Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Iškalbūs XIX a. II pusės mažlietuvių dokumentai

Pagal   /  2014 balandžio 29  /  Komentarų nėra

XIX a. II pusėje Prūsija, laimėjusi svarbius karus su Danija (1864), Austrija (1866) bei Prancūzija (1870–1871), dalines vokiečių žemes suvienijo į vieną galingą imperiją. Tokių valstybių ir politika imperialistinė. “Geležinio kanclerio” O. Bismarcko ir Kulto reikalų ministro A.Falkio iniciatyva pradėtas nuožmus tautinių mažumų asimiliavimo procesas.

XIX a. II pusėje Prūsija, laimėjusi svarbius karus su Danija (1864), Austrija (1866) bei Prancūzija (1870–1871), dalines vokiečių žemes suvienijo į vieną galingą imperiją. Tokių valstybių ir politika imperialistinė. “Geležinio kanclerio” O. Bismarcko ir Kulto reikalų ministro A.Falkio iniciatyva pradėtas nuožmus tautinių mažumų asimiliavimo procesas. Visi šiame krašte gyvenę lietuvininkai, mozūrai (lenkai), lužitėnai, šveicarai, prancūzai, danai privalėjo tapti “grynais vokiečiais” (rein Deutschen). Lietuvininkams šį įstatymą paskelbė Rytprūsių provincijos prezidentas K.Hornas dokumentu, įvardytu ilgoku pavadinimu: Vyriausiojo prezidiumo 1873 m. liepos 24 nutarimas dėl vokiečių kalbos užsiėmimų, kuriuos lanko lenkų bei lietuvininkų vaikai Prūsijos provincijos liaudies mokyklose. Jame paliepta vaikus mokyti tik vokiečių kalba, tik šia kalba mokytojams su savo auklėtiniais bendrauti, tik ją vartoti pertraukų metu. Nepaklususieji sklaudžiai bausti. Gimtosios kalbos išvarymas iš mokyklų lyg stambaus akmens pliūkštelėjimas į ramų užutėkio vandenį sujudino lietuvininkus. Rašyti laiškai, priiminėtos rezoliucijos, prašančios bent tikybos dalykus mokyti gimtąja kalba. Nepadėjo. 1878 m. gruodžio pabaigoje į Berlyną “sugraudenti ciecorių” išvažiavo 17-os asmenų deputacija, vadovaujama Klaipėdos lietuvininkų parapijos kunigo F. Glogau. Grįžta tuščiomis rankomis. Tačiau motinos kalbą ginti nesiliauta – prašymai, peticijos, tūkstančių žmonių pasirašytos, viena po kitos siųstos į Karaliaučių ir Berlyną. Periodinės spaudos liudijimu, tokių prašymų išsiųsta apie 15. Tai buvo naujas, iki tol negirdėtas lietuvininkų gyvenime dalykas, liudijantis prasidėjusį kultūrinį tautinį sąjūdį. Deja, jį nagrinėdami pasigendame šių peticijų, rezoliucijų tekstų. Iki šiol Lietuvos istorikams jie nėra žinomi. Neduoti, berods, į rankas netgi vokiečių mokslininkams. Mūsų duomenimis, išimtis padaryta tik vienam asmeniui – “patikimam” istorikui W. Hubatschui. Tasai yra skaitęs 1879 m. liepos 19 d. paštu išsiųstos peticijos nuorašą, buvusį Karaliaučiaus valstybiniame archyve. Šį dokumentą įvardijęs Petition der Litthauer vom 11. Mai 1879 (Lietuvių 1879 m. gegužės 11 d. peticija), kaip priedą, įdėjo į savo darbą Masuren und Preußisch-Litthauen in der Nationalitätenpolitik Preußens 1870 – 1920, Marburg, 1966. S. 87–89. Nurodytas toks dokmento šaltinis: Abschrift im StA. Königsberg, Rep. 2 II, Nr. 3152. fol. 20 – 23 (Nuorašas; Karaliaučiaus valstybinio archyvo fondas 2 II, Nr. 3152. T. 2. P.(?) 20 – 23).

Pateikiame šios peticijos teksto atgalinį vertimą į lietuvių kalbą.

Visų Kilniausias, Visų Galingiausias Kaizeri.

Visų Maloningiausias Kaizeri, Karaliau ir Valdove!

Mes, nuolankiai nusižeminę ir ištikimi lietuvininkai, su didžia pagarba artinamės prie Jūsų Kaizeriškosios, Karališkosios Didenybės garbingojo sosto.

Su didžiausiu malonumu prisimindami, kaip praėjusiais metais nepaprastai mielai ir kunigaikštiškai palankiai mūsų Maloningiausias Šalies Valdovas priėmė mūsų, vargšų lietuvininkų pasiuntinius, viliamės, jog net mes, lietuvininkai, Jūsų žemiausieji pavaldiniai, nebūsime paniekinti Jūsų, Šviesiausios Didenybės, Visų Kilniausio Kaizerio ir Karaliaus. Todėl drįstame su išskirtiniu romumu, vaikišku pasitikėjimu išlieti mūsų įtikėtajam Šalies Valdovui tai, kas spaudžia mūsų širdis.

Jau nuo 1873 m. iš dalies pritariant Vyriausiajai mokyklų valdybai, brangiausias mums, lietuvininkams, turtas – lietuvių kalba, jei dar ne visiškai panaikinta, išstumta iš mokyklos, tai leidžiant tokius nurodymus, ji pasmerkta žūti. Mes, lietuvininkai, jaučiamės, kaip kažkada sielvartaujantis Jeremijas , kuris žvelgdamas į savo tautą, skundėsi: “Judėja liūdi, jos vartai sugriuvo ir pajuodo žemėje, ir Jeruzalės šauksmas kyla aukštyn. Didikai siunčia savo mažesniuosius vandens; tie ateina semtis, neranda vandens, parsineša atgal savo indus tuščius; jie sugėdinti ir prispausti, ir apsidengia sau galvas” (Jer. 14, 2–3). Liūdna širdimi ir ašarų pilnomis akimis atveda lietuvininkų mamatė savo mylimiausią vaikutį pirmą kartą pas mokytoją kaip prie šulinio, iš kurio vaikas turėtų semtis dvasinių ir pasaulietiškų žinių. Silpnas ir drovus vaikas atsineša su savimi mylimos gimtosios kalbos indą, tačiau, o varge, su juo pasisemti jisai nieko negali, nes jam tuoj įbrukamas į rankas sunkus svetimas indas, su kuriuo jis nežino, kaip elgtis, ir todėl, suprantama, jokio vandens pasisemti neįstengia. O jei su didžiausiomis pastangomis jis kokį lašelį ir pasisemia, vis vien atsigaivinti negali, juo labiau tarpti ir tobulėti, nes kuo daugiau vaikas gers svetimą vandenį, tuo labiau jis tols nuo motinos širdies. Todėl mes, lietuvininkai, dejuojame ir verkiame. O pasekmių jau negalima nepastebėti: atėmus gimtąją kalbą, žala matoma daugelyje sričių – atšaldoma ne tik meilė tėvams, bet ir Dievui, jos apskritai nelieka vaikų širdyse. O ten, kur išnyksta meilė tėvams, ji išnyksta ir Viešpačiui, paskui greit ir visa kam – šalies valdytojams, visai Tėvynei. Šį meilės ir ištikimybės jausmą mes, lietuvininkai, tik tada galėsime puoselėti ir stiprinti, kai auklėjimo pagrindas – tikyba, kuria kiekvienas privalo remtis, bus mokoma gimtąja kalba. Pirmieji įspūdžiai, kuriuos patiria gležnas vaikas, yra švenčiausi ir neužmirštamiausi ir negali būti svetima kalba perteikiami. Tokie jausmai vaikų širdyse toliau puoselėjami ir stiprinami šeimoje – tėvams ir vaikams gimtąja kalba namie meldžiantis. Nes tam, kad sužinotum, kokia kiekvieno žmogaus gimtoji kalba, reikia pasiklausyti jo maldos kambarėlyje, kur jis su Dievu kalbasi, nes, kaip žinia, tik gimtąja kalba įmanoma savo širdį Viešpačiui atverti be veidmainiavimo. Gimtoji kalba, jos skambesys – kaip tai miela, kaip tai brangu!

Mes, nabagai lietuvininkai, norime, kad mūsų vaikai būtų mokomi vokiečių kalba, tačiau mokytis tikybos ir Šventraščio skaitymo pageidaujame lietuvių kalba. Mes norime išmokti mūsų šalies brangiojo valdovo, kurį mielai pripažįstame ir širdingai mylime, kalbą, kadangi žinome, jog mūsų vaikams nebus atimta galimybė čiauškėti gimtąja kalba. Mes mielai norime išmokti tą kalbą, kuri tiek didžių Vokietijos vyrų išaugino, tačiau mūsų kalbos šaknų, kurios natūraliai į širdį įaugo, prarsti nenorime. Mes noriai pageidaujame išmokti kalbą, kuri daugeliui milijonų Žemės rutulio gyventojų yra žinoma, tačiau mes taip pat nenorime pamiršti, ką ateinančiais laikais brolis broliui iš širdies sakys; jeigu mūsų kalba, kuri mūsų širdyse natūraliai įdiegta, išnyktų, tai ir aukščiausi gebėjimai jau neleis josios visa esybe atgaivinti. Mes nesuprantame, ar kuo nusikaltome mūsų visų mylimam brangiausiam Šalies Valdovui ar Tėvynei, kad lyg už bausmę norima su šaknimis išrauti mūsų gimtąją kalbą. Nė dėl šlovės, o grynos teisybės vardan mes galime užtikrinti: niekas kitas taip nemyli savo Karaliaus kaip lietuvininkas; jei nelaimėje reikia kraują už Karalių ir Tėvynę savanoriškai pralieti, drąsiausiai savo gyvybe rizikuoja lietuvininkas; kai meldžiamasi už Karalių, karščiausiai ir neveidmainiaudamas meldžiai lietuvininkas, savo Šalies Valdovą ir visus jo namus patikėdamas Aukščiausiojo globai.

Todėl mes, lietuvininkai, vieningai nutarėme mūsų visų Maloningiausiam, Šviesiausiam Kaizeriui, Karaliui ir Valdovui nusižeminę pulti į kojas ir prašyti:

1. Kad mūsų vaikai, ir mokykloje, ir rengiami konfirmacijai, mūsų brangiausios tikybos ir Šventraščio skaitymo būtų mokomi lietuviškai nuo mokyklos lankymo pradžios iki pabaigos, nes tik taip galima pradėti pagrindus, toliau stiprinti krikščioniškąją tikybą vaikų, būsimųjų valstybės piliečių, širdyse.

2. Kad [Katekizmo] 4-osios ir 5-tosios dalių apie Šventąjį Krikštą ir Šventąją Vakarienę mokymas mūsų mokyklose būtų privalomas ir taip Šventųjų Sakramentų svarba ir didžiausia vertybė jau nuo vaikystės jaunose mūsų vaikų širdyse būtų skiepijama, kad jie radikalaus netikėjimo laikotarpiu tokio ugdymo vaisius vėliau krikščionišku įtikėjimu ir dievobaimingu-mu parodytų.

3. Kad mokyklose būtų daugiau tikybos mokoma, o pats mokymas vaikams būtų išsamesnis ir nuoširdesnis, nes didžiausias žmonių giminės paklydimas kaip tik kyla iš jos nereligingumo. Kaip nuoširdžiai ir vaisingai mokyta tikybos dar maždaug prieš 30 metų, kai visa Dieviškoji tvarka vaikams buvo perteikta, remiantis Joh. Jacobo Rambacho katekizmu. Mes, lietuvininkai, džiaugtumėmės, jei savo mylimiausią knygą atgautume.

4. Kad mes, tėvai, būtume tikri, jog mūsų vaikai pakankamai tvirtai išmokyti tikybos, prašome, kad vėl būtų liepta mūsų vaikus egzaminuoti siųsti į bažnyčią, kaip tai daryta prieš kelerius metus. Egzaminas Dievo namuose buvo šventė tėvams, vaikams ir pamaldiems mokytojams.

Jeigu mes, lietuvininkai, atgausime brangiausią mūsų turtą – gimtąją kalbą žodžiu ir raštu iš mūsų Maloningojo Valdovo rankų, tai galėsime linksmiau nei iki šiol vienas kitam sušukti: “Broliai, bijokite Dievo, gerbkite Karalių!”

Dieve, globok ir saugok Jūsų Kaizeriškąją Karališkąją Didenybę tautos ir valstybės visokeriopam labui ir gerovei.

Jūsų Kaizeriškajai Karališkajai Didenybei ištikimi pavaldiniai lietuvininkai.

Pas[irašo] Labguvos apskrities Lauknų bažnyčios tarėjas, apskrities deputatas

Georgas Lappaitis ir kiti toliau pasirašiusieji asmenys.

Surašyta 1879 m. gegužės 11 d.

Šios peticijos rengimas turi savo istoriją. Pirmiausia, 1879 m. pradžioje parengtas atsišaukimas į visą lietuvininkų bendruomenę. Jo autoriai – Labguvos apsk. Lauknų parapijos precentorius Jurgis Lapaitis; surinkimininkas iš iš Šilokarčemos apsk. Pašyšių kaimo Kristupas Butkeraitis; Pilkalnio apsk. Užrudžių kaimo ūkininkas Endrikis Dainaitis. Jų paraginti lietuvybei pasišventę asmenys parašus rinko vaikščiodami per vienkiemius, metturgius, prašyta pasirašyti žmonių, susirinkusių į laidotuves, vestuves, atėjusiųjų į bažnyčią bei į namų pamaldas-surinkimus. Tarp pasirašiusiųjų vienas superintendentas, penki kunigai, devyni mokytojai. Iš viso surinkta apie 17 000 parašų. Tai didelis skaičius, turint galvoje, kad Mažojoje Lietuvoje tokių kampanijų anksčiau nebūta. Pastebėsime, kad pats peticijos tekstas parašytas įtaigiai ir jaudinančiai, mokamai remiamasi krikščioniškosios moralės pagrindų pagrindu Šventuoju Raštu. Akcentuota lietuvininkų genties žmonių ištikimybė, apeliuojama į Kaizerio protą: kalbos draudimas susilpnins žmonių dorovę ir, priešingai, jei bus leista ja mokyti tikybos, lietuvininkai dar labiau gerbs valdovą, dar ištikimiau tarnaus valstybei. Prisilaikyta tuo laikotarpiu įsigalėjusios oficialių raštų, kreipimųsi į monarchą struktūros: pirmiausia išvardyti iškilūs oficialieji kaizerio titulai, po to prisistatyta, pareikšta pagarba, iš anksto reiškiama viltis, kad Maloningasis Valdovas nuolankų jų prašymą išklausys ir patenkins. Tad Valdovui siunčiamą pagarbią peticiją pasirašyti miẽla buvo visiems savo kalbą mylintims Mažosios Lietuvos gyventojams. Pabrėžtinas nuolankumas kaizeriui neturėtų sukelti nusistebėjimą ar ironišką šypseną. Tokia maniera tuo laiku rašytos ne tik peticijos, bet ir knygų prakalbos bei dedikacijos. Ir ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje (pakaktų pasiskaityti 1588 išleisto III Lietuvos statuto prakalbą bei dedikaciją, 1595 m. J.Ledesmos katekizmo, 1599 m. M.Daukšos Postilės prakalbas, taip pat daugelio kitų vėliau parengtų spaudinių analogiškas įžangas). Atsakas į peticiją – 1880 m. liepos 2 d. išleistasvaldžios įsakas. Jis bent kiek sušvelnino germanizavimo politiką: tikybos dalykus leista mokyti gimtąja kalba visose liaudies mokyklos klasėse, o vaikus pamokyti skaityti bei kiek rašyti nebedrausta nuo ketvirtųjų mokyklos lankymo metų. Ši kukli nuolaida davė pagrindą daugiau reikalauti pamokų lietuvių kalbai, anksčiau ja pradėti vaikus mokyti skaityti ir rašyti. Prireikė kitų peticijų.

1892 m. parengtąją pasirašė 19 537 asmenys. Ir jos tekstas nei Mažojoje, nei Didžiojoje Lietuvoje iki mūsų dienų neišsaugotas. Žinoma, kad jį turėjo lietuvininkų visuomenės veikėjas A. Bruožis. Dar vieną egzempliorių, amžininkų liudijimu, savo asmeniniame archyve buvo priglaudęs J. Basanavičius. Deja, ir tojo tolesnis likimas nežinomas. Dalį peticijos – pageidavimus karališkajai valdžiai – 1891 m. išspausdino Tilžėje leista Nauja Lietuviška ceitunga (Nr. 104). Vėliau šia ištrauka rėmėsi visi autoriai, nagrinėję lietuvininkų kovą už gimtosios kalbos teises. Paskutinį kartą ji publikuota 1936 m. kovo 6 d. Lietuvos keleivyje. Tokiu pat nuolankiu tonu po penkerių metų (1896)parašyta ir pati reikšmingiausia lietuvininkų peticija Valdovui. Jos teksto autorius lietuvininkų teisių gynėjas sorbų poetas G.Sauerweinas. Vėl apeliuojama į ciecoriaus geraširdiškumą, tačiau jau išdrįsta prašyti ir kitų svarbių dalykų. Pageidaujama, kad valdovas “teiktųsi maloningai liepti”, jog skaitymo ir rašymo mokslas būtų mokinamas ir vartojamas mokyklose abejomis kalbomis: vokiškai ir lietuviškai; kad prie lietuviškų vaikų nebūtų prileidžiamas lietuviškąją kalbą tobulai nemokąs mokytojas; kad mokytojams būtų aštriai draudžiama varyti arba raginti tėvus kalbėti su vaikais vokiškai; kad komisija paieškotų, ar yra pildomi dėl lietuviškojo mokslo išleidžiamieji paliepimai. Po šia peticija savo parašus padėjo 27 773 mažlietuviai.

Mūsų duomenimis, Lietuvoje išsaugotas tik vienõs, 1888 m. Berlynan išsiųstos peticijos tekstas. Paskutinį kartą jis skelbtas Klaipėdoje ėjusio dienraščio Lietuvos keleivis 1935 m. gruodžio 11 d. numeryje. Tiesa, šią peticiją pasirašė palyginti negausus lietuvininkų skaičius – 269. Tačiau abu – lietuviškasis ir vokiškasis teksto variantai – dar kartą leidžia suvokti “mažlietuvišką” mąstymo bei įtikinėjimo logiką, jų akimis pažiūrėti į to meto įvykius. Tekstas reikšmingas ir savita XIX a. II pusės šio krašto gyventojų kalbos leksika, sakinių struktūra. Šios peticijos atsiradimą nulėmė kelios specifinės laikmečio aplinkybės. 1888 m. kovo 9 d. Vokietijos imperatoriumi tapo Wilhelmas II. Lietuvininkai šia proga nutarė naujam valdovui pasiųsti sveikinimą ir, kas be ko, jame pirštu prikišamai priminti savo didįjį skaudulį – tolesnį gimtosios kalbos likimą. Sveikinimas pradėtas ilga iškilia antrašte: Jojo Ciecoriškam bei Karališkam Majestetui Vokiečių Ciecoriui bei Prūsų Karaliui Wiliui II su vierniausiu padonišku pagarbininmu nuo Jojo Majesteto vierniausiųjų Tilžės, Pakalnės, Šilokarčemos, Ragainės, Pilkalnės ir kitų lietuvininkų paduota. Peticija ne atsitiktinai datuota rugsėjo 1 dieną, mat kaip tik šią 1870 m. dieną Vokietijos kariuomenė prie Sedano sutriuškino Prancūzijos pulkus. Abu – lietuviškasis ir vokiškasis tekstai eiliuoti. Žinomas ir jų autorius – Klaipėdos lietuvininkų parapijos kunigas J. Pipiras. Vokiškasis variantas ne tik sklandesnis, bet pastebimai ir vaizdingesnis, įtaigesnis. Tai liudija, kad J.Pipiras pirmiau sveikinimą sueiliavo vokiečių kalba, o po to jį kai kur kūrybiškai, o kai kur ir pažodžiui vertė į lietuvių kalbą. Palyginkime:

Wir steh’n: laß uns, wie die, besteh’n:

Die Sprach’ uns stets erhalte;

Sie läßt das Schlecht’ in Nichts zergehn

Hilf, daß das Rechte walte.

So lang’ die Sprach’ uns ist ein Zaun

Vor all’n Verführen-Nezen,

So lange braucht man nie zu grau’n,

Braucht keine Wehr zu sezen.

Wo denn die Sprach’ uns wer bedroht,

Die uns so wohl berathen,

Da hilft uns gnädig, thut es Noth,

Wie’s Deine Väter thaten

Duok, meldžiam, mums kaip tieji būt [tieji – vokiečiai]

Ir išlaikyk mūs’ kalbą,

Kuri piktumui liepia žūt,

Bet tiesai duod pagalbą.

Kol mums kalboj gyva viera,

Prieš kusintojų tikslą,

Taip ilgai reikalo nėra

Vartoti kitą ginklą.

Tai, jei kas kalbą nor prispaust,

Kurią mūs’ myl pulkelis,

Tai Tu spaudiką roczyk baust,

Kaip Sens-Tėvs bei Tėvelis.

Eiliuotas peticijos-sveikinimo tekstą sudaro 21 keturiaeilių posmelių. Tie parašyti būdinga to laikotarpio vokiečių poetų vartota tonine eilėdara. Atkreipia dėmesį apostrofų gausa. Akivaizdu, kad jomis neįgudęs autorius “gelbėjosi”, norėdamas išsaugoti skiemenų ritmą, o kai kada ir šlubuojančius rimus. Tačiau ne potinis meistriškumas šiuokart svarbu. Peticija dar ir dar kartą priminė valdžiai svarbiausią lietuvininkų siekį išsaugoti savo identitetą, gimtąją kalbą, savitą kultūrą. Tarp šią peticiją-sveikinimą pasirašiusiųjų daugel aktyvių (arba tokiais tapusiais paskesniais dešimtmečiais)lietuvininkų tautinio judėjimo dalyvių, lietuviškosios raštijos darbininkų, kultūros ir politikos veikėjų. Keletą jų priminsime. Peticiją pasirašė J. Smalakys, būsimasis 1890–1901 Vokietijos Reichstago deputatas; M.Jankus – Mažosios Lietuvos patriarchas, politikos ir visuomenės veikėjas, vienas tautinio sąjūdžio vadovų; J. Strėkys – Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, Lietuvos Valstybės Tarybos narys; E. Jagomastas – spaustuvininkas, lietuviškų knygų, tautinio atgimimo laikraščio Aušros (1897-99) bei kitų periodinių spaudinių leidėjas, Tilžės akto (1918) signataras; D.Zaunius – vienas Lietuviškos konservatyvų draugystės (partijos), Berlyno lietuvių draugijos steigėjų, pirmosios kultūros draugijos Birutė valdybos pirmininkas, bibliotekininkas; K. Lokys – būsimasis misijonierius, daugelio religinės tematikos knygelių autorius, periodinės spaudos bendradarbis, vienas pirmųjų literatų, lietuvių kalba rašęs apie Indiją; J. Gryga – aktyvus 1891–92 ir 1896 m. atsišaukimų bei peticijų kaizeriui platintojas, parašų rinkėjas; M. Reidys – Klaipėdos lietuvininkų parapijos kunigas, Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys; M. Šernius – spaustuvininkas, laikraščio Lietuviška ceitunga redaktorius bei leidėjas; F. Penčiukas – Rukų par. kunigas. Šių ir kitų iškilių lietuvininkų politinė veikla įgalino senuosius krašto gyventojus ištverti nuožmaus germanizavimo laikotarpį, o susidėjus palankioms aplinkybėms, 1918 XI 16 sudaryti Prūsų lietuvių tautinę tarybą, galiausiai 1918 spalio 30 d. Tilžės aktu pageidauti prisijungti prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos.

Dr. Albertas Juška, 2006 m. birželio 24 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 balandžio 29
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: balandžio 29, 2014 @ 2:12 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →