Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Gudų kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Žemdirbystei tinkamose Mažosios Lietuvos vietose būta labai didelių kaimų. Vienas iš tokių didžiųjų žemdirbių gyventų kaimų – Gudai, tebesantys šiauriau Pagėgių.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Žemdirbystei tinkamose Mažosios Lietuvos vietose būta labai didelių kaimų. Vienas iš tokių didžiųjų žemdirbių gyventų kaimų – Gudai, tebesantys šiauriau Pagėgių.

Šiandien savotiškai skambantis kaimo vardas Mažojoje Lietuvoje nebuvo retas – ten buvo ir Gudeliai, ir Gudgaliai, ir Gudviečiai. Populiari buvo Gudaičio (Gudo palikuonio) pavardė. Vieni tenykštį „gudą“ sieja su ateivio pravarde (gal gudais pravardžiuoti ateiviai iš Rytų Lietuvos), kiti – su senprūsių krūmynais („gudde“).

Šią vietovę senovės žemdirbiai aptiko jau labai seniai. Čia buvo rasta II-IX amžių archeologinių radinių, liudijusių apie tuometinius gyventojus. Netoliese – Vidgiriuose buvo tirtas turtingas senovės skalvių kapinynas.

Gudų apylinkės savitos ir gamtiniu atžvilgiu. Čia plytinčią lygumą rytų šone apriboja stambios kalvos – Vilkyškių kalvagūbrio atšaka, Piktupėnų kalvynas. Pietinė kalva toje virtinėje nuo seno ir vadinta Gudų kalnu. Toje aukštoje (iškylančioje iki 53 m aukščio) kalvoje nuo seno buvo įrengtos Gudų kaimo pietinės kapinės.

Pačią lygumą skrodžia Vilkos upė, potvyniais išsiliedavusi nemažame plote. Tame plačiame ir drėgname slėnyje driekėsi pievų plotai bei krūmynai, šiaurvakariuose stūksojo didžioji Dinkių giria.

Čia taip ir neįsikūrė koks žymesnis dvaras – Gudų ir aplinkinių kaimų valstiečiai šimtmečiais priklausė tiesiogiai Prūsijos valdovui.

Gudų kaimas, matyt, kūrėsi aptiktoje sausesnėje vietoje – Gudų kalno ilgame ir lėkštame šlaite, besileidžiančiame link Vilkos upės. Tą sausesnį kyšulį senovėje supo drėgnų pievų plotai.

XVIII amžiuje tame kyšulyje buvo susispietusios kelios kaimo sodybų grupės, užsiėmusios patogiausią vietą. Už upelio, jau prastesniuose plotuose buvo išsibarsčiusios bežemių nuomininkų sodybėlės.

Tuomet tai buvo išties nuošali vieta – arčiau nebuvo kokių reikšmingesnių prekybos ar administracijos centrų, reikšmingesnių vieškelių ar kitų svarbių dalykų. Čia gyventa tikrai kaimiškai – savaip, nesidairant į tolimus miestus ar atokias valdžios buveines.

Gal toks Gudų kaimo nuošalumas ilgai buvo jo privalumas – ši gyvenvietė neskubėjo nykti, kai kiti krašto kaimai patirdavo nuopuolio laikus. Ilgą laiką Gudai net augo ir plėtėsi, kaip žemdirbiams patraukli vieta.

Sausinant drėgnas žemes abipus Vilkos upės, matyt, įsitikinta jų derlingumu. Įdėtas triūsas čia apsimokėdavo, vietos žmonės bei vis nauji atvykėliai stengėsi plėsti savo valdas.

1785 metais Gudai buvo apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas prie Vilkos upės. Anuomet ten buvo net 45 ugniakurai (sodybos). Šis Būbliškės valsčiaus ir Piktupėnų parapijos kaimas tais laikais buvo vienas iš didžiausių kaimų tose apylinkėse. Gudai turėjo ir galimybių tolesnei plėtrai.

Visoje Prūsijos valstybėje skatinant naujų žemių įsisavinimą, buvo remiamas drėgnų plotų sausinimas, girių pakraščių bei krūmynų iškirtimas, ten statant vis naujas naujakurių sodybas. Tam gerai tiko į šiaurvakarius bei šiaurę nuo senojo kaimo branduolio plytėję drėgni plotai palei Vilką bei jos intaką Juodupę. Daugiau kaip šimtmetį naujakuriai ir skverbėsi ta kryptimi.

1817 metais Gudai fiksuoti kaip valstiečių kaimas Tilžės apskrityje. Ten buvo jau 51 ugniakuras (sodyba), kur gyveno 199 žmonės.

XIX amžiaus viduryje Gudai buvo apibūdinti kaip laisvųjų šatulininkų (privilegijuotų naujakurių) kaimas. Tuomet ten stovėję 159 pastatai, kuriuose iš viso gyveno 512 žmonių. Tad per 30-40 metų šio kaimo gyventojų pagausėjo daugiau kaip du kartus.

Tuomet kaimas valdęs 2520 margų ir 114 rykščių žemės (daugiau kaip 600 hektarų). Gudai turėjo savo mokyklą, kuriai rinkta sava rinkliava (pinigais bei natūra – rugių ir miežių grūdais, šienu ir šiaudais). Įdomu, kad kaimui tada buvo paskirta ypatingai didelė vietinė rinkliava (gal tos lėšos buvo naudotos žemių plotams išpirkti, sausinimo ir panašiems reikalams).

Žemdirbiškame kaime tada laikyti 135 arkliai, 247 galvijai, 166 avys bei 150 kiaulių. Apsieita be ožkų (šias laikydavo tik varginguose kaimuose).

Gudų kaimo gyventojai bei atvykėliai toliau plėtė dirbamų žemių plotus, sausino drėgnesnes vietas, statė naujus vienkiemius aplinkiniuose laukuose.

1871 metais Tilžės apskrities Gudų kaime jau buvo priskaičiuotos 78 sodybos (per šimtmetį jų padaugėjo beveik du kartus). Tuomet kaime buvo 115 butų (savarankiškų namų ūkių), nes dalis gyvenamųjų namų buvo keliabučiai.

Keitėsi ir kaimo aplinka bei Gudų situacija, XIX amžiaus antrojoje pusėje pertvarkant didesnių krašto kelių tinklą, nuo tarptautinio plento Tilžė-Mikytai-Tauragė-Ryga per Gudus buvo nutiestas naujas plentas į Natkiškius bei iki Žemaitijos pasienio ties Sartininkais. Šis plentas atšaka per Grigolaičius buvo sujungtas su vis didesnę reikšmę įgyjančiu Pagėgių transporto mazgu. Taip Gudai atsidūrė prie naujų plentų sankryžos, patogiais keliais buvo nesunku pasiekti Tilžę ar aplinkines gyvenvietes.

1905 metais Gudų kaimas valdė jau 777 hektarus žemės. Tuomet ten stovėjo 91 sodyba. Jų gyvenamuosiuose namuose buvo įrengta 113 butų. Kaime iš viso gyveno 539 žmonės.

XX amžiaus pradžioje per kaimo žemių šiaurinį pakraštį buvo nutiesta plačiojo geležinkelio atšaka Pagėgiai-Lauksargiai, kol kas ėjusi iki tuometinės valstybinės sienos su Rusijos imperija. Pirmojo pasaulinio karo metais ši geležinkelio atšaka buvo pratęsta iki Tauragės, o vėliau ir iki Radviliškio bei Šiaulių. Taip iš pradžių buvusios nežymios atšakos susiklostė Baltijos šalis jungusi trasa – traukiniai nuo Karaliaučiaus (ir iš Vakarų Europos) galėjo važiuoti pro Gudus iki Šiaulių bei Rygos ir dar toliau.

Prie šio geležinkelio ir plento į Natkiškius sankirtos buvo pastatyta Gudų geležinkelio stotelė bei geležinkeliečių pastatai. Ties ta geležinkelio pervaža klostėsi naujas reikšmingas centras, į tą vietą įsikirtus naujam tiesiam vieškeliui, ėjusiam trasa Piktupėnai-Gudai-Jonikaičiai. Ties pervaža išaugo dideli užeigos namai, kalvė, krautuvė ir kita.

1912 metais Gudų kaime užfiksuota dar daugiau gyventojų – tuomet jų būta net 650. Tai buvo šio kaimo didžiausio suklestėjimo metai, skatinti ir palankios ūkinės – ekonominės konjunktūros visame krašte. Buvo statomi nauji mūriniai bei kitokie pastatai, darbo užteko daugeliui amatininkų bei tarnautojų.

Tuomet Guduose veikė traukinių stotelė, Vilhelmo Maleikos užeiga ir krautuvė, Rucho pieninė, Ernsto Paulaičio ir F. Vidraičio kalvės. Kaime darbavosi mūrininkas Mikelis Dargys, gaminius iš nendrių pardavinėjo Fritzas Tresaitis. Guduose gyveno du siuvėjai (H. Judkaitis ir R. Losaitis), du batsiuviai (R. Lorenzas ir J. Selmonas), račius G. Šiutcas, stalius bei stiklius Heinrichas Delkus, dailidė Gustavas Liedtkė.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje per šias apylinkes į Tilžę ir tolyn į Mažosios Lietuvos plotus žygiavo Rusijos kariuomenės pulkai. 1915 metais per čia veržėsi jau Vokietijos kariuomenė, netrukus užėmusi visus Baltijos kraštus.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, ją užgriuvus ekonominei krizei bei ūkio suirutei, tuometinės negandos palietė ir krašto kaimus.

Nuo 1920 metų pradžios Gudai atsidūrė nuo Vokietijos valstybės atskirtame Klaipėdos krašte, naujai sukurtoje Pagėgių apskrityje. Nuo 1923 metų pradžios Klaipėdos kraštas jau priklausė Lietuvos Respublikai.

Tie didieji įvykiai paveikė ir žemdirbių kaimą – 1925 metais Guduose tebuvo priskaičiuotas 461 gyventojas. Tada kaimas priklausė Pagėgių apskrities Piktupėnų valsčiui ir Piktupėnų parapijai.

Ramesniais dešimtmečiais tęsėsi tradicinis gyvenimas – toliau darbuotasi kaimo laukuose, užsiimta įprastiniais amatais bei verslais. Per Gudų žemes riedėjo traukiniai į Rygą bei Karaliaučių ar dar toliau į Vakarų Europą. Anuomet nelabai kas galėjo įsivaizduoti, kad vos po poros dešimtmečių nusileidusi „geležinė uždanga“ ilgam atskirs šį kraštą nuo Vakarų, kad buvusios kelionės į tenykščius didmiesčius atrodys tik legendiniais nutikimais.

XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais Gudų kaimo valdos pietryčių – šiaurvakarių kryptimi tęsėsi net per penkis kilometrus, didžiulis dirbamų žemių masyvas priklausė vienai kaimo bendruomenei.

Piečiau Vilkos upės tebestovėjo senasis kaimo branduolys: prie puslankiu išsirietusios senosios kaimo gatvės buvo išsidėstę keliolika didelių bei vidutinių sodybų, kur būta nemažai stambių pastatų. Tos vaizdingos kaimo gatvės gale stovėjo Gudų mokyklos sodyba. XX amžiaus pradžioje naujai perstatytas tos mokyklos pastatas garsėjo kaip puošniausias statinys apylinkėse. Tą dailų mūrinį statinį puošė įvairiai dekoruotas tinkas, reljefiniai puošmenys, spalvoti intarpai ir kitos grožybės. Atrodo, kad turtingasis Gudų kaimas anuomet norėjo pasididžiuoti prieš kaimynus labai puošniu (nors ir brangesniu) pastatu.

Keli stambesni vienkiemiai anuomet stovėjo Gudų kaimo žemių pietiniame gale, ties Gudų kalno papėde. Tokių būta ir Vilkos upės kairiojoje pakrantėje, aplink senąjį kaimo branduolį.

Šiauriau Vilkos upės, sausinimo griovių išraižytame plote vyravo naujakurių sodybos – nedideli bei maži vienkiemiai, išsibarstę kaimo laukuose, kuriuos kirto vėlesni tiesūs vieškeliai bei laukų keliukai. Ta kaimo dalis (pokariu pavadinta Antraisiais Gudais) turėjo ir savas kapinaites.

Išsiskyrė didesnė sodybų sankaupa ties geležinkelio pervaža, kur kryžiavosi ir kelių kaimų žemės valdos. Ties pervaža stovėjo didieji užeigos namai – didžiulis (pagal kaimo mastus) raudonplytis dviaukštis pastatas, išpuoštas įvairiais padailinimais. Greta buvusi ir kalvė – nelyg anuometinis autoservisas pravažiuojantiems arkliniais vežimais ar prajojantiems. Daug žmonių susirinkdavo prie geležinkelio stotelės – traukiniai patogiai nuveždavo į Tilžę ar Pagėgius.

Įprastinis gyvenimas baigėsi 1944 metų rudenį, kai privalomoji evakuacija apylinkių gyventojus nuvarė už Nemuno ir dar tolyn. Tačiau ir grįžusieji į sovietų užimtą kraštą jau atsidūrė visai kitame pasaulyje. Prasidėjo tremtys į Sibirą, neįveikiamos prievolės, užgriuvo kolektyvizacija – prievartinis kolchozų kūrimas, daugkartinis turto nusavinimas, naujai atvykusių kaimynų kreivas požiūris į dar užsilikusius „prūsus“.

Tad sovietinio atšilimo metais atsiradus galimybei, dar išlikę Gudų senieji gyventojai skubėjo veržtis į Vakarus, senajame kaime beveik nebeliko buvusių darbščių ūkininkų ar amatininkų.

Sovietmečiu Gudų apylinkes imta pertvarkyti pagal anuometinį ūkio modelį – likviduoti dar užsilikę vienkiemiai, naikintos senosios žemėvaldos žymės. Sustambintų laukų plotus išraižė sausinimo kanalai, tiesintos Juodupės ir Vilkos upių vagos. Beveik nebereikėjo tik naujų kelių – senieji plentai bei tiesūs vieškeliai tiko ir naujajai santvarkai.

1991 metų rudenį man pavyko užfiksuoti anuomet dar išlikusius senuosius pastatus bei sodybas Guduose, fotonuotraukose įamžinti būdingų statinių detales.

Senieji Gudai nyko ir toliau. Dalis dar išlikusių pastatų buvo perstatoma, kitus graužė laiko našta. Suspėta nuardyti didžiuosius sovietmečio ūkinius statinius.

2008 metų rudenį buvusiose Gudų kaimo valdose dar aptikau 29 senų bei naujesnių sodybų liekanas, keliolika įdomesnių senų pastatų.

Pasiūlymuose Kultūros paveldo departamentui kaip vieną iš senojo kaimo privalumų aš nurodžiau ten buvusią didelę sodybų funkcinę įvairovę. Guduose (kitaip nei daugumoje eilinių krašto kaimų) buvo ir mokykla, ir kiti specifinės paskirties objektai: geležinkelio stotis, užeigos namai, kalvė ir kitkas. Tebebuvo išlikęs (tik iš dalies perdirbtas) puošnusis senosios mokyklos pastatas. Specialistams įdomus ir senasis kaimo branduolys, kur dar tebestovi ir keli vaizdingesni senieji statiniai, tebeauga didieji tradiciniai medžiai. Tebestovi (dar tebelaukdamas rūpestingesnių šeimininkų) didysis pakelės užeigos pastatas, kuris galėtų tapti apylinkių puošmena, jei kas imtųsi jį atnaujinti. Kol kas tame krašte išsiskiria tik rūpestingai atnaujintas buvusios mokyklos pastatas netolimame Vydutaičių kaime – geras pavyzdys praeities mylėtojams.

Pasiūliau Gudų kaimą laikyti vietinio lygmens kultūros paveldo objektu, kaip gal dar nuo XVI amžiaus besiklosčiusią ir besiplėtusią laukininkų – žemdirbių gyvenvietę, kurią vėliau papildė pagelžkelės gyvenvietė su naujoviškesniais (XX amžiaus pradžiai būdingais) pastatais.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2009 m. kovo 31 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 9:37 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →