Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Erikas Leijeris

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

2001 m. gruodžio 31 d. sukako 50 metų, kai Sibiro tremtyje mirė evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios senjoras ir Konsistorijos prezidentas Erikas Leijeris

2001 m. gruodžio 31 d. sukako 50 metų, kai Sibiro tremtyje mirė evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios senjoras ir Konsistorijos prezidentas Erikas Leijeris

Erikas Leijeris gimė 1906 m. sausio 18 d. Biržuose (mirė 1951 m. gruodžio 31 d. Rusijoje, Krasnojarsko kr., Michailovkos lageryje), latvių šeimoje. Baigęs Biržų gimnaziją (kartu su B.Brazdžioniu), studijavo Kaune LU Evangelikų teologijos fakultete, kurį baigė 1929 m. gruodžio 11 d. Trūkstant kunigų jau 1929 m. birželio 9 d. Žeimelyje įšventintas kunigu, kur dirbo iki suėmimo. Nors ligotas, tačiau savo pareigas ėjo ištikimai ir pasiaukodamas iki galo. Buvo iškalbus, malonaus būdo, bet atkaklaus charakterio, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas Lietuvos latvių evangelikų liuteronų sinodo senjoru (1932–1937), tapo Konsistorijos nariu (1932–1936 birželio 22 d.). Apdovanotas DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. sausio 31 d. paskutiniame posėdyje Konsistorija Leijerį paskyrė visos Lietuvos evangelikų liuteronų senjoru, o 1941 m. balandžio 24 d. perėmė ir laikinosios Konsistorijos pirmininko (prezidento) pareigas, sudarė laikinąją Konsistoriją. 1942 m. kartu su reformatais išleido literatūrine kalba jau 1940 m. parengtą giesmyną (buvo ir jo parengimo komisijos narys). Karo metais nacių valdžia kreivai žiūrėjo į liuteronus, likusius Lietuvoje, varžė jų veiklą, nors pripažino Konsistoriją, bet ja nepasitikėjo. Negrąžino konfiskuoto Bažnyčios turto, neleido sušaukti Sinodo. Nenorėdamas laužyti duotos priesaikos Bažnyčiai ir Tėvynei Leijeris liko Lietuvoje (1941 ir 1944 m.), kai beveik visi kunigai ir jų parapijiečiai pasitraukė į Vokietiją nuo “raudonojo maro”. Po repatriacijos veikė tik 8 parapijos iš 55. Rūpinosi visos Lietuvos liuteronų, o po Antrojo pasaulinio karo ir Klaipėdos krašto parapijomis. Sovietų okupacijos metais daug pasidarbavo atkuriant parapijas, aprūpinant jas dvasininkais, priešinosi bažnyčių uždarymui, rašė skundus ar siuntė telegramas LKP(b) CK I sekretoriui A.Sniečkui, Sovietų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms, asmeniškai net Stalinui. Dar tarpukario Lietuvos laikais kovojo už kuo didesnį Bažnyčios savarankiškumą. Tos nuomonės neatsisakė ir sovietiniais metais. Jis vengė bet kokių santykių su sovietų valdžia, delsė registruoti parapijas ir dvasininkus pas Religinių kultų įgaliotinį. Dėl tokio užsispyrimo buvo suimti ir ištremti 4 kunigai (įskaitant ir Leijerį) iš 8. Bet toks pasipriešinimas stiprino tikinčiuosius ir leido ieškoti paguodos savoje bažnyčioje. 1947 m. M.Mažvydo Katekizmo 400 jubiliejiniais metais Leijerio iniciatyva visose Lietuvos parapijose, įskaitant ir Klaipėdos kraštą, buvo suruoštos Mažvydo šventės, kuriose jis pabrėžė Mažvydo nuopelnus lietuvių tautai. 1947 m. spalio 31 d. pasirašė aktą, kad didžiausiai Tauragės parapijai, esančiai arčiausia Mažosios Lietuvos, suteikiamas Martyno Mažvydo vardas. 1948 m. rugsėjo 14 d. Leijeriui išduotas kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas – Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas, Evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas ir evangelikų liuteronų bažnyčios senjoras. Buvo suvaržyta dvasininkų judėjimo ir parapijų aptarnavimo laisvė. 1948 m. iš parapijų buvo atimti visi pastatai (kapinės dar liko parapijų žinioje), už naudojimąsi bažnyčiomis ar maldos namais reikėjo mokėti labai didelius mokesčius. Dėl registruotos ir veikiančios Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atėmimo ir pavertimo grūdų sandėliu, Leijeris 1949 m. rugsėjo 15 d. laišku kreipėsi į A.Sniečkų, o 1949 m. spalio 11 d. išsiuntė protesto telegramą Stalinui. Bažnyčią grąžino, tad 1949 m. lapkričio 5 d. pasiuntė padėkos telegramą Stalinui. Kovojo ir dėl kitų bažnyčių (Pagėgių, Skaudvilės, Pakruojo ir kt.) atėmimo, kunigo J.Gavėnio suėmimo. Sovietinės valdžios pareigūnams ir valstybės vadovams negalėjo patikti viešai reiškiamas nepasitenkinimas jų vykdomais veiksmais, primenant jais pažeidžiamus tarptautinius susitarimus, teisės normas, sovietinės konstitucijos straipsnius apie tikėjimo ir sąžinės laisvę, Bažnyčios ir valstybės santykius. 1949 m. gruodžio 28 d. nutarimu Leijeris gruodžio 30 d. suimamas ir išvežamas į Vilnių, kur 1950 m. lapkričio 11 d. baigiamas bylos tyrimas. Buvo apkaltintas 1942 m. lapkritį pasirašęs “Abipusės pagalbos” garbės komiteto atsišaukimą “Tėvynainiai” kartu su 20 žymių Lietuvos veikėjų, kuriame kviečiama suteikti pagalbą savo artimui, nukentėjusiam nuo metus trukusio bolševikų teroro ir nuo prasidėjusio karo. Tai įvertinta kaip antisovietinė veikla. Taip pat apkaltintas 1948 m. gruodžio 8 (ar 10) – 1949 m. gegužės 4 d. “laikęs” jau suimto kun. Jono Mizaro 1947 m. rugpjūčio 9 d. parengtą memorandumą, kad būtų išvesta sovietinė armija ir surengti nauji rinkimai dėl nepriklausomos Lietuvos ateities, kuriuo šis norėjo supažindinti šalies ir užsienio vyriausybes, įvairias organizacijas. Nuteistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Lageryje kaliniai vadino Leijerį “geruoju bičiuliu”, nes jis dalijosi su jais duona, paguoda ir viltimi. Mirė lageryje. Kapas nežinomas. Lietuvos TSR prokuratūros 1989 m. gruodžio 25 d. reabilituotas, paž. Nr. 13-10/89.

Voruta. – 2002, nr. 14 (512)

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, „Voruta“, Nr. 14 (512), 2002 m. liepos 19 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 2:09 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →