Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Iš kur vokiečiai Mažojoje Lietuvoje?

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Visa Mažoji Lietuva, kuri apima ir Klaipėdos kraštą, nuo neatmenamų laikų gyvenama lietuvių.

Visa Mažoji Lietuva, kuri apima ir Klaipėdos kraštą, nuo neatmenamų laikų gyvenama lietuvių. Tiesa, senovės istoriniuose dokumentuose tos žemės gyventojai dažnai vadinami skalviais, nadruviais, sūduviais, sembais, prūsais ir dar kitaip. Bet ką tie vardai iš tikrųjų pažymi? Pagal šių dienų istorijos mokslą (bent tokia nuomonė insigali), tai bus buvusios atskiros tos pačios lietuvių tautos šakos bei tarmės. Kitaip nebūtų galėję didieji Lietuvos kunigaikščiai kartas jungtis, pvz., su prūsais, ir bendrai kariauti prieš atėjūnus vokiečius. Būta atsitikimų, jog ir su latviais mūsų valdovai dėjosi. Net prūsai bus buvę nei daugiau, nei mažiau, kaip tie patys lietuviai, tik kalbėję atskira lietuvių kalbos tarme. Vadinasi, jų kalba buvo lietuviška. Šiandien Lietuvoje gyvena zanavykai, dzūkai, kapsai, žemaičiai, aukštaičiai… Tokio dzūko ir žemaičio šnekta gerokai skiriasi, bet vis dėlto juodu gali susikalbėti ir vienas antrą suprasti. Visi tie žmonės yra lietuviai ir kalba lietuviškai. Skirtumai yra nežymūs.

Kryžiuočiai vokiečiai, rusai ir lenkai susipainiodavo atskirose tarmėse, ir manė, kad tai vis atskirų tautų esama. Ir tų tautų mokslininkai painiojasi. Sakysim, toki prūsai, ypač seniau, laikyta skirtinga nuo lietuvių šaka. Bet kaip matėme, tai netiesa. Jei jau taip, tai ką pasakysime apie vokiečius? Ir šiandien jie turi savo aukštaičius ir žemaičius, vokiškai sakant, „hochdeutšus“ ir „platdeutšus“ arba „niderdeutšus“. Kalbėsiu pavyzdžiais. Didžiojo karo metu pas vieno gryno kraujo vokietį, pridėsiu, baigusį aukštuosius mokslus, ateina kareivis, irgi gryno kraujo vokietis. Bet aukštasis ponas (tai buvo Šakių apskrityje) niekaip negali suprasti, ko nori vokietis kareivis, nors patsai namuose kalbėjo tik vokiškai. Pasirodo, jog ponas buvo aukštaitis, arba „hochdeutšas“, o jo svečias žemaitis, arba „platdeutšas“. Taip yra šiandien Vokietijoje, bet taip buvo ir tuomet, kai kryžiuočiai su kardu dūrė lietuviui į širdį. Ir jų tarpe buvo abiejų tarmių žmonių. Pasakysiu daugiau, jie vieni antrų nekęsdavo ir net ginčydavosi ir riedavosi. XV amžiaus pradžioje pas vokiečius, kurie įsikūrė Prūsų žemėje, daugumas buvo žemaičiai, pasak jų pačių, „vestfelinge“, o mažumų aukštaičiai arba, kaip jie sakydavo, „rinlendere“. Ta kova aukščiausią laipsnį pasiekė 1435-1440 m. Aukščiausi viršininkai vieni kitus atstatydavo nuo vietų. Rietenos ėjo Livonijoje, Prūsuose ir Vokietijoje. Vieną kartą žemaitis bei „platdeutšas“Vokietijos kryžiuočių magistras atstatė nuo vietos Prūsų žemės vyriausią magistrą, kuris buvo aukštaitis „hochdeutšas. Žinoma, šis savo ruožtu aną atstatė.

Jei tos atskiros vokiečių tarmės sudaro vieną vokiečių tautą, tai ir prūsai su lietuviais sudarė vieną lietuvių tautą. Darykime tolimesnes išvadas. Prūsai visą laiką gyveno Baltijos pajūryje, juos ten ir kryžiuočiai rado. Tuo būdu atpuola neapgalvoti postringavimai, esą lietuviai senovėje nebranginę jūros ir vis traukėsi nuo jos in rytus. Prūsai turėjo savo laivų, net ir Truso uostą. Žinoma, jį vokiečiai kryžiuočiai sugriovė ir jo vietoje pastatė Elbingą. Žiloje senovėje prūsai turėjo aukštą kultūrą. Prof. Spicinas rašo, jog jų žemėje dabar randama pėdsakų prieš kelis tūkstančius metų buvusių metalo dirbtuvių. Tas tyrinėtojas archeologas žavėte žavisi tų žmonių žalvario (bronzos) dirbiniais.

Kryžiuočiai buvo atėjūnai vokiečiai, atsikraustę XIII a. pr. in Prūsų ir Latvių žemę. Vadinasi, jie rado kraštą, gyvenamą svetimų padermių. Kryžiuočiai buvo vienuoliai, kurių pareiga buvo su kardu versti in katalikų tikėjimą prūsus, latvius ir kitą šaką, vadinamus lietuvius. Jie nieku būdu būtų čia neatsilaikę, jei iš Vakarų Europos kasmet nebūtų susilaukę pagalbos žmonėmis ir pinigais. Tai saujelė prieš tautos masę. Taip ir invyko Latvijoje, kuri anais laikais buvo vadinama Livonija. Vokiečiai čia reikiamai nepasirūpino svetimų gyventojų importu ir patys nejučiomis pradėjo tirpti. Reikia iškelti be galo žymų lietuvių, kurie tarpiškai prisidėjo prie latvių tautos išlikimo. To ligi šiol mokslininkai reikiamai neįvertino. Mat Lietuva ir lietuviai įvarė kylį tarp Prūsijos ir Livonijos vokiečių ir žūtbūt neleido jų žemėms susijungti. Lietuvių šaka prūsai, kraujais paplūdę, turėjo užleisti pajūrį vokiečiams, žemaičiai aimanuodami turėjo užleisti Klaipėdą atėjūnų kardams, bet jie gaivalingai insikibę laikėsi ir išlaikė Palangą. Tas lopas užtvenkė vokiečių, jų intakos ir rasinio kraujo plūdimą į Latvių ir Estų žemę. Per Palangą lietuviai visą laiką galėjo kontroliuoti Prūsijos santykius su Livonija. Mat iš Karaliaučiaus per Neringą, per Klaipėdą ir toliau pro Palangą ėjo vieškelis in Liepoją, Rygą ir Estijos plotus. Kai Vytautas 1421 m. siekė paimti savo valdžion Klaipėdą, tai kryžiuočių ordino įgaliotinis Ozelis popiežiui išsijuosęs inrodinėjo, kad tuomet kryžiuočių viešpatavimui būtų padarytas galas. Ir iš tikrųjų, kai XV a. pab. ėjo ginkluoti susirėmimai, tai Palangos lietuviška pajūrio juosta suvaidino žymų vaidmenį. Prūsijos kryžiuočių vyriausias magistras rašė skundų laiškus, bet žemaičių seniūnas Jonas Kęsgailaitis 1484 m. sausio 25 d. jam trumpai drūtai atsakė, jog pajūrio kelias kariuomenei yra ir liks uždarytas. Tas dalykas (žinoma, ne tas vienas) atleido Livonijos kryžiuočių saitus su jų broliais Prūsuose, ir jie čia, šiaurėje, labai dažnai varė skirtingą užsienio, net pagaliau ir vidaus politiką. Tai buvo patogi dirva išsilaikyti latvių ir estų tautinei sąmonei.

Na, o Prūsuose? Čia kryžiuočiai pirmiausia vykdė principą, jog vietinių gyventojų, atseit prūsų, reikia neprileisti prie valdžios. Dėl to beveik visi jie buvo degraduoti in žemąjį luomą ir išnaikinta vietinė bajorija. Priėjo ligi to, jog net amatais verstis jiems buvo uždrausta. Atvejų atvejais toji lietuvių šaka kėlė ne tik kumščius, bet ir ginklą prieš nešvarų vokišką kryžių, bet, kraujais paplūdę, turėdavo nusileisti. Mat jųjų pavergėjai kryžiuočiai turėjo laisvą kelią į Vokietiją, iš kur ėjo visokeriopa pagalba ir grobuoniška parama. Per Vokietiją būdavo pasiekiama visa Vakarinė Europa.

Antras ir svarbiausias dėsnis – kolonizacija. Kai tik baisus kryžiuotis insmeigė kardą lietuviškoje Prūsų žemėje, jis ėmė moti savo broliams Vokietijoje, kad vyktų čia gyventi. Kolonistų banga vyko, savaime suprantama, iš Vakarų. Tyręs tuos santykius mokslininkas Aubinas rado, jog 1325 m. vokiečiai kolonistai spėjo pasiekti tik Alnos upę. 1437 m. jų sutinkame apie Insrutį, arba, kaip istorikas pasakytų, Nadravijoje. Vadinasi, lig tol čia visur buvo vienų lietuvių gyvenama, tik kur ne kur stūksojo aštriakampės kryžiuočių pilys. Atsargumo dėlei, vėl leisiu kalbėti tam pačiam Gustavui Aubinui. (Jo veikalas, žinoma, vokiškas “Iš istorijos apie Rytprūsių ūkininkų žemės valdymą”, išėjo 1910 m. Leipcige). Po 1410 metų nebuvę jokios vilties besulaukti kolonistų iš Lietuvos. O 1436 m. paskutinis galimumas atimtas, mat, pagal ordino sutartį su Lenkija, visi pabėgėliai į kryžiuočių valdomas žemes turėjo būti grąžinami. Tuomet iš Didžiosios Lietuvos į vokiečių valdomą Prūsiją, arba Mažąją Lietuvą (apie 1420 m.), vykdavo tik sezoniniai darbininkai. Tyčia paduosiu pačius to vokiečių mokslininko žodžius (p.38): “Sutinkame svetimus keliaujančius darbininkus, kurie iš Mozūrijos ir Lietuvos per sieną atvykdavo javų pjūties metu, bet po darbų vėl grįždavo in savo gimtinę”. Tuo būdu apie insikūrimą negali būti kalbos!

Didžiausias kolonistų antplūdis buvo XVIII a. Mat 1709-1710 m. visuose Prūsuose invyko iš pradžių badmetis, o paskui negirdėtas maras. Tiesa, kai kas dėl maro bando kaltinti lietuvius, girdi, visko priežastis jų nešvarumas. Bet tai gryniausia netiesa. Jau 1707 m. aukštas valdininkas Baeris pažymėjo, jog žmonės baisiai nuskurdę dėl nepakeliamų ponų ir valdžios reikalavimų. Dar turime aiškesnių liudijimų. 1710 m. rugpjūčio 25 d. Prūsų karalius insteigė komisiją maro priežasčiai nustatyti. Ji vienu balsu pareiškė, jog čia kaltos piliečiams užkrautos sunkenybės: jie tiek nusilpę buvo, ir kūnas taip suvargęs, jog neveikė net duodami vaistai. Kita vertus, maras ten labiausiai siautė, kur skaudžiausia baudžiava. Pagaliau dėl švaros. Senovės prūsų šalies lietuviai nepaprastai mėgo maudytis. Kiekviename kaime buvo pirtis, ko vokiečiai neturėjo. Bet tas nepatiko dvasininkams. Maudytis buvo uždrausta, bet prūsai to nepaisė, ir tik griežtas hercogo insakymas 1680 m. tą gražų paprotį raute išrovė.

Indomu, iš kur po maro in Mažąją Lietuvą traukė kolonistai. Buvo priimami prancūzai, šveicariečiai, pfalciečiai, zalcburgiečiai, švabai… žodžiu, tolimų kraštų gyventojai. Žodis in žodį pacituosiu 1725 m. kovo 24 d. karaliaus insakymą: “Nepriimti Prūsų žemėje (Maž. Lietuvoje), kaip kolonistų iš anapus sienos, žemaičių, gudų arba lenkų”. Čia pat pastebima, jog reikia kviestis “tik grynus vokiečius”. Dar mums aiškesnis kitas karaliaus dekretas, išleistas kiek anksčiau (kovo 2 d.). Čia draudžiama inleisti in šalį lenkus, vadinasi, ir lietuvius, nes tuomet Lietuva ir Lenkija sudarė vieną valstybę. Kas pereidavo sieną slapta, tas būdavo baudžiamas mirtimi, dažniausiai pakariamas, nes tai randame karaliaus skelbime tų pačių metų spalio mėn. 5 d.

Tuo tarpu kolonistams buvo duodamos didžiausios lengvatos: gaudavo dovanai gyvulių, javų, padargų ir net pinigų. Kai būdavo išnuomojami valdžios dvarai, tai sutartyse inrašydavo kaip pareigą pritraukti kuo daugiausia kolonistų. Metinėse apyskaitose reikėjo inrašyti, kiek naujų šeimų buvo dvare apgyvendinta. Svetimųjų traukimo valdžia laikėsi kaip skęstą lentos. Gal iš tikrųjų vokiečiai skendo jūroje lietuvių, kurie buvo vadinami prūsais.

Antras svarbus dėsnis buvo nutautinimas. Jis labai buvo varomas per valdžios instaigas, mokyklą ir bažnyčią antroje XIX a. pusėje. Bet čia kelią pramynė senieji geležimis apsikaustę kryžiuočiai. Čia paduosiu ištrauką iš vieno lotyniško rašto, kurį pasiuntė Prūsų žemės vyskupams patsai visuotinis kat. Bažnyčios susirinkimas, invykęs Bazelio mieste. Išsiųsta iš Bazelio 1435 m. gegužės 14 d., vadinasi, lygiai prieš 500 metų. Rašoma: “Štai garbingas Sambijos vyskupas Mykolas neseniai mums atsiuntė pranešimą, jog dažnai atsitinka, kad klebonai, kurių parapijiečiai gyvena netoli žemaičių ir kitų kalbų kraštų, nesupranta savo žmonių kalbos ir išpažinčių klauso per vertėjus. Iš to kyla pasipiktinimų, ir daugumos parapijiečių, gėdydamiesi tokiu būdu eiti išpažinties, miršta be nuodėmių atleidimo…”

Toliau insakoma Sambijos vyskupui skirti toms vietoms tik tokius kunigus, kurie moka žmonių kalbą. Paskui Varmijos ir Pomeranijos vyskupai, taip pat ir Olyvos vienuolyno viršininkas turi pareigą “neleisti”, kad minėtas vyskupas ar parapijų globėjai būtų kieno vienokiu ar kitokiu būdu varginami ar jiems kliudoma atlikti pareigą pagal mūsų norą ir padarytą nuostatą”. Kam gi galėjo būti neparanku, kad gyventojai in naują krikščionių kultūrą ineitų su gimtąja savo kalba? Tik vokiečiams kryžiuočiams, kurie valdė pavergtą lietuvių žemę. Vadinasi, jie ir pasirūpino, kad lietuviai turėtų melstis vokiškai. O Sambijos vyskupija (sostinė iš pradžių Karaliaučiuje, paskui Fišhauzene) apėmė visą Mažąją Lietuvą, atseit, žemes in žiemius nuo Priegliaus: Karaliaučiaus, Insručio, Tilžės ir Klaipėdos apylinkes. Gyventojai, apie kuriuos kalbama Bazelio bažnytinio susirinkimo rašte, yra vietiniai gyventojai, kadangi vadinami neofitais, t.y. naujai pakrikštytais.

Tokiu būdu prūsai-lietuviai buvo uždaryti savo žemėje lyg kokiame katile. Apgalvotai buvo čia inleidžiama svetimo, daugiausia vokiško elemento. Patys vietiniai gyventojai visokiais būdais buvo žeminami ir skriaudžiami. Bet ką matome? Nors po maro in Mažąją Lietuvą pritraukė per 100 000 svetimų kolonistų, XVIII a. pab., kaip sako Mielckės žodyno inžanga, dar čia randama in 200 000 lietuvių. 1848 m. oficialus gyventojų surašymas dar jų paduoda per 160 000. Ir tai po to, kai XVIII a. pirmais dešimtmečiais lietuviai iš Mažosios Lietuvos bėgo in Didžiąją Lietuvą. Žmogui, visokio plauko, net ir savųjų, tendencinės literatūros apsvaigintam, sunku tam patikėti, bet “būriais bėgimą” aiškiai mini jau cituotas mokslininkas Aubinas (170 p. ir tolimesn.). Jei prisiminsime mūsų Klaipėdos kraštą, tai čia lietuviškiausias kaštas. Ana, 1763 m. Priekulės apskrityje tebuvo vos 21 vokiška pavardė. Mokslininkas Zveckas mini vokiečių emigraciją in tą žemę antroje XIX a. pusėje.

Po to viso savaime peršasi išvada, jog Mažosios Lietuvos, taigi ir Klaipėdos krašto, pirmieji vietiniai gyventojai buvo lietuviai. Ją patvirtina ir tas faktas, jog po 600 metų vokiško valdymo su lietuvių žeminimais, spaudimais, jų kalbos persekiojimais ir brukimais vokiškos maldos dar ir šiandien daugelyje vietų už Nemuno, vadinamuose Rytų Prūsuose, gyvena lietuviai. Daugiau negu keista, kad svetimųjų agitacija kartais pasiekia ir mūsų žmones. Pernai vienas šiaip visai lietuviškas laikraštis dėl šventos ramybės atsisakė dėti vieną straipsnį, kur išrodinėjama Mažosios Lietuvos lietuviškumas. Reikia be galo saugotis, nes toji “šventa ramybė” seniau privedė ligi to, jog lietuvis, pataikaudamas lenkams, ėmė gėdytis savo vardo.

Dr. Jonas Matusas, „Trimitas, 1935 09 26. Nr. 39“, 1992 m. sausio 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 3:42 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →