo seno Karaliaučius – Mažosios Lietuvos mokslo, kultūros, spaudos centras.

Aplankėme katedrą, susimąstę stovėjome prie filosofo E.Kanto kapo, padėjome gėlių. Prie katedros dr.A.Matulevičius plačiai pasakojo Karaliaučiaus miesto istoriją, lankėmės prie XIV a. lietuvių pylimo ir miesto vartų, aplankėme Gintaro muziejų, grožėjomės surinktu baltų auksu. Iš tolo apžiūrėjome Karaliaučiaus komendanto generolo Lašo bunkerį “Blindažą”, kuriame 1945 m. balandžio mėn. pasirašė kapituliaciją. Šalia blindažo nuo XIX a. vid. stovi veikiantis naujasis universitetas, į kurį žvelgia filosofo E.Kanto skulptūra.

Aplankėme Pabėčius (Romanovo), apgriuvusią bažnytėlę, kurioje kunigavo prūsų katekizmo kūrėjas Abelis Vilis, prisilietėme prie daugiau kaip 400 metų senumo Raušių liepų. Dr.A.Matulevičiaus teigimu, jas sodino prūsai.

Netoli Šilaičių dvaro, Gesviečių (Nagornoje) gyvenvietėje, stovi paminklas garsiai istorinei asmenybei – Rusijos generolui feldmaršalui, škotų kilmės bajorui Barklajui de Toliui. Gimęs Pamūšyje (Pakruojo r.) 1818 metais, važiuoamas gydytis į Pietų Vokietiją, šiame dvare jis staiga mirė. Barklajus de Tolis 1807 metais pasižymėjo mūšyje su Napoleonu ties Prūsų Yluva, 1813-1814 metais vadovavo Rusijos-Prūsijos jungtinei kariuomenei. Prūsijos karalius Frydrychas Vilhelmas III (1797-1840) Barklajui de Toliui atminti pastatė įdomų paminklą, kuris tebestovi ir šiandien.

Turbūt visi su didžiausiu nekantrumu laukėme Martyno Mažvydo Ragainės. 1275 m. vokiečiai Ragainės pilį sugriovė, pilies gynėjus kryžiuočiai išžudė, o moteris ir vaikus išsivarė nelaisvėn, pilį sudegino. Vėliau lietuviai ją atstatė. 1289 m. kryžiuočiai vėl apsupo Ragainę, pilį sugriovė, jos vietoje pastatė savo ir pavadino “Landeschute”. Lietuviai šią pilį puolė 1338 m., 1347 m., 1350 m. ir ją visai sugriovė.

1355 m. kryžiuočiai pasistatė naują mūrinę pilį ir ją pavadino Rangnitu, vėliau – Ragnitu. Ragnito pilis tapo svarbiu forpostu karo žygiams į Didžiąją Lietuvą. Iš Ragnito pilies buvo užpultas ir 1362 m. sudegintas Kaunas, ir net pasiektas Gardinas. 1408 m. kryžiuočiai atrėmė ir Vytauto puolimą. Po to jie iš pagrindų perstatė pilį. Kaip teigia šaltiniai, akmenis piliai statyti gabeno net iš Frydlando, čerpes – iš Olandijos. 1409 metais pilis buvo baigta statyti ir atitiko visas to meto fortifikacijos sąlygas. Suremontavus 1828 metais gaisro sunaikintą pilį, joje 1882 m. buvo įrengtas teismas ir kalėjimas, veikęs iki 1944 m. 1944 m. pilis buvo sugriauta. Paskutinį kartą ji nukentėjo 1978 metais, kai “Armenfilm” studija čia filmavo ir pilį susprogdino. Tačiau pilies griuvėsiai ir šiandien atrodo įspūdingai, byloja apie turtingą praeitį.

Mums svarbiausia tai, kad iš Ragainės nuo seno sklido lietuvybė. Aplankėme čia esančią M.Mažvydo bažnytėlę, kurioje 1549-1563 m. jis klebonavo ir rūpinosi vaikų mokymu. Manoma, jog čia ilsisi ir M.Mažvydo palaikai (pagal tų laikų papročius, laidodavo bažnyčioje).

Ragainėje išėjo ir pirmieji lietuviški patriotiniai laikraščiai. 1883 m. balandžio mėn. pasirodė pirmasis lietuviškas pasaulietinis laikraštis „Aušra“.1889 m. sausio 9 d. šviesą išvydo V.Kudirkos redaguotas pirmasis „Varpo“ numeris.1890 m. 20 000 tiražu išėjo pirmasis lietuviškas atsišaukimas (pasirašytas V.Mačio) „Broliai! Jieškokime, reikalaukime šviesos ir mokslo“. Jis ragino steigti slaptas lietuviškas mokyklas, skaityti savo spaudą. (Lietuvos pajūris, 1986, Nr. 52, p.419).

Tilžėje aplankėme vietą, kur gyveno Vydūnas.

Jonas Gineika, „Voruta“, Nr. 30 (312), 1997 m. rugpjūčio 9 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 5:45 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →