Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Dr. Algirdas Matulevičius. Karaliaučiaus kraštas – prūsų ir lietuvininkų žemė

Pagal   /  2017 lapkričio 7  /  Komentarų nėra

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS, istorikas, enciklopedistas, www.mazoji-lietuva.lt

Gebiet Königsberg, Königsberg Region (vok.; Karaliaučiaus sritis, regionas) Obwód Królewski (lenk.; Karaliaučiaus apygarda). Tai Rytprūsių (Ostpreussen) šiaurinė dalis, pasibaigus II pasauliniam karui, po Potsdamo konferencijos (1945) atitekusi iki Taikos konferencijos SSRS valdymui ir 1946 m. paversta Kaliningradskaja oblastj. Buvo priimti nugalėtojų neteisingi ir neteisėti sprendimai, kurių padarinius demokratinė Europa kenčia iki šiol. Sovietinės okupacijos ir aneksijos metais netgi sąvoka Prūsų, arba Mažoji Lietuva buvo išguita, vartoti Rytprūsių (rus. Vostočnaja Prusija; šios Prūsijos karalystės provincijos iki 1772 m. tikrai nebuvo), Kaliningrado srities terminai. Iš tikrųjų Karaliaučiaus kraštas sudaro pagrindinę Mažosios Lietuvos (į ją dar įėjo buvusi Klaipėdos sritis ir Geldapės (vok.  Goldapp, lenk. Gołdap) apylinkės dalis. Tai prūsų ir vakarinių lietuvių žemės: Semba, Nadruva, Skalvos pietinė dalis (Nemuno žemupio dešiniajame krante), Bartos, Notangos ir Varmės šiauriniai ir šiaurvakariniai pakraščiai; pastarųjų trijų prūsų žemių diduma nuo 1946 m. priklauso Lenkijai. Karaliaučiaus krašto teritorijos vakarinė dalis nuo 1724 m. įėjo į tuo metu sudarytą Rytų Prūsijos departamentą (Ostpreussiches Departement), o rytinė, lietuviškiausia, nuo 1736 m. – į Lietuvos departamentą (Litauisches Departement), pakeitus pavadinimus, 1818 – 1945 m. – į Karaliaučiaus administracinę apygardą (Regierungsbezirk Königsberg) ir į Gumbinės administracinę apygardą (Regierungsbezirk Gumbinenn).

Jau nuo XVI a. Prūsos kraštas (Preussenland), Prūsija (Preussen) kaip teritoriniai geografiniai ir etniniai vienetai skirstoma į Sembą (Samland), Lietuvą (Litauen; kartais ji būdavo priskiriama prie Sembos), į Notangą (Notangia, Notangen) ir Oberlandą (kitaip Hockerland). Mažosios Lietuvos (Klein Litau, Klein Litauen) vardas pirmą kartą paminėtas XVI a. pradžioje vokiečių kronikose (Grunau, Davido), vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (Preussisch-Litauen) terminas. XVI – XIX a. Prūsijos valdžios aktuose, kitų šalių dokumentuose, nuo XVII a. Prūsijos žemėlapiuose įvairiomis kalbomis lietuvininkų kraštas be Klein Litauen, Preussisch-Litauen dar vadinamas Litauisches Kreis, Provinz Litauen, Litthaven, Lithvania, Lithuania Borussica, Lithuania Minor, Lithuavie Prussiene, Mała Litwa, Pruska Litwa, Prusskaja Litva arba tiesiog Litauen. Taigi Lietuvos vardas yra ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose ir kituose žemėlapiuose. Be to, XVIII – XIX a. vokiškuose žemėlapiuose Prūsija (kai buvo sudaryta Rytų Prūsijos provincija) dar suskirstyta šitaip: Karte von Ostpreussen und Lithauen, Carte von Litthauen, Ost- und Westpreussen, Karte von den Provinzen Litthauen, Ost- und Westpreussen, Karte von Ost-Peussen, Litthauen, West- Preussen. Taigi, Prūsija suskirstyta į tris kraštus: Lietuvą, Rytų ir Vakarų Prūsiją. Prūsijos karaliai, raštu kreipdamiesi į lietuvininkus jų gimtąja kalba, visad vartojo jų ir Lietuvos vardą.

Tačiau, kaip sakoma, tai buvo „senais gerais laikais“. XX a. viduryje Europoje pasikeitus geopolitinei padėčiai, vis mažiau skaitėme, girdėjome Mažosios (Prūsų) Lietuvos vardą. Jis vėl skamba Ostsee-Akademie (Baltijos akademija Vokietijoje) auditorijose, atgijo vokiečių mokslininkų (pvz., Dietmaro Albrechto, Arthuro Hermanno, Manfredo Kleino, Christiano Pletzingo ir kitų mokslininkų knygose, plinta per žiniasklaidą, braižoma žemėlapiuose. Pačioje Lietuvoje – labiau nuo 1990 metų, iškovojus nepriklausomybę. Europoje daugiau žinoma aukštos dvasinės kultūros Prūsą, arba Senoji Prūsija (Altpreussen), o ypač Prūsijos kunigaikštystė, arba hercogystė (Herzogtum Preussen, 1525-1701), apie daugiatautę Prūsijos karalystę (1701 – 1918), šios provinciją Rytų Prūsiją.

Darau išvadą, kad Mažojoje Lietuvoje buvo sukurta provakarietiško tipo visuomenė. Mokslo srityje neišvengiamai tenka gilintis į Mažąją (Prūsų) Lietuvą, pirmiausia į Karaliaučiaus kraštą, pažinti ir prūsus, ir lietuvininkus, arba mažlietuvius (savivardis). Mažąją ir Didžiąją Lietuvą šimtmečiais jungė prekybiniai, kultūriniai, tautiniai ryšiai, baltų kãlbos, dvasinis bendrumas. Karaliaučiaus krašte – prūsų ir lietuvių raštijos, lietuvių religinės ir pasaulietinės literatūros, folkloro, apskritai kultūros ištakos ir suklestėjimas. Tai vokiečio Wittenbergo (Vokietija) vienuolyno kapeliono prof. teol. dr. Martyno Liuterio (Martin Luther) pradėtos ir išplitusios po Europą Reformacijos (500: 1517 – 2017) gausus gyvybingas vaisius.  Mokslui ir kultūrai, tautiškumui labai nusipelnė seniausias Vidurio Europos šiaurėje ir rytuose protestantiškas Karaliaučiaus universitetas (1544 – 1944) su pirmąja Lietuvių kalbos katedra (įst. 1718). Jau XVIII a. viduryje Karaliaučiaus krašte gausu buvo pradžios lietuviškų mokyklų, vėliau steigiamos mokytojų seminarijos, rengusios lietuvių kalbos mokytojus. Dėka Reformacijos nuo XVI a. lietuviškų parapijų bažnyčiose, daugiausia Skalvos ir Nadruvos, pamokslai sakyti lietuvių kalba, Semboje, Notangoje – prūsų ir kai kuriose parapijose – lietuvių kalbomis. Jau XVII a. viduryje būtent Karaliaučiaus krašte susiformavo bendrinė lietuvių rašomoji kalba, kuri tik XIX a. pabaigoje įsivyravo ir tuomet Rusijos imperijos pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje. XIX a. susikūrė ir plėtojosi baltistikos ir prūsistikos mokslas. Našiai mokslo ir lietuvių kultūros labui darbavosi ne tik mažlietuviai, didlietuviai, prūsai ar neoprūsai, bet ir šimtai vokiečių, kai kurie mozūrų šviesuoliai. Didžiąją ir Mažąją Lietuvą jungė ir gausi lietuviška spauda, pirmieji laikraščiai ir žurnalai. Kai Rusijos imperijos kolonijinis režimas 40 metų (1864-1904) buvo uždraudęs Didžiojoje Lietuvoje lietuvišką spaudą, rusino mokyklas, lietuvių tautą dar ir pravoslavino, Mažoji Lietuva padėjo savo sesei išlikti. Šimtai knygnešių slapta per sieną, skyrusią Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, gabeno Karaliaučiaus krašto poligrafijos įmonėse (daugiausia Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje (Tilsit), Ragainėje (Ragnit), Bitėnuose (Bitehnen) išspausdintą religinę ir pasaulietinę literatūrą; čia išleisti ir pirmieji lietuviški Didžiosios Lietuvos spaudiniai – tautinio atgimimo žurnalai (tuomet vadinti laikraščiais) „Aušra„, „Varpas„. Spaudos ir spaustuvių gausa Karaliaučiaus kraštas plotu XIX a. – XX a. I pusėje neturėjo lygių Europoje. Lygiai kaip ir lietuviškų organizacijų gausa. Knygnešystė – tautinio kultūrinio sąjūdžio ir pasipriešinimo fenomenas, kitur Europoje nepraktikuotas! Karaliaučius iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir bendras lietuvių kultūros, mokslo centras, dėl pirmenybės varžęsis tik su Vilniumi. Manoma, XVI a. Karaliaučiuje gyveno apie 20 % lietuvininkų, apie 50 % sudarė prūsai, lietuvininkai, lenkai, likusieji apie 50 % vokiečiai. Vokiečių ordinui valdant Karaliaučiaus komtūrijoje, E. Wilke’s duomenimis, XV a. gyveno 1106 vokiečių valstiečių, 2163 prūsų baudžiauninkų ir 716 prūsų laisvųjų valstiečių šeimos. Tik nuo XIX a. vidurio, dėl germanizacijos lietuvių kalbos vartojimo ribai traukiantis į šiaurę, mažlietuvių kultūros centru tapo Tilžė. ji XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje tapo bendru – ir Didžiosios Lietuvos – tautinio sąjūdžio, ypač spaudos leidimo, centru.

Karaliaučiaus krašte – dabartinėje Kaliningrado srityje – yra aisčių-baltų europinės reikšmės palikimo: pasak archeologo Valdemaro Šimėno, iki 200 piliakalnių ir per 1000 pilkapių, kapinynų, alkaviečių. Ant aisčių-baltų ir vokiečių kultūrinių klodų bei jų griuvėsių gulasi rusiškasis. Nuo 1974 m. srityje archeologinius kasinėjimus vykdo Baltijos ekspedicija (vadovas Vladimir Kulakov). Štai dėl ko ir mes Lietuvoje, baltų civilizacijos palikuoniai, domimės, tiriame prūsų ir lietuvininkų, kartu ir vokiečių dvasinės ir materialinės kultūros deimantą – Karaliaučiaus kraštą, esantį Europos centre, Vakarų ir Vidurio Europos kultūrų sandūroje. UNESCO į Pasaulio paveldo sąrašą kaip  gamtos paminklą 2000 m. įrašė Kuršių neriją (tai tik maža Mažosios Lietuvos dalis), kryždirbystę ir kryžių simboliką – 2001 m., dainų ir šokių švenčių tradiciją – 2003 m. (abiejų Lietuvų) paskelbė saugoma pasaulio kultūros paveldo vertybe. O koks likimas ištiks dar išlikusius prūsų ir mažlietuvių paminklus? Griaunama arba patys savaime nyksta. Bet gi išliko Karaliaučiaus krašto žemė ir dalis jo paveldo, rytprūsiečių ir visų mūsų atmintyje. Kaip rašo etnologas Jonas Trinkūnas, iš dabarties žemėlapių kraštas išnykti gali, bet ne iš istorinės žemės ir atminties. Tai primena Prūsos nostalgiją jaučiantis dabartinis lenkų poetas olštynietis Erwinas Krukas. Kalingradietis A. Selizarovas rašo: „Aš tikiu, jog netoli tas laikas, kai Kantas ir Hofmannas, Donelaits ir Vydūnas bus vadinami atvirai – savo didžiaisiais žemiečiais, o save vadinsime jų dvasiniais paveldėtojais, o Prūsija mums bus vienintelė ir mylima tėvynė„. Mūsų pareiga išsaugoti unikalų baltų civilizacijos paveldą.

Trumpai dėl vakarinių baltų, skyrium lietuvininkų, arba mažlietuvių, etnogenezės, pastarųjų etninės-etnografinės ir teritorinės bendruomenės Prūsijoje susidarymo, lietuvių autochtoniškumo ir skalvių su nadruviais etninės priklausomybės. Tarp vokiečių, lietuvių, lenkų, rusų mokslininkų XX a. I pusėje ir po II pasaulinio karo dėl kai kurių probleminių temų būta nuomonių skirtumo, prieinama priešingų išvadų. Pastarųjų dešimtmečių naujais neideologizuotais ir nepolitizuotais (arba bent mažai) tyrimais Lietuvoje ir Vokietijoje artėjama prie konsensuso.

Kalbininkai, pirmiausia mažlietuvis išeivis iš Klaipėdos, po karo apsigyvendinęs Montrealyje, Vilius Pėteraitis 1992 ir 1997 metais išleistose dvejose didelės apimties monografijose apie Mažosios Lietuvos ir dalies prūsų žemių (sąlyginiu pavadinimu Tvanksta) hidronimus ir toponimus įrodė, kad šis kraštas daugiau kaip 4000 m. buvo baltų genčių protėvių, virtusių vakariniais baltais, – tėvyne, nenutrūkstama tąsa iki l946 m. Nuo VII a. iki Kristaus ir iki VI a. po Kristaus (o būtent apie VI a. ėmė irti baltų prokalbė) Varmėje (Ermland), Notangoje, Bartoje ir Semboje, vakarų baltų veikiama, plėtojosi praprūsių, vėliau prūsų tarmė. O Skalvoje (Schalauen) ir Nadruvoje (Nadrauen) – būsimos Mažosios Lietuvos branduolyje (kuri baigė formuotis iki XVI a.) – buvo artėjama prie vidurio – rytų baltų, arba pralietuvių tarmės, o VI – XIII a. – prie lietuvių kalbos.

Noriu priminti, kad labiausiai polemizuota dėl skalvių ir nadruvių etnoso priklausomybės: lietuviai ar prūsai? Ką nustatė pasaulinio garso baltistikos ir prūsistikos tyrėjai kalbininkai Vytautas Mažiulis ir Zigmas Zinkevičius? Pirmasis padarė išvadą, kad tos dvi gentys tolimoje senovėje buvo prūsų, tiksliau vakarų baltų tipo prabaltai. V-VII a. dalis lietuvių – rytinių baltų – iš dabartinės etnografinės Lietuvos apsigyveno skalvių, nadruvių, kuršių, vakarinių sūduvių žemėse. Nuo tada šios gentys, artimos savo kalba, dvasine ir materialine kultūra buvę artimesni lietuviams, dėl to ir sulietuvėjo. Z. Zinkevičiaus koncepcija tokia: „abejotina, ar Skalva ir bent šiaurinė Nadruvos dalis buvo tikrai prūsų gyvenama, Vėliau čia randame lietuvius„. „Ir šio krašto vietovardžiuose prūsiškų elementų labai nedaug [… ]. Mums atrodo, kad skalviai ir nadruviai kalbos požiūriu greičiausiai buvo pereinamosios gentys tarp prūsų ir lietuvių„. Skalvių ir nadruvių kalba labai priartėjusi prie lietuvių kalbos, šios genties artimesnės lietuvių gentims nei prūsų. Tačiau iš Skalvos kilęs ir Vokietijoje gyvenantis buvęs bičiulių prūsų brolijos Tolkemita vadovas Gerhardas Lepa straipsnyje Dėl taip vadinamos „Prūsų Lietuvos“ klausimo apskritai ir Skalvos detalizuotai (leid. Die Stamme der Preuβen. Die Schalauer – Prūsų gentys. Skalviai) teigia, kad skalviai, nadruviai ir sūduviai buvę prūsai, vėliau – lietuviškai kalbantys Prūsų Lietuvos gyventojai autochtonai, nes ir vietovardžiai nepertraukiamai šimtmečiais nepakito (Skalvos – Žemaitijos paribyje didlietuviai skalvių kaimus vadino kitais vardais). Anot G. Lepos, Ordino riteriai iškilusių prūsų didikų šeimos iš užkariautų nadruvių, skalvių ir sūduvių žemių iškeldino gilyn į Prūsiją, likę gyventojai neteko savo vadų, buvo pakirstos istorinės šaknys. Dėl to (nes) susidarė prūsų elitinis sluoksnis. Tačiau sunku suvokti G. Lepos nuomonę, kad Prūsijos hercogystės valdžia klaidingai tuos gyventojus pavadino lietuviais, o jų kraštą – Lietuva. Patys gyventojai esą žinoję, kad jie ne lietuviai, o prūsai. Neva Prūsijos kunigaikštis (hercogas) Albrechtas prūsus paskelbė beteisiais ateiviais ir įteisino priverstinį prūsų tapsmą lietuviais – tai iš Didžiosios Lietuvos po karų su kryžiuočiais į protėvių žemę grįžę sulietuvėję prūsai.

Betgi ir archeologų radiniai rodo, kad šios dvi gentys materialine kultūra kiek skiriasi, sakykime, nuo sembų. Žymaus tyrėjo Adolfo Tautavičiaus tvirtinimu, XII – XIII a. žemaičių kunigaikščių politinėje ir kultūrinėje įtakoje buvo ne tik pietiniai kuršiai (Lietuvos; dar buvo Latvijos Kuršo kuršiai), bet ir skalviai, nadruviai; tos gentys sparčiai lietuvėjo. Kito archeologo Valdemaro Šimėno kasinėjimai parodė, kad nuo V a. vidurio iš esmės pakito Vakarų Lietuvos ir Prūsos kultūra. Taigi, per šimtmečius iš artimų giminingų vakarinių baltų genčių susidarė lietuviai, arba vakariniai lietuviai. Tuo patvirtinama dar XIX a. įžymiųjų vokiečių kalbininko Adalberto Bezzenbergerio (Becenbergeris) ir istoriko bei geografo Maxo Toeppeno (Tepenas) sukurta koncepcija, kad prūsų ir lietuvių gyventą teritoriją skyrė Deimenos (arba Deimės, vok. Deime) ir Alnos (Alle) upės.

Ir šiandien mums tai nebūtų esmės klausimas (juk minėti etnosai, vaizdžiai tariant, broliai ir sesės, tai ne tautiniai, o gentiniai skirtumai), jei ne tarpukaryje vokiečių naujųjų mokslininkų P. Karge‘s ir ypač Gertrudos ir Hanso Mortensenų priešingi teiginiai ir apibendrinimai. Neva LDK karų su Vokiečių ordinu susidariusioje dykroje (Wildnis), kurioje autochtonų skalvių, nadruvių ir sūduvių bei kuršių esą nelikę, XV – XVI a. masiškai apsigyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos. Kitaip tariant, XIII a. Prūsoje apsigyvenę vokiečių kolonistai esą ankstesni gyventojai nei didlietuviai, ir jie turi pirmumo teisę į Prūsų (Mažąją) Lietuvą. Naujajai koncepcijai pritarė žymūs XX a. Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorikai Kurtas Forstreuteris (Forstroiteris) ir Waltheris Hubatschas (Hubačas).Tačiau po II pasaulinio karo, 1958 m. studijoje pats Hansas Mortensenas, remdamasis naujais šaltiniais, paskelbė apie senbuvius skalvius Ragainės apskrityje, išlikusius po karų ir sukilimų prieš kryžiuočius riterius. Į tai atkreipė dėmesį vokiečių ir lietuvių kultūrų tyrinėtojas Artūras Hermannas. Vydūnas, talentingas ir kaip istorikas, teigė kad dykra niekada nebuvo visai be senųjų gyventojų, o po karų į gimtines Prūsoje iš Didžiosios Lietuvos grįžo pabėgusieji nuo kryžiuočių priespaudos bei jų palikuonys. 1948 m. laiške Vydūnui į Detmoldą (Vokietija; čia po karo gyveno) Hansas Mortensenas aiškinosi, kad jo ir žmonos Gertrudos Heinrich-Mortensen veikalo 3-sis tomas – šaltinių – publikuoti buvo sustabdytas nacionalsocialistų: mokslininkai atsisakė politiniais ideologiniais sumetimais vienus faktus nutylėti, o jų vietoje pateikti tokius faktus, kurie neva įrodytų masinę didlietuvių (esą kitos tautos) masinę kolonizaciją į Skalvą ir Nadruvą, kurių gyventojus laikė prūsais. Hansas Mortensenas, kuris su žmona buvo iškviesti į Vidaus reikalų ministerija, apklausė gestapas, laiške, be kita ko konstatuoja: „[…] mudu atsisakėme tam paklusti ir matydami, kad neatsispirsime, pagrasėme atsisakysią publikuoti bendrojo veikalo trečiąjį tomą […] negu pateikdami jame moksliškai nepagrįstos medžiagos, sukėlėme didžiausią pavojų savo gyvybei [,..]“ Todėl trečiasis tomas iki šios dienos dar nepasirodė (laiškas vokiečių ir lietuvių kalbomis publikuojamas mažlietuvių veikėjo, po karo apsigyvenusio VFR, vėliau JAV Martyno Gelžinio knygoje Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva, Vilnius, 1996, p. 286-293). Tą patį 1988 m. laiške A. Hermannui patvirtino Gertruda Heinrich-Mortensen. Hansas Mortensenas pripažino, kad vykusi vidaus kolonizacija, tai yra to paties etnoso savo krašto gyventojų migracija. Antai, XVII a. Mažojoje Lietuvoje vykusi panaši vadinamoji šatulinė kolonizacija. Buvo kertamos girios ir steigiamos nausėdijos.

Tai įrodo šių dviejų vokiečių mokslininkų, Mažosios (Prūsų) Lietuvos
tyrėjų, sąžiningumą ir drąsą. Lietuvininkas M. Gelžinis išsiaiškino iš Vokietijos
archyvų, kad Mortensenų minimus šaltinius jau 1890 m. žinojęs
lietuvininkas kalbininkas Aleksandras Kuršaitis, o per jį – Adalbertas
Bezzenbergeris. Jis padarė išvadą, kad iš tų šaltinių tegalima paaiškinti „tokį lietuvių gyventojų vienalytiškumą ir įsišaknijimą“ – būtent autochtoniškumą.

Priešingu atveju nebūtų buvęs įmanomas per daugelį šimtmečių senųjų vietovardžių perimamumas. O ir Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą pranešimuose – Wegeberichtuose rašoma apie giriose užsilikusius autochtonus skalvius ir kitus. Taigi, masinė didlietuvių kolonizacija nevyko. Tačiau Mortensenai buvo įsitikinę, kad kažkoks tai skaičius didlietuvių yra iškeliavęs į Mažosios Lietuvos dykrą migracijos keliu. Su nežymia migracija, matyt, galima sutikti. A. Hermannas pateikia analogiją: „naujausi istorikų tyrimai parodė, kad ir vokiečių ekspansijos į rytų kraštus sudarė tik maži ateivių būriai, kurie maždaug kas 25 metai padvigubėdavo„. Pasak garsaus šių laikų istoriko vokiečio Hartmuto Boockmanno, „dauguma naujakurių buvo jau patys kilę iš naujakurių„, t. y. populiacijos išplitimo būdu. Nereikia pamiršti, kad kryžiuočiai dalį skalvių, nadruvių trėmė į Prūsos pietus, o į jų žemes – dalį  prūsų iš kitų sričių.

Mano išvada tokia: lietuvių (lietuvininkų, mažlietuvių) etnokultūrinė ir etnoteritorinė bendruomenė – ikivalstybinis darinys, Prūsijoje susidarė iki XVI a. lietuvių tautos susidarymo procese baltų bendrumo – pirmiausia vietinių gyventojų skalvių ir nadruvių – pagrindu kaip baltų genčių konsolidavimasis Iš pradžių į konfederaciją: per XIII a. sukilimus prieš kryžiuočius buvo susidariusi valstybės užuomazga – Prūsų žemių konfederacija. Tačiau valstybės sukurti nespėjo – juos pavergė Vokiečių ordino riteriai. Užkariautojai neskyrė, kur prūsai, kur lietuviai, anot kalbininko Z. Zinkevičiaus, jiems mažiausiai rūpėjo kas kuria kalba šnekėjo. Iš tikrųjų, vietiniams gyventojams (išskyrus didžiūnus, išsitarnavusius arba parsidavusius pavergėjams), kaip žemiausiųjų sluoksnių valdiniams, feodalai primetė Prūsų teisę. Pagal ją visi jie buvo vadinami prūsais. Užkariautojams galiojo Vokiečiu teisė.

Remdamasis kompleksiniais tyrimais, manau, kad lietuvininkų, arba mažlietuvių, etninės bendruomenės Prūsijoje pagrindą sudarė žiloje senovėje galbūt prūsais buvę ir ilgainiui sulietuvėję skalviai ir nadruviai. Į ją įsiliejo ir praplėtė Mažosios Lietuvos arealą sulietuvėję kuršiai ir vakariniai sūduviai, taip pat sulietuvėję dalis prūsų-sembų, dalis šiaurinių bartų, notangų, galbūt ir varmių. Prisiminkime, kad Semboje apsigyveno XIII a. kryžiuočių iš savo krašto ištremti sulietuvėję sūduviai. Be to, grįžo į savo tėvynę iš Didžiosios Lietuvos po karų ir Žalgirio (Grünwaldo) mūšio (1410) bei Melno taikos (1422) visai sulietuvėjusių skalvių, o taip pat bartų palikuoniai, kurie buvo pabėgę nuo kryžiuočių priespaudos. Arba, pvz., daug skalvių į Didžiąją Lietuvą buvo atvedęs karų su kryžiuočiais pagarsėjęs karvedys kunigaikštis Kęstutis, lietuvininkų etnosą papildė ir Lietuvos karo belaisviai. Save laikančiu prūsu, nuo Valtarkiemio apylinkių, į pietus nuo Gumbinės – Mažojoje Lietuvoje kilusio ir po karo Vokietijoje gyvenusio Otto Schneidereito (Šneideraitis) teigimu, prūsų gentiniai ryšiai „net ir per atstumą išsilaikė nesuirę ištisus šimtmečius“ (man teko suredaguoti, parašyti plačius paaiškinimus ir 1989 m. Vilniuje išleisti jo iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą išverstą knygą Prūsai).

Hansas Mortensenas klydo ir kitu atveju, esą skalviai ir nadruviai niekada nepriklausė Lietuvai (Didžiajai). Jis nepaisė neginčijamų faktų, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas (karalius nuo 1253 m.) po Lietuvos krikšto (po jo vokiečių riteriai neturėjo teisės pulti krikščioniškos valstybės) už karaliaus titulą ir Lietuvos karalystės įkūrimą 1253 ir 1259 m. padovanojo Livonijos ordinui Skalvą ir Nadruvą. Jos tuomet priklausė Lietuvos valstybei. Tos nuomonės ir žymiausias šių dienų mediavistas Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius. Istorikas Romas Batūra, giliai išstudijavęs Vokiečių ordino šaltinius ir paskelbęs lietuviškai Petro iš Dusburgo (Dusburgiečio) kroniką (XIV a. pradžia) su plačiais komentarais, rado, kad „Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma, todėl Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi“. Prūsijos ir Lietuvos gyventojų bendravimas turi gilias šaknis. Jau per prūsų sukilimus Mindaugas, vėliau kitas Lietuvos valdovas Traidenis rėmė jų išsivadavimo kovą. Dėl vakarinių lietuvių ir prūsų žemių su kryžiuočiais nuolat kariavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis, kiti karvedžiai. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir submonarchas brolis Kęstutis kaip Lietuvos krikšto sąlygą 1351 m. ir 1358 m. pareikalavo iš popiežiaus ir Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriaus Karlo IV pasiuntinių, kad kryžiuočiai atiduotų Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) užgrobtas Gediminaičių patrimonines žemes iki Alnos upės ir Aistmarių su Priegliaus baseinu ir Nemuno žemupiu. Vokiečių ordiną siūlė iškeldinti į mongolų-totorių Aukso ordos paribį ginti nuo jų LDK priklausomų krikščioniškos Rusios žemių. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1413 m. per derybas Nemuno saloje (Salyne) pareiškė didžiojo magistro atstovams, kad „Prūsai yra mano protėvių žemė ir aš jų palikimo reikalausiu iki Osos upės“.

Kitas klausimas, kodėl prūsai, didelė tauta (etnosas) nuo Vyslos iki Priegliaus, palyginti su mažlietuviais, žymiai greičiau nutauto. Tai ne tik karų, sukilimų, vokiškosios ir lenkiškosios kolonizacijos, bet ir kitų veiksnių padarinys. Dėl vietos stokos nenagrinėsime. Manoma, kad XIV a. prūsai sudarė didelę Prūsos krašto gyventojų daugumą, XV a. pradžioje – kiek daugiau pusės, XVI a. pradžioje – dar apie 1/3. Tačiau iki XVIII a., ypač po 1709 – 1711 m. didžiojo maro bei bado senprūsiai kaip vientisas etnosas išnyko. Mūsų epochoje atgijo vokietakalbiai, lenkakalbiai ir lietuviakalbiai rytprūsiečiai neoprūsai, kurių šiandieninėje Vokietijoje daugėja, išsiplėtojęs sąjūdis. Jau nuo XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje, nuo 1701 m. Prūsijos karalystėje plėtojosi, kaip rašo monografijoje literatūrologas Leonas Gineitis, kraštietiškasis, arba tautybinis patriotizmas. Visi gyventojai – ir prūsai su lietuvininkais, ir vokiečiai save vadino prūsais, skirdamiesi nuo etninės Vokietijos vokiečių. Tas patriotizmas 1701 m. susikūrus protestantiškai karalystei, kurios nepripažino popiežius ir katalikiškos Šventosios Romos imperatorius, bei dar tebeegzistuojantis katalikiškas Vokiečių ordinas, politiniais sumetimais siejosi su prūsiškąja autochtoniška tradicija. Prūsiškojo patriotizmo ideologai ėmė skelbti, esą Prūsijoje vietoj užkariautojų ordino riterių susidarė nauja taikinga tauta: iš autochtonų senprūsių ir naujųjų vokiečių kolonistų. Po karų ir sukilimų išlikusiems prūsams nutautus, valdžios dėmesys nukrypo į jų giminaičius lietuvininkus. Taigi, pasak L. Gineičio, „lietuvius saistė ta pati prūsiškojo tautybinio patriotizmo dvasia“. Šiandien ta idėja gyva neoprūsų veikaluose ir prūsų bičiulių brolijos Tolkemita veikloje.

Išnykus senprūsių etnosui, jų artimiausių giminaičių lietuvininkų bendruomenė plėtojasi, stiprėjo. Tai tapo įmanoma, L. Gineičio tvirtinimu, kad „lietuviškumo atramą Prūsijoje sudarė šios tautybės autochtonai“, o negausūs atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos „įsitvirtino čia tarsi gyvybingas etninis skiepas senajame laukmedyje“. Jei lietuviai Prūsijoje būtų apsigyvenę kryžiuočių laikais, tai vargu ar būtų galėję šimtmečius išlaikyti tautiškumą. L. Gineitis konstatuoja: „Imigrantai paprastai nutautsta su antrąja ar, geriausiu atveju, trečiąja karta“.

Karaliaučiaus universiteto teologijos prof. Johannas Behmas, suprūsėjusių vokiečių atstovas, XVII a. I pusėje lietuvius traktuoja ne kaip tautinę mažumą, o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos, tai yra Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Turiu Mažosios Lietuvos branduolio Klaipėdos (Memel), Tilžės (Tilsit), Ragainės (Ragnit), Įsruties (Insterburg) apskričių – ūkininkų (t. y. turinčių sodybas su žeme) XVIII a. I pusės sąrašus. Suskaičiavau, kad lietuvių valstiečių ūkiai Įsruties didelėje apskrityje sudarė apie 93%, Tilžės ir Ragainės apskrityse apie 97-98%, o Klaipėdos apskrityje – net iki 100%. Didelis smūgis buvo 1709 – 1711 m. didysis maras bei badas, per kurį minėtose 4-iose apskrityse – Mažosios Lietuvos branduolyje – mirė iki 53% gyventojų, kurių absoliuti dauguma – mažlietuviai. Ir po Didžiosios vokiškosios kolonizacijos (1710 – 1736) tose apskrityse lietuviai dar sudarė 80% visų gyventojų. Asimiliacijos procese iki XIX a. vidurio lietuviškai kalbančių teliko apie 1/3 , o iki I pasaulinio karo – apie 20%, t. y. tiek, kiek XVIII a. I pusėje buvo vokiečių kolonistų. Iš savo ilgamečių tyrinėjimų galiu pritarti genialaus Vydūno minčiai, kad iki 1914 m. apie ¾ Rytų Prūsijos (nuo Nimersatės Klaipėdos apylinkėse iki Vyslos) gyventojų kraujo ryšiais buvo kuršių, didlietuvių, t. y. baltiškos kilmės žmonės.

l918 m. lapkričio 30 d. Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinė taryba Tilžės Aktu (24 parašai) pareiškė Vokietijos valdžiai atsiskirianti ir pareikalavo, kad Mažoji (Prūsų) Lietuva būtų prijungta prie lietuvių tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, prie atkurtos Lietuvos valstybės. 1919 m. balandžio 8 d. Taryba parašė ir per Lietuvos Respublikos taikos delegacijos pirmininką Augustiną Voldemarą perdavė laišką Versalio taikos konferencijos pirmininkui George Clemenceau (Džordžui Klemenso), kuriame prašoma 13 lietuviškų Rytų Prūsijos apskričių (1815 – 1818 m. sudarytos iš 5 didelių, jas susmulkinus: Klaipėdos, Šilutės, Lankos, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos) prijungti prie Lietuvos valstybės. Po Klaipėdos krašto sukilimo prieš prancūzų okupaciją 1923 m. sausį, su ja susijungė tiktai lietuviškiausia, šiaurinė, Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas – (Memelland). Tarpukaryje, Vokietijoje įsigalėjus hitleriniam nacizmui, mažlietuviai buvo itin persekiojami, žeminami, uždraustos jų visuomeninės organizacijos, spauda. Po karo nuo sovietinio bolševikinio genocido, etnocido ir etninio valymo, deportacijų Karaliaučiaus krašte neliko ne tik mažlietuvių, bet ir vokiečių. Mažlietuviai išsisklaidė po įvairias šalis. Lietuvos valstybėje dar gyvena maždaug keletas tūkstančių. Čia veikia lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, JAV ir Kanadoje ilgai veikė Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis.

Apie lietuvininkus ir prūsus plačiau galima sužinoti Vilniuje išleistoje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (4 t., 2000 – 2009), Mažosios Lietuvos enciklopediniuose žinynuose anglų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat monografijose, kolektyvinėse knygose ir kitur. Nuo 1993 m. Vokietijoje leidžiamas Annaberger Annalen (redaktoriai ir leidėjai Annemarie Lepa ir Arthuras Hermannas) – Metraštis apie Lietuvą ir vokiečių – lietuvių santykius. Yra straipsnių, publikacijų apie Prūsiją, prūsus, Mažąją Lietuvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Juknaičių kultūros namuose – Šilutės rajono liaudiškų šokių šventė

Plačiau →