Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Fotografijose – Mažosios Lietuvos likimas

Pagal   /  2014 gegužės 25  /  Komentarų nėra

Rodos, visą liūdesį palikę, su viltim žengiame į naujosios Lietuvos naujuosius metus. O kartu ir į naują istorijos etapą.

Rodos, visą liūdesį palikę, su viltim žengiame į naujosios Lietuvos naujuosius metus. O kartu ir į naują istorijos etapą.

Antai Klaipėdoje moksleiviai, jų mokytojai, tėveliai susiglaudžia apie kunigo ir poeto Kristijono Donelaičio paminklą – sausio 1-oji lietuvybės ąžuolo gimtadienis. Ši diena, manau, gali tapti ir mūsų lietuvybės gimtadieniu.

Įveikę sąstingio žiemą, kartu su Donelaičiu vis drąsiau tariame:

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Tuos laukus orai drungni gaivindami glostė,

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Ta velykinė prisikėlimo nuotaika tepadeda aplankyti dar vieną Mažosios Lietuvos nemarumo liudijimą – architektų Marijos ir Martyno Purvinų dokumentinės fotografijos parodą “Mažosios Lietuvos architektūros paveldo tyrimai”, kurią vasario pabaigoje Vilniuje, “Mokslo Lietuvos” redakcijoje (Aušros Vartų g. 6-8, kieme, II a.) atidarė būrelis Mažosios Lietuvos mylėtojų.

Martynas – senos plačiašakės lietuvininkų Purvinų giminės atžala, Marija – atkakliųjų žemaičių genties. Tądien Martynas švelniai ir su grauduliu juokavo, kad vienos gyvenimo ir darbų bendražygės nebepakanka, reikėtų dar ir dar tiek…

Parašyta šimtai straipsnių, tyrinėta ir vėl rašyta, rašyta. Žinia, į Mažąją Lietuvą dviračiu, pėsčiomis vis abiejų žygiuota – fotografijose ir kitaip mėginta užfiksuoti visa tai, kas dar negali nugriūti, sudūlėti, pasitraukti nebūtin.

Mažoji Lietuva, profesoriaus Vaclovo Biržiškos žodžiais tariant, – lietuviškos knygos lopšys, o reformacija – jos motina. Lietuva atnaujinto krikščioniško tikėjimo valstybe netapo. Karo ir pokario vėtros laužė ir vertė, blaškė ir trėmė senojo prūsų krašto autochtonus lietuvininkus ir ten apsigyvenusius vokiečius. Nutilo lietuvininkų giesmė prie lopšio Tilžėje bei Ragainėje, Tolminkiemyje ir Gumbinėje. Ir taip iki pat Karaliaučiaus. Tačiau vilties žvakė dar Klaipėdoje, Priekulėje, Šilutėje a kur nors ties Pagėgiais žiba…

Rodos, tuo tarpu ir politikai dar negali išspręsti šio krašto likimo – taikos konferencija, pažadėta 1945-aisiais Berlyno-Potsdamo konferencijoje, vis dar negali įvykti. Taigi karas, daba gal be frontų ir apkasų, bet tebevyksta…

Todėl ir skuba du žmonės iš Kauno į Mažąją Lietuvą gelbėti to, kas čia dar liko: “Čia gyveno žmonės, čia buvo miestelis, čia buvo bažnyčia, čia buvo kapinės”. Tai atmindami ir mums sakydami, darbuojasi du mieli bičiuliai.

Žinia, fotografijos nešališkai liudija šišion buvus didingą statybų, kūrybos mastą. Gerai paruošta mediena, mūras, puikiai išdegtos plytos. Galiausiai visa tai uždengta čerpėmis. Su išmone, pamatuotai, meniškai, virtai suręsta. Todėl ir stebina vis nenugriūnantys statiniai, liudijantys šeimininko skonį, sąžinę, darbštumą.

Akimi peržvelgi, širdimi prisilieti prie kiekvienos užfiksuotos detalės, nors autoriai prisipažįsta, kad retai galėjo laukti geresnio apšvietimo, taupė fotojuostą. Skubino amžinasis laikas.

Dokumentinėje parodoje – tik žiupsnelis nuotraukų iš tų daugiau kaip dvidešimties tūkstančių, kurios perduotos Mažosios Lietuvos muziejui Klaipėdoje ir kitur esančioms institucijoms. Kad tik visų jėgomis irt laiku būtų suskubta. Tuo tiesiog reikia tikėti. Kad nenuleistum rankų. Galiausiai liks pėdsakas, atšvaitas…

Pasiryžėlių veiklą remia Mažosios Lietuvos fondas, esantis Monrealyje ir Čikagoje. Lietuvoje – Kraštotyros draugija ir jos pirmininkė Irena Seliukaitė, kiti pavieniai žmonės Šilutėje bei kitur. Tyrinėtojai dėkingi rėmėjui Vokietijoje – ten dabar gyvena karo audrų nublokštas Klaipėdos krašto sūnus iš Tydekų giminės, bičiulis Martynas iš Grauminės, kurią galima surasti už Klaipėdos, netoli Plikių…

Čia verta paklausti – o kodėl jie neteko tėviškės? Atėmė namus, uždarė ir išniekino bažnyčias, vertė žmogų sugyvulėti, naikino fiziškai… Kodėl nesugrįžta? Repatrijavai iš sovietinio “rojau” ir jau negali atgauti pilietybės. Arba – gimei “Trečiojo reicho” laiku, t.y. tarp 1939 ir 1940 m. O Lietuvos Respublikos įstatyme pasakyta – atstatoma pilietybė ją turėjusiems iki 1940 m.

Namai stovi tol, kol rūpinasi vienas šeimininkas, bažnyčia – kol gausi parapija, kapinės – kol tėviškėje miršta jos gyventojai…

Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto žmonės. Kaip jie dar gyvena ir stovi vėjų pagairėse – Vokietijoje, JAV, Australijoje. Kaip jie dar gyvena ir stovi šišion…

Siūlykim ir rūpinkimės, kur dokumentinę fotografijos parodą dar perkelti, kur dar prabilti apie Mažosios Lietuvos reikalus. Kaip apginti tą širdžiai mielą Tėviškę ir Žmogų?

Voruta. – 1997, nr. 14 (296)

Vytautas Gocentas, Vilnius, „Voruta“, Nr. 14 (296), 1997 m. balandžio 12 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 25
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 25, 2014 @ 4:45 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →