Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Eisuliai

Pagal   /  2015 sausio 30  /  Komentarų nėra

Bismarko bokštas

Bismarko bokštas

Kopija iš img105 - Copy

Eisulių atvirukai esantys Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje

Eisulių atvirukai esantys Mažosios Lietuvos
istorijos muziejuje

Šiandien bandantys plaukti Nemunu pasroviui pastebi, kad nuo Jūros žiočių apylinkių vaizdai staiga pakinta – abipus upės iškyla aukštos kalvos, buvusias erdvias pakrantes keičia ankštas ir vingiuotas slėnis. Tos kraštovaizdžio ypatybės primena senovę ir vėlesnius žmonių bandymus įsikurti paupiuose.

Tą iš šiaurės pietų link toli besidriekiančią kalvų juostą (vadinamąjį Vilkyškių kalvagūbrį) ledynmečiu sustūmė nuo Skandinavijos atslinkęs milžiniškas ledo masyvas. Jam sunykus, buvusiame ledyno pakraštyje liko aukšta sunešto grunto siena, ilgam perskyrusi dabartines Pagėgių apylinkes nuo plotų ties Viešvile ir Smalkininkais.

Ta grunto siena neįveikiamu barjeru ilgai liko ir krašto upėms. Antai, iš Žemaitijos aukštumų savo vandenis plukdanti Jūros upė žemiau Pagramančio turėjo klusniai sukti pietų link, kalvagūbrio rytiniu pakraščiu tekėdama link Tauragės ir Vėžininkų. Manoma, kad iš rytų plaukę senovinio Nemuno vandenys taip pat nepajėgdavo pramušti tos užtūros ir palei tą kalvagūbrį turėjo sukti pietų link, įsiliedami į dabartinę Priegliaus upę. Gal tik vėliau susikaupę vandenys galop pralaužė kalvų užtvarą ir paplūdo link dabartinių Kuršių marių, žemiau Jūros žiočių lėkdami siauru ir vingiuotu tarpekliu. Tūkstantmečius trukęs vandenų plūsmas galop praplovė kiek platesnį upės slėnį, grauždamas aukštesnius šlaitus ir kitas kliūtis. Taip XIX a. Nemuno srovė nuardė didelę dalį legendinio Rambyno kalno.

Spėjama, kad šis savotiškas pakrančių ruožas – neplatus ir vingiuotas Nemuno slėnis, abipus jo iškylančios aukštos kalvos nuo seno traukė žmonių dėmesį. Veikiausiai čia prieš tūkstantmetį buvo susiklostęs svarbiausias skalvių genties centras: Rambyno šventkalnyje įsikūrusį religinį centrą juosė visas žiedas didesnių ir mažesnių pilaičių, įrengtų Nemuno, Jūros ir Šešupės pakrančių kalvose. Ši vieta buvo strategiškai svarbi kaip svarbiausių krašto vandens kelių sankryža: čia į Nemuną įsiliejo Jūra (siejusi panemunius su Žemaitija) ir Šešupė (atitekanti iš Suvalkijos (Sūduvos) plotų). Įsikūrusieji ties šia sankryža galėjo kontroliuoti laivybą visame Nemuno baseine, pelnytis iš pirklių ir kitų mokėtų duoklių.

Praplaukiančiųjų kontrolei ypač tiko kairysis Nemuno krantas, kur upės vingis glaudžiasi prie aukštų kalvų virtinės, stačiais skardžiais besileidžiančių link paupio. Tai buvo patogiausia vieta ištisos virtinės paupio piliakalnių įrengimui, panemunių gyvenviečių virtinei, besidriekusiai iki vėliau išgarsėjusių Ragainės ir Tilžės.

Tos virtinės rytinis pakraštys nuo seno vadintas Eisuliais. Spėta, kad tas vietovardis galėjo žymėti sparčią Nemuno tėkmę, greitą vandenų bėgimą po pakrančių kalvas.

Ten upės kairiajame krante tebestūkso didžiulė kalva, iškylanti iki 68 m absoliutaus aukščio, nuo Nemuno vagos lygio pakylanti per 60 m. Toje gamtinėje tvirtovėje nuo seno buvo įsitvirtinę apylinkių valdytojai, čia būta įvairių įtvirtinimų, leidusių kontroliuoti laivybą Nemunu ir didelius aplinkinius plotus.

XIII a. pabaigoje šias apylinkes užgrobus Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui, tuometiniam gyvenimui susitelkus Ragainėje, Eisuliai trumpam liko nuošalėje. Vėliau apgyvendinant kraštą daugiau rūpintasi ūkiniais dalykais, pelningesniu užimtų teritorijų išnaudojimu, įtvirtinimai nebebuvo svarbūs.

Dalijant žemes, skatinant žmonių įsikūrimą, palaipsniui klostėsi dvi ryškesnės Eisulių gyvenvietės. Aukštumose piečiau nuo senojo piliakalnio formavosi Aukštutiniai Eisuliai. Kalvyno rytinėje pašlaitėje ir lygesnėje papėdėje kūrėsi Žemutinių Eisulių sodybos.

XVIII a. panemunių kalvynas buvo apžėlęs eglynu, vadintu Eisulių giria, dengusia senovės skalvių gyvenimo pėdsakus. Žemutiniai Eisuliai buvo tapę dideliu kaimu, kuris priklausė pačiam Prūsijos karaliui. Ten stovėjusios 29 gyvenamosios sodybos (anuometiniuose dokumentuose įvardytos „ugniakurais“) ir vėjo malūnas. Greta plytėjo dirbami laukai.

Kitokie buvo Aukštutiniai Eisuliai, kur panemunių kalvynuose stovėjo 23 sodybos. Jose gyveno įvairų statusą turėję žmonės, naudojęsi įvairiomis teisėmis ir privilegijomis. Aukštutinių Eisulių vardu buvo vadinama ir piečiau Nemuno besidriekusi Vilkyškių kalvagūbrio dalis.

1806 m. Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, pradėjus įvairias ūkines ir socialines reformas, sparčiau ėmė keistis ir panemuniai. Eisulių žemes perkirto naujas tiesus plentas Ragainė – Lazdėnai. Iškirtus didžiąją dalį Eisulių girios, ten formuoti dirbamų laukų plotai, ganyklos ir kita. Keitėsi žemėvalda – apsukresnieji plėtė savo valdas, kiti likdavo smulkiais ūkininkais ar samdiniais. Sparčiai plėtėsi Žemutiniai Eisuliai, naudoję patogesnius ir derlingesnius slėnio plotus.

1871 m. šiame kaime jau gyveno 800 žmonių (413 moterų ir 387 vyrai), kurių dauguma buvo vietiniai – gimę ten pat. Didelėje gyvenvietėje stovėjo 94 sodybos, ten buvo 166 šeiminiai butai ir 3 būstai vienišiams. Tarp absoliučios daugumos evangelikų liuteronų kaime dar gyveno 2 katalikai ir vienas kitos krikščioniškosios pakraipos išpažinėjas. Gyvybingame kaime tuomet užregistruota 213 vaikų (iki 10 metų amžiaus). 279 kaimiečiai mokėjo skaityti rašyti, 18 dar nebuvo baigę mokslų, o 290 pripažinti beraščiais. Surašymo metu 20 kaimiečių buvo išvykę uždarbiauti kitur.

Puslapiai: 1 2 3 4

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →