Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ilgas Jurgio Jankaus kelias iš Bitėnų iki Stalingrado. II dalis

Pagal   /  2015 rugpjūčio 18  /  Komentarų nėra

Tęsiame liepos 27 dieną pradėtus skalbti Endriaus Jankaus atsiminimus apie savo liūdno likimo brolį Jurgį Jankų. Rašto kalba, siekiant išlaikyti autoriaus leksiką ir pasakojimo būdą, ir toliau koreguota minimaliai.

Vasarai baigiantis buvo pradėtas Lietuvos kariuomenės perorganizavimas ir inkorporavimas į Raudonosios Armijos gretas. Lietuvos kareiviai buvo perengti Rusiškom uniformom, o kepurėse „švietė“ raudona žvaigždė su kūju ir pjautuvu. Jurgis buvo nusifotografavęs su nauja uniforma, bet ta fotografiją neišliko.

Jurgis pradėjo bendrauti su Rusais, net tėvai buvo susirūpinę. Girdėjau daug kartų tėvų kalbas: „kad jis vis su rusais draugauja“.

Bet komunistinių idėjų nerodė. Tačiau gana greit išmoko rusų kalbą, kuri, vėliau, pasirodė gana naudinga.

Tėvas buvo atleistas iš tarnybos 1940 metų rudenį. Lietuvos ruselis perėmė jo pareigas. Praradęs pragyvenimo šaltinį, tėvas stengėsi sugrįžti į Bitėnus ir padėti savo seseriai Elzei ir broliui Kristupui, ūkininkauti. Gavo patarimą iš vokiečių ambasados Kaune, kad Elzė kreiptųsi į kokia tai ministeriją Berlyne su prašymu, kad jos brolis galėtų sugrįžti į Bitėnus ir padėtų ūkyje, nes trūko darbo jėgos.

Neužteko šitų bėdų, dar kažkas pašnibždėjo, kad esame tremtinių sąrašuose į Sibirą. Atsimenu, kai tėvas kalbėjo eiti per sieną ties Smalininkais. Kažkoks upelis, nedidesnis kaip griovys, buvo valstybės siena ir sakė, kad tik peršokti reikėjo. Bet, pagaliau, gavo leidimą iš rusų apleisti Lietuvą ir repatrijuoti į Vokietiją.

Jurgis buvo atleistas iš kariuomenės 1941 metais sausio mėn. dėl išvykimo į Vokietiją. Kadangi nebuvo dar pilnametis, todėl turėjo vykti su tėvais.

1941 metais kovo 5 dieną apleidom Jurbarką. Buvo šalta diena su daug sniego. Vežikas su šlajom atvyko nuvežti mus iki sienos prie Smalininkų. Pasienio apsauga jau buvo Rusų kariuomenės rankose. Privažiavus pasienio būdelę, rusų kareivis patikrino kiekvieno piliečio sidabrinę kortelę su asmens duomenimis, kurią kiekvienas turėjo prisisegti prie palto apleidžiant savo gyvenvietę. Atsimenu, kai rusų kareivis su šautuvu vienoje rankoje, pačiupinėjo su kita ranka mano kortelę ir sušuko „nemetz“ (vokietis) savo vyresniajam, kuris sėdėjo prie rašomo stalo būdelėje. Kitas rusų kareivis su šautuvu ir užtaisytu durtuvu, stovėjo palei būstinės duris. Turėjom visi išlipti iš šlajų ir dar kartą patikrinti palei korteles ir sąrašą ir tada pėsti pereiti sieną į Vokietijos pusę. Ten mūsų laukė kariškas sunkvežimis su įtaisytais suolais. Čia mums teko palaukti keletą valandų kol daugiau „umsiedlerių“ (persikėlėliai) perėjo sieną. Tik tada sulipom į sunkvežimį kuris pasileido Tilžės link.

Tilžėje nuvežė į gelžkelio stotį ir visus susodino į specialų keleivinį traukinį. Sutemus traukinys pajudėjo ir nesustodamas niekur „dundėjo“ per naktį. Kai išaušo kitas rytas, jau „dundėjom“ per sudaužytą Varšuvą. Dar po keletos valandų, traukinys sustojo Zdunka – Wola‘oje. Čia mūsų laukė tokie pat sunkvežimiai, kurie mus nuvežė į kadaise buvusių žydų kvartalą. Esesininkai paskirstė mus po kambarius į trijų ir keturių aukščio namus. Visi buvo pastatyti visai arti vienas prie kito abiejuose gatvės pusėse.

Mes gavom kambarį pasidalyti su kitom dviem šeimom, trečiam aukšte, namo gale. Žiūrint per užpakalinį langą pastebėjau, kad apačioje, palei visą namų kvartalą, aptverta spygliuotos vielos tvora.

Vienam gale buvo dideli vartai. Prie vartų barakėlis. Iš to barakėlio, kaip skruzdėlės, pasipildavo gauja žydų Ghetto policininkų, ginkluoti „mediniais bananais“. Ne kartą mačiau, kaip jie savo žmones „bananais“ aptaisė.

Čia mus ilgai nelaikė. Dar neprasidėjus vasarai, buvom iškelti į kitą, buvusia kariuomenės stovyklą, Schlochau-Pomeranijoje. O iš ten, vėl į kitą stovyklą Dramburg‘e-Pomeranija. Atrodė, kad čia buvo surinkti visi „nepatikimi Reichui žmonės“. Čia ir prasidėjo Jurgio „kryžiaus kelias“.

Jurgis kažkur gavo nusipirkti filmą (foto juostelę). Tai laikais filmą civiliams buvo sunku gauti. Pasiskolino fotoaparatą ir ėjo po stovyklą, fotografuodamas pažįstamus ir įdomesnes vietas. Tokie jurbarkiečiai, kaip kirpėjas Flatov‘as, kuris mum visiems plaukus apkirpdavo Jurbarke, ir pusžydis Šperberis, įskundė Jurgį gestapui, kad jis tarnavo Raudonojoj Armijoj ir turbūt yra jų šnipas. Jurgis buvo areštuotas ir uždarytas gestapo pastatę, kur rūsy buvo įrengtas mažas kalėjimas. Buvo vasara ir karas prieš Rusiją jau buvo prasidėjęs.

Aš suradau Jurgio celę ir nueidavau su juo pasikalbėti, nunešdavau ką nors „skanaus“ iš maisto. Tik reikėdavo saugotis, kad gestapininkai neužkluptų. Po kiek laiko gestapas Jurgį paleido. Kaip ilgai Jurgis buvo „cypėje“, tikrai pasakyti negaliu, bet atrodo, kad buvo daugiau negu savaitę, o gal ir dvi. Bet kaip tėvas sakė: „sykį papuolei į gestapo akiratį, jie tau ramybės neduos“. Bėgti be dokumentų nebuvo kur.

Tėvas patarė Jurgiui stoti į whermacht‘o eiles ir tokiu būdu išsigelbėti iš tos keblios padėties. Jurgis, gerai mokantis vokiečių kalbą, nuėjo į whermacht‘o verbavimo biurą. Ten pasakė, kad yra iš Rytprūsių ir buvo priimtas į vokiečių kariuomenę. Jokių dokumentų nereikalavo ir Jurgis jokių nesiūlė. Po keletą dienų išvyko į Stettiną – artilerijos kareivines.

Gestapui atvažiavus jį vėl suimti, jo nerado. Jiems buvo pasakyta, kad Jurgis yra išėjęs tarnauti kariuomenę. Taip pasibaigė visą dramą.

Stettinę Jurgio ilgai nelaikė. Apmokinimas truko berods tik 6 savaites: po to buvo išsiųstas į Rytų frontą. Buvo paskirtas į 60-tają pėstininkų diviziją (motorizuotą), 1/160 artilerijos pulką, kuris tada stovėjo kaipo rezervinis dalinys, Shitomir apylinkėje.

Jurgis Stettinę prieš išvykimą į Rytų Frontą 1941 m.

60-toji pėstininkų divizija „gimė“ Dancige iš S.A. (Sturm Abteilung) dalinių. Jie kariavo Dancigo, Helos rajone vokiečių – lenkų,1939 metų kare. Tada buvo vadinamas kovos dalinys Eberhardt, vadovo vardu.

Daugelis divizijos karininkų buvo jauni savanoriai iš Aukštosios technikos mokyklos Dancige. Bet 160 žvalgybos batalionas priklausęs 60 pėstininkų divizijai buvo sukurtas iš Rytprūsių rekrūtų, kuriems vadovavo vokiečių dvarponių vaikai. Princas zu Dohna – Schlobitten, kuris tarnavo Kaizerio armijoje ir kariavo 1918 metais Ukrainoje, buvo vienas iš žymiausių karininkų. Netrūko grafų, hercogų, riterių ir žemesnio rango bajorijos. Kai kurie kariškiai skundėsi, kad net fronte turėjo savo karininkus vadinti „Pone grafe, hercoge, prince, riteriau“, o ne „pulkininke, majore, kapitone ir t.t.“

60-toji pėstininkų divizija pradėjo Ryto fronto invaziją iš Lenkijos į Lvov (Lemberg). Toliau jos kovos kelias ėjo per Dubna – Miropol – Shitomir – Berditschew – Tscherkassy – Umon – Dnjepropetrowsk – Mariupol –Taganroc – Rostow – Mius – Stalino – Charkow – Kalach – Stalingrad.

Kai 60-toji motorizuota pėstininkų diviziją buvo išsidėsčiusi ties Mius ir Stalino, sausio ir vasario mėnesį 1942 metais, Jurgis rašė, kad jo baterija ilsėjosi vienam kaime. Labai staigiai kitam kaimo gale pasirodė rusų dalinys. Jurgis pamatęs rusus sušaukė visus baterijos „poilsiautojus“, visi subėgę atsuko savo pabūklą rusų link ir pradėjo šaudyti. Taip sustabdė rusų puolimą ir jie po kiek laiko ir daug aukų, atsitraukė. Už tai Jurgis buvo apdovanotas antros klasės geležiniu kryžiumi. Kryžius ir nuopelnos raštas buvo išduotas 1942 m. kovo 12 dieną.

Jurgis paskutinis šaulys (dešinė pusė)Jurgis dešinėje pusėje.

Yra išlikę keletą Jurgio laiškų iš Rytų fronto. Vieną laišką jis parašė savo seseriai, kai jo dalinys stovėjo prie Charkov‘o. Sekančiam puslapy rašo: „mes šiaip gan gerai laikomės. Pašto jau kelias savaitės kaip negaunam. Bet ir tai nenusimenam. Ūpas puikiausias. Oras irgi puikus. Džiaugkis ir gyvenk !! – mūsų parolė. 

Priešas silpnai veikia. Mūsų visai nejudina. Kas ir gana puiku. Šiaip nieko naujo ir nežinome. Tad ir  turiu baigti, nes jau vėl tarnyba laukia. Žinai juk „Dienst ist dienst, Schnaps ist Schnaps“ (Pareiga yra pareiga, alkoholiniai gėrimai yra alkoholiniai gėrimai). Tikiu dabar iš Tavęs pašto sulaukti. Bučiuoju Tave širdingiausiai. Tavo Jurgis.

Toliau sekė eilėraštis:

Nurimk sesute gana raudoti,
Nušluostyk ašaras gailias,
Praeis laikai, baisi, kraujuoti
Nauja gadynė vėliais ras.
Linksma Tu grįši į Tėvynę
Po sparnu Jis Tave priglaus
Dangus žvaigždutėmis nusėtas
Nušvies Jums kelią ateities!!!

P.S. Įdedu tau kelis žiedus iš Rusijos laukų, kuriuos tau nuskyniau šiandien būnant patruliu!!!
Jurgis

Jurgis pirmas,kairėje.Poilsį po Charkov`o mūšio,Isjum apylinkėję.

Taip jie gyveno „urvuose“ Rytų fronte, ypač stepėje. Kai kurie kariai nebuvo „lovos matę“ 9 mėnesius. Jurgis rašė, kad pasiprašė vienam kaime pas rusę lovos. Ta paklojo jam lovą su minkštais patalais. Rašė, kad kai „įkrito“ į lovą, jautėsi kaip rojuj ir išmiegojo dvi paras. Kai atsibudo, ta senyva rusė jau triūsė aplink, kaip tikra mama. Padarė pusryčius ir buvo išplovusi jo drabužius. Vėliau, per pokalbį, prisipažino, kad turi sūnų tokio pat amžiaus kuris kariaują už „ana Galybę“. Nieko nėra girdėjusi apie jį beveik metus.

Jurgio laiškas Endriui.+

Rusija, 19 liepos 1942

Mano mieloji mamyte.
Šiandien turiu šiek tiek laiko, todėl noriu Tau tuojau keletą eilučių parašyti. Galiu tau pranešti, kad man dar vis puikiai einasi. Oras irgi yra puikus. Šita aplinka, kurioje mes dabar esam, irgi yra gana graži. Čia galima žmones matyti apsirengę daugiau europietiškos mados drabužiais ir namai atrodo gana puikūs, bet kas svarbiausia, kad jie yra švarūs. Visur yra didelės gėlės ir vaisių sodai. Dabar yra vyšnių laikas. Vietiniai duoda mums gana dažnai vyšnių, aviečių ir žemuogių. Skanumas puikiausis. Visados pakeičiam vienas kitą pavartodami mūsų taupomąją kortelę.Bet mums skųstis apie mūsų maitinimą nebūtų galima. Viskas yra gerai suorganizuota. Mes gaunam sviesto, dešros, medaus, marmelado ir kitų dalykų. Saldumynų irgi užtenka. Gaunam kas dieną saldainių arba šokolado. Tikiu, kad Jūs gyvenanti Reiche, tiek negaunate. Tarnyba irgi nėra jau tokia sunki. Galima atlaikyti. Mano sveikata dar vis geležinė. Ko man daugiau pageidauti reikėtų.

Žinoma, galvoju tankiai apie namus ir mielus tėvus, brolius ir seseris ir kitus mielus žmones. Mielai būčiau pas jus. Bet gaila, kad mes vyrai turim čia mūsų vyriškumu už jus kovoti ir tuos žydų komunistus sunaikinti. Mes turim Europa nuo bolševikiško maro išgelbėti. Mes turim ir mes laimėsim.     Dabar turim didelius karščius, bet mes išnaudojam kiekviena progą maudytis gana tankiai. Iki žiemos mes turim rusus sutriuškinti. Tu negali įsivaizduoti, kaip mes į priekį einam. Mūsų motorizuoti daliniai negali bėgančius rusus sugauti. Didžiausi industrijos miestai yra beveik mūsų rankose. Kaip gali rusai toliau priešintis. Keletą savaičių ir viskas bus pabaigta. Jeigu Tau būtų galima pamatyti rusų kareivį, nudriskęs, brudnas, visiškai išvargęs, išbadavęs ir baisiam skurde. Tarp jų, daug moterų, daugiausiai žydų bobos, bet jos geriau kovojo negu jų vyrai. Vyrams, geriau sakant visam daliniui, jų komisarai davė jiems šnapso gerti ir girtus į šturmą išvarė. Jie kaip laukinė banda puolė rėkdami „Hurra“, o tas nebuvo menkniekis, mes juos arba paėmėm į nelaisve arba pribaigėm. Kai viskas pasibaigė, atrodė labai baisiai karo lauke.

Aš džiaugiuos, kad aš savo sveikus kaulus iš ten išnešiau. Tikiu, kad man taip gerai seksis ir toliau. Tai teip pamažu aš baigsiu šį laišką, nes dar šiandien turiu darbą atlikti.

Kaip sekasi tėvui? Ar jis jau pradėjo savo tarnybą? Ką Endrius daro? Ar jūs visi dar esate sveiki ir gyvi?

Prašau parašyti vėl. Lauksiu. Tad iki naujos žinios.
Daug sveikinimų tėvui, Endriui ir kitiems pažįstamiems.
Jūsų Jurgis.

(Taip Jurgis rašė savo mamai iš Isjum apylinkės)

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →