Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Iš ciklo „Tylūs pokalbiai su kraštiečiais“. Esu vienumos riteris

Pagal   /  2016 lapkričio 25  /  Komentarų nėra

1

Dailininkas Petras Bakšys savo namuose. 2012 m. Igno Inciaus nuotr.

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgiai, www.mazoji-lietuva.lt

Jis manęs laukė kieme, atsirėmęs į namo sieną, prie jo kojų glaustėsi mažas šunelis.

  • Manęs laukiate?
  • Taip, abu laukiame.
  • Kaipgi užlipate į antrą aukštą tokiais „sunkiais“ laiptais?
  • Pripratau, dar užlipu… Kartais ir po kelis kartus per dieną tenka nulipti, užlipti…
  • Vienas čia ir gyvenate?
  • Taip, gyvenu vienas. Esu vienumos riteris… Man taip patinka gyventi, – į mano klausiamą

 žvilgsnį atsako dailininkas, pedagogas, pagėgiškis Petras Bakšys.

Įsitaisome abu jo jaukiame, autoriniais dailės darbais išpuoštame kambaryje. Daug gėlių, knygų, nuotraukų… Mokytojas lengvai sėdasi į „krėsliuką“, klausia ar gali užsirūkyti… Kiek kaltai, bet šelmiškai žiūrėdamas į akis, nusišypso. Galite, žinoma galite… Atsidūstame abu.

Mokytojau, vis dar rūkote? Kiek gi Jums metų?

Metų? Vakar suėjo aštuoniasdešimt aštuoneri. Jau galiu rūkyti… Vėl šypsosi…

Sveikinu gražaus gimtadienio proga, gerų dienų ir sveikatos linkiu skaitytojų vardu.

Gyvenate labai jaukiai, ar visi šie darbai yra Jūsų sukurti?

Taip, tai mano darbai. Žinoma, čia mano „menų“ likučiai, dabar jau nebetapau, akys ne tos… Išdalinau, išdovanojau visus savo darbus… Gerai, džiaugiuosi, kad žmonėms jie patiko, tad ir pasklido jie po pasaulį…

Čia matau Jūsų nutapytus peizažus, tik šiame žanre dirbote?

Taip, tik šiame. Esu kilęs iš miestiečių šeimos, tad visada ilgėjausi gamtos, žalumos, tolių… Todėl ir mano darbuose tiek daug gamtos. Žinoma, esu mėginęs ir portretus ir natiurmortus kurti, bet – tai ne mano kelias. Manau, kad čia mano tėvelio „kaltė“, kad žaliąjį pasaulį pradėjau tapyti jau vaikystėje. Jis buvo didis sodininkas – nuolat krebždėjo sode, o mes, vaikai, striksėdami šalia klausydavomės jo pasakojamų neįtikėtinų istorijų apie gėles, medžius. Tėvelis apie gamtą kalbėdavo kaip apie gyvą žmogų, mokė mus išgirsti kaip gamta „alsuoja“, kaip dejuoja, kaip džiaugiasi, kaip verkia… Nuolat stebėdavau gamtą, mokiausi pats, to mokiau ir savo mokinius.

Tad kurgi buvo tas Jūsų vaikystės, o gal Gyvenimo sodas?

Jurbarke, mano gimtinė čia pat, netoli Pagėgių. Gimiau 1928 m. rugsėjo 17 d. Buvau jauniausiais, pagrandukais, brolis Aleksas dviem metais, o sesuo Liudmila ketveriais už mane vyresni. Abu jau seniai mirę, tad esu vienišas. Žinoma, mane aplanko ir brolio, ir sesers vaikai, jie gyvena Nidoje. Kartais ir aš juos aplankau, kai leidžia sveikata. Mano tėveliai – Juozas ir Marija Bakšiai – jurbarkiškiai, tad ir mes, vaikai, mokėmės Jurbarke, iš gimtojo miesto visi išvažiavome mokytis į kitus Lietuvos miestus.

2

Jurbarko gimnazijos auklėtiniai ir pedagogai 1946 m. Petras Bakšys sėdi antroje eilėje antras iš kairės.

Mokytojai tais laikais buvo labai geri, pagarbiai elgėsi su mokiniais, mokė ne tik tų dalykų, kuriuos privalėjo pagal savo profesiją, bet, manau, buvome išmokyti paties Gyvenimo. Na, Jurbarkas tuomet taip pat buvo visai ne toks, kokį dabar matome. Nors prieš Antrąjį pasaulinį karą Jurbarkas priklausė Raseinių apskričiai, bet buvo didelis centras, modernus miestas. Klestėjo pramonė, žmonės dirbo ir uždirbo. Gyveno daug gyventojų, tuo metu  – 5-6 tūkstančiai buvo daug. Pasakyčiau, mūsų miesto gyventojai dalijosi į dvi dalis, viena pusė – žydai, antra pusė – visi kiti. Sugyvenome visi, neprisimenu jokių incidentų. Jurbarkas turėjo veikiantį uostą, ligoninę, gimnaziją, o kiek parduotuvių, artelių, užeigų! Tada vaikams ir jaunimui buvo daug užsiėmimų, kas netingėjo ir norėjo, galėjo dalyvauti skautų, šaulių, pavasarininkų, sporto organizacijose.

3

Gimnazistų laisvalaikis. Petras Bakšys su drauge 1946 m. Jurbarkas.

Lakstėme ir mes po įvairius būrelius… Jurbarką prisimenu kaip savo svajonių ir vilčių miestą. Žinoma, Antrasis pasaulinis karas pridarė Jurbarkui daug žalos, jo gyventojams atnešė daug kančios. Šaudė žydus, didelis sukrėtimas buvo visiems, kai 1941 m. buvo sušaudytas jurbarkiškis skulptorius Vincas Grybas. Jurbarke mokiausi pradinėje mokykloje, vėliau baigiau ir gimnaziją. Mokslai užsitęsė, tas baisus karas įtakojo mūsų gyvenimus, keitė nuostatas, svajones ir siekius. Mano bendramokslis buvo Vladas Grybas, tragiškos lemties poetas. Gaila, kad jis gyvenimo kelią nutraukė savo valia. To nesupratau nei tada, nei dabar… Vladas buvo pokario kartos jaunųjų kūrėjų atstovas, labai kategoriškas, tikėjo komunizmo idealais. Išėjo iš gyvenimo dar nesulaukęs trisdešimties…

4

Vaikystės draugas, bendramokslis poetas Vladas Grybas. Antroje nuotraukos pusėje įrašas: „Prisiminimui Petrui – Vladas. Jurbarkas. 1946.V.12.“

Bet jau gimnazijoje pamėgau teatrą. Dalyvavau saviveikloje, dramos būrelyje ne tik vaidinau, bet kūriau scenografiją, piešiau dekoracijas. Dar mokykloje teko surengti ne vieną savo dailės darbų parodą. Dvidešimt trejų buvau pašauktas į kariuomenę, tada tarnavome trejus metus. Buvau paskirtas į artilerijos dalinį Ukrainoje, Rovno mieste. Grįžęs iš kariuomenės nutariau tęsti mokslus. Kadangi nuo pat vaikystės mėgau piešti, tad mano pasirinkimas kuriuo keliu pasukti buvo nulemtas iš anksto. 1954 m. įstojau į tuometinį Kauno Stepo Žuko vardo dailės mokyklą, kurią 1959 m. baigiau.

Visais laikais jauniems studijų metai yra linksmi, nerūpestingi, didelių lūkesčių bei svajonių metai. Ką studijavote, kaip gyvenote Kaune, apie ką svajojote?

Tikrai taip. Tai gražiausi metai kiekvienam, kuriam teko laimė studijuoti, o mums, studijuojantiems menus, tai buvo nepakartojama. Ne, ne, vyno mūsų laikais nebuvo, bet buvo kai kas daugiau – daugeliui mūsų, atvykusių iš provincijos, to meto Kaunas jau buvo tam tikras svajonių išsipildymas.

5

Kauno Stepo Žuko vardo taikomosios dailės mokyklos I kurso studentai. 1954 m. Petras Bakšys trečioje eilėje ketvirtas iš kairės.

Vien Laisvės alėja ką reiškė! Atrodė, kad kiekviename name įsikūrusi kokia kultūros ar meno įstaiga – kino ir dramos teatrai, knygynai, parodų salės, muziejai. Žinoma, jau buvo prasidėjęs „brandaus“ socializmo „kūrimo“ laikas, politizuota kultūra ir menas, bet… Gėrėme kultūrą visa širdimi, buvome vedami už rankos ne paprastų pedagogų, bet asmenybių. Man teko laimė būti dailininko, profesoriaus Antano Zmuidzinavičiaus studentu. Jis mums dėstė meno istoriją, tapybos discipliną. Kadangi profesorius studijavo užsienyje – Vokietijoje, Varšuvoje, net „pačiame“ Paryžiuje! – jo žinias ir dėstomo dalyko paslaptis gerte gėrėme. Jau tada supratome, įvertinome šios asmenybės mastą ir didybę. Patyrėme palaimą diskutuodami ne tik meno klausimais, jis mokė mus savo gyvensena, savo asmeniniu pavyzdžiu, savo ypatingu požiūriu į žmogų ir jo egzistenciją.

6

Dailininkas, pedagogas, profesorius Antanas Žmuidzinavičius. 1954 m.

Kaunas tuomet buvo margas, didelis, pilnas jaunų žmonių miestas. Daug vėliau Laisvės alėjoje atsirado kavinės, kuriose gal ir mėgo leisti laiką studentai, bet man neteko ten pramogauti. Į mokslus pokario jaunuoliai žiūrėjo labai rimtai, džiaugėmės, kad galime studijuoti. Pasirinkau dekoratoriaus specialybės studijas. Laisvalaikiu buvo privalu lankyti parodas, patiems jas rengti.

7

Prie savo autorinių darbų rengiantis parodai. Kaunas, apie 1955 m.

Buvau neabejingas teatrui, tad ne tik lankiau spektaklius dramos teatruose, bet ir pats vėl pasinėriau į saviveiklinę aktorystę. Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose lankiau dramos studiją – vaidinau dabar klasika tapusiuose spektakliuose: Kazio Binkio „Atžalynas“, Juozo Grušo „Karjeristai“, Juozo Baltušio „Gieda gaideliai“ ir kituose. Studijai vadovavo garsūs to meto aktoriai, režisieriai, tad dar labiau „susirgau“ teatru.

8

Spektaklis „Gieda gaideliai“, Petras Bakšys centre – kareiviška uniforma. Kaunas. 1955 m.

Kadangi ši dramos studija buvo labai garsi, pripažinta dėl savo profesionalumo, aktoriams buvo keliami aukšti reikalavimai, daug repetuodavome, tad spektakliai turėjo labai didelį pasisekimą. Kolektyvas buvo pakviestas parodyti savo darbus net Vilniaus valstybiniame akademiniame dramos teatre. Tai buvo didelis pripažinimas ir sėkmė. Tuo metu savo pirmąją pjesę „Lažybos“ parašė Kazys Saja, mūsų teatras labai greitai pastatė šią pjesę, kuri taip pat turėjo didžiulį pasisekimą. Žinoma, pati pjesė buvo labai populiari, pastatyta net profesionalų Klaipėdos dramos teatre.

9

Scena iš spektaklio „Lažybos“. Petras Bakšys kairėje. 1955 m.

Po penkerių metų, sėkmingai užbaigus studijas, buvau paskirtas mokytojauti į Pagėgius, į mokyklą-internatą. Tiesą sakant Kauną palikau kiek skaudama širdimi, bet tuomet nesumojau, kad reikėjo ieškoti pažinčių ir pamėginti įsitvirtinti Kaune. O šiandien sakau – matyt, taip ir reikėjo, viskas susiklostė savaime, lyg ir nededant jokių pastangų, bet dėl to nė kiek nesigailiu. Pradėjau dar vieną, naują savo gyvenimo etapą, dabar jau Pagėgiuose.

Tad į Pagėgius atvykote 1959 metais?

Taip, atvykau ir pradėjau dirbti Pagėgių mokykloje-internate dailės ir braižybos mokomųjų dalykų mokytoju. Noriu pasakyti, kad mokykla-internatas turėjo labai daug mokinių, didelį pedagogų kolektyvą. Ši švietimo įstaiga labai skiriasi nuo dabartinių vaikų globos namų. Šiandien vaikų globos namai, manau, visuomenėje turi šiek tiek neigiamą vardą, manoma, kad čia vaikai kiek kitokie – našlaičiai, neklaužados ar reikalingi ypatingos priežiūros. Kai kartais žiūriu per televiziją rodomas laidas su pasakojimais apie ano meto vaikų gyvenimą Lietuvos internatuose, kuris traktuojamas kaip sunkus, šaltas, net beširdis, dažnai sulyginu rodomą siužetą su vaikų gyvenimu Pagėgių internate. Daug metų dirbau internate, buvau ir auklėtoju, puikiai pažįstu ir atsimenu vaikų gyvenimą.

10

Mokytojas Petras Bakšys 1983 m.

Šią nuotrauką skyrėte savo auklėtiniams, parašėte tokius žodžius: „Tegu būna keliai Jūsų šviesūs/Neišblunka pasaulio viltis/Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs/Nes ant Jūsų pečių – ateitis.“Ar visada buvote tikras, kad išėję iš internato jauni žmonės susikurs savo ateitį?

Visada tuo tikėjau. Manau, kad neapsirikau. Nemažai vaikų internate mokėsi todėl, kad mokykla buvo sunkiai pasiekiama – nekursavo autobusai į kiekvieną kaimą, atstumai buvo dideli, automobilių tėvai neturėjo… Daug vaikų internate gyveno ir iš daugiavaikių šeimų, kurių tėveliams buvo nelengva išlaikyti ir išmokslinti savo vaikus. Žinoma, buvo mokinių ir iš nepilnų šeimų, našlaičių, bet jie tikrai nebuvo skriaudžiami ar diskriminuojami. Aišku, fizinio darbo tuo metu buvo daugiau nei dabar, internatas turėjo ir pagalbinį ūkį, augindavo daržoves, reikėjo dirbti nesudėtingus žemės ūkio darbus, patiems reikėjo valyti bei prižiūrėti patalpas, bet manau, kad tai tik į naudą. Girdžiu, kad dabar vaikai, išėję iš vaikų globos namų į savarankišką gyvenimą nemoka net arbatos išsivirti, tai man kelia juoką, švelniai tariant. Mūsų vaikai mokėjo viską – ir skalbti, ir grindis išvalyti, mergaitės mokėjo siūti ir megzti, vaikinai – vinį įkalti (mokytojas šypsosi). Pasakysiu dar daugiau – nebuvo vaiko, kuris nelankytų kokio būrelio, saviveiklos kolektyvo ar sporto užsiėmimų. Pasiekimų šiose srityse labai daug.

11

Pagėgių mokykla-internatas apie 1970 m.

Mokykla-internatas išugdė daug dorų žmonių, tai – svarbiausia.  Džiaugiuosi, kad prie viso šio proceso teko ir man prisidėti ne tik savo dėstomais dalykais. Be savo pamokų, kartais tekdavo gilintis ir į kitas disciplinas, na, pavyzdžiui – dėstyti istoriją,  tekdavo pavaduoti susirgusį ar laikinai nedirbantį kolegą. Vėliau turėjau pamokų ir Pagėgių vidurinėje mokykloje.

Ar iki paskyrimo buvote buvęs Pagėgiuose?

Ne, ne, į Pagėgius atvykau pirmą kartą, kai gavau paskyrimą į darbą. Pirmas įspūdis buvo – koks žalias miestas! Miesto parkai, visos gatvės apsuptos didingų medžių, mokykla-internatas „patupdytas“ tiesiog šile – kas begali būti gražiau ir mieliau žmogui, kuris visą gyvenimą ieško palaimos gamtoje. Mano darbo biografijoje ir darbo knygelėje įrašytas tik vienas miestas – Pagėgiai. Mane pasitiko labai palankiai  – tada direktoriumi dirbo Antanas Bičkauskas, jis suteikė kambarį internato patalpose, kolektyvas buvo draugiškas, dauguma pedagogų – moterys. Visada geru žodžiu prisimenu kolegas – Vytautą Vasiliauską, Justiną Vasiliauskienę, Oną Ragauskienę. Beje, ji buvo kilusi taip pat iš Jurbarko, vienu metu, baigusi gimnaziją, net gyveno pas mano tėvelius, tiksliau – nuomojosi kambarį. Tad mudu buvome seni pažįstami.

12

Su kolegėmis A. Gėrikiene ir J. Antanaityte, apie 1960 m.

Kaip ir minėjau, veiklos buvo labai daug, po pamokų lėkėme visi į būrelius, aš subūriau dramos teatro būrelį. Čia vėl atradau save – kūriau scenografiją, režisavau, patys darėme ir dekoracijas spektakliams. Pastatėme daug vaidinimų, populiariausios buvo pasakos: „Sniego karalienė“, „Pelenė“, „Eglė žalčių karalienė“.  Statėme ir „rimtus“ spektaklius, pavyzdžiui – Žemaitės „Trys mylimos“. Šiuos vaidinimus rodėme ne tik internato, bet ir Pagėgių vidurinės, pradinės mokyklų vaikams. Prisimenu didžiąją internato salę, kuri talpino kelis šimtus vaikų – visada ji buvo pilna žiūrovų.

13

Su savo auklėtiniais, 1960 m. Mokytojas Petras Bakšys pirmas iš dešinės.

Minėjote, kad Pagėgiai – vienintelis miestas, kuriame pradėjote ir baigėte savo „darbinę“ biografiją. Nenorėjote kitur laimės paieškoti?

Tikrai ne. Galvoju, kad mano visos svajonės išsipildė čia, Pagėgiuose. Daug nenorėjau iš gyvenimo, niekada sau nekėliau didelių tikslų, kaip dailininkas nesiekiau „pasaulinio“ pripažinimo. Manau, kad dirbau tyliai, ramiai, užsiėmiau tokia veikla, kuri man teikė palaimą – ko gi daugiau reikia žmogui? Mano svajonė susieti savo gyvenimą su menais išsipildė. Pagėgiuose dirbau trisdešimt metų, iki pat išėjimo į pensiją 1988 metais.

Vartau didelį pluošta padėkų, už puikų darbą 1971 m. buvote apdovanotas Garbės ženklo ordinu, 1988 m. medaliu. Ką reiškia šiandien šie padėkos ženklai Jums?

Ką reiškia? Kaip ir kiekvienam žmogui – ir man norėjosi būti pastebėtu, įvertintu. Atrodė, kad šie apdovanojimai patvirtina, kad pasirinktas gyvenimo kelias teisingas, kad veikla ir jėgos, atiduotos vaikams, nėra beprasmiškos. Pagaliau, juk ne aš pats save apdovanojau, buvo malonu, kad darbą gerai vertina kiti.

14

Pagėgių mokyklos-internato 1983-ųjų metų laidos absolventai. Centre mokytojas ir auklėtojas Petras Bakšys.

Daug padėkos raštų ir už vadovavimą saviveiklai…  Ir čia buvote pastebėtas ir aukštai įvertintas?

Taip, tai tiesa, buvau įvertintas ir čia. Bet manau, kad didžiausias įvertinimas ne šie raštai, o tai, kad jau suaugę mano mokiniai vis dar prisimena repeticijas, spektaklius, kuriuos vaidinome, tą scenos jaudulį, kurio paragavęs nebegali atsisakyti. Kaip kvepia scena! Šiam savo pomėgiui atiduota daug metų, daug jėgų ir raškyti skanūs, saldūs vaisiai. Į šia veiklą žiūrėjau labai atsakingai ir reikliai – net iš Maskvos parsisiųsdavome spektakliui reikalingą atributiką. Ėjo Tarybų Sąjungoje toks žurnalas-katalogas „Театральный – книжный магазин” (Teatro knygynas),  iš šios parduotuvės pirkdavome perukus, grimą, net apšvietimo prožektoriams spalvotas celofanines plokšteles. Paštu parsisiųsdavome butaforinius vaisius – apelsinus, citrinas, ananasus… Tikrų ne visi buvome matę ar ragavę… Gyvenimas ir juodas ir baltas… Viską reikėjo pergyventi, nepalūžti, išlikti žmogumi…

O ką pasakytumėte apie asmeninį, šeimyninį gyvenimą?

Tiesa, gyvenimo pilnatvė nėra tik darbas ar pomėgiai. Kol žmogus gyvas ir plaka jo širdis, kiekvienas trokštame meilės, artimo žmogaus. Troškau ir aš, mylėjau… Bet ta, kurią labai mylėjau, buvo ne mano… Ne mano… Tai tiek ir tegaliu pasakyti apie savo meilę ir savo asmeninį gyvenimą. Kadangi nepasiekiau tos, kurią mylėjau, taip per likusį gyvenimą ir einu vienas…

Kaip Jūsų akimis keitėsi Pagėgiai?

Labai pasikeitė ir šiandien dar vis keičiasi. Yra dalykų, kuriais galima didžiuotis, bet yra, mano galva, ir taisytinų dalykų. Man labai gaila senųjų pastatų, kurie jau nugriauti plytoms. Pagėgiuose to gal ir nematome, bet aplinkiniuose kaimuose – katastrofa. Nebeliko raudonplyčių pastatų, būdingų tik mūsų kraštui. Bet tai visos Mažosios Lietuvos problema. O šiaip – Pagėgiai gražūs, nors mums, seniems žmonėms, gyventi sunku. Kažin, ar jau sulauksiu geresnio gyvenimo, kai didės pensijos, kai nebereiks rūpintis sunkia buitimi. Sunku šiandien ir jauniems – juk ne iš gero gyvenimo važiuoja į užsienius. Paradoksai aplink – Lietuva gražėja, o žmonės iš jos bėga…

15

Buvusio Pagėgių mokyklos – internato pastatas šiandien.

Jūsų buitis sunki? Ar viskuo galite pats pasirūpinti? Matau jus vaikštinėjantį po Pagėgius, sakau, kad dar stiprus ir sveikas esate.

Sveikas… Taip, čia irgi paradoksai… Per savo netrumpą gyvenimą, nesu buvęs pas gydytoją. Jokių vaistų nevartoju.

Tai nesergate!?

Ne, didelėmis ir sunkiomis ligomis nesirgau, o dėl smulkmenų nelekiu pas daktarą. Mėgstu vaistažolių arbatikę – tai vaistai nuo visų ligų. Alkoholio niekada nevartojau, svaigalai – ne man. Būčiau idealus vyras, jei nerūkyčiau… (čia vėl ponas Petras šelmiškai šypsosi ir prisidega cigaretę…).

Tai iš kur pas Tamstą ši stiprybė?

Gamta. Visą laisvalaikį leisdavau gamtoje, mėgau žvejoti… Dabar tai vadinama meditacija, bet aš manau, kad pirmiausiai reikia pačiam žmogui susitarti su  savimi. Ramybės ir neskubos žmogui reikia. Nepuldinėti, nesibrauti prie „lovio“, nesirgti svetimomis ligomis, gyventi savo tylų ir ramų gyvenimą… Juk tai palaima. Gaila, kad jaunystėje to nesuprantame, būtumėm geresni, švelnesni vieni kitiems. Atidūs nelaimingam ar liūdnam, dosnūs kitam ne tik duonos, bet ir žodžio…

Nieko nekalbate apie Dievą, bažnyčią?

Mano šeima buvo netikinti. Tėveliai nėjo į bažnyčią, tad ir aš nuo vaikystės bažnyčioje nesu buvęs. Nors šeimoje tam tikrų tradicijų laikėmės, visi vaikai buvome pakrikštyti, bet savęs tikinčiu žmogumi nelaikau. Nei Pagėgių, nei kitoje bažnyčioje nesilankau.

Esate laisvas savo pasirinkimuose, na, o kaip Jums atrodo, ar su visais pasirinkimais ir išbandymais laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje susitvarkome?

Tikrai ne. Prisimenu aną Nepriklausomybę, prieškarinę Lietuvą. Sunkiai gyveno tuomet žmonės, daug sunkaus fizinio darbo buvo. Nors mano tėveliai buvo pasiturintys žmonės, Jurbarke turėjome nuosavą namą su žemės sklypu, bet prabangos nebuvo. Gyvenome labai taupiai ir kukliai, niekada neleidome sau demonstruoti kokio pranašumo biednesnio žmogaus atžvilgiu. Nepriklausomybė – didelis ir sunkus dalykas, ne visi ją pakelia. Dabar šiek tiek prakutęs, dažnai per perversmo metus prisivogęs, prisiplėšęs tūlas, pamiršta savo tėvą ir motiną, ką kalbėti apie draugus ar vargšus kaimynus, kurie gyvena iš bedarbio pašalpos… Nepaduos jis rankos, nepasilabins, nors gal nelabai ir reikia tos rankos… 1990-aisiais visi turėjome viltį. Nebuvo Pagėgiuose priešiškai nusiteikusių, negirdėjau, kad kas būtų nenorėjęs Laisvės. Pasitikome ją, tą Laisvę, atviromis širdimis, su ašaromis akyse. Galvoju, kad dvidešimt penki metai Lietuvai ir daug, ir mažai. Daug – nes daug padaryta, pastatyta, sukurta, mažai – vis dar neišmokom branginti žmogaus. Galvoju, padaryta labai daug klaidų. Mūsų politikai vis dar nesubrendę, dauguma jų – be atsakomybės. Bet bus viskas gerai, ateis eilė ir Žmogui šiame pasaulyje…

Pakalbėkime apie Jūsų kūrybą. Kiek parodų esate surengęs, kur eksponavote savo darbus?

Nebuvau mėgėjas organizuoti ar kaip kitaip „rūpintis“ savo kūrybos viešinimu. Jei kas paprašydavo ar pasiūlydavo surengti parodą, neatsisakydavau. Personalinės parodos buvo suorganizuotos Šilutės, Pagėgių kultūros ir švietimo įstaigose, bet didžiuma darbų išvyko iš mano namų niekur neeksponuoti. Daug darbų išdovanojau, šiek tiek pardaviau. Ne pinigai man buvo svarbu, džiaugiausi, kad mano darbus vertina kaip meno kūrinį. Dabar jau nieko netapau, nieko nekuriu. Tai reikalauja daug jėgų, nuotaikos. Į savo pamėgtą gamtą vis sunkiau ir vis rečiau benueinu, tad ir „įkvėpimai“ senka. Kol akys buvo sveikesnės, tapybą buvau pakeitęs skaitymu. Skaičiau daug, giminaičiai privežė knygų, žurnalų, tai vis ką skaitinėjau. Jaučiu, kaip mano veiklos „akiplotis“ vis siaurėja ir mažėja. Sutrikus regėjimui mažiau skaitau – žiūriu televiziją, nes dar gerai girdžiu.

16

Pagėgių savivaldybės liaudies menininkų asociacijos „Pagėgių krašto liaudies meno draugija“ nariai 2012 m. Centre, šalia mažiausiojo asociacijos „dalyvio“ – dailininkas Petras Bakšys.

O ką gi žiūrite per televiziją? Kokias laidas mėgstate?

Mėgstu žinias, diskusijų laidas. Ne visos patinka. Visada perjungiu kanalą, jei laidoje negerbiami pašnekovai ar jų nesiklausoma. Per toli nuėjome, nenoriu kartotis, bet žmogus negerbiamas nei televizijoje, nei gyvenime.  Jei nesi aukštos kėdės savininkas – nesitikėk, kad su tavimi kas kalbėtųsi mandagiai ir pagarbiai. Bet nuo aukštų kėdžių skaudžiai krintame ir patenkame į žemesnį, vis žemesnį sluoksnį… Viskas labai slidu ir laikina… Per toli nuvažiavome. Reiks labai daug pastangų, kol vėl atkursime pagarbą, požiūrį į moterį ar seną žmogų. Žmonės jau nebetiki politikų pažadais, bet vis dar kenčia… Kenčia smurtą šeimoje, aplinkoje, ar matėme nors vieno telefoninio sukčiaus viešą teismą, kuriam būtų skirta reali bausmė už senelių apiplėšimą? Kol nenužudo žmogaus, tol gyvena laisvėje, o patekęs į kalėjimą, nusikaltėlis „atgailauja“ rašydamas skundus prieš Lietuvą. Visada žiūriu kultūros laidas, patinka ir laidos apie meną, parodas.

Kurį Lietuvos menininką laikote savo mokytoju? Kuris padarė Jums didžiausią įtaką pasirinkimams?

Pirmasis mokytojas – Tėvelis, kuris atvėrė slaptingiausią gamtos parodą, o vėliau, studijų laikais – mano pasirinkimus, kryptis ir svajas įtakojo mano dėstytojas dailininkas, scenografas, dekoratyvinės dailės atstovas Liudas Truikys. Jis buvo Berlyno, Paryžiaus dailės mokyklų atstovas,  Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis kūrė peizažus, scenografijas teatro ir baleto spektakliams, vitražus, tapė freskas. Jis man artimas ir brangus todėl, kad jam turėjo įtakos Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Man jis dėstė kompoziciją. Iki šiol nerandu kito tokio menininko, kuris būtų spinduliavęs tokią erudiciją ir talentą. Jis visa galva, visa širdimi pasinerdavo į tą veiklą, kurioje tuo metu „gyveno“ – ar tai būtų teatras, ar tapyba, ar studentams dėstoma paskaita.  Visada jautėme jam didelę pagarbą, siekėme nors kuo būti į jį panašūs.

17

Dailininkas Liudas Truikys 1931 m. (Nuotr. iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus archyvo: http://www.ltmkm.lt/truikys/datos.htm)

Pasakysiu – esate labai taupus mūsų pokalbyje, ilgai renkate žodžius, atrodo, kad Jūs labai atsakingas, gal bijote ką ne taip pasakyti?

Taip, galvoju, kad visada buvau daugiau tylus, nei kalbus. Nemėgstu daug ir garsiai, o ypatingai – tuščiai kalbančių žmonių. Ne veltui mūsų tauta turi tiek daug patarlių, posakių apie žodį, kalbą; kiek gražiausių knygų parašytų gražia, neįmantria, lengva kalba, „klasika“ – sakome. Sakome todėl, kad viskas labai „taupiai“ ir paprastai parašyta. Žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi!

Ką palinkėtumėte skaitytojui, kuris skaitys šį mūsų pokalbį?

Dvasios darnos. Galvoju, kad nugyvenau ramų gyvenimą, niekada nebuvau konfliktiškas, neteisiau žmonių, visus, kuriuos likimas lėmė sutikti mano gyvenimo kelyje, gerbiau. Mylėjau ir gerbiau savo mokinius, džiaugiuosi, kad susitinkame po daugelio metų ir dar turime apie ką pasikalbėti. Visą laiką siekiau gyventi šviesiai – be jokių juodų minčių ar kėslų. Nesutikau ir aš savo kelyje žmogaus, kuris mane būtų labai įskaudinęs, nuskriaudęs. O ir šiandien turiu labai gerus kaimynus, jų vaikus, kurie man padeda buityje, su kuriais kartais švenčiame, pakeliaujame. Paminėčiau Levickų šeimą, buvome geri kaimynai su ponia Eleonora Levickiene, su jos vaikais – Antanu ir Giedriumi.

18

Su Giedriumi Levicku Rambyne. 2009 m.

Tad kuo save įvardintumėte, kas Jūs – pedagogas, dailininkas, režisierius, aktorius?

Buvau dailininkas. Tik dailininkas.

Ačiū už širdingą pokalbį, už pamokas, kurias gavau iš Jūsų šiandien ir tada, kai buvau Jūsų mokinė. Būkite sveikas ir laimingas.

 

 Nuotraukos iš asmeninio Petro Bakšio archyvo.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →