Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Dr. Martynas Purvinas. Europos kaimų istorija ir Lietuva

Pagal   /  2017 spalio 17  /  Komentarų nėra

1694 m. paskelbtas piešinys iš konferencijos leidinio. Daugiau kaip prieš  300 metų gyvenęs dailininkas kruopščiai vaizdavo anuometinio  kaimo kasdienybę  Nyderlanduose – gyvuliais ir naminiais paukščiais besirūpinusią  kaimiečių šeimą, artoją ir sėjėją atokesniuose laukuose, tuometinių  kaimiečių trobesius ir jų aprangą

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Šių metų rugsėjo mėn. 11 – 14 d. Belgijoje vyko tarptautinė EURHO ( European Rural History Organisation – Europos kaimiškosios istorijos organizacija) konferencija, kurioje pranešimą skaičiau ir aš. Tame didžiuliame renginyje dalyvavo per 400 specialistų iš viso pasaulio. Didžiąją Britaniją atstovavo 44 dalyviai, Ispaniją 39, Belgiją 35, Vokietiją 31, Italiją 35, Nyderlandus 22, Švediją 26, Prancūziją 29 ir t.t. Netrūko specialistų iš tolimesnių kraštų: 22 dalyviai atvyko iš JAV, 5 iš Meksikos, 2 iš Kolumbijos, 2 iš Izraelio. Buvo atstovų iš Indijos, Japonijos, Tailando, Brazilijos, Argentinos (ir daugelio kitų Pietų Amerikos šalių), Australijos, Namibijos ir t.t. Iš Lenkijos atvyko 13 žmonių delegacija, iš Austrijos – 16.

Atrodytų, kad Lietuva (ne vieną tūkstantį metų buvusi kaimų šalimi ir agrarinės kultūros tauta) galėjo į tokį renginį pasiųsti solidžią delegaciją, kuri visam pasauliui būtų galėjusi nupasakoti šimtmečius gyvavusio lietuviškojo kaimo ir jo istorinės raidos ypatumus. Tokia pasaulinė tribūna būtų Lietuvai pravertusi dabar, daug šnekant apie valstietiją, kaimiškąją kultūrą, ekologiją ir t.t. Deja, Lietuvos kaimus tegalėjau priminti aš – į neartimą Belgiją vykęs kaip privatus asmuo, ir botanikė dr. Laima Šveistytė, skaičiusi pranešimą apie vaistingųjų augalų naudojimą mūsų krašte. Tiesa, simbolines lietuvių gretas sustiprino išeivijoje gyvenanti energingoji farmacininkė dr. Vitalija Povilaitytė – Petri, taip pat besirūpinanti vaistingaisiais augalais. Aš paskaičiau pranešimą apie iki 1945 m. gyvavusius daržovių augintojų kaimus prie Kuršių marių.

Deja, daugiau apie Lietuvą ir jos kaimus nebūta jokių kitų žinių – mūsų šalies organizacijoms ir valdžios institucijoms savojo kaimo praeitis lyg ir visai nerūpi. Gal jau daug kam atrodo, kad neverta prisiminti mūsų kaimiškųjų ištakų, savosios istorijos – esą šoksim iškart toli į ateitį, kur tą kaimišką praeitį bus paprasta pamiršti visiems laikams.

Kažkodėl savo kaimiškąją praeitimi taip domisi Didžioji Britanija (jau ne vieną šimtmetį žengusi intensyvios industrializacijos ir urbanizacijos keliu) bei kitos Vakarų valstybės. Kokie kaimų istorijos klausimai buvo nagrinėjami jų pranešimuose?

Nemažai buvo kalbama apie buvusius kaimo moterų vaidmenis, jų ilgai trukusios emansipacijos pradmenis. Beliko pavydėti šalims, uoliai tyrinėjančius dar XII a. gyvavusius savuosius kaimus ir tuomėtinį žemės ūkį – Lietuvoje nelabai kas težinoma apie tų laikų žemdirbių gyvenimą.

Įdomiai nagrinėtos bendrosios kaimiškojo pasaulio temos: savaip rusenęs (bent jau civilizuotuose kraštuose) politinis gyvenimas, ilgaamžiai socialiniai pokyčiai ir kt. Mokslininkai iš Lenkijos pasakojo apie sociologinius tyrimus šiandieniniame kaime, ten kylančias problemas ir ateities perspektyvas.

Nagrinėta kaip karai ir kariuomenių žygiai paliesdavo kaimus Italijoje, Suomijoje ar Rumunijoje. Prisiminta europinė kolonizacija Afrikoje ir Naujajame pasaulyje, to ilgaamžės pasekmės tų žemynų ūkiui ir kaimo gyventojams.

Keliolika pranešimų nagrinėjo pieno ūkio istoriją, sūrių gamybos peripetijas (pavyzdžiui, angliškojo Čederio sūrio paplitimą pasaulyje, prancūzų sūrių praeities savitumus ir pan.). Aiškintos vynuogių, tabako ir kitų kultūrinių augalų istorijos ypatybės.

Daugybė pranešimų buvo skirta kaimo ekonomikai ir socialiniam gyvenimui. Antai, Didžiojoje Britanijoje daugumai kaimiečių persikėlus į miestus, jau senokai tas didžiosios imperijos centras nebepajėgdavo apsirūpinti savais maisto produktais, šiuos atsiplukdydamas laivais iš kitur. Krizių ir karų laikais tenykštė valdžia dalindavo sklypelius miestų dykvietėse ir kitur, kad kuo daugiau žmonių užsiaugintų bent daržovių. Po keliolikos metų susilaukta kitų pasekmių – kokio miesto valdžiai sumanius užstatyti kokią dykvietę, susilaukta tenykščių sklypelių naudotojų protestų.

Nustatinėtos kaimų raidos fazės įvairiuose kraštuose – kažkada daugybei kaimiečių įsisavinant atkampiausius plotelius ir žemės ūkiui menkai tetinkamus plotus, po kelių šimtmečių viskas apsiversdavo kitaip – pasikeitus sąlygoms, tie sunkiai sukultūrinti plotai būdavo apleidžiami. Dabar tuose sulaukėjusiuose plotuose ieškoma kažkada ten vykusio gyvenimo pėdsakų.

Nagrinėti senieji kaimiškieji amatai, aiškintasi atskirų amatų atstovų buvusi reputacija (kaip dabar sakoma „reitingai“). Ne vienoje šalyje gerbti kalviai, galėję atlikti daug kaimiečiams reikalingų darbų, pagaminti svarbių dalykų. Senieji amatai (naminis audimas ir kt.) analizuoti kaip kažkada užgimdavusios pramonės pirminės užuomazgos.

Tyrinėti įvairiausi kaimo ekonominės ir socialinės raidos momentai: nuo kažkada buvusių maro epidemijų iki vėlesnių ekonominių krizių pasekmių, nuo sėkmingos plėtros laikų iki Europai ar pasauliui kildavusių sunkumų įtakos. Nagrinėti senojo žemės ūkio pokyčiai, besikeitusios tos srities technologijos (trąšų ir kitų pagalbininkų paieškos ir t.t.).

Stulbino Vakarų tyrėjų galimybės. Neretame pranešime buvo pasitelkiami kelių šimtmečių senumo šaltiniai: dar tais laikais sudarinėti išsamūs kaimiečių ir jų ūkių sąrašai, tikslūs sodybų ir kaimų planai. Rodyti dar XVIII a. leistų veikalų apie kaimą ir kaimiečius tituliniai lapai – dar tais laikais kai kurie mastytojai aiškindavosi kaimo problemas, ieškodavo jų sprendimų. Būta išties fundamentalių pranešimų: žinomi tyrėjai, pasitelkę daugybės istorinių šaltinių duomenis, aiškindavosi prieš šimtmečius vykusius pokyčius kokios nors vietovės kaimų gyvenime. Beliko pavydėti stebint darbą, kuriame smulkiai nagrinėta kaip ir kodėl kažkada susikūrė koks kaimelis, kaip jis keitėsi vėliau, kas jame gyveno ir pan., viską pagrindžiant gausių šaltinių duomenis.

Galima guostis, kad kokios Didžiosios Britanijos istorikams padėjo gal pati Apvaizda – į tą šalį nesibraudavo kokie maskvėnai ar kiti, deginę archyvus, rastas vertybes išsiveždavę į Rytus. Deja būta ir ilgaamžio Vakarų pirmavimo – pranešimuose nagrinėtos XVII a. tenykščio agrarinio kapitalizmo apraiškos ir problemos (tenka priminti, kad lietuviškuose kaimuose tuomet tebesitęsė gūdūs baudžiavos laikai).

Gausios pranešimų iliustracijos priminė, kad dar neišradus fotografijos,  Vakarų Europos kaimo ir kaimiečius piešdavo tūkstančiai dailininkų ar šiaip mėgėjų, palikę gal dešimtis ar šimtus tūkstančius senojo kaimo ir gyvenimo jame atvaizdų. Nuo seno ten paišyta kaip kaimiečiai sėja ar aria, kaip doroja derlių, kaip stato trobesius ir t.t. Tas milžiniškas istorinės ikonografinės medžiagos masyvas ir šiandien leidžia labai išsamiai ir pagrįstai apibūdinti tenykštį senąjį kaimą. Teliktų priminti, kad Lietuvoje tokia istorinė medžiaga itin skurdi – mūsų kraštas negalėjo pasigirti tūkstančiais dailininkų ar žingeidžių kaimo piešėjų.

Konferencijos metu veikusiuose knygynėliuose pardavinėtos dešimtys mokslinių studijų apie senąjį kaimą ir jo istorinę raidą, išleistų svarbiose Vakarų leidyklose ir apibūdinusių įvairiausius kaimų istorijos momentus. Deja, lietuviškoms akims tų patrauklių ir įspūdingų leidinių kainos atrodė „kosminės“. Kartu tai buvo proga prisiminti beveik tuščius lietuviškosios mokslinės kaimotyros barus, palyginti be galo toli nuėjusią Vakarų Europą su posovietinėje klampynėje besimuistančia Lietuva.

Atrodytų, kad šiame bare Lietuva ir nesiruošia vytis Europos.  Nutraukus mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ rengimą, artimiausiais dešimtmečiais vargu ar bus sulaukta reikšmingų veikalų apie Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Sūduvos – Suvalkijos ir kitų regionų kaimus. Netenka girdėti, kad valstybės pinigus svarbesniems tyrimams skirstančioje Lietuvos mokslo taryboje būtų kovojama su įsigalinčia korupcija, nesąžiningų asmenų grupuočių savanaudiška veikla. Valstybės lėšomis išlaikomas žurnalas „Liaudies kultūra“ mielai publikuoja skaitytojus klaidinančius rašinius, proteguodamas kai kurias grupuotes, ir  neskelbia žinių apie tikrąją padėtį. Per savus užtarėjus itin dosniai finansuotame „Lietuvos architektūros istorijos“ IV tome pažerta daugybė klaidinančių teiginių apie senąjį Lietuvos kaimą, nebandžius apibūdinti jo reikšmingiausių savybių. Gabesniems žmonėms telieka ieškoti laimės svetur ar Lietuvoje likti kokiais pastumdėliais, pavydžiai besidairančiais į rimtų tyrėjų darbus Vakarų Europoje (ir kai kuriose netolimose šalyse).

Kaunas, 2017 m. spalio 4 d.
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Juknaičių kultūros namuose – Šilutės rajono liaudiškų šokių šventė

Plačiau →