Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Gyvenimas ir gamta didaktinėse poemose

Pagal   /  2014 spalio 28  /  Komentarų nėra

Donelaitis-VU-Bogdanas

 

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

Kristijono Donelaičio poema „Metai“, Hesiodo „Darbai ir dienos“ ir Vergilijaus „Georgikos“ tai – trijų skirtingų istorinių epochų kūriniai. Hesiodas kūrė formuojantis vergovinei santvarkai, Vergilijus – jai pradėjus irti, o K. Donelaitis vos nesulaukė buržuazinės prancūzų revoliucijos, kuri simbolizuoja feodalizmo pabaigą. Todėl ieškoti tiesioginio idėjinio ryšio tarp šių antikos poetų ir K. Donelaičio būtų nelogiška.

Ar skiriasi šios trys poemos?

Jau vien tik bendrasis šių kūrinių pobūdis byloja apie jų autorius, kaip apie skirtingų epochų poetus. Primityviuose prietaruose paskendęs Hesiodas skiriasi nuo epikurietiškai į kaimą žiūrinčio Vergilijaus, o krikščioniškai pamokslaujantis K. Donelaitis skiriasi nuo jų abiejų. Tarp Hesiodo, Vergilijaus ir K. Donelaičio poemų yra daug panašumų. Pirmiausia visos trys poemos apie kaimo gyvenimą. Be to, pirmasis jų tikslas yra ne paprastai vaizduoti, piešti valstiečio gyvenimą, bet mokyti patį valstietį. Hesiodas siekė parodyti vargingam žmogui išeitį iš skurdo, pamokyti jį ūkininkauti nedideliame nuosavos žemės sklype. Vergilijus apie skurdą nekalba, bet jo tikslas visai analogiškas – duoti praktinius pamokymus valstiečiui, nedidelio sklypo savininkui. Skirtumas tik tas, kad Vergilijus daugiau kreipia dėmesio į agronominius klausimus, o Hesiodas daugiau duoda auklėjimo pobūdžio patarimų. „Metų“ buities vaizdai K. Donelaičiui taip tėra pagalbinė priemonė didaktinėms mintims išdėstyti. Nė vienoje iš šių poemų nėra siužetinio įvykių rutuliojimo. Pagrindinis aprašymo variklis – natūrali žemės darbų eiga nuo pavasario iki rudens. K. Donelaičio įvestas dialoginis didaktinės medžiagos dėstymas yra naujas dalykas palyginus su Hesiodu ir Vergilijumi, kurie pasitenkina autoriniu pasakojimu, bet tai dar nepadaro „Metų“ siužetine poema. Ir pats dialogas čia yra toks netobulas, kad vietomis netgi nežinia, kur baigiasi vieno būro ir kur prasideda kito kalba, kur yra ribos tarp autorinės ir tiesioginės kalbos. Pagaliau visos trys poemos parašytos hegzametru. Čia poemos turi daug panašumų. K. Donelaičio pažintis su antikos autoriais, manyčiau, ir sąlygojo tą panašumą. Antra vertus, poemos turi ir tam tikrų panašumų bei skirtingumų, kuriuos galima panagrinėti konkrečiau.

K. Donelaitis ypač akcentuoja gamtos grožį, o antikos poetai?

K. Donelaitis yra didelis gamtos vaizdų meistras. „Metuose“ gamta traktuojama kaip savarankiškas vaizdavimo objektas, o saulė tampa netgi savotiška poemos veikėja. Antikinėje literatūroje gamtos vaizdams nėra skiriama daug dėmesio. Todėl, „sugretinant kai kuriuos panašumus tarp K. Donelaičio ir antikos poetų, ypač išryškėja mūsų poeto kūrybinių principų originalumas“ (Henrikas Zabulis, 193–194). K. Donelaitis labai mylėjo Lietuvą, jos gamtą, ir tai norėjo išreikšti kūrinyje. Tai stipri asmenybė, galinti atkreipti dėmesį į tai, kas jam svarbiausia. Vergilijaus „Georgikų“ IV-joje knygoje aprašytas bičių šeimos atkutimas pavasarį palydimas gamtos vaizdu: „štai kas dabar: kada saulė auksinė, nubloškusi žiemą, / varo ją skradžiai ir spinduliu karštu nuskaidrina dangų, / josios aplinkui tuojau per miškus ir lankas nukeliauja. / čiulpia saldumą gėlių purpurinių ir vandenį upių / švelniai ragauja.“ Tematiškai panašiu, tačiau specifiškai lietuvišku gamtos vaizdu pradedamos K. Donelaičio „Pavasario linksmybės“: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės / Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė…“. Yra čia ir bitės: „Tuo pulkai jų pro plyšius išlysti pagavo / Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo“. Tarp kitko, pavasario gamtos vaizdų galima rasti ir kitose Vergilijaus „Georgikų“ vietose. Pavyzdžiui, II-joje knygoje yra gana platus pavasariui skirtas epizodas. Reikia priminti, kad antikinėje poezijoje buvo labai įprasta gamtos vaizdus personifikuoti mitologinėmis figūromis. Vaizduodamas gamtą, mitologinę personifikaciją naudoja Vergilijus, kaip antikinėje poezijoje buvo įprasta gamtos vaizdus personifikuoti mitologinėmis figūromis. Todėl K. Donelaitis, net ir norėdamas, nedaug tebūtų galėjęs juo pasiremti. Lyginant Vergilijaus pavasario aprašymo vaizdus su K. Donelaičio, galima rasti vos vieną panašų atvejį. Ir vienas, ir kitas poetas vienodai apibūdina visuotinį paukščių čiulbesį. Pavyzdžiui, K. Donelaitis rašo: „Krūmus ir girias visokios ošino dainos“; Vergilijus: „Nuošalūs krūmai tik skamba ir aidi nuo paukščių dainingų“. Tačiau K. Donelaitį labiau domino realus gamtos atbudimo vaizdas, kurį kurdamas galėjo apsieiti be tradicinių mitologinių vaizdų, būdingų antikinei ir klasicizmo poezijai, bet nežinomų Rytų Prūsijos būrui. Tai sąmoningas, kritinis antikinės literatūros vertinimas.

Giesmininkų bei vasaros karščių aprašymų savitumai

Daug dėmesio K. Donelaitis skiria lakštingalai, kuri „nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs, sau viena tamsoj budėdama garbina dievą“. Vergilijaus „Georgikose“ irgi panašiai vaizduojama besislapstanti lakštingala, kurios gražus aprašymas yra viename palyginime: „Tarsi lakštingala rauda liūdėdama tuopos šešėly. / savo praradus vaikus, kuriuos kietaširdis artojas, / lizdą pamatęs, išgrobstė beplunksnius, o ji, nelaiminga, / verkia per naktį, tankmėj ant šakos atsitūpus, kartoja giesmę graudingą ir aimanas skleidžia aplinkui liūdnąsias“. Ar turi ką nors bendra Vergilijaus filomela su lietuviškąja K. Donelaičio lakštingala, sunku pasakyti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šiek tiek žemiau K. Donelaitis kalba apie panašią, kaip filomelos, paukščių nelaimę. Paukščiai, susirinkę į savo sąskrydį apsvarstyti, kas iš jų per žiemą išsilaikė, griežtai pasmerkia žmogų, kuris kaip tasai Vergilijaus artojas, naikina paukščius: „Bet toksai razbaininkas dar tarp mūs nesirado, / Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut įsižioja“. Jaučiama, kaip abudu poetai myli gamtą tai – kertinis akmuo jų poemų. K. Donelaičio poemoje plačiau nupieštų vasaros gamtos vaizdų nėra. „Vasaros darbuose“ tiktai Lauras pasakoja, kaip atrodo gamta vasaros karščių metu: „Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė / Ir, aukščiaus savo žėrinti nuritusį ratą / Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama, žaidžia. „Bukolikose“ ir „Georgikose“ irgi yra keli trumpi vidudienio karščio aprašymai. Vienas iš jų savo vaizdais turi šiek tiek bendra su mūsų poetu: „Syrijus degė smarkus ant dangaus, kurs svilina indus, / trokštančius gerti, o saulė ugninė jau vidurį rato / savo sukorė, žolynai nuvyto ir giliosios upės, / žiotims lig dumblo išdžiūvus, nuo karščio įkaitusios virė“. Šis Vergilijaus aprašymas, matyt, buvo žinomas K. Donelaičiui, tačiau jis, vaizduodamas vasaros kaitrą, ne tik nepasinaudojo antikinėje literatūroje labai įprastais metų laikams žymėti dangaus šviesulių vardais, bet ir iš esmės nuėjo visai savitu keliu. Panaudodamas pamėgta personifikaciją, jis duoda tokį vasaros paveikslą, kuris labiausiai būtų suprantamas kaimo žmogui. Todėl jo hiperbolė sukuria kitokią nuotaiką, negu mokslinga Vergilijaus hiperbolė. Ir vis dėto krenta į akis personifikuotos saulės vaidmuo ir vieno, ir kito poeto sukurtame paveiksle.

Puslapiai: 1 2 3 4

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →