Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Dr. Martynas Purvinas. Vilkyškių praeitis ir Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas (2)

Pagal   /  2017 rugpjūčio 30  /  Komentarų nėra

1665 m. paskelbta Vilkyškių plano schema

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.mazoji-lietuva.lt

Tik vėliau susivokta, kad XVI amžius Europai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Mažajai Lietuvai buvęs labai sėkmingas, o XVII amžiuje visus užgriuvusi beveik begalinė nelaimių virtinė. Tuomet metraštininkai skaičiavę blogų orų ir nederlių metus, vis naujas epidemijas ir kitas blogybes. Europą alino Trisdešimties metų karas, lydimas žiauriausių skerdynių ir praeityje klestėjusių vietovių niokojimų. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalimi tapusi Didžioji Lietuva buvo įvelta į nesibaigiančius konfliktus su Švedija, XVII a. viduryje dar susilaukė triuškinamo Rusijos kariuomenės įsibrovimo ir Vilniaus suniokojimo.

Tų nelaimių aidai atsirisdavo iki Mažosios Lietuvos, paliesdami ir nedidelį Vilkyškių bažnytkaimį.

Romantizuojant praeitį, ilgai mėgta poetiškai vaizduoti „savųjų“ karo žygius – esą gražiai švytruota kardais, kovota dėl savojo krašto laimės ir t.t. Deja, anuometinė tikrovė nebuvo tokia patraukli. Iki didesnių susirėmimų nemaži kariautojų būriai ištisas savaites ar dar ilgiau žygiuodavo per taikių gyventojų žemes. Tada visi žinojo, kad „karą maitina kaimas“ – pražygiuojantys pakelės kaimuose apsirūpindavo maistu ir pašaru arkliams, nepalikdavo ramybėje vietos moterų ir pan., faktiškai plėšikaudami ir grobdami tiek iš „savųjų“, tiek ir iš „svetimųjų“. Retas kuris vietinis vadukas pajėgdavo apginti savo valdas nuo nedisciplinuotų kariškių ir jų samdinių būrių, viską laikiusių savo teisėtu grobiu. Kiekvienas bet kurios kariuomenės pražygiavimas anų laikų kaimui tapdavo nelaime – nespėję tinkamai paslėpti savo turto, po to badmiriaudavo, moterys gimdydavo kariškių pradėtus vaikus ir t.t. „Savieji“ grobikai (jei dar pajėgdavo susivokti) bent jau neskubėdavo deginti trobesių ir žudyti kiekvieno sutikto, tuo dažniau užsiimdavo „svetimieji“, taip stengęsi pakenkti priešininko kraštui.

XVII a. pirmojoje pusėje fiksuoti keli Švedijos karinių dalinių žygiai per Vilkyškius. Nesidžiaugta ir ten apsilankiusiais ATR kariškiais. Jei švedai vietinius Prūsijos (ATR vasalės) piliečius laikydavo „teisėtais“ priešais, tai katalikiškosios ATR vadai saviškiams nedraudė niokoti „klaidatikių“ protestantų kraštą, plėšti jų šventoves ir t.t.

Nenuostabu, kad anais laikais dažnomis metraščių žiniomis tapdavo įrašai „bažnyčia suniokota“, „klebonija apgriauta“ ir t.t. Išlikę gyventojai po antpuolio vėl bandydavo tvarkytis savose sodybose ar jų griuvėsiuose, gudresnieji parsivesdavo išlikusius gyvulius iš slaptaviečių atokiuose pelkynuose ir brūzgynuose. Nelaimingojo XVII a. laikais tuo tekdavo užsiimti vėl ir vėl.

Vilkyškiuose rasdavosi naujų žmonių, užimdavusių ištuštėjusius (išžudytų ar pabėgusių gyventojų paliktus) plotus. Atrodo, kad ten mažėjo XVI a. viduryje gausių lietuvininkų palikuonių (gal ir dėl mišrių šeimų plitimo). Neramiais laikais koks naujas gyventojas atsibastydavo tai iš vieno, tai iš kito krašto. Kaip ir kitur sužeistų, invalidų ar ligonių palikdavo pražygiuojantys kariniai daliniai. Taip čia atsirasdavo žmonių iš atokesnių kraštų, kartais atsinešdavusių ir savitų papročių, naujų verslų išmanymą ir t.t.

Savotišką „dovanėlę“ Mažajai Lietuvai anuomet įteikė Rusija. Didžiulei caro kariuomenei XVII a. viduryje artėjant prie Vilniaus, ne vienas iš pasiturinčių vilniečių krovė savo mantą ant plausto ar į kokią vytinę ir leidosi Nerimi ir Nemunu pasroviui į saugesniomis laikytas Prūsijos valdas. Ten atsidūrusieji vėliau ne visada norėdavo sugrįžti atgal, į suniokotą Vilnių ir nesaugius LDK žemes. Taip į Mažąją Lietuvą atvyko dar viena gyventojų grupė – ne vien etniniai lietuviai, bet ir kitataučiai amatininkai ir kt.

Kartu Vilkyškiai vis dar tebebuvo lietuvininkų krašto gyvenvietė. Turėtume nepamiršti, kad iki atskiros parapijos įkūrimo ši vietovė priklausė Ragainės parapijai, kurioje kunigavo pats Martynas Mažvydas. Gaila, kad iki šių dienų ten neskubama didžiuotis savo praeitimi, bent jau simboliniais lietuviškosios raštijos pradininko pėdsakais.

Deja, XVII a. viskas klostėsi kitaip. Anų laikų ryškiausiu pėdsaku ilgam liko totorių įsiveržimas į kraštą – daugeliui vis dar nežinomas istorijos puslapis. Net ir „Vorutos“ puslapiuose sugebėta burbėti – esą to negalėję būti, apie tai nepasakoję mokyklose, apie tai nerašė teisingiausias anų laikų dienraštis „Pravda“ ar šiandieniniai komerciniai leidiniai.

Gal kada nors kas paruoš išsamią mokslinę studiją apie tą liūdną įvykį, taip pagelbėdamas tingintiems susipažinti su autentiškais dokumentais ar gausiomis užsienio publikacijomis. Trumpai čia tiktų priminti, kad 1656 m. spalio mėnesį į Prūsijos valdas (ir į Mažąją Lietuvą) įsiveržė apie 20000 ginkluotų totorių, kurie kaip samdiniai talkino ATR kariuomenei. Anuomet tai vienai, tai kitai šaliai nebeatlaikant užsitęsusių konfliktų regione ir ieškant kitokių koalicijų (čia tiktų prisiminti Jonušą Radvilą, Kėdainių sutartį ar dabartinį LR Seimą), buvę sąjungininkai imdavo keršyti. Taip Prūsijai taikantis su Švedija, ATR vadai ant buvusios paklusnios vasalės užsiundė totorius.

Teigiama, kad įsibrovėliai krašte sudegino 30 miestų, 249 kaimus, begales sodybų ir 37 bažnyčias. Tuomet nužudyta 11000 krašto gyventojų. Didžiausią įspūdį išgyvenusiems paliko užpuolikų žiaurumas, uolus visa ko niokojimas. Baisiausia buvo tai, kad užpuolikai medžiojo jaunus ir sveikus žmones, juos išsivedė į nelaisvę, iš kurios beveik niekas negrįžo. Manoma, kad tokių belaisvių galėję būti tūkstančiai, retai kur pavykdavo juos suskaičiuoti, daug kur nežinota apie jų tolesnius likimus.

Žvelgiant iš mokslinių aukštybių, galima būtų sakyti, kad tokia samdinių elgsena buvusi visai „normali“ – Krymo chanato vyrams karo žygiai būdavo ne kokia pramoga, o pelningas verslas. Pagal Rytų papročius bene vertingiausiu grobiu laikyti jauni ir sveiki žmonės, kuriuos buvo galima pelningai parduoti gausiuose vergų turguose. Taip XVII a. viduryje daugybė jaunų lietuvininkų buvo tapę preke ir nukeliaudavo iki tolimų vergų turgų, kur niekam nerūpėdavo parduodamų jaunuolių tapatybė ar kokia prekybos apskaita. Tegalima spėti, kad iš Mažosios Lietuvos tuomet išvaryti lietuvininkai (o juolab jų palikuonys) atsidurdavo ne vien įvairiose Turkijos imperijos vietovėse, bet veikiausiai ir dar atokesniuose kraštuose.

Šiandien smalsiems lietuviams keliaujant po Viduržemio jūros regioną, Balkanus, Artimuosius Rytus ar kitus kraštus, mažai kas tesusimąsto, kad sutiktųjų čiabuvių gyslomis gal teka ir koks lašelis paveldėto lietuvininkų kraujo, kad tiksli DNR analizė gal parodytų kokio musulmono Hasano ir lietuvio Jonaičio tolimą giminystę.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Juknaičių kultūros namuose – Šilutės rajono liaudiškų šokių šventė

Plačiau →