Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Irena Andrukaitienė. Paminklas Mažajai Lietuvai

Pagal   /  2018 lapkričio 16  /  Komentarų nėra

Irena ANDRUKAITIENĖ, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, www.voruta.lt

Martynas Purvinas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras (architektūra ir menotyra), yra vienas iš ryškiausių Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų, daugiau nei keturiasdešimt metų paskyręs Lietuvos senųjų kaimų, liaudies architektūros, kraštovaizdžio ir urbanistikos tyrimams.

Nuo 1980 m. iki šiol M. Purvinas tiria Mažosios Lietuvos, kaip nedalomo etninio regiono, apimančio ne tik Klaipėdos kraštą, bet kitas Karaliaučiaus srities baltiškąsias žemes, šiuo metu esančias už Lietuvos ribų, kultūros paveldo likimą.  Neatsitiktinai šis kraštas, XVI amžiuje tapęs svarbiu lietuviškosios raštijos bei kultūros židiniu ir išlikęs juo iki XX amžiaus pradžios, nusipelnė išskirtinio mokslininko dėmesio.

M.Purvino senelis Martynas Purvinas yra kilęs iš senos lietuvninkų ir kuršininkų giminės. Jis daug nuveikė lietuvybės labui Klaipėdos krašte: rūpinosi lietuvninkų bendruomenės reikalais, redagavo lietuvišką laikraštį „Pagalba“, buvo „Sandoros“ draugijos, kurios tikslas – tarnauti ir padėti vienas kitam, valdybos narys. M. Purvino tėvas Erikas Purvinas – garsus Mažosios Lietuvos veikėjas, botanikas, pelkėtyrininkas, docentas, biologijos mokslų daktaras, gilinęsis į savo krašto gamtą, jo istoriją.

Sūnus M. Purvinas – architektas, istorikas, etnografas – toliau tęsia giminės vyriškosios linijos tradiciją: aktualizuoja Mažosios Lietuvos istorinę misiją, atskleidžia šio krašto kultūros paveldo likimą, fiksuodamas jo naikinimą ne tik per įvairių amžių istorijos virsmus ir katastrofas, bet ir parodydamas nestabdomą jo nykimą taikos metais bei stengdamasis bent jau, pasak M. Purvino, „inventorizacinės medžiagos pavidale“  išsaugoti tai, kas dar yra išlikę.

Šiam darbui jis ruošėsi kryptingai nuo studijų laikų. Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) Statybos fakultete M. Purvinas susidomėjo gyvenviečių planavimo ir kraštovaizdžio architektūros sritimis. 1980 m. apsigina disertaciją „Architektūrinės – landšaftinės analizės teoriniai – metodiniai klausimai“. Į etnografinių tyrimų metodiką gilinasi ir vėliau, jau dirbdamas kultūros paveldo tyrėjo darbą, išplėsdamas metodiką, ją pagilindamas, pabrėždamas principinį momentą – tyrimų išsamumą ir visapusiškumą.

M.Purvino darbų, skirtų Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėjimams, sąrašas įspūdingas. Daugybė straipsnių periodikoje bei mokslo leidiniuose, daugiau kaip 1600 straipsnių trijuose „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomuose, o svarbiausia – solidžios monografijos, skirtos senajam nykstančiam Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kaimui.

1999 m. pasirodo M. Purvino studija „Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke“, 2008 m. išeina „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“, 2010 m. (kartu su architekte Marija Purviniene) išleidžia monografiją „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (I kn.), 2011 m. skaitytoją pasiekia studija „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“. Tais pačiais metais pasirodo ilgamečių kultūros paveldo tyrimų rezultatas – kapitalinis veikalas, monografija „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I kn.). 2013 m. išeina „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I kn.). 2014 m. vėl grįžtama prie sakralinio paveldo – išleidžiama monografija „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (II kn., su M. Purviniene), drauge su kitais autoriais 2014 m. išleidžiamas „Lietuvos dvarų sodybų atlasas, II: Pagėgių savivaldybė“.

 Šiame kontekste M. Purvino monografija „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I kn. Trakai: Voruta, 2015, 343 p.) pradeda mokslo darbų ciklą, skirtą senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai. Antroji ciklo dalis – knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (II kn., Trakai: Voruta, 2017, 559 p.) toliau tęsia pradėtą temą.

Abi šios knygos yra dedikuotos šviesiam Evos Mildos Jankutės – Gerolos,  Martyno Jankaus – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, publicisto, spaustuvininko, vieno iš „Aušros“ leidėjų, Tilžės Akto signataro, Lietuvos Tarybos nario (nuo1920 m.) – anūkės atminimui.

Monografijos pradedamos Pratarmėmis (lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis), kuriose M. Purvinas glaustai peržvelgia Mažosios Lietuvos istoriją nuo vokiečių karinių ordinų veržimosi į baltų genčių žemes pradžios XIII a., apibūdina lietuvninkų etnokultūrinės grupės susidarymą šiame regione, pabrėždamas Mažosios Lietuvos išskirtinumą, jos reikšmę ir svarbą Didžiajai Lietuvai bei primindamas skaudžias šio krašto netektis (nutautinimą, tremtį, genocidą, etninį valymą, kultūros paveldo naikinimą) per visus karus ir okupacijas (ypač po Antrojo pasaulinio karo), neatpažįstamai pakeitusias Mažosios Lietuvos veidą.

Pratarmėse nusakytas ir pagrindinis abiejų monografijų tikslas – apibūdinti Nemuno žemupyje įsikūrusių senųjų gyvenviečių istorijos bruožus, supažindinti skaitytojus su turtinga ir tragiška Mažosios Lietuvos istorija, šio krašto kultūros paveldo likimu.

Pirmoje knygoje aprašytos 25 tokios gyvenvietės, išsidėsčiusios abiejose Nemuno pusėse. Lietuvos krante – 5 Jurbarko rajono ir 3 Pagėgių savivaldybės gyvenvietės, šalia lietuviško jų pavadinimo nurodant ir buvusį suvokietintą pavadinimą (Smalininkai – Schmalleningken, Baltupėnai – Baltuponen) bei17 gyvenviečių Karaliaučiaus krašte (nurodant senąjį baltišką vietovės pavadinimą, suvokietintą jo variantą, o po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštui tapus Sovietų Sąjungos valdoma Kaliningrado sritimi sovietų įvestą ir iki dabar oficialiai funkcijonuojantį rusišką gyvenvietės pavadinimą (Tusainiai – Tusseinen – Čapajevo, Būdupėnai – Budupohnen – Dolžanskoje). Nemuno žemupio gyvenviečių istorija pradedama nuo buvusio svarbaus pasienio taško Smalininkų – Mažosios Lietuvos vartų, kaip juos įvardina pats autorius, ir baigiama Ragainės miesto istorijos pristatymu.

Antroje knygoje aprašyta 61 Nemuno ir jo atšakų pakrantėse buvusi gyvenvietė (32 Pagėgių savivaldybės, 4 Šilutės rajono ir 25 Karaliaučiaus krašto gyvenvietės) analogiškai prie kiekvieno lietuviško pavadinimo nurodant jo ankstesnį suvokietintą variantą (Bitėna – Bitthenen, Šiaudyčiai – Schauditten), o Karaliaučiaus krašte nurodant ir dabartinį rusišką (Tilžė – Tilsit – Sovetsk, Giniškiai – Ginnischken – Chmelnickoje). Šioje knygoje pradedama šiek tiek nuo Nemuno nutolusiais Pagėgių savivaldybės teritorijoje esančiais Mikytais ir baigiama Karaliaučiaus rašte esančiais Kaukėnais bei jų artimiausiomis apylinkėmis.

Kiekvienos gyvenvietės (esančios ar jau išnykusios) aprašymui  pasitelkiama gausi istorinė medžiaga, keliolika metų rinkta Vokietijos bei kituose archyvuose ir bibliotekose.

Vietovių aprašymui (išskyrus Karaliaučiaus krašto Būdupėnų, Treibgirių, Mėžių, Ąžuolynų, Nemunijos, Raudžių, Baubės, Skulbėtvarių, Selių, Baltrušaičių, Kampiniškių, Urbantaičių gyvenvietes ir Ventorių pilaitę) iliustruoti pasitelkiama įvairi medžiaga: paties autoriaus (1991 – 2014 m.) ar kitų (2011 – 2016 m.) darytos nuotraukos; fotografijos, paimtos iš muziejų rinkinių, užsienio archyvų ar iš kitų šaltinių;  gyvenviečių planai, schemos, XVI – XX a. aprašomų vietovių žemėlapiai, gauti iš privačių bei muziejinių kartografijos rinkinių; vietovių ar urbanistinių objektų piešiniai, gauti iš privačių rinkinių ar kitų šaltinių bei kita iliustracinė medžiaga.

Monografijų dėstomoji dalis suskirstyta į skyrius, kurių pavadinimai sutampa su gyvenviečių vardais. Skyrių apimtis priklauso nuo gyvenvietės dydžio arba jos svarbos vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Tekstų poskyrius bei jų skaičių apibrėžia aptariamų gyvenviečių specifika – įsikūrimo vieta, verslai, pramonė, žemės ūkio kryptys, kultūrinis gyvenimas, religinės praktikos ir pan. faktoriai.

Mažosios Lietuvos gyvenviečių aprašymui skirta medžiaga abiejose monografijose dėstoma pagal tam tikrą schemą.

Pasitelkus archeologijos duomenis, liudijančius apie seniausius toje vietovėje aptiktus gyvenimo pėdsakus, fiksuojamas gyvenvietės atsiradimo faktas, o toliau chronologiškai dėstomi šioje vietovėje vykę istoriniai įvykiai, vienaip ar kitaip nulėmę gyvenvietės likimą archyviniais dokumentais pagrindžiant tragiškas Mažosios Lietuvos netektis, patirtas per didžiuosius istorinius sukrėtimus – Rusijos invaziją XVIII a., germanizaciją, Pirmojo pasaulinio karo pasekmes ir katastrofiškus Antrojo pasaulinio karo bei sovietinės okupacijos padarinius, lėmusius neįtikėtiną šio krašto kultūros paveldo naikinimą.

Aptariama gyvenviečių bei jų artimiausių apylinkių ekonominė raida, jos specifika (verslai, pramonė, žemės ūkis), priklausiusi nuo gyvenvietės vietos palei Nemuną –  didįjį vandens kelią bei nuo kitų šalia esančių komunikacijų (vietinės ar tarptautinės reikšmės kelių, geležinkelio linijų). Fiksuojami krašto ūkio raidos pakilimai ir nuosmukiai, lėmę ir pačios gyvenvietės plėtotę arba nykimą bei gyventojų skaičiaus kaitą, kuri nustatoma remiantis archyviniais bei gyventojų surašymo duomenimis. Pateikiami duomenys apie gyventojų migraciją. Demografiniai poslinkiai aptariami analizuojant tų pokyčių priežastis.

Kalbėdamas apie krašto švietimo padėtį, M. Purvinas aptaria mokyklų tinklą, kuris Mažojoje Lietuvoje pradėtas formuoti XVI a. pradžioje ir buvo pakankamai tankus, kas lėmė ir gyventojų raštingumo lygį. Kaip yra teigęs XVIII a. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, filologas, lietuvių kalbos puoselėtojas, lietuvių knygotyros pradininkas Gotfrydas Ostermejeris, „iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka“.

Monografijose plačiai pristatomi ir Lietuvos kultūros istorijai didžiulės svarbos turėję Mažosios Lietuvos miestai Ragainė (I kn.) ir Mažosios Lietuvos sostinė Tilžė (II kn.). Atskleidžiama miestų raida nuo jų ištakų ir einama per visus jų augimo ir plėtimosi amžius iki klestėjimo periodų ir patirtų materialiojo ir dvasinio paveldo praradimų, kuriuos amžių bėgyje atnešė karinės invazijos ir didžiosios XX a. katastrofos – karai bei okupacijos.

 Autorius pateikia detalių žinių apie Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, fiksuoja, kaip įvairiais laikotarpiais kito lietuvių kalbos ribos. Aprašydamas kiekvieną gyvenvietę, mokslininkas išskiria senųjų gyventojų baltiškosios kilmės pavardes, rodančias, kad jų turėtojai lietuvninkai yra autochtonai šiame krašte.

M.Purvinas gilinasi į gyvenviečių pavadinimų genezę, atskleisdamas jų baltišką kilmę ir paneigdamas kai kuriose vokiškose publikacijose dėstomus teiginius, kad dalies Mažosios Lietuvos gyvenviečių pavadinimai esą kilę iš vokiečių kalbos (pvz., Smalininkai). Autorius atidžiai seka kiekvienos vietovės toponimų situaciją ir fiksuoja jų germanizacijos, išlikimo arba panaikinimo faktus.

Monografijose pristatomos aprašomose vietovėse gyvavusios religinės bendruomenės, apžvelgiama parapijų kūrimosi istorija, jų sakralinių centrų – įvairių konfesijų šventyklų bei kapinių – likimas istorijos virsmuose.

Monografijose plačiai apibūdinama valstiečių padėtis, jų statusas (laisvieji paveldėtojai, laisvieji šatulininkai, kulmiškiai ir kt.), pagal surenkamus mokesčius vertinama kaimo turtinė padėtis, aptariamas gyvenamosios vietos (sodybų, kitų statinių) kūrimas bei formavimas atkreipiant dėmesį į liaudiškosios architektūros radimąsi ir jos specifinius bruožus, kurie atsiskleidžia gausiose iliustracijose.

Autorius apžvelgia ir abiejuose Nemuno krantuose esančių dvarų istorijas, apibūdina dvarininkų įdiegtas inovacijas pramonėje, žemės ūkyje, aptaria jų dalyvavimą krašto visuomeniniame, politiniame, kultūriniame gyvenime, apibrėžia jų įvairiapusės veiklos indėlį į krašto gerovės raidą.

Atskiro autoriaus dėmesio nusipelno šio krašto žmonės, kūrę jo gerovę. Aprašydamas gyvenvietes, autorius pristato archyviniuose dokumentuose paminėtus tose vietovėse gyvenusius ir dirbusius žmones nepriklausomai nuo jų socialinio statuso – tarnautojus, verslininkus, miestelėnus, amatininkus, valstiečius, samdinius, ūkininkus, dvarininkus – visus, prisidėjusius prie miestelio, kaimo ar visos vietovės suklestėjimo nepamiršdamas paminėti ir jų pastangų saugoti lietuvninkų dvasią.

M.Purvinas mini arba prikelia iš užmaršties ne vieną Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją siūlydamas tyrėjams pasidomėti dar niekieno neskaityta gausia archyvine medžiaga apie dalį šių iškilių žmonių.

Tai ir Boguslavas Radvila, XVII a. buvęs Rytprūsių valdytojas, kilęs iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių giminės, turtais pranokęs ir tuometinį Lenkijos karalių Joną II Kazimierą Vazą.

Tai ir verslusis Viešvilės dvaro savininkas Johanas Fridrichas fon Domhardtas, XVIII a. įkūręs popieriaus fabriką, kraštui ilgai tiekusį kokybišką popierių, vario kalyklą, iškilęs į visuomenės elitą – tapęs visos Prūsijos kunigaikštystės oberprezidentu.

Tai ir garsiojo Būbliškės dvaro savininko Eduardo Heinricho Šlenterio sūnus Florijonas Šlenteris, XIX a. pab. aiškinęsis senųjų prūsų ir kitų baltų kraštų kilmę, nagrinėjęs antikinio pasaulio ryšius su baltais, išleidęs ne vieną veikalą apie Baltijos kraštų senovę.

Tai ir garsioji Banaičių giminė iš Paskalvių, XIX – XX a. sandūroje įsijungusi į lietuvninkų tautinio atgimimo judėjimą. Spėjama, kad ji susijusi su Zanavykų krašto Banaičiais, iš kurių kilęs Vasario 16 – osios Akto signataras Saliamonas Banaitis. Tai ir kraštotyrininkas, kultūros veikėjas Jurgis Banaitis bendradarbiavęs su Jonu Basanavičiumi, juvelyras Mikas Banaitis, tapęs Tilžės Akto signataru, kraštotyrininkė Eva Banaitytė – Koch, surinkusi senųjų lietuvninkų etninės kultūros paveldo kolekciją, kuri šiuo metu yra Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Užsiminta ir apie Bitėnuose gimusį Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją, publicistą, spaustuvininką, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išspausdinusį apie 400 lietuviškų knygų ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis, vieną „Aušros“ leidėjų, Mažosios Lietuvos patriarchą, Tilžės Akto signatarą, Lietuvos Valstybės Tarybos narį (kooptuotą 1920 m.) Martyną Jankų (autoriaus plačiau pristatomą monografijoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ Trakai: Voruta, 201).

Pasakojama apie Ragainėje gyvenusį ir kūrusį pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, Tilžėje gyvenusius Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjus: filosofą, rašytoją, publicistą Vydūną; bibliofilą, lietuviškų knygų leidėją Enzį Jagomastą; tautosakininką, leksikografą Vilių Kalvaitį; lietuviškų laikraščių ir žurnalų leidėją, tautinio sąjūdžio dalyvį Jurgį Lapiną; aušrininką, vieną iš tautinio sąjūdžio pradininkų Jurgį Mikšą ir kitus lietuvninkus.

Atskira tema, einanti per abi knygas, yra ne vieną šimtmetį abiem kryptimis – pasroviui ir prieš srovę – veikęs didysis prekybinis (ir keleivinis) vandens kelias Nemunu, siejęs Didžiąją Lietuvą ir Vakarus. Tai buvo svarbiausia magistralė,   dominavusi iki pat geležinkelio atsiradimo XIX a. bei sugebėjusi išlaikyti savo svarbą net iki XX a. vidurio.

M.Purvinas nuosekliai apibūdina šio vandens kelio pritaikymo laivybai atliktus darbus: upės krantų sutvirtinimus, vagos tiesinimą, Nemuno atšakų pertvarkymus, laivybai reikalingų kanalų iškasimą, prieplaukų ir uostų įrengimą. Apibūdinami Nemunu plaukę senieji upių laivai ir valtys, supažindinama su laivininkų darbo ir gyvenimo specifika. Pateikiama turima statistinė informacija apie keleivinių garlaivių bei prekybinių laivų judėjimą Nemunu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bei nurodomos įspūdingos plukdytų krovinių apimtys į pagrindinius šios trasos uostus Ragainę, Tilžę bei tolimesnį krovinių judėjimą į Vakarus.

M.Purvinas pristato ir vieną iš seniausių upeivių verslų – sielių plukdymą Nemunu, klestėjusį ne vieną šimtmetį ir sukūrusį abiejuose upės krantuose ištisą medienos apdirbimo pramonės infrastruktūrą. Sielininkystės verslas ne tik sukūrė darbo vietas daugeliui Nemuno pakrantėse įsikūrusių gyventojų, bet ir formavo savitą šio krašto veidą.

Abiejose M. Purvino monografijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ knygose iškyla sudėtingas Mažosios Lietuvos paveikslas, nutapytas remiantis autoriaus sukaupta archyvine ir iliustracine medžiaga, su daugybe iki šiol neaktualizuotų ar naujų faktų. Šios monografijos – ilgamečio ir kruopštaus darbo rezultatas, solidūs mokslo veikalai, galintys tapti tolesnių Mažosios Lietuvos krašto mokslinių tyrimų lauku.

M.Purvinas monografijose pateikia išsamų pagalbinį knygos tekstą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra bibliografinės nuorodos: periodikos šaltiniai, iš kurių paimti pirmos knygos tekstai, naudotos literatūros sąrašas bei reziumė vokiečių ir rusų kalbomis. Pirmos knygos pabaigoje autorius įdeda du priedus: „Senieji žemės plotų vienetai“ ir „Viršelio ir priešlapių iliustracijos“. Antros knygos pabaigoje pateikiamos pagalbinės rodyklės [„Asmenvardžių rodyklė (II knyga), „Vietovardžių rodyklė (II knyga)“, „Asmenvardžių rodyklė (I knyga)“, „Vietovardžių rodyklė (I knyga“)] ir priedai: „Viršelio ir priešlapių iliustracijų paaiškinimai ir pateikėjai“ bei „Doc. Dr. Martyno Purvino svarbiausios publikacijos“.

Monografijos skaitomos ne vien kaip mokslinis veikalas. Jos parašytos su tokia įtaiga, kad skamba kaip Rekviem Mažosios Lietuvos lietuvninkų ilgus šimtmečius kurtam ir okupantų negrįžtamai sunaikintam kultūros paveldui. Kartu tai yra ir imperatyvus priesakas išsaugoti tą etninio paveldo dalį, kuris kol kas tebėra dar neprarastas.

Abu „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ tomai skamba kaip negailestingas kaltinimas savotiškame Niurnbergo procese tiems, kas vykdė šiame krašte genocidą bei etnocidą, kas Karaliaučiaus krašte sunaikino didžiąją dalį  Mažosios Lietuvos kultūros paveldo ir itin svarbią jo dalį –  toponimų sluoksnį. Tai nusikaltimas ne tik prieš šalį ir jos žmones, tai nusikaltimas ir prieš visą Europos kultūrą.

M.Purvino monografijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ – mokslinis veikalas su labai aiškia autoriaus pilietine pozicija – iškyla kaip amžinas, nesugriaunamas paminklas Mažajai Lietuvai.

Abi šio mokslinio veikalo dalys turėtų būti išverstos (bent jau pirmiausia) į rusų ir vokiečių kalbas kaip autentiškas ir nepaneigiamas liudijimas, neleidžiantis klastoti, perrašinėti ar naujai „interpretuoti“ skaudžią šio krašto istoriją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Pagarbos ir atminties salvės Tilžės akto 100-mečio šviesoje

Plačiau →