Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Gimęs vokiečiu, užaugęs lietuviu…

Pagal   /  2014 gegužės 18  /  Komentarų nėra

Karui baigiantis Karaliaučiuje ir jo apylinkėse liko apie 5000 beglobių našlaičių. Daugelio jų likimas tragiškas. Kai kurie – stipresnieji – bado genami, atkeliavo į Lietuvą, elgetavo po kaimus, bandė įsidarbinti pas ūkininkus. Taip mūsų krašte užsiliko, sukūrė šeimas, įsigijo specialybes. Žmonių jie buvo vadinami „vilko vaikais“. Dabartiniu metu tokių „vilko vaikų“ Lietuvoje yra apie 90. Jie susibūrę į vokiečių bendriją „Edelweiss – Wolfskinder“.

Karui baigiantis Karaliaučiuje ir jo apylinkėse liko apie 5000 beglobių našlaičių. Daugelio jų likimas tragiškas. Kai kurie – stipresnieji – bado genami, atkeliavo į Lietuvą, elgetavo po kaimus, bandė įsidarbinti pas ūkininkus. Taip mūsų krašte užsiliko, sukūrė šeimas, įsigijo specialybes. Žmonių jie buvo vadinami „vilko vaikais“. Dabartiniu metu tokių „vilko vaikų“ Lietuvoje yra apie 90. Jie susibūrę į vokiečių bendriją „Edelweiss – Wolfskinder“.

Su vienu iš „vilko vaikų“, gyvenančiu Jurbarke, Horst Radtke pasikalbėjome. Teko išgirsti ilgą pasakojimą apie sunkius jo vaikystės metus.

Horstas Radtke gimė 1934 m. balandžio 1 d. Weliau apskrityje, Luchhausen kaime. Tėvai buvo žemės ūkio darbininkai. Horstas turėjo 5 brolius ir seserį. Jų šeimoje gyveno ir senelis. Horstas iš brolių buvo jauniausias.

Brolis Erichas buvo pašauktas į kariuomenę ir žuvo prie Stalingrado. Kitas brolis mirė nuo difterito. Ervinas buvo ligotas, tarnavo tilto apsaugoje ir pasitraukė į vakarinę Vokietiją.

Baigęs pradžios mokyklos pirmą klasę, Horstas 1944 m. rudenį pradėjo lankyti antrąją, tačiau prieš Kalėdas, artėjant frontui, buvo liepta trauktis. Šeimininkai davė vežimą ir Radtkių šeima išvyko. Be Horsto važiavo dar broliai Hansas ir Kurtas, sesuo Jarda, abu tėvai ir senelis. Nakčia įvyko staigus rusų kariuomenės prasiveržimas, ir bėgliai pateko į jų rankas. Teko slėptis dvaro rūsiuose. Per sumaištį dingo sesuo Jarda. Rusai daugelį bėglių moterų išprievartavo. Paskui bėglius ėmė varyti Karaliaučiaus link, atėmė vežimą, arklius.

Kurį laiką visi buvo uždaryti vokiečių belaisvių stovykloje, įkurtoje miške. Kai buvo įsakyta tėvui ir abiems broliams nugabenti sužeistą lenką į ligoninę, šie dingo ir pradingo.

Horstas liko su mama ir seneliu. Šis buvo prikurtęs, sykį nepaklausė sargybinio komandos ir buvo nušautas. Beje, kasdien buvo demonstratyviai sušaudomi 5-6 belaisviai.

Horstas su mama atsidūrė stovykloje Budviečiuose (dabar Malomožaiskoje). Čia buvo grūdų sandėlys, o grūdus gabendavo į Rusiją. Jiems pasibaigus, prasidėjo badas. Mama 1946 m. rugsėjo 20 d. mirė. Rusai su vokiečiais elgėsi žiauriai, net Horstas buvo mušamas – bespardydami sudaužė ranką ir petikaulį.

Sužinojęs, kad Lietuvoje žmonės gali duoti maisto, jis atkeliavo į Sudargą, padėjo kasti bulves: iš vienų ūkininkų eidavo pas kitus. Ir dabar jis prisimena tų žmonių geranoriškumą: Bunikių kaimo valstiečius Praną Baužą, Juozą Janulį, kuriems padėjo tvarkytis ūkyje, taip pat Žygėnų kaimo kolūkietį Joną Navasaitį. Pastarojo šeimoje gyveno ir darbavosi iki 1953 m. Paskui įsidarbino Gelgaudiškio plytinėje, kur išdirbo keletą metų ir jau pradėjo gyventi savarankiškai.

Vėliau Horstas dirbo Vilkyškių tarybiniame ūkyje mūrininku, Jurbarko KMK statybininku ir 18 metų darbavosi Skirsnemunėje „Kaspino“ fabriko ceche pameistriu.

Beje, minėtose darbovietėse niekas nepažino jokio Horsto Radtke, o tik Joną Viliokaitį. Mat 1954 m. Šakių rajono vidaus reikalų skyrius, pareikalavęs įsigyti asmens dokumentus, pasiūlė šią pavardę, o jis neprieštaravęs. Taip buvo vadinamas iki 1992 m., kol susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę – Horst Radtke, o kartu Vokietijos pilietybę.

„O kaip buvo su lietuvių kalba?“ – pasiteiravome. Pirmaisiais pokario metais jis turėjo daug vargo dėl vietinės kalbos nemokėjimo, tekdavo panaudoti mimiką ir gestus, tačiau ilgainiui vis labiau pramoko ir dabar kalba kaip tikras lietuvis. Na, o vokiečių kalba? Šią prastokai pamena. Kiek daugiau jos prireikė tik pastaraisiais metais.

Horstas buvo sukūręs šeimą. Žmona Janina pasimirė, sūnus gyvena Vilkaviškyje, o dukra – Jurbarke. Dukros sūnus Vaidas, jau 17 m. jaunuolis, gyvena su seneliu.

O kokie brolių ir sesers likimai? Per Raudonąjį kryžių Horstui pavyko sužinoti, kad sesuo Jarda gyvena Vakarų Vokietijoje, Kaiserslauterno mieste. 1980 m. teko pas ją nuvažiuoti ir aplankyti. Ji papasakojo, kad po karo pakliuvo rusams, 4 metus dirbo šachtose, ir tik paskui jai buvo leista išvykti į Vokietiją. Ji 1924 m. gimimo, jau keli metai, kai nutrūko susirašinėjimas. „Kažin, ar gyva“ – svarsto Horstas.

Brolis Ervinas po karo gyveno Vakarų Vokietijoje, bet žmonos giminaičiai prikalbino ir jis persikėlė į VDR. 1978 ir 1979 m. Horstas buvo nuvykęs jo aplankyti. Dabar brolis miręs.

Horstas Radtke yra vokiečių bendrijos „Edelweis – Wolfskinder“ narys, dalyvauja renginiuose ir susitikimuose. Bendrijos veiklą labai remia berlynietis Guenter F. Toepfer, beveik 10 metų dirbęs Vokietijos parlamento Žemuosiuose rūmuose – Bundestage. Jis ypač rūpinasi Tauragės apskrities „Vilko vaikų“ regionine grupe, teikia jiems labdarą, padeda įrodyti vokišką kilmę, sutvarkyti tapatybės dokumentus ir organizuoja išvykas, ekskursijas.

Artimieji pajuokauja, kad H. Ratke – gimęs vokiečiu, užaugęs lietuviu ir turįs Vokietijos pasą.

Svarbiausia, kad šis žmogus, praėjęs erškėčiais nuklotą vaikystę, savo darbščiomis rankomis ir sumanumu pelnė mūsų krašto žmonių pagarbą.

Vytautas Kutkevičius, „http://www.musulaikas.com/index.php?id=5&nid=598“, 2009 m. sausio 15 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 18
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 18, 2014 @ 4:34 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →