Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Esu toks, koks esu

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

Skaičiuodamas paskutines 2004-ųjų dienas dažnas iš mūsų susimąsto, ką per šį laikotarpį pasisekė nuveikti, susumuoja, kokios džiaugsmo ar liūdesio akimirkos aplankė. Pradedant Naujuosius norisi dvasiškai apvalyti sielą, tad daugelis dažniau praveria bažnyčios duris.

Skaičiuodamas paskutines 2004-ųjų dienas dažnas iš mūsų susimąsto, ką per šį laikotarpį pasisekė nuveikti, susumuoja, kokios džiaugsmo ar liūdesio akimirkos aplankė. Pradedant Naujuosius norisi dvasiškai apvalyti sielą, tad daugelis dažniau praveria bažnyčios duris. Nors Dievo tarnams apvalius metus darbo nestinga, evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Liudas Miliauskas patvirtina, jog daugiausia susibūrimų, pasisėdėjimų prie šventinių vakarų bendruomenėse įvyksta būtent paskutinėmis metų dienomis. Apie tai, kuo buvo įsimintini 2004-ieji, kaip pavyksta bendrauti su tikinčiaisiais, ar jaučiama konkurencija tarp evangelikų liuteronų ir kitų krikščioniškųjų konfesijų tarnų, apie anaiptol ne visada tyrai nuskambantį dvasininkų gyvenimą – interviu su penkias parapijas aptarnaujančiu kunigu Liudu Miliausku.

-Dažnai žiniasklaidoje nuskamba teiginys, esą mūsų kaimas baigia prasigerti. Kunige, ar sutinkate su tuo?

-Nrgaliu kategoriškai tvirtinti, jog kaimo žmonės visi ligi vieno yra degradavę. Yra dar šiek tiek „švyturėlių“. Viskas priklauso nuo kaimo gyventojų. Mūsų, Mažosios Lietuvos, krašte gyventojai patyrė daug skaudžių karo išbandymų. Tose gyvenvietėse, kuriose iki Antrojo pasaulinio karo ir per jį nebuvo išvaikyti vietos senbuviai, žmonės nėra prasigėrę. Jie džiaugiasi gyvenimu, noriai dalyvauja kultūrinėje veikloje: organizuoja kaimo kapelas, saviveiklos teatrus ir panašiai. Buvo ir tokių gyvenviečių, kuriose iš pradžių gyveno vokiečiai, vėliau – karo metu, jie pasitraukė ar per prievartą buvo ištremti į Sibirą. Jų namus užėmė ateiviai iš įvairių Lietuvos kampelių. Teko girdėti ne vieną tragišką gyvenimo istoriją, kai gyventojai buvo priversti skubiai išvykti iš gimtinės, palikdami pastatytus namus, ūkinius pastatus, namų apyvokos daiktus. Informacija apie tokias tuščias sodybas pasklisdavo greitai. Viena šeima skubėjo per Kaliningrado sritį Vokietijos link, tačiau su frontu pasitraukti nespėjo. Kai po keleto savaičių grįžo atgal, jų gimtuose namuose šeimininkavo svetimi žmonės. Tikrieji namų šeimininkai liko kaip stovintys. Tokiose gyvenvietėse, kur „susibėga“ prašalaičiai, jaučiami visiškai kitokie poreikiai bei interesai.

Deja, jie nelinkę apsitvarkyti ne tik savo namų vidaus. Langai – apmūsiję, žiemą vasarą žvelgia užkalti polietileno plėvele… Kiek išgaliu, stengiuosi apsilankyti ir tokių namuose. Ne paslaptis, kad kai kurie parapijiečiai prašo pinigų svaigalams. Jeigu įmanoma, stengiuosi litais nesišvaistyti. Nepatingiu nuvažiuoti į artimiausią parduotuvę ir nupirkti būtiniausio maisto. Tokiu receptu siūlyčiau naudotis ir savo kolegoms. 60 – 70 proc. pinigų kaulintojų, kai jiems pasiūlai alternatyvą – maistą, greitai „nubyra“. Aišku, tai nėra geniali išeitis, kadangi ir maistą galima „taškuose“ parduoti. Gaila, tačiau į bažnyčią tokie asmenys retai vaikšto. Būna, atvyksta, pakalbame, žiūrėk, nusiprausia, susitvarko ir apsireiškia bažnyčioje. Tačiau po to dažniausiai vėl prašampa. Grįžta atgal į tą patį kasdienį sugėrovų „klaną“ ir…

Sakydamas pamokslus taip pat jaučiu skirtumą bendraujant su aukštesnes ar aukštąsias mokymo įstaigas baigusiais žmonėmis bei tais, kurie sovietmečiu vos „ištempė“ privalomas aštuonias klases. Todėl pirmiesiems tenka sakyti vienokius, antriesiems – kitokius pamokslus. Ką supras išsilavinęs žmogus, tas bus sunkiai „įkandama“ truputį mokslo ragavusiam gyventojui.

-Tarp ilgapirščių kilusi lyg ir savotiška „epidemija“: aukų dėžučių plėšimas. Nemalonios šv.Kalėdų „dovanėlės“ sulaukė ir Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia. Iš M.Mažvydo statulos, stovinčios nišoje prie įėjimo į bažnyčią, rankų vagys pasisavino tuščiavidurę varinę „Katekizmo“ knygos imitaciją. Kunige, kas atsitiko, kad ilgapirščiai nepasidrovi pašeimininkauti Dievo namuose?

-Svarbu, kaip žmogus buvo auklėjamas, kokios vertybės jam svarbiausios. Vyresnio amžiaus žmonės niekada nedrįs susėdę prie bažnyčios parūkyti ar kur nors netoliese atlikti gamtinius reikalus. Sovietmečiu augusiųjų šeimose, matyt, nebuvo dvasinių vertybių sampratos. Aš daug ir atvirai bendrauju su jaunimu. Neįtikėtina, tačiau daugelis paauglių paprasčiausiai nežino, kas yra šventorius, bažnyčia, apie Dievą nėra girdėję elementariausių dalykų. Ypač visa tai liečia dabartinius paauglius, vadinamąjį dvasiškai prarastąją kartą. Bažnyčios vargonininkė man prisipažino, jog jai labai sunku persiorientuoti. Keletą dešimtmečių jai buvo kalama į galvą, kad ji yra Lenino anūkė. Ir staiga ji privalėjo suprasti, jog iš tiesų moteris – Dievo vaikas. Vargonininkei dvasiškai toks lūžis buvo labai sunkus…

O jaunimas net nežino, kad turi Dievą. Didžioji dalis sau net negali pripažinti, jog gyvenime turi problemų, priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų. Jie apie tai nesusimąsto, todėl apskritai tampa viskam abejingi. Narkomanai, žinia, dėl kvaišalų dozės įvykdys viską. Jie – vergai. Gal patys ir norėtų pasipriešinti piktosioms jėgoms, tačiau neturi jėgų. Todėl, manau, jog į bažnyčią retai įsibrauna profesionalūs vagys, iš anksto kruopščiai suplanuojantys nusikaltimus. Į Dievo namus braunasi alkoholio, narkotikų vergai, dėl smulkmenų pasiryžę įvykdyti nusikaltimą. Tokie pasigviešia vertingą daiktą, o po to jį parduoda už niekinę sumą. Kad tik tą kartą patenkintų savo poreikį: gautų samagono lašą ar keletą litų kvaišalams.

-Sutikite, kad Dievo tarnai – ne be nuodėmių. Prisiminkime skandalingai pagarsėjusį dėl turto iššvaistymo Kurtinaitį. Ne per seniausiai šalyje nuskambėjo dėl aferų Biržų šv.Jono Krikštytojo parapijos klebonas Dalius Tubis…

Pirmiausia derėtų pažvelgti į užkulisius. Kurtinaitis į teismą pakliuvo dėl keleto parduotų daiktų. Jei tikėsime dvasininku, už gautus pinigus jis suremontavo tualetus. Bent aš šioje istorijoje neįžiūriu jokio skandalo, tuo labiau – turto iššvaistymo. Juk pinigai „nusėdo“ parapijoje. Ir aš susiduriu su panašiu gyventojų požiūriu. Jiems lyg ir nereikalingi tvarkingi, gražūs, švarūs tualetai. Žmonės įpratę prie standartinių paprastų lauko tualetų, todėl ir nesupranta, kodėl į juos reikėtų investuoti pinigus. Kita vertus, visuose gyvuose organizmuose anksčiau ar vėliau atsiranda infekcija. Ji įsimeta ir į labai besirūpinančio savo sveikata, ir į to, kuriam malonu vaikščioti apsisnargliavusiam, organizmą. Gal kartais tokių parazitų atsiradimas yra savotiškai naudingas, kadangi iš esmės sukrečia patį žmogų. Šv. Rašte įspėjama, jog priešingos jėgos labiausiai puola esančius pirmose linijose. Gyvenimo kasdienybėje, įvairiuose poelgiuose tos jėgos bando kaip nors praslysti, sukompromituoti. Taip į skandalus įsivelia vienas, po to – ir kitas kunigas…

Kiekvieną dieną vyksta nuolatinė dvasinė kova tarp gėrio ir blogio. Mes to nematome. Jeigu kunigas suklys, tikintieji pasmerks ne tik jį. Skaudžiausia pasėkmė bus ta, jog dalis žmonių nusivils bažnyčia, praras tikėjimą. Ar kas suskaičiavo, kiek Lietuvoje yra be atvangos, nuoširdžiai tarnaujančių žmonėms, lyg kempinių sugeriančių gyventojų neigiamas emocijas, kunigų? Apie tokius atsidavusius Dievo tarnus kažkodėl niekas nerašo, niekam jie nėra įdomūs. Kai viskas gerai, niekam neužkliūni, niekas tavęs nepastebi. Tik reikia paslysti… Tradicinių krikščioniškų konfesijų dvasininkų nėra tūkstančiai, todėl prasižengia vienas kitas ir tuoj pat tampa „populiarūs“.

Mano manymu, žiniasklaidoje vyrauja dvi pagrindinės temos: smurtas bei įvairi magija, bioenergetika, ekstrasensai… Niekas nereklamuoja tradicinėje krikščioniškoje bažnyčioje įvykstančių dvasinių žmonių pokyčių. Manau, jog šimtai pasiaukojančiai dirbančių dvasininkų lieka užmarštyje, kad nėra fokusininkai, mikliai ir greitai rankose judinantys lazdeles.

-Sumaterialėjusiame pasaulyje daugelio Dievas – pinigai. Štai, mokyklose paaugliai vieni kitus skirsto į dvi kastas: turtingieji ir ubagai – tie, kuriems tėvai neįstengia nupirkti brangesnio rūbo, nekalbant apie mobiliuosius telefonus…

-Pastebėjau įdomų reiškinį. Daugeliui, augusių vargingose ar mažas pajamas turinčiose šeimose, materialiniai siekiai tampa labai svarbiu momentu. Jie trokšta įsigyti ir patirti tai, ko augdami negavo. Evangelikų liuteronų bažnyčios labdaringoje valgykloje šešti metai kiekvieną dieną nemokamai valgo 20-25 vaikai. Per šv. Kalėdas visiems nupirkau po minkštą pliušinį žaislą. Kad Jūs būtumėte mačiusi, koks didelis džiaugsmas spindėjo jų akyse. Turtingieji tikriausiai paniekinamai surauktų nosį: tokių žaislų turėjau 150, anokia čia dovana… Tačiau praeina kiek laiko, vaikai tampa paaugliai. Tai – metas, kai ieškoma idealų. Vokiečiai turi labai gerą žodį – fiureris. Taigi jiems reikia „fiurerio“ – to, su kuriuo galėtų susitapatinti. Pavyzdžiui, vieniems toks „fiureris“ yra dainininkas, TV laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Paauglystė – asmenybės ieškojimo metas, nuolatinis klausimas: kas aš esu? Pastebiu, jog turtingų šeimų vaikai ieško kažko daugiau. Nuo mažens visko persisotinę, jie pradeda ieškoti dvasinių dalykų. Kai kurios tradicinės bažnyčios galbūt nėra tam pasirengusios. Todėl daugelis jaunimo susidomi magija, jogomis, meditacijomis, mistine muzika, smilkalais. Yra ir sėkmingai bei aktyviai įsiliejančių į krikščioniškas konfesijas.

Jau septynerius metus netoli Klaipėdos Vanagų kaime, rašytojos I.Simonaitytės gimtinėje prie evangelikų liuteronų bažnyčios organizuojame labdaros stovyklą. 2004 metais į ją atvyko apie 400 paauglių. Jiems pravedame mokymus, pamaldas, organizuojame koncertus. Atsimenu, pradžia buvo labai sunki. Aš, aštuoniolikmetis, ieškojau rėmėjų. Į mane daugelis žvelgė lyg į kvailį, nors buvau parengęs stovyklos veiklos projektą. Dabar galiu drąsiai teigti, kad per septynerius metus tarp jaunimo buvo labai daug dvasinių atsivertimų. Neprireikė jokių sektantinių judėjimų. Tiesa, studijuojant teologiją, porą metų teko praleisti Amerikoje. Ten iš arčiau susipažinau su triukais, kurių metu žmonės „stebuklingai atgimsta“. Visa tai lyginčiau su cirko iliuzionistų pasirodymais. Jeigu panorėčiau tapti populiarus, tektų keletą metų pastudijuoti iliuzijos meno, įvaldyti rankų miklumą ir aš – puikiausias cirko artistas. Tiesa, prisidengęs kitomis – bažnyčios dekoracijomis.

-2004-ieji Lietuvai negailėjo rinkimų, politikos. Aistrų siautulys „pagavo“ ir tokius iškilius dvasininkus, kaip tėvas Stanislovas. O Jūs pamokslų metu savotiškai „nepagerbėte“ vieno ar kito politinės partijos veikėjo?

-Esame evangelikai liuteronai. Iš sakyklos skelbiame ne savo mintis (priminsime, kad H.Liuteris nuodugniai išnagrinėjo Biblijos tekstus, suformulavo Išganymo doktriną, tapusią teoriniu liuteronybės pagrindu. M.Liuterio tezė „Visi žmonės Dievui nuogi, t.y. lygūs“, sudaro liberaliosios demokratijos teologijos pagrindą. O mokymas apie dvi karalystes (siela priklauso bažnyčiai, kūnas – pasauliui) skatino šiuolaikinių valstybių atsiradimą, – aut.past.). Mūsų, kunigų, tikėjimo pagrindas, pamokslavimas telpa į vieną žodį – Evangelija. Nemanau, kad kas nors iš mūsų pamokslų metu būtų agitavęs už kokią nors partiją ar jos veikėją. Puikiai suprantame, jog panašus poelgis – didžiulis nusižengimas.

-Nejau parapijiečiai Jūsų neklausė: kunige, už ką man balsuoti? Juk tikintiesiems esate autoritetas.

-Žinoma, kad klausė, tačiau aš visada palieku parapijiečio pasirinkimo laisvę. Niekada niekam nepiršau savo nuomonės, neagitavau balsuoti už konkretų asmenį. Nors kai kuriose rinkimų apylinkėse mačiau tinkamų kandidatūrų, pats juos palaikiau. Bet garsiai apie tai niekam nekalbėjau. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai – ne mano, kunigo pareiga. Mat nežinau, ar mano nuomonė 100 proc. teisinga. Skelbdamas dvasinius dalykus, aš dėl savo teiginių esu užtikrintas. Dėl žemiškųjų reikalų visada reikia būti labai atsargiam, kadangi viskas aplink greitai keičiasi. Daugelis vieną galvoja, kitą – kalba, trečią – daro. Juk tarpusavio žmonių santykiuose nuolat vyksta lyg ir žaidimas: ar aš tave, ar tu mane…

-Bet, rodos, neseniai per Seimo rinkimus į valdžią veržėsi ir dvasininkas…

-Manau, kad kunigai privalo žinoti, kuriam ponui tarnauja. Einantys į politiką, tarnauja karaliui, kuris išeina. Matyt, ir jiems pakeliui į išėjimą. Mes tarnaujame tam, kuris ateina tam tikru laiku – per šv. Kalėdas. Todėl veržimąsis į valdžią su mano, kunigo, pažiūromis kertasi. Aš apskritai nelabai suvokiu dvasininko, keliančio savo kandidatūrą į Seimą, tikslus.

-Ar nejaučiate tarp bažnyčios tarnų konkurencijos?

-Kartais parapijiečiai tarpusavyje pasiskirsto: mes lankome šią bažnyčią, o jūs – „kitokie“, nes einate į kitą bažnyčią. Tokią „trintį“ sukelia žmonės, kuriuos pavadinčiau nesąmoningais, davatkiškais krikščionimis. Jie puikiai žino, ką kunigas valgė, pirko parduotuvėje, kada, kur ir su kuo buvo išvykęs ir kada grįžo atgal. Tokie net nemirktelėję gali išvardinti, jų manymu, pikantiškiausias smulkmenas. Tačiau nežino Dievo įsakymų, galbūt bažnyčios duris varsto ne vieną dešimtį metų, bet nenutuokia elementariausios religijos istorijos. Gal ir „Tėve Mūsų…“ nemoka… Tai kas, kad bažnyčioje poterius su visais murmena. Jam kur kas svarbiau nepraleisti progos pasižvalgyti į kitus: ar anas meldžiasi, kaip kitas apsirengęs, kaip elgiasi…

Asmeniškai su tokiais kalbuosi, aiškinu, jog toks elgesys niekam, tuo labiau jiems, gero neduos. O tarp dvasininkų bent aš jokios konkurencijos nepastebiu. Pagaliau, tiek katalikų, tiek evangelikų didžioji dalis tikėjimo esmės yra vienoda. Evangelikai niekada nenorėjo sukurti naujų bažnyčių ar judėjimų. Beje, ir M.Liuteris juk buvo katalikas.

Prisiminkime istoriją: Mažojoje Lietuvoje ypač nukentėjo būtent evangelikų liuteronų bažnyčios. Po Antrojo pasaulinio karo buvo nugriautos Karklininkų, Natkiškių, Paleičių, Piktupėnų, Smalininkų, Viešvilės, Priekulės bažnyčios. Kairių, Kintų, Pagėgių, Plaškių, Verdainės maldos namai paversti sandėliais, daržinėmis, pieno priėmimo punktais, kino teatrais. Parapijų registraciją sovietų valdžia pradėjo 1945 metų vasario 16 dieną. Vilniuje įsikūręs Religinių kultų reikalų tarybos prie SSSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinis LSSR nuspręsdavo: registruoti bendruomenę ar ne. Kulto tarnautojo pažymėjimą gaudavo nei veiksmais, nei žodžiais, netgi nei kilme tarybų valdžiai nenusikaltęs asmuo. Įgaliotinio įstaiga kaupdavo vadinamąsias stebėjimo bylas, kuriose būdavo informacija apie religinę, visuomeninę bei administracinę veiklą. Parapijos taryba privalėjo periodiškai pateikti nustatytas religinės veiklos ataskaitas, mokėti didžiulius pastatų draudimo mokesčius, tačiau neturėjo teisės užsiimti jokia šviečiamąja religine veikla, net labdara. Nepaklusnieji buvo be išlygų baudžiami, tremiami į Sibirą (atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1994 m. duomenimis, šalyje veikė 23 evangelikų liuteronų parapijos, -aut.past.).

-Kai kas tikėjimą atranda ir kitose religijose. Mes kalbėjome apie pinigus. Paradoksas: Dalai Lama priskiriamas prie įtakingiausių pasaulio politinių lyderių, o yra tremtinys ir skurdžius. Tai netrukdo žmonėms jam melstis…

-Norėčiau apibendrinti meldimąsi žmonėms. Dievas liepė neturėti kitų dievų, o tik jį vieną. Visi žmonės – vienodi, mes tik turime iš aukščiau gyvybės šaltinio suteiktas dovanas. Pavyzdžiui, Jūs – žurnalistės, aš, tikiuosi, gavote dovaną dvasiškai ugdyti žmones. Gimę su talentais, vėliau mes juos ugdome. Tačiau tai nėra mūsų nuopelnai, o dovana. Manau, kad ir kokias aukštumas gyvenime žmogus pasiektų, jis neturėtų būti pradėtas garbinti ar jam pradėta melstis. Pagaliau, melstis reikia ne turinčiam nuostabią dovaną, o tam, kuris ją suteikė. Žmogus, minėjau, nėra dovanos šaltinis ar davėjas, o naudotojas. Problema tai jog kai kurie iš mūsų dvasiniame gyvenime ne tik susireikšmina, tačiau sureikšmina ir tikėjimą. Dėmesio nukreipimas nuo Dievo į žmogų radikaliai prieštarauja krikščioniškam tikėjimui.

-Kunige, o kokio Dievo įsakymo sunkiausia Jums laikytis?

-Pirmojo. Kai viskas sekasi, rodos, esi visagalis, kažkaip nejučia išlenda „tik aš, aš pats“. O juk visų pirma privalo būti Dievas. Kartais parapijiečiai manęs paklausia, ar meldžiantis būtina atsiklaupti. Atsakau, jog nesvarbu, kaip melsiesi. Kur kas svarbiau, kad maldos žodžiai tuo metu apsigyventų širdyje, o mintys neskraidytų padebesiais. Pavyzdžiui, ak, kaip man nuo klūpėjimo skauda kojas… Labiausiai reikėtų atsiduoti Dievui.

-Jūs taip drąsiai kalbate, kartu tarsi laužote stereotipą, jog visi kunigai – uždaro būdo žmonės.

-Ne be pačių kunigų iniciatyvos buvo suformuotas Jūsų minėtas stereotipas. Apie dvasininkus dažnai sklando mistikos skraistė, nes dažnai nežinoma, kaip jie gyvena užsidarę klebonijose. Aš gyvenu Šilutėje, daugiabutyje Jeigu kas nors manęs kvartale ar aplinkinėse gatvėse ieškotų, vietiniai pasakytų ir gatvės pavadinimą, ir namo bei buto numerius. Nupasakotų, kaip atrodau, kokį automobilį vairuoju. Kol nebuvo pavogę šuns, netgi ir jo veislę pasakytų. Esu toks, koks esu. Nemėgstu vienu tonu kalbėti pažįstamų rate ir visai kitokiu – tarp nepažįstamų. Kaip, beje, mėgsta elgtis kai kurie dvasininkai. Jų kalbos žodžiai dažnai skamba oficialiai, monotoniškai, šaltai, be jokių emocijų. Aš nenoriu vaidinti. Galbūt todėl įpratusiems kunigus matyti aukštai iškeltomis galvomis, pamaldžiai sudėtomis rankomis, žmonėms aš atrodau keistas.

Kodėl mano kunigystė turėtų skambėti lyg ligos diagnozė? Kartais pralekiu gatvėmis motociklu vilkėdamas odiniais rūbais. Į sporto salę lekiu apsirengęs sportiškai, o komufliažiniai drabužiai skirti žvejybai. Tikriausiai žmonėms aš savotiška „įdomybė“. Gyvenu tarp kaimynų, mano kasdienis gyvenimas matomas it ant delno. Daug dirbu, tačiau norisi nuveikti dar daugiau.

Penkiose aptarnaujamose parapijose manęs nuolat laukia daugiau nei tūkstantis tikinčiųjų. Organizuoju įvairiausius renginius tiek vaikams, tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Stengiuosi nepraleisti nei vieno ir labai negausaus renginio vaikų darželiuose ar mokymosi įstaigose. Einu pas žmones ne todėl, kad visus reikalus sutvarkyčiau per 5 minutes. Ateini, pasakai trumpą kalbą, truputį patrypčioji oficialioje dalyje ir po to tyliai dingsti. Visi kunigai privalo kuo daugiau pabendrauti su žmonėmis.

-Tikriausiai galvoje sukasi daug planų ateinantiems metams?

-Taip. Tačiau yra toks posakis: jeigu nori Dievą prajuokinti, papasakok savo planus. Aš džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti. Malonu, kad palaikome glaudžius ryšius su Amerikoje įsikūrusia labdaringa organizacija „Samariečių krepšys“, padedančia ir remiančia kenčiančius vaikus. Ši organizacija per šešerius metus Lietuvos vaikams išdalijo daugiau kaip 130 tūkstančių įvairių dovanėlių… Kadangi dažnai tenka dalyvauti laidotuvėse, pastebėjau, kad esu sveikas. Dėkui Dievui, jog atsispiriu įvairioms pagundoms ir niekas manęs neapkaltina jokiais nusikaltimais, tarp jų – turto iššvaistymu (juokiasi, -aut.past.).

-Linkime didelės sekmės dvasiškai ugdant žmones.

„Laisvas laikraštis“, 2004 m., Nr.27

Džiuljeta Bačėnienė, „„Laisvas laikraštis“, 2004 m., Nr.27″, 2005 m. liepos 22 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 2:19 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →