Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Draugiškas lietuvininkų susiėjimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

XIX asis lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimas, įvykęs birželio 30-ą Priekulėje, buvo draugiškas ir smagus.

XIX asis lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimas, įvykęs birželio 30-ą Priekulėje, buvo draugiškas ir smagus. Tam toną davė ir vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimo žodis prieš oficialiąją dalį (o ją pradėjo ligšiolinė bendrijos pirmininkė dr. Silva Pocytė, tuoj perleidusi vadovavimą renginio vedėjai priekuliškei Giedrei Pakers bei sekretorei – klaipėdiškei Rūtai Paplauskienei). Vyskupas, pabrėžęs Mažosios Lietuvos aktualizavimo, paveldo saugojimo, kultūrinių tradicijų tąsos prasmingumą, kritiškai įvertino pastaruoju metu spaudos puslapiuose pasirodančius poleminius straipsnius, anot kalbėtojo, grįstus emocijomis ir neskatinančius produktyvaus darbo.

Priekuliškiame susiėjime emocinės polemikos kaip ir nebūta, renginys, kaip minėta, praėjo draugiškai ir sklandžiai. Ar dėl to jis tapo paženklintas „produktyvaus darbo“ žyme? Atskalūnė šių eilučių autorė drįsta tuo suabejoti. Regis, su vandeniu mielai išpiltas ir kūdikis. Ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, o štai po (jau buvusios) pirmininkės Silvos Pocytės kalbos veltui laukta, regis, elementariai tokiam renginiui privalomos dalies – klausimų ir diskusijų. Gal tik ši priekabiautoja puoselėjo tuščias viltis: aha, diskusinė dalis nukeliama, pirma išklausysim iždininkės Ievos Biržienės ataskaitos, aha, dar „Vorusnėlės“ vadovės Dalios Kisieliūnaitės… O išties knietėjo, pasidžiaugus p. Pocytės išvardintomis gražiomis bendrijos tradicijomis (nors kyla visai smagus įtarimas, kad daugelis jų sėkmingai gyvuotų ir „Mažajai Lietuvai“ iš ko-organizatorių pasitraukus: rudens konferenciją ir toliau rengtų Klaipėdos universitetas, „Giesmių giesmelę“ – Evangelikų liuteronų bažnyčia, Šiupinio šventę Klaipėdos Etnokultūros centras…), pasiteirauti, kodėl pasitenkinta tik „empirika“, kodėl neįvardinta koncepcija, kryptis, tikslai, į kuriuos orientavosi praėjusios kadencijos Seimelis ir Pirmininkė; minėtoji polemika spaudos puslapiuose, regis, konceptualiųjų veiklos principų aptarimą turėjo iškelti į pirmą planą. Beveik girdžiu renginio organizatorius (o ir „draugiškuosius“ dalyvius) atsikertant: reikėjo eiti, kalbėti, nieks nebūtų uždraudę – gi specialaus leidimo nelaukė nei priekuliškė Edita Barauskienė, priminusi entuziastingą bendrijos pradžią bei šįkart „už skliaustelių“ likusius vardus (Eva Labutytė, Marija ir Martynas Purvinai, Kostas Kaukas ir prof.A.Kaukienė, Albertas Juška ir kt.), nei Jurgis Aušra, širdingai pakvietęs visus aplankyt uošvių Dugnių sodybą… Tad randu reikalą akcentuoti: problema ne ta – galėjau AŠ pasisakyti, ar ne, bet – buvo į renginio dienotvarkę įtrauktas punktas „klausimai pranešėjams bei diskusijos“ ar, priešingai, pasistengta eliminuoti bet kokį poleminį elementą? Vienareikšmiškai renkuosi antrą atsakymą. Žinia, susiėjimo programėlėje „diskusijos“ įvardintos, tik turbūt nebus mėginama „diskusija“ įvardinti iš renginio vedėjos lūpų nuskambėjusius: „O dabar pasisakys prof. Daiva Kšanienė“, „Kalbės Jonas Jagutis“ ir pan. Taip, pasisakymai buvo prasmingi – štai p.Jagutis referavo apie Klaipėdoje vykusią pilietinių judėjimų konferenciją paminklosaugos klausimais, informavo, jog priimtoji rezoliucija pasirašyta ir ML Seimelio vardu. Pagrįstai kaimų, gatvių naujuosius, „iš piršto laužtuosius“ vardus kritikavo (irgi „laisva valia“ iššokusi jau po privalomosios ataskaitos už „Vorusnėlės“, „pavaldžios“ tiek ML bendrijai, tiek Klaipėdos Etnokultūros centrui, veiklą, nuosekliai puoselėjant krašto muzikinį paveldą)Dalia Kisieliūnaitė. Kritinių (bei savikritinių) pastabų išgirdome ir iš S.Pocytės: jaučianti sąžinės graužatį, kad dėl profesinio užimtumo negalėjusi šiai visuomeninei veiklai skirti pakankamai dėmesio; jaudina bendrijos „senėjimas“- jaunosios kartos įtraukimas į veiklą itin akutalus; skaudus dalies Lietuvininkų parko praradimas, jį grąžinus paveldėtojams (ir ne šiaip kam broliams Kaunams!)…

Diskusija turbūt nebus pavadinta ir Helmuto Arnašiaus, pakviesto perskaityti kandidatų į naująjį Seimelį sąrašą, replika paprieštaraujant D.Kisieliūnaitei (maždaug: „nebeužtvenksi upės begimo“). Ilgokas sąrašas į jį įtraukus ir Klaipėdos, ir Priekulės, Šilutės, Vilniaus, kitų vietovių atstovus – buvo perskaitytas ir vieningai patvirtintas. Tiesa, šįkart p. Pocytė kvietė siūlyti ir kitus kandidatus – sąrašas papildytas renginio pradžioje dalyvavusio kunigo Remigijaus Šemeklo kandidatūra. Šiaip visa procedūra praėjo „be ekscesų“. Po pertraukėlės, skirtos apsilankymui Ievos Simonaitytės muziejuje, susipažinimui su Priekule, išgirdome ir naujojo pirmininko vardą – juo naujos kadencijos Seimelis išrinko klaipėdiškį Joną Jagutį. Sveikiname!

O po savo mylimą Priekulę, apie kurią kaupiama medžiaga, kitų žmonių atsiminimai ir liudijimai, gulantys į knygas, mus pavedžiojo širdingoji Edita Barauskienė. Rašytojos I.Sominaitytės muziejuje gide buvo jo direktorė Laima Lemežienė (patirtieji emociniai įspūdžiai labiau „gula“ į vaizdus, ne į žodžius, tad – siūlau ir gerbiamiems skaitytojams žvilgterti į nuotraukas). Nepaminėta liko renginio neoficialioji pradžia –apsilankymas Elniškės kapinėse, o juk – kaip savo įžangos žodyje tarė E.Baurauskienė – „daug mūsų guli čia“. Buvo gražu, kad trumpu maldos žodeliu mirusiųjų atminimą – sustojus ties kunigo Jono Armonaičio kapu (prof. Viliaus Gaigalaičio kaimynystėje) – pagerbė atvykęs kun. Darius Petkūnas, buvo gražu tradiciškai sukibti rankomis ir sugiedoti „Tad imki mano ranką“.. Tačiau didžiausią dvasinį išgyvenimą suteikė tiesiog Buvimas čia, Elniškės miško kapinėse. Vaikštant tarp senų ir naujesnių kapelių apgaubė tarsi pačios Istorijos dvelksmas – kur kitur rasi tokią draugišką „anų laikų“ koegzistenciją: lietuviškos pavardės šalia vokiškų, lietuviškos pavardės vokiškais rašmenimis…

Bet tai pradžia. Metas grįžti vėl į baigiamąją dalį – bendrystės pietus su savais lauknešėliais, kurių metu susirinkusiuosius linksmino keletas „Vorusnėlės“ atlikėjų (kartu demostruodami ir naujai įsigytus, pagal autentiškus pavyzdžius pasiūtus rūbus bei tradicinius instrumentus). Smagiai pasibūta, nepamiršta pasveikinti naująjį pirmininką, padėkoti kadenciją baigusiąjai, mielai kartu su „Vorusnėle“ padainuota, dar ir patrepsėta. Naujajam pirmininkui telieka palinkėti nuosekliai laikytis šios – užstalės bendrystės tradicijos, neleidžiant savęs įtraukti į jokias polemikas, diskusijas, koncepcijų klausimus… Ir savaime atsisijos tokie niurzgos kaip šių eilučių autorė – Astrida Petraitytė.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2007 m. liepos 4 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 12:02 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →