Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Dr. Martynas Purvinas. Vilkyškių praeitis ir Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas (3)

Pagal   /  2017 rugpjūčio 31  /  Komentarų nėra

Schemiškame 1724 m. žemėlapyje vaizduoti aplink Vilkyškius išsimėtę naujesni viensėdžiai, senojo bažnytkaimio vietoje likusi bažnyčia ir karčema

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.mazoji-lietuva.lt

Užsitęsusios XVII a. nelaimės nesibaigė ir XVIII a. pradžioje. Nuo kryžiaus karų epochos Europą niokojusios maro epidemijos Baltijos pakrantėse dar plykstelėjo XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Tuomet nusiaubusi daug kraštų, ši baisi liga vėliau ilgam pasislėpė, gal dar laukdama savo valandos.

Tie dešimtmečiai liūdnai garsėjo nederlingais metais ir badmečiais, veikiausiai nugalavusiais daugelį Mažosios Lietuvos žmonių, padėjusiais įsisiautėti baisiajai 1709 – 1711 m. besitęsusiai Didžiojo maro epidemijai. Vėliau pastebėta, kad daugiausiai aukų būta tankiau užstatytose gyvenvietėse, kur ligos sukėlėjai per užkrėstas žiurkes ir kitus parazitus lengviau nukeliaudavo pas kaimynus. Veikiausiai taip buvo ir nemažoje Vilkyškių gyvenvietėje, daugiau galimybių išgyventi tuomet būta nuošaliuose viensėdžiuose.

Praūžus epidemijai, kai kur išdrįsta rinkti maru mirusiųjų palaikus ir juos laidoti. Baisėjantis ta žiauria liga, išmirusiųjų gyventojų sodybos neretai degintos. Apleistose vietovėse būta ir savaiminių gaisrų, kurių nebebuvo kam gesinti. Taip krašte nebeliko daugelio žmonių, jų tėvų ir protėvių statytų trobesių ir sodybų. Tais šimtmečiais Mažojoje Lietuvoje (kaip ir gretimuose kraštuose) tebevyravo mediniai trobesiai su šiaudiniais stogais, tad nelaimių metu iš nemažų gyvenviečių ar stambių sodybų dažnai telikdavo degėsiai.

Nukentėjusiu kraštu nuo 1720 m. užsiėmė ir Prūsijos valdžia. Siųstos komisijos, kurios skaičiavo nuostolius ir dar išlikusius gyventojus. Buvo sudarinėjami vietovių žemėlapiai, rengiami jų apgyvendinimo planai. Vadinamuoju Atkūrimo laikotarpiu sumanyta kliautis kolonistais iš Vakarų, siūlant jiems įvairias lengvatas ir nemažus ištuštėjusios žemės sklypus. Vėliau išgarsintas vadinamųjų zalcburgiečių atsikėlimas į Prūsijos (protestantiškos valstybės) valdas. Po 1730 m. iš Zalcburgo (dabartinė Austrija) teko trauktis tūkstančiams atkakliausių protestantų, neatsisakiusių savų pažiūrų. Šiandieninius tyrėjus tebestebina senuose dokumentuose užfiksuotų religinių konfliktų detalės. Antai, katalikiškosios Zalcburgo arkivyskupijos valdytojai, esą auklėdami jų valdose likusius nepaklusnius protestantus, atiminėdavo iš jų „pagadintus“ vaikus ir siųsdavo juos parduoti Turkijos imperijos vergų turguose. Manoma, kad iš to pelningo verslo gautos nemažos lėšos galop atitekdavo dvasininkų sugyventinėms ir jų nesantuokiniams vaikams. Taip paauklėti Zalcburgo protestantai galop leidosi į tolimą kelionę link Baltijos jūros.

Tie laikai neretai vadinami Didžiąja vokiškąja kolonizacija, nurodomi tūkstantiniai persikėlėlių kiekiai, kalbama apie anuometinį Mažosios Lietuvos žlugimą. Kaip buvo iš tikrųjų?

Susipažinus su įvairiais dokumentais, nesunku pastebėti, kad nemažai to meto kolonistų iš Vakarų galop apsistodavo krašto miestuose, dvarų sodybose ir pan., nesiverždami įsikurti nuošaliose lietuvininkų krašto vietovėse. Berods, „pražuvę“ lietuvininkai netruko atgyti. XVIII a. ir vėlesniuose dokumentuose aptinkame daug lietuviškų ir baltiškų asmenvardžių, liudijančių, kad Mažoji Lietuva gyvavo ir toliau, nors ir patyrusi reikšmingų netekčių.

Įdomu, kad krašto lietuvininkai ir toliau diktavo savo madas. Antai, iš Alpių priekalnių atsikraustę zalcburgiečiai čia nerado nei lengvai apdirbamo akmens, nei stogų dengimui tinkamo skalūno plokščių klodų, nei pačių kalnų, kur jie būtų galėję užsiimti sau įprastais verslais. Atvykėliai ir jų palikuonys galop ėmė statydintis medinius ir kitokius trobesius pagal lietuvininkų pastatų pavyzdžius. Iš senųjų vietos gyventojų mokytasi dirbti žemę, auginti gyvulius, išgyventi atšiaurią žiemą ir potvynius. Gyvenant tarp lietuvininkų, išmokta vietos žmonių kalba, netruko rastis ir mišrių šeimų. Be abejo, būta visokių atvejų – vieni atvykėliai „išponėjo“, tapdami įtakingesniais valdžios tarnautojais, verslininkais ar kitokiais, bet būta ir nemažai paprastų žmonelių, nesipuikuodavusių prieš vietos žmonės. Pravertė ir kai kurios atvežtinės žinios – atvykėliai mokėjo gaminti fermentinius sūrius, dailiai apdirbti medieną ir kt. Taip Mažoji Lietuva palaipsniui kito, kartu tebelikdama baltišku kraštu.

Tenka priminti, kad XVIII a. sienos tarp valstybių tebebuvo „skylėtos“, norintys nesunkiai nukeliaudavo vienur ar kitur. Taip iš silpstančios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) į Prūsijos valdas vis atkeliaudavo lietuvių, neretai pasinaudodavusių kokiomis sumaištimis ir pan. Būta ir kėlimosi kita kryptimi – atskiri žmonės ar ištisos šeimos persikeldavo į ATR (anuomet vadintos tiesiog „Lenkija“) valdas, ten tapdami malūninkais, kalviais ir kt. Taip per šimtmečius klostėsi Paprūsė – keliolikos ar kelių dešimčių kilometrų pločio pasienio ruožas, kur apsigyveno tūkstančiai išeivių iš Prūsijos, išlaikiusių savo liuteronišką tikėjimą ir daug savitų papročių. Daugelio giminių atstovai gyvendavo abipus sienos, kartais iš to ir pasipelnydami, su savaisiais tvarkydami pelningus reikalus gretimoje valstybėje.

Sklaidant Vilkyškių istorijos puslapius, nepamirština ir netolima Tauragė, į kurią nuo seno iš Ragainės vedė vieškelis. Dar 1567 m. ten įsteigta liuteronų parapija, o XVI a. pabaigoje Tauragę su apylinkėmis įsigijo Prūsijos veikėjai. Po įvairių peripetijų 1688 – 1793 m. Tauragė vėl priklausė Prūsijai (kartu likdama ir ATR dalimi). Tiesa, sumenkus Ragainės reikšmei ir iškilus Tilžei, vis dažniau į Tauragės apylinkes iš Prūsijos valdų keliauta ne per Vilkyškius, o per Piktupėnus iš Tilžės.

Nedaug kam žinomame, gal apie 1724 m. sudarytame apylinkių plane atspindėtos ir užsitęsusios sumaišties pasekmės (1 pav.). Toje gan sąlyginėje schemoje Vilkyškiai nebevaizduoti kaip didelė ir kompaktiška gyvenvietė. Tuomet buvusios gyvenvietės vietoje parodyta tik bažnyčia ir karčema. Nuo ten nedideli keliukai vedė į Vilkyškių aplinkoje atsiradusius atokesnius viensėdžius (sodybas ar jų grupes).

Ką rodo tuometinis planas? Galima spėti, kad užsitęsusių karų ir nelaimių laikais ankstesnė Vilkyškių gyvenvietė labai sunyko , kad nemažai praeityje buvusių sodybų ir trobesių buvo sudeginta ar suniokota. Po visokių sumaiščių lengviau atsikurdavo bažnyčia ar vietinė karčema, sulaukdavusios apylinkėse išlikusių gyvųjų apsilankymų.

Naujuose aplinkiniuose viensėdžiuose galėjo kurtis atvykę kolonistai, vengę apsistoti nuo maro mirusių ar išžudytų žmonių sodybų liekanose. Taip veikiausiai kūrėsi naujoviški Vilkyškiai – atkuriant dalį gyvenvietės branduolio sodybų, naujakuriams susirandant patogesnes vietas savo atokesniems viensėdžiams.

1724 m. plane teberodytas senasis vieškelis, iš Ragainės vedęs į Tauragę ir tolyn į Žemaitiją (anuometinę LDK).

Reikia pripažinti, kad XVI – XVIII a. Vilkyškiai nebuvo reikšminga ir žinoma gyvenvietė. Aptiktuose anų laikų dokumentuose kur kas dažniau minėtas netolimas Piktupėnų bažnytkaimis, stovėjęs netoli sparčiai augusios Tilžės, prie keliuko iš Tilžės į Tauragę. Tam naujajam centrui vis labiau stelbiant senąją Ragainę, nuošalėje liko ir kuklūs Vilkyškiai, dar patyrę daugybę visokių netekčių.

Būta ir kitokių nuostolių. Antai, XVIII a. viduryje vietinio valsčiaus centras veikė gretimame Opstainio kaime, kur atsirado reikiamos įstaigos, kur lankydavosi apylinkių žmonės, tvarkę savo reikalus.

Kuklų Vilkyškių statusą parodo ir tenykščio dvarelio likimas. Sunkiaisiais 1708 m. jis buvo parduotas kitam savininkui, vėliau vėl ir vėl perpardavinėtas už kuklią kelių šimtų talerių sumą (reikšmingi apylinkių dvarai anuomet kainavę tūkstančius).

XVIII a. viduryje susilaukta vėl naujos katastrofos, priminusios prieš šimtmetį vykusį totorių antpuolį. 1757 m. į kraštą įsiveržė Rusijos kariuomenė, nusiaubusi ir Vilkyškius, apiplėšusi ir sudeginusi daug sodybų ir trobesių. Užkariautojai tada smaginosi ant laužo svilindami Vilkyškių kunigą. Anuometinei okupacijai užsitęsus keletą metų, Vilkyškiai vėl atkūrinėti – eilinį kartą atstatant bažnyčią ir kitus nukentėjusius statinius. Gal kai kas galėjo piktdžiugiauti – Rusijos kariškiai tada visai sunaikinę konkurentą – gretimą Opstainio kaimą, ten sudeginę valsčiaus būstinę ir tenykščio dvaro trobesius. Taip eilinį kartą gyvenimas tose apylinkėse pradėtas beveik iš naujo – išlikę žmonės vėl dėjo daug pastangų, atkūrinėdami savas suniokotas sodybas, atstatinėdami bendruomenės ir kitus trobesius.

Būtų galima sakyti, kad nuo XV a. toje vietovėje buvę net keli nevienodi Vilkyškiai – po eilinių nelaimių ten būdavo kuriama jau kiek kitokia gyvenvietė, žuvusių ar pasitraukusių gyventojų vietoje įsikurdavo jau kiti žmonės su savais papročiais ir nuostatomis. Toks beveik begalinis atsikūrinėjimas neskatino gyvenvietės klestėjimo – visas jėgas tekdavo skirti ne pastoviam turto kaupimui ir sėkmingai Vilkyškių plėtrai, o bandymams išgyventi, vėl susikuriant kokį prieglobstį ir galimybes prasimaitinti.

Nuošaliai gyvenvietei teko laukti naujų galimybių: ramesnių laikų, Vilkyškiams palankių krašto valdžios sprendimų ir pan. Toks laimingesnis laikotarpis buvo XVIII a. pabaiga, leidusi atsikvėpti krašto žmonėms ir plėtotis gyvenvietėms.

LITERATŪRA

Schwarzien O. Bilder aus der Vergangenheit des Kirchspiels Willkischken. Tilsit, 1927.

Purvinas M., Purvinienė M., Kačinskaitė I. Vilkyškiai I. Lietuvos dvarų sodybų atlasas. I. Pagėgių savivaldybė. 2014, p. 268 – 274.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Klaipėdos kraštas 1945-1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose

Plačiau →