Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Imanuelio Kanto mieste

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

Iš oro uosto pakeliui į Kaliningradą šmėkščioja pavadinimai: Sosnovka, Malinovka, Medvedevka, Orlovka. Visai nerusiško – baltiško, šiaurietiškai vokiško peizažo fone šių vardų rinkinys, kurį galutinai įformina Malinovka, dvelkia pigia operete. Taksi kažkodėl tiksi lenkiškas skaitiklis, skaičiuojantis sumą zlotais, tiesa, atsiskaitant ji virsta rubliais.

Iš oro uosto pakeliui į Kaliningradą šmėkščioja pavadinimai: Sosnovka, Malinovka, Medvedevka, Orlovka. Visai nerusiško – baltiško, šiaurietiškai vokiško peizažo fone šių vardų rinkinys, kurį galutinai įformina Malinovka, dvelkia pigia operete. Taksi kažkodėl tiksi lenkiškas skaitiklis, skaičiuojantis sumą zlotais, tiesa, atsiskaitant ji virsta rubliais.

Rytų Prūsijos kaimų keliai primena topolių, klevų, platanų alėjas. Šalia retų akmeninių vokiškų sandėlių stūkso bet kaip pastatyti namai iš pilkų betoninių blokų – nėra nei laiko, nei noro juos nutinkuoti, nudažyti, aplinką apželdinti.

Pilkas betonas dominuoja mieste, bet tai rėžia akį tik gatvėse su išlikusiu akmeniniu grindiniu. Kaliningradiečiai didžiuojasi: „Iš visos Rusijos tiktai pas mus grindinys dar nuo vokiečių laikų.“ Išlikusios ir kelios dešimtys vilų su lipdiniais, puošiančiais balkonus, ir raudonomis čerpėmis Karalienės Luizos gatvėje (dabar Komsomolskaja), Amalienau rajone (Kutuzovo gatvės apylinkės). Tokie namai tiktų kur nors Miuncheno Švabinge ar Rygos Mežaparke. Rygos dvelksmas jaudinamai prasiveržia Kaliningrade, bet tik vos vos: Rygos niekas nebombardavo, o Kaliningradas buvo sumaltas į miltus.

Ko nesugriovė sąjungininkai, pribaigė vietoj išvarytų vokiečių čia atvežti persikėlėliai – rusų ir baltarusių kolūkiečiai, jų vaikai ir anūkai. Vietiniame muziejuje – nauja salė, kurioje eksponuojami 1946–1947 m. įsakymai, pasirašyti Stalino ir Čadajevo, Šverniko ir Gorkino: atkelti dvylika tūkstančių šeimų, vėliau aštuonis tūkstančius šešis šimtus, po to dar ir dar. Jie atvykdavo į svetimą žemę, kabindavo savo kilimėlius su gulbėmis ant sienos šalia svetimų žemų lovų, mokėsi siūti svetimomis mašinomis „Singer“, per šventes iš aukštų servantų išimdavo nesudaužytą rožinės spalvos fajansą. Tuščiose vietose statė betoninius namus.

Kai kada tuo tikslu atlaisvindavo ir jau užimtą vietą – 1967 m. susprogdino Karalių rūmus ir pastatė betoninius Sovietų rūmus, kuriuose niekas niekada nepriėmė ir neišklausė nė vieno nutarimo, nesurengė nė vieno posėdžio, negnybtelėjo sekretorės užpakalio. Tuščia penkiolikaaukštė Sovietų rūmų dėžutė Kaliningrade matyti iš visų pusių, o geriausiai – iš Knaiphofo salos, nuo Kenigsbergo katedros, nuo tos vietos, kur palaidotas Immanuelis Kantas.

Ar erdvėje tarp Kaliningrado ir Vladivostoko daug rastųsi tokių, kurie yra perskaitę „Grynojo proto kritiką“ ir dvi kitas Kanto „Kritikas“? Aštuntojo dešimtmečio pradžioje svarstyta galimybė miestą pervadinti Kantogradu. Kažkodėl Kantas, Kenigsbergo, tapusio Kaliningradu, genius loci, sustiprina per pusę amžiaus taip ir neišnykusį karinės tragedijos jausmą, pokarinės dramos pojūtį.

Stebuklingai išvengęs bombų ir sviedinių, stilingas prūsiškas Gerdauen sukrečia nauju pavadinimu – Železnodorožnyj. Kurhaus Svetlogorske (buvusiame Raušene) toks pat svetimkūnis, koks svetimkūnis Raušene (būsimame Svetlogorske) būtų buvęs курзал. Keista, bet dešimtmečiais neišnyksta istorinis nejaukumo jausmas, kad gyveni svetimoje, tegul ir teisėtu būdu, pasitelkiant atavistinę jėgos teisę, užimtoje žemėje. Ne veltui rusų ir baltarusių persikėlėlių palikuonys visoje srityje renka Rytų Prūsijos senienas.

Kiekvienoje vietoje, kurią supa teutoniškų pilių griuvėsiai, buriasi organizacijos su senais herbais ir riteriškais turnyrais. Černiachovsko (Instenburgo) įžymybė – vietinis elektrikas, visų vadinamas Riteriu Gena.

Šaknų paieškos. Tačiau kokių? Žemėje, kurios žemėlapyje pasidarbuota trintuku, o nutrintose vietose parašyti nauji pavadinimai: Zelenogradsk, Svetlogorsk, Ozersk, Slavsk, Pravdinsk. Nežiniuko šalis. Amžinai laikinas prūsiškasis Kenigsbergas yra tarsi protu nesuvokiamas daiktas savyje, kaip mokė čia gimęs filosofas, kuris ketverius metus buvo Rusijos pavaldinys. Paklūstant kategoriniam imperatyvui, belieka išvardyti vis gausėjančias antinomijas. Lėlių teatras Šventos Luizos kirchėje.

Mažytis Leninas kurortiniame Kranze. Betoninis gastronomas Rybačij (Rositten) gyvenvietėje, kuri paminėta kenigsbergiečio Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno novelėje. Levitaniški auksiniai beržai su raudonų krūmų intarpais ir negeltonuojančiais juodalksniais Kuršių nerijos kelyje. Paroda „Žemės debesys“ – „psichiškai nesveikų žmonų kūryba. Pribrežnyj gyvenvietė – Hamburgo miestas“. Gintaro muziejuje – Kenigsbergo dėžutės, žvakidės, Nukryžiuotieji, kaliningradietiški ledlaužiai, sputnikai, plieno lydytojai. Pilkas betonas virš juodai pilko grindinio. Atsilaisvinusi Knaiphofo sala, kaip kompensaciją gavusi naują registraciją – Sala.

Katedra Saloje atstatyta, jos viduje tuščia kaip ir Sovietų rūmuose, tačiau iš išorės ji elegantiška ir sutvarkyta. Bokšte – Kanto muziejus su knygomis, graviūromis, marmuriniu biustu, atsiliepimų knyga.

„Man, mano sesutei Ritai ir mūsų mylimoms senelėms labai patiko. Kantas buvo didis žmogus. Alina.“

„Mes labai sužavėti katedra ir Kantu. Eskadrinio minininko „Nastojčivyj“ ekipažas.“

„Mylimam Kantui – Olia.“

„Atvykome iš Udmurtijos. Deginomės, maudėmės, o šiandien susipažįstame su Kantu. O kiek dar visko laukia ateityje!“

„Mums labai patiko, ypač Kantas. Mes su juo netgi nusifotografavome. Jis buvo su jūreiviška kepuraite. Baltfloto jūreiviai.“

Pilkoppen gyvenvietėje Kuršių nerijoje – kotedžai su židiniais ir glintveinu. Glintveiną skaniai ruošia pensionato bare su žydru užrašu „Maitinimo punktas“, iš kurio tampa aišku, kad čia ne Pilkoppen, o vis dėlto Morskoje. Vakare prie ramaus vandens viskas beveik taip, kaip vaikystėje, kai kitoje Baltijos įlankoje, pliaže rinkdavau gintarus į degtukų dėžutę.

Po prieškariniu signaliniu stiebu iš juodo plieno susibūrę europietiškos išvaizdos žvejai, tad iš pradžių net nuvilia jų rusiška tartis be akcento: „Na ne, kokia žuvis, tik iš ryto bus, mes šiaip sau stovim.“ Draugiškai tiesia pakelį „R-1“: „Rūkykite, pas mus tik šitas vokiškas šūdas.“

Vokiško dūmo debesėlis. Žvaigždėtas dangus virš galvos, moralinis įstatymas mumyse. Už kopų – Kanto miestas su jūreiviška kepuraite, betoninė grynojo proto kritika.

„Kultūros barai“, nr. 6

Vertė Vygantas Vareikis

Versta iš Петр Ваил. Карта Родины. Москва: Колибри, 2007.

Piotr Vailas, „http://www.lrytas.lt/-12779163571277409119-imanuelio-kanto-mieste.htm“, 2010 m. birželio 30 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 10:44 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →