Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Iš pirminio šaltinio semiantis tvirtybės

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

Ne vienas Lietuvos gyventojas, šalies įvaizdį siedamas su katalikybe, regis, « pamiršta » nuo amžių šalia gyvavusias ir gyvuojančias protestantiškas bendruomenes – evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus…

Ne vienas Lietuvos gyventojas, šalies įvaizdį siedamas su katalikybe, regis,

« pamiršta » nuo amžių šalia gyvavusias ir gyvuojančias protestantiškas bendruomenes – evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus…

Šiandien Vokiečių gatvėje pasukame pro vartelius su iškaba « Vilniaus liuteronų bažnyčia », nepriėję kiemo gilumoje « glūdinčios » bažnyčios, kylame Raštinės, o kartu – Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo rezidencijos laipteliais… Taigi kalbiname vyskupą Mindaugą SABUTĮ, į šias pareigas išrinktą 2004.04.24, išventintą 2004.06.19 Tauragėje (netikėtai mirus Vyskupui Jonui Kalvanui, jr., 1995 m. pakeitusiam mirusį « senąjį Vyskupą » Joną Viktorą Kalvaną, su kurio vardu susijusi ištisa Lietuvos Liuteronų Bažnyčios epocha)

Gerbiamas Vyskupe, jau greit treji metai, kai esate Lietuvos liuteronų „galva“ – ar keliant savo kandidatūrą, nebuvo baugu susirungti su pagrindiniu “konkurentu”, turiu galvoj ne kitus kandidatus, bet “senojo Vyskupo” Kalvano idealųjį vaizdinį?

Nevadinčiau to „konkurencija“. Tokios asmenybės kaip Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis išvis retos Bažnyčios istorijoje. Nepretenduoju prilygti jam erudicija, pasaulio suvokimu, net – orumu. Man Vyskupas Kalvanas – sektinas pasišventimo Bažnyčiai, nuoseklaus darbo Viešpaties vynuogyne, nepaisant aplinkybių, pavyzdys.

Vardan kokių tikslų ir uždavinių tuokart, būdamas 28 metų, ryžotės imtis šios garbės ir atsakomybės?

Aš – manau, ir kiti kandidatai – turėjau troškimą išlaikyti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčią, pagerinti jos būklę – kad ji ne tik išsilaikytų, bet ir plėstųsi, augtų. Vardan šio tikslo kelta nemaža teologinių ir praktinių-administracinių uždavinių, kurie palaipsniui sprendžiami.

Tad kokie dabartinio etapo pagrindiniai uždaviniai?

Uždavinių daug, ne viską pavyksta padaryti, ne visiems darbams užtenka bendradarbiaujančių žmonių. Iš to, kas pasiekta, galima paminėti Bažnyčios struktūrinio fondo sukūrimą; prie to prisideda kiekvienas tikintysis, kasmet įmokėdamas po 12 litų. Baigiamas rengti atnaujintas ir papildytas mūsų Bažnyčios giesmynas, šiais metais tikimės jį išleisti. Bažnytinė spauda jau tapo reguliari – laikraštis „Lietuvos evangelikų kelias“ išeina kiekvieną mėnesį.

Tarp siektinų ir jau įgyvendinamų tikslų – ir didesnis Bažnyčios demokratizavimas. Visiems parapijiečiams dabar prieinama Konsistorijos posėdžių medžiaga: sprendimai spausdinami mūsų spaudoje, o rengiant kokį projektą, kreipiamasi į visas parapijas ir kunigus dėl pasiūlymų.

Gal priminkite – ypač mūsų katalikiškajai bendrijai bei indiferentams – kokia yra šios konfesijos (jau XVI a. paneigusios Popiežiaus galią ir valią) ”hierarchinė struktūra”, kokie “valdymo organai”…

Aukščiausias Bažnyčios Vadovas mūsų, liuteronų, supratimu, yra Jėzus Kristus. Bažnyčios sampratą aiškiai – vienu sakiniu – apibrėžia „Augsburgo konfesija“: Bažnyčia – tai Surinkimas, kuriame skelbiama Evagelija ir teikiami Sakramentai. Lietuvoje (kaip ir daugumoje šalių) aukščiausia liuteronų Bažnyčios valdymo institucija yra Sinodas, t.y. visuotinis parapijų atstovų ir visų kunigų susirinkimas; anksčiau jis vykdavo kas penkeri metai, dabar – kas treji. Vykdomoji institucija – Sinodo išrinkta Konsistorija, ją sudaro vienuolika žmonių (septyni kunigai ir keturi pasauliečiai), renkamų kas šešeri metai. Bažnyčios vadovas ir Konsistorijos pirmininkas yra Vyskupas (renkamas kas devyneri metai; baigus tarnystę, liekama vyskupu-emeritu).

Taigi aukščiausias valdymo organas yra Sinodas, ir Vyskupas negali pakeisti jo valios. Tik teologiniais klausimais Vyskupas gali vetuoti prasilenkiančius su Doktrina sprendimus.

Lietuvos liuteronų bažnyčia priklauso ir Pasaulinei liuteronų bažnyčių sąjungai – ar čia esama hierarchinio pavaldumo?

Ne, Bažnyčios jungiasi konfederacijos principu – visi nariai lygiateisiai. LELB yra savarankiška.

O kas Jums ne tik kaip Vyskupui, kunigui, bet tiesiog kaip tikinčiajam liuteronybėje yra brangu, artima, galbūt net nuo mažų dienų?

Daug kas miela ir artima. Kaip visus liuteronus, taip ir mane emociškai su Bažnyčia riša giesmė; ji „įsirašė“ sieloje nuo kūdikystės, dar nesuprantant žodžių, visam gyvenimui. Suaugus didžiausia vertybė, kurią reikia išsaugoti, tapo pati teologija, mokymas apie išteisinimą, Biblijos kaip vienintelio autoriteto pripažinimas.

Lietuvos evangelikų liuteronų bendriją sudaro tarsi dvi atšakos – ”žemaičiai liuteronai” ir ”mažlietuviai liuteronai”. Ar jų liturgija, bažnytinės tradicijos istoriškai skyrėsi?

Taip, anksčiau skyrėsi, bet dabar, suprantama, liturgija yra suvienodinta. Liturginių tradicijų mes Lietuvoje savarankiškai tuos kelis šimtmečius (nuo XVI a.) nekūrėme ir nevystėme. Dabartinė Vakarų Lietuva, buvusi Rytprūsių dalis, visad stipriau jautė iš Prūsijos ateinančią Unijinės (Jungtinės liuteronų ir reformatų) Bažnyčios įtaką; čia liturgija buvo supaprastinta, atsisakant kai kurių būtent liuteronybei būdingų dalykų. O Didžiosios Lietuvos liuteronų bažnyčios veikė pagal Peterburgo Konsistorijos tvarką. Taigi mažlietuviai tiesiogiai buvo priklausomi nuo Prūsijos (vėliau- Vokietijos), o ”didlietuviai” – nuo Rusijos. Bet jau XIX a. Berlynas ir Peterburgas ėmė bendradarbiauti, tad ir liturginiai skirtumai sumažėjo. Vis dėlto kai kurie jų reiškėsi iki 1997 m., kai kiekviena parapija turėjo savą liturginę tradiciją. Tad kunigams buvo nelengva. Šiandien liturgija beveik supanašėjusi, ir ji bus visai suvienodinta. Mums kaip Bažnyčiai svarbu ne tik įsisavinti etninį paveldą, bet ir išlaikyti konfesinį identitetą – nuolat, kiekviename amžiuje Bažnyčia atsigręžia į savo ištakas, to sąlygoti ir dabartiniai liturginiai pakeitimai. Negausiai Lietuvos liuteronų Bažnyčiai liturgijos panašumas itin svarbus – taip galime išreikšti savo vienybę, pasijusti – ir maža, ir didelė vieno ar kito regiono parapija, – viena šeima.

Mes, liuteronai, Lietuvoje turime giminingą evangelišką Bažnyčią – reformatus. Regis, daugelyje pasaulio šalių protestantiškos Bažnyčios jau yra susijungusios ? Ar nežada tuo keliu pasukti ir Lietuvos liuteronai bei reformatai ?

Taip nėra, kad visose šalyse protestantai priklausytų vienai Bažnyčiai. Vokietijoje politiniu keliu, t.y. karalių įsakymais ir potvarkiais, liuteronai ir reformatai susijungė į Unijinę bažnyčią. Ekumeninis bendradarbiavimas vyksta ir tarp Lietuvos liuteronų bei reformatų Bažnyčių, tačiau akivaizdūs ir teologijos, ir bažnytinės teisės skirtumai (nepaisant daugelio panašumų) kol kas neleidžia kalbėti apie susijungimą. Diskusijos šiuo klausimu reikia palaukti, kol pačioje Reformatų bažnyčioje bus daugiau vienybės.

Galbūt per amžius puoselėtų tradicijų, liturgijos savitumo išlaikymas – nekonfrontuojant – šiais visuotinės niveliacijos laikais yra prasmingas ir gražus pats savaime ?

Bet tai ne tik liturginiai – tai teologiniai skirtumai. Be to, skirtinga ir mūsų Bažnyčių teisinė bazė: mes, liuteronai, kaip ir Lietuvos valstybė, vadovaujamės graikų-romėnų teise (turime savo „Konstituciją“ – Statutą), tuo tarpu Reformatų Bažnyčia grindžiama anglosaksiška tradicija, t. y. precedento teise: jie vadovaujasi Kanonų sąvadais, o kiekvienas Sinodo sprendimas yra precedentas ateities sprendimams

Iš teologinių skirtumų pirmiausia minėtina skirtinga Šventosios Vakarienės sakramento samprata. Liuteronai pripažįsta, kad duonoje ir vyne yra Kristaus kūnas ir kraujas, o reformatai tai laiko simboliu. Skirtinga ir Bažnyčių santvarka: mes turime episkopalinę (Vyskupo vadovaujamą) struktūrą, o Reformatų Bažnyčia yra sinodinė.

Bet jau kelis šimtmečius tarp mūsų Bažnyčių vyksta bendradarbiavimas, iškilus reikalui, keičiamės ir kunigais. Kai mūsų kunigai vyksta laikyti pamaldų į Reformatų bažnyčią, jie tarnauja pagal reformatų tvarką. Kai kurie mūsų dvasininkai dešimtį ir daugiau metų buvo „paskolinti“ Reformatų bažnyčiai. Bet tikrai abejoju, ar šiandien reikalinga bendra struktūra. Manau, kad visiems būtų geriau, jei liuteronai toliau ugdytų savo identitetą, reformatai – savo, kad Vitenbergo (Liuterio) ir Ženevos (Kalvino) Reformacijos kryptys išsilaikytų; jos turi ką pasakyti visiems Lietuvos žmonėms.

Matome Jus ir lietuvininkų bendrijos ”Mažoji Lietuva” renginiuose – kaip manote, ar dar prasminga puoselėti šią ”išmirštančią gentį”?

Lietuvininkų bendrija dirba svarbų darbą. Iš Mažosios Lietuvos (net kalbant apie Lietuvai priklausančią jos dalį), liko, galima sakyt, tik griuvėsiai, beveik visas paveldas, tiek materialus, tiek dvasinis, yra išnaikintas. Istorinės atminties bei gyvasties išsaugojimas ir puoselėjimas yra labai aktualus. Linkėčiau, kad bendrijos veikla tęstųsi, į ją įsijungtų kuo daugiau jaunų žmonių. Užmarštis didelė, tik paskutiniais metais daugiau kalbama apie šio krašto istoriją. Tačiau gaila, kad visuomenėje apie Mažąją Lietuvą beveik nieko nežinoma. Tad bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikla kartu su mokslo, kultūros institucijomis – konferencijos, publikacijos, sueigos ir pan. – nuolat primena apie krašto praeitį ir apie jo dabartinę būklę.

Liuteronų Bažnyčiai, savaime suprantama, lietuvininkų veikla buvo ir bus artima – net nesusimąstydami, mes tęsiame gyvąją dvasinę Mažosios Lietuvos tradiciją, giedame tas pačias giesmes, kurios ten buvo giedamos prieš šimtus metų, mokomės iš to paties Katekizmo; išliko ir daugelis liturginių formų. Visada palaikysime ir prisidėsime prie veiklos, siekiančios išsaugoti, atgaivinti Mažosios Lietuvos kultūros paveldą.

Itin opi M.Lietuvos, Klaipėdos krašto materialiojo paveldo problema. Nemaža jo dalis – Bažnyčios – yra Jūsų ”jurisdikcijoje”. Kokios galimybės jas atstatyti, išlaikyti – išsaugant ne tik maldos namus liuteronams, bet ir neįkainojamus architektūros paminklus visai Lietuvai? Štai, pavyzdžiui, išvydusi „Vorutos“ laikraštyje Plaškių bažnyčios griuvėsių nuotrauką, net pamaniau, jog tai pokario vaizdas, deja, pasirodo- šiandienos; ar daug tokių apgriuvusių bažnyčių?

Tokios apgailėtinos būklės yra tik Plaškių bažnyčia; ir tai vienintelė bažnyčia be parapijos. Ji tiesiogiai priklauso Konsistorijai. Tai viena iš tų bažnyčių, kurios buvo sistemingai griaunamos ne tik sovietmečiu, bet ir Nepriklausomybės laikais; ir tai darė mūsų šalies, šio regiono gyventojai.

Tad kokios šios bažnyčios „be parapijos“ perspektyvos?

Esame sulaukę ne vieno skambučio iš verslininkų, norinčių bažnyčią pirkti. Bet tikrai nei šios, nei kokios kitos bažnyčios neketiname parduoti. Manome, kad šiame regione Plaškių bažnyčia labai svarbi kaip paveldo objektas; perspektyvos optimistinės. Rengiame viso regiono – Mažosios Lietuvos – paveldo, esančio mūsų žinioje, išsaugojimo ir rekonstravimo planą. Tai labai didelis darbas, negalime jo užbaigti per metus ar dvejus – kai buvo griauta ištisus dešimtmečius. Neabejoju, kad ir Plaškių bažnyčia bus atstatyta; gal ne visai tokia kaip buvo prieškary, bet bent išsaugosime tai, kas išlikę.

Konsistorija yra sudariusi darbo grupę šiems bažnyčių atstatymo klausimams spręsti. Dar keletas bažnyčių yra blogesnės būklės, tačiau daug problemų su kitos paskirties parapijų pastatais. Manau, per keletą artimiausių metų pirmieji mūsų darbo rezultatai šioje srityje bus akivaizdūs.

Turbūt galima ir pasidžiaugti – Nepriklausomybės laikotarpiu atstatyta ir „atgijo“ nemažai bažnyčių?

Lietuvoje atstatytos ar rekonstruotos beveik visos liuteroniškos bažnyčios (be minėtų liūdnų išimčių). Jei iki Nepriklausomybės turėjome keliolika veikiančių bažnyčių, tai šiandien sutvarkyti ir veikia 45 jų pastatai. Yra keletas parapijų, dar neturinčių bažnyčios pastato. Kai kur bažnyčios buvo “sutvarkytos“ nekokybiškai, dabar remonto darbus reikia pradėti iš naujo.

Gal čia įterpkime truputį statistikos: kiek Lietuvoje liuteronų, kiek parapijų, kunigų?..

Liuteronų Lietuvoje yra apie 20 tūkstatnčių; kunigų – 19; parapijų – 54. Kai kuriose vietovėse parapijiečių mažėja (turi įtakos demografiniai visos šalies pokyčiai), bet kai kuriose jų daugėja. Dvasininkų mums dar trūksta.

Jų pagrindinis rengėjas – Klaipėdos universitetas? Šalia to, regis, turime ne vieną atvejį, kai evangelikų kunigų gretas papildo buvę katalikų dvasininkai – ar tai sveikintina tendencija?

Daugumos kunigų studijų pradžia – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Evangeliškosios teologijos katedra. Raginame būsimus kunigus toliau tęsti studijas Vakarų universitetuose ar seminarijose.

O atvejai, kai liuteronų dvasininkais tampama, pereinant iš katalikų kunigų, yra labai reti – tai nėra tendencija. Jei šio perėjimo priežastys teologinės-doktrininės, jį galima priimti. Bet perėjimo „procedūra“ negali būti tiesioginė: „katalikų kunigas- liuteronų kunigas“, ji turi turėti tarpinę stadiją: pirma tampama eiliniu kurios nors liuteronų parapijos nariu. Kažin, ar ankstesnis priklausymas Romos katalikų konfesijai atsispindi veiklos rezultatuose. Pažvelkime į Reformacijos laikus: pats Liuteris, mūsiškiai Mažvydas, Kulvietis – reformuoti Romos katalikai. Galima pasakyti ir taip: yra labai gerai dirbančių dvasininkų, atėjusių iš Romos katalikų, ir yra ne taip sėkmingai triūsiančių „tikrų“ liuteronų.

Ar palaikote konservatyviuosius liuteronus, linkusius saugoti ne tik turinį, bet ir senąsias formas ( kai kas apgaili ir giesmynų gotiškais rašmenimis išnykimą), ar, priešingai, manote, kad Bažnyčia turi žengti ”į koją su laiku”, būti atvira modernizmui?

Esu konservatyvus žmogus, o kaip teologas – ypatingai. Tačiau teologija jungia dvi sampratas: viena, tai doktrina (su žmogaus išganymu susiję mokymai – mokymas apie išteisinimą, krikštą, Šventąją Vakarienę, Šventąjį Raštą ir kt.); antra, tai adiafora, tiesiogiai su išganymu nesusiję, bet Bažnyčiai svarbūs dalykai, pavyzdžiui, giesmės. Sudarant giesmynus, tvirtinant pamaldų liturgiją, siekiama kompromisiškai suderinti du tikslus: viena, saugoti paveldą bei, antra, vykdyti Bažnyčios misiją. Kiekvienąkart tai sunkus darbas, žinant, jog bet kuris rezultatas kažkam nepatiks (bus arba pernelyg modernu, atitrūkta nuo tradicijų, arba pernelyg archaiška, nesuprantama). Taip, žinoma, nutiks ir su naujuoju giesmynu, kuris ruošiamas štai jau keturiolika metų.

Aš taip pat mielai gana daug skaitau knygų gotišku šriftu, tačiau vargu, ar įmanoma taip spausdinti dabartinius giesmynus. Parapijas, kurioms tai brangu, raginčiau pasekti Klaipėdos „Sandoros“ pavyzdžiu: ten žmonės specialiai renkasi pagiedoti iš „siaurikių“ (tam tikro pailgo siauro formato liuteroniškų giesmynų gotiškais rašmenimis). Manau, ir kunigai, ir bažnyčių vargononinkai sveikintų iniciatyvą rengti „senojo giedojimo“ vakarus.

O doktrinos išlaikymui ir puoselėjimui turime daryti tai, ką ragino daryti ir darė pats Liuteris – atsigręžti į pirminį šaltinį – Dievo žodį.

Lietuvos liuteronų bažnyčia, regis, yra viena konservatyviausių tarp Pasaulio Liuteronų Sąjungos narių? Regis, ir Jūs, Vyskupe, ginate ”senamadiškas” nuostatas, pavyzdžiui, pasisakote prieš gėjų santuoką…

Nesame iš pačių konservatyviausių – itin konservatyvios Bažnyčios yra uždaros ekumeniniam dialogui, šiuo požiūriu esame labai atviri. Žinoma, esame konservatyvūs tuo, jog stengiamės Šventą Raštą išlaikyti Bažnyčios pamatu ir autoritetu. Atsižvelgdami į laiko dvasią, į žmonių poreikius, vis dėlto esame ortodoksinė Bažnyčia – tokia buvome nuo Reformacijos pradžios. Ir mūsų bažnyčių pastatai liudija senąją liuteronišką architektūrą su jai būdingais ženklais.

O vieną didžiausių įtampų visose pasaulio Bažnyčiose (ne tik liuteronų) lemia skirtingas požiūris į tos pačios lyties asmenų santuokos laiminimą. Mūsų požiūris remiasi Šventuoju Raštu: homoseksuali praktika yra nuodėmė. Tačiau nesakome nei, kad tai pati didžiausia nuodėmė, nei, kad žmonės dėl jos turi būti persekiojami. Tiesiog nesutinkame su kai kurių pasaulio Bažnyčių nuostata laiminti tos pačios lyties žmonių santuoką ar įšventinti į dvasininkus homoseksualų gyvenimą gyvenančius žmones.

Vilniaus liuteronų bažnyčiai didelė garbė, kad jos kunigas tapo Vyskupu. Tačiau gal kai kurie kito Lietuvos ”pakraščio” liuteronai apgaili ilgametės ”sostinės” Tauragės vaidmens sumažėjimą, kai Vyskupo rezidencija persikėlė į Vilnių?Ar tai būta skausmingo proceso, ar natūralaus?

Ir skausmingo, ir natūralaus. Vis dėlto tradiciškai Bažnyčios centras buvo sostinėje – keletą šimtmečių Vilniuje, tarpukario Nepriklausomybės metais – Kaune. Po to beveik 60 metų juo buvo Tauragė kaip didžiausia parapija. Pokariu didžiuosiuose miestuose liuteronybė buvo uždrausta. Tauragės parapija buvo ne tik didžiausia, bet ir nuošalesnė.

Kai aš buvau išrinktas vyskupu, jau buvau Vilniaus parapijos klebonas. Pirmaisiais savo kaip vyskupo veiklos metais kiekvieną savaitę važinėjau į Tauragę. Buvau atviras sprendimų priėmimui, turėdamas du variantus: ar plėsti veiklą Tauragėje, ar Vilniuje. Vilnius pasirinktas dėl tinkamesnių darbo sąlygų: čia ir šalies vadovaujančios institucijos, ir kitų Bažnyčių centrai. O juk nuolat būtina keistis informacija, susitikti pasitarimams, palaikyti vieniems kitus ir pan. Čia paprasčiau bendrauti ir su “pasauliu”, priimti atvykstančius užsienio svečius, partnerius. Net finansiškai veikla Vilniuje yra ekonomiškesnė.

Tačiau aš suprantu ir liūdesį dėl Tauragės vaidmens sumažėjimo – pats esu tauragiškis. Bet Tauragė, kaip įrašyta Statute, tebėra Konsistorijos ir Bažnyčios registravimo vieta. Tauragė išliks Konsistorijos posėdžių centru, jos reikšmė nenunyks.

O Jums kaip Vilniaus bažnyčios kunigui – ar miela ši parapija? Regis, galima džiaugtis, kad joje nemaža jaunimo?

Vilniaus parapija tikrai labai miela, ji gyva, nemažai aktyvių žmonių. Mane labiausiai džiugina tai, kad joje nedominuoja kuri nors amžiaus grupė, per kiekvieno sekmadienio pamaldas galima pamatyti tą įvairovę – renkasi nuo kūdikių iki senelių. Savo širdyje tokią Bažnyčios viziją ir turiu: ji turi glausti savyje įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių žmones. Vilniaus bažnyčia yra pavyzdys to, kad pas Dievą susirenka Jo tauta kaip šeima. Džiugu, kad parapija auga, žmonių daugėja.

Prieš keletą metų įvedėte naują tradiciją – vakarines neliturgines trečiadienio pamaldėles. Jos tikrai mielos ir jaukios, bet susirenka tik nedidelis būrelis parapijiečių… Ar tai buvo Jūsų asmeninė iniciatyva, ar rėmėtės pasauline praktika?

Pasaulyje daroma įvairiai – kai kur praktikuojamos vakarinės pamaldėlės, kai kur ne. Berods prieš penketą metų pradėta trečiadienio pamaldėlių tradicija kilo, galima sakyti, iš mano asmeninio poreikio. Jutau, kad man trūksta maldos ir giesmės bendruomenėje.

Galima pasidžiaugti, kad dabar į vakarines trečiadienio pamaldėles ateina, palyginus, daug parapijiečių – pradžioj jų tebūdavo trys keturi, o dabar kai kada yra dvidešimt… Bet lyginant su sekmadienio pamaldomis, čia kitokia atmosfera, ir šis giedojimas, tyli malda sužadina naujų apmąstymų, naujų intencijų maldai. Tikiu, kad ateinantys į šias pamaldėles sustiprina savo dvasines jėgas.

Vilniaus bažnyčios liuteronai džiaugiasi parapijiete Vilma Sabutiene – ji ir vaikučius smagiai Sekmadieninėj mokyklėlėj užimdavo, ir nekart parapiją per pamaldas (ypač trečiadienio) „gelbėjo“, giedant kokią sudėtingesnę giesmę… Gal trumpai pristatykite p. Vilmą – ką ji veikia?

Vilma taip pat kilusi iš Tauragės, taip pat teologė. Pagrindinė jos veikla – darbas Lietuvos Biblijos draugijoje, ji yra direktoriaus pavaduotoja. Vilma septynerius metus dirbo parapijos sekmadieninės mokyklos mokytoja (šį darbą perėmė Renata Moraitė), o dabar talkina įvairioje bažnytinėje veikloje, ypač organizaciniuose-praktiniuose reikaluose, atnaujina bažnyčios internetinį puslapį (www.augustana.lt).

Dėkoju.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2007 m. sausio 18 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 2:25 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →