Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Donelaitis, einantis Lietuvos ambasadoriaus pareigas

Pagal   /  2014 gegužės 4  /  Komentarų nėra

Prieš kelerius metus, 2011- aisiais, per pasaulį savo kelionę pradėjo klaipėdiečio poeto ir prozininko Sergejaus Isajevo į rusų kalbą išversti Kristijono Donelaičio „Metai“. Kur ir kaip keliauja, kokias reakcijas sukelia šis leidinys? Apie tai kalbamės su Sergejumi Isajevu, ką tik grįžusiu iš Tarptautinio rašytojų ir vertėjų forumo, šį kartą, jau septintąjį, vykusio Armėnijos sostinėje Jerevane.

Prieš kelerius metus, 2011- aisiais, per pasaulį savo kelionę pradėjo klaipėdiečio poeto ir prozininko Sergejaus Isajevo į rusų kalbą išversti Kristijono Donelaičio „Metai“. Kur ir kaip keliauja, kokias reakcijas sukelia šis leidinys? Apie tai kalbamės su Sergejumi Isajevu, ką tik grįžusiu iš Tarptautinio rašytojų ir vertėjų forumo, šį kartą, jau septintąjį, vykusio Armėnijos sostinėje Jerevane.

Taigi, Sergejau, kur Tu buvai kviečiamas su Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimu?

Žinoma, pirmiausiai leidinį pristačiau visuose Lietuvos miestuose, išskyrus Vilnių. Jame „Metus“ pristatysiu poeto jubiliejiniais metais – 2014-aisiais. Na, o šiaip „geografija“ labai plati – Varšuva, Talinas, Ryga, Tbilisis, Jerevanas, Kijevas, Peterburgas, Maskva… Prieš kelias dienas susilaukiau Berlyno universiteto bendradarbio Leono Stepanausko skambučio, kviečiančio „Metus“ pristatyti ir Berlyno universitete.

Kokios buvo tokių skirtingų auditorijų reakcijos? Ką gali sakyti būrų džiaugsmai ir godos įvairiausių tautų žmonėms, gal net nežinantiems, kas tie būrai…

Reakcijos – super. Daugybė klausimų, didžiulis susidomėjimas. O vertimų specialistai vienu balsu tvirtina, kad „Metai“ labai gerai išversti.

„Šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“ Tai iš Donelaičio „Pavasario“. Kaip tos eilutės turėtų skambėti rusiškai, nenusižengiant hegzametro dėsniams, net neįsivaizduoju. Kokio rakto ieškojai banguojančiai Donelaičio kalbai versti?

Bent jau verstinės literatūros kritikai teigia, kad hegzametro dėsnius išlaikiau pakankamai gerai. Koks raktas? Gal pacituosiu Leono Stepanausko, kvietusio į Berlyno universitetą, maždaug tokį vertinimą:“Verčiant Donelaitį, maža mokėti slavų, vokiečių kalbas, to meto lietuviškas tarmes, reikia jausti paties Donelaičio kalbą.“ Tas jo pasakymas paskatino susimąstyti, – o kas bendra tarp manęs ir Donelaičio? Jis poetas, aš irgi truputį poetas, jis – dvasininkas, aš – ebuvęs vienuolis… Taigi, gal tiesiog jo sielos virpesiai atitiko manuosius. Arba – atvirkščiai…

Kiek laiko truko vertimas ir ar buvo akimirkų, kai versdamas tiesiog skraidei? O gal tai buvo juodai kruvinas darbas?

Nemeluodamas nei sau, nei tau, galiu prisipažinti, kad keturis penktadalius versdamas tiesiog skraidžiau. Turiu savo numylėtas „Metų“ vertimo vietas, pavyzdžiui, Pričkaus pasakojimą apie lietuviškas vestuves. Man Donelaitis labai artimas dėl poetiškumo ir dvasiningumo. Tad tikrai kankinimosi buvo nedaug. O gal visai nebuvo? Na, o vertimo procesas trunka jau beveik dešimt metų. Tuoj bus išleistas trečias „Metų“ leidimas. Vis ką nors patobulinu ir papildau.

Kas paskatino ar įkvėpė imtis „Metų“ vertimo?

Tau gal atrodys keista, bet apie „tokį“ Donelaitį tesužinojau 2005 metais, kai Karaliaučiuje buvo išleistas bilingvistinis „Metų“ leidinys originalo ir 1946 metų rusiško vertimo tekstai. Sulyginau ir pašiurpau – kiek liapsusų. Nesidrovėjau apie tai pareikšti leidėjams: nepakanka vien lietuvių – rusų kalbos žinių, reikia „pagauti“ Donelaičio sielos virpesį. Leidėjai su pašaipa paragino maždaug taip: „Na, jeigu tu toks kietas, tai versk pats ir gaudyk tą sielą.“ Taip jie mane nesąmoningai įstūmė į Donelaičio glėbį. Nuo mokyklos laikų žinojau nebent Kristijono Donelaičio pavardę. Šiandien, išleidęs daugiau kaip dvidešimt lietuvių autorių poezijos ir prozos vertimų knygų, Kristijono Donelaičio „Metus“ laikau savuoju monumentiniu darbu.

Pradžioje pokalbio Tu išvardinai „Metų“ rusų kalba kelionių maršrutus. Ar galėtum teigti, kad Kristijonas Donelaitis yra puikus Lietuvos ambasadorius?

Be jokių išlygų – taip. Juk pristatyti „Metus“ kviesdami mane, pasimatymus skiria su Kristijonu Donelaičiu. Neperdėdamas galiu teigti, kad susidomėjimas labai didelis. Rusai netgi jau pradėjo savintis Donelaitį, pridėdami prie poeto pavardės „mūsų“… Kai kurios tautos baudžiavos gal ir nepatyrė, tačiau „Metuose“ vyrauja bendražmogiška problematika – visiems suvokiama, o daugeliu atvejų – ir artima…

Donelaitis „Metus“ rašė lyg ir sau, šiandiene terminologija – į stalčių. Tai gerai, kad jojo žmona Ona Regina susiprato rankraščius atiduoti kunigui Jonui Gotfridui Jordanui, su kuriuo Donelaitis bičiuliavosi nuo studijų laikų. O šis savo ruožtu draugavo su Liudviku Rėza. Taigi, „Metai“, rašyti aštuonioliktame amžiuje, buvo išleisti devynioliktajame. Ir ne Lietuvoje, o Sankt Peterburge. Tai padarė Peterburgo mokslų akademijos stipendiatas vokietis Augustas Šleicheris… Štai tokie „Metų“ likimo vingiai. Jei ne Ona Regina… ir toliau visa grandinė „Metų“ gelbėtojų ir propaguotojų. Manau, kad ir Tu su savuoju „Metų“ vertimu „įsipaišai“ į tą grandinę…

Forume Armėnijoje laikiau didele garbe Kristijono Donelaičio „Metus“ ir lietuvių poetų antologiją rusų kalba pristatyti Jerevano valstybiniame universitete. Patyriau didelį susidomėjimą pristatomais „objektais“. Ypač džiugino faktas, kad jais domisi ne vien akademinė bendruomenė, bet labai gausus ir įvairiaspalvis skaitytojų ratas. Manau, kad tas susidomėjimas – pats reikšmingiausias paminklas Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejui.

© Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Gražina Juodytė, „ve.lt“, 2013 m. lapkričio 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 4, 2014 @ 2:20 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →