Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Didi ir intelektuali asmenybė iš Švėkšnos miestelio

Pagal   /  2014 birželio 7  /  Komentarų nėra

110-osios Alicijos Rugytės (Rūgytės) gimimo metinės. Prabėgę 83 gyvenimo metai – proga prisiminti vienos iškiliausių Švėkšnos visuomenės ir kultūros veikėjos, pedagogės, istorikės parašytus veikalus ir straipsnius.

110-osios Alicijos Rugytės (Rūgytės) gimimo metinės. Prabėgę 83 gyvenimo metai – proga prisiminti vienos iškiliausių Švėkšnos visuomenės ir kultūros veikėjos, pedagogės, istorikės parašytus veikalus ir straipsnius. Intelektualės – surinkusios medžiagą apie mažo miestelio istoriją, apie jo kultūrą bei etninį paveldą ir būsimoms kartoms dovanojusios neįkainojamą vertybę − monografiją „Švėkšna“. Alicija Rugytė gimė 1902 m. gruodžio 5 d. Švėkšnoje. Ji buvo antrasis vaikas šeimoje, dar buvo vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo. Alicijos tėvas – daktaras Juozapas Rugys – Sintautų zanavykas, gimnaziją baigęs Marijampolėje, įstojęs į Maskvos universiteto medicinos fakultetą ir tapęs kvalifikuotu gydytoju. Neieškojęs Rusijoje pelningo ir gerai apmokamo darbo, pasiryžo grįžti į Lietuvą ir čia atiduoti savo žinias ir jėgas. Atsitiktinumas jį suvedė su Švėkšnos klebonu kanauninku P. Staškausku – tautiškai susipratusiu šviesuoliu ir patriotu, kuris ir pasiūlęs dr. J. Rugiui apsigyventi Švėkšnoje, neslėpdamas, kad tai: tolimiausias miestelis, Mažosios Lietuvos pasienyje, Žemaičių užkampis, rudenį ir pavasarį sunkiai išvažiuojamais keliais, tamsiais, tautiškai nesusipratusiais žmonėmis. Jaunas daktaras susigundė, atvyko, apsigyveno, sukūrė šeimą, sulaukęs vaikų juos užaugino ir čia pragyvenęs ligi mirties ilsisi Vilkėno kapinėse (Švėkšnoje). Vedęs aukštos kilmės lenkaitę – Ireną Skalską, greitai ją sulietuvino ir šeimoje kalbėjo tik lietuviškai. Jaunąjį gydytoją patraukusi Švėkšna pririšo visam gyvenimui todėl, kad Mažosios Lietuvos kaimynystė davė galimybę gabenti ir platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, o su klebonu P. Staškausku bendrai dirbant, leido puoselėti lietuvybę. Dr. J. Rugys buvo stiprios sveikatos, gyvo charakterio, neišsemiamos energijos ir pasišventimo. Nepaisant užkampio sąlygų, nesukaimėjo, išliko inteligentiškas, šviesus. Be lietuvių kalbos, mokėjo rusų, vokiečių ir lenkų. Sugebėjo prisitaikyti kiekvienoje aplinkoje, lengvai su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą ir aktualią temą. Jo vienodai laukė ir kaimiečiai, ir didikai. Visur puikiai reprezentuodavo Lietuvos inteligentą. Švėkšniškio prelato Kazimiero Šaulio prisiminimuose rašoma: „Žmonės džiaugėsi nauju daktaru, kuomet jo asmenyje pamatė ir pažino ne vien tik reikalingą laukiamą gydytoją, bet ir malonų tautietį, visuomenei atsidavusį veikėją ir šviesų kultūrininką…“

Šeštoji Švėkšnos gimnazijos direktorė

Žemaičių kumečiui daktaras Rugys buvo savas žmogus, kuriuo pasitikėjo, kurį gerbė ir mylėjo. Tai liudija du faktai: dr. J. Rugį pašaukus karo su japonais metu į kariuomenę, jį išlydėjo minia su ašaromis akyse; o lydint į amžino poilsio vietą, pagarbą ir meilę pareikšti susirinko kelių parapijų žmonės. Amžininkų liudijimu – tokių laidotuvių Švėkšna dar nebuvo mačiusi.

Suprantama, kad didžiojo patrioto, knygnešio, žurnalisto-rašytojo, aušrininko ir varpininko dr. J. Rugio vaikai užaugo ne mažesni patriotai už savo tėvą ir nugyveno prakilnų gyvenimą. Laikas įvertino rezultatus, o rezultatai atsispindi jų darbuose.1927 m. Alicija baigė Kauno mergaičių mokytojų seminariją, įstojusi į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, studijavo istoriją. Mokytojauti pradėjo Garliavoje, vėliau dirbo Kaune, Vilniuje. 1942 m., gavusi Švietimo Valdybos raštą, kad yra skiriama Švėkšnos gimnazijos direktore, su skaudama širdimi, negalėdama pasipriešinti likimui, pradėjo direktoriauti. Buvo šeštoji Švėkšnos gimnazijos direktorė ir dirbo 1942-1944 metais. Direktoriaudama parodė daug sumanumo ir išminties, vadovaudama sudėtingais karo ir vokiečių okupacijos metais. 1944 m. spalio pradžioje pasitraukė į Vokietiją, ten organizavo ir vadovavo lietuviškoms gimnazijoms. 1949 m. atvyko į JAV. Čikagoje patyrusi pragaro kelius, dirbdama įvairiausius darbus – siuvėjos, krautuvės valytojos, tarnaitės, pagaliau sulaukė ir jos pamėgto mokytojavimo. Nuo 1951 m. pradėjo karjerą Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje: mokytoja, vėliau inspektore ir galiausiai – direktore. Mokyklai ji atidavė savo sielą ir širdį. Mokiniais rūpinosi tarsi būtų jų motina. Džiaugėsi jų džiaugsmais, liūdėjo dėl jų nesėkmių. A. Rugytė priklausė Katalikių draugijai Švėkšnoje, ateitininkams, korporacijai „Giedra“, Giedrininkų sąjungai. Amerikoje įkūrusi „Giedros“ korporaciją, buvo jos pirmininke. Gyvendama JAV, Čikagoje įsteigė Lietuvos istorijos draugiją, buvo jos sekretore ir iždininke. Organizavo lėšų rinkimą lietuviškoms knygoms leisti. Be istorikės specialybės, A. Rugytė buvo baigusi įvairių kursų: gailestingųjų seserų, kūno kultūros, sodininkystės, vairavimo ir t. t.

Išleido veikalą „Švėkšna“

Aliciją pažinojęs jos amžininkas prelatas M. Krupavičius ją apibūdina kaip neišsemiamų idealų šaltinį, spinduliuojančia patriotizmu ir pastebi, kad šios moters energijos net su kibirais neįmanoma išsemti, o jėgas ji skiria tarnavimui lietuviškai visuomenei ir darbui. Turi kuo stumti savo idealų sukurtą gyvenimą ir jėgos jiems realizuoti. Uždega kiekvieną, kas su ja susiduria. Ją surasti gali visur, kur lietuviškas reikalas šaukia.

Matyt, to lietuviško šauksmo vedama, 1969 m. Čikagoje ėmėsi organizuoti Švėkšnos gimnazijos 50-mečio jubiliejaus minėjimą, po kurio nutaria atkurti „Švėkšniškių draugiją“. Minint „Švėkšniškių draugijos“ įkūrimo Čikagoje auksinį jubiliejų, 1974-aisiais išleido stambų veikalą „Švėkšna“. Nėra abejonės, kad ši knyga nebūtų išvydusi saulės be knygos redaktorės Alicijos Rugytės nepailstamos energijos ir entuziastingo ryžto. Sunku šią knygą paprastai, keliais sakiniais apibūdinti. Iš esmės tai 536 p. gausiai iliustruotas istorinis veikalas, gana išsamiai pateikiantis Švėkšnos vardo kilmę ir istoriją, įžymiausių švėkšniškių biografijas, gimnazijos veiklą, švėkšniškių papročius ir kitus etninius bei istorinius faktus. Knygos redaktorė – A. Rugytė šiam veikalui, dedikuotam švėkšniškiams, dirbusiems Lietuvai ir žuvusiems dėl jos laisvės, medžiagos ieškojo net Vatikano archyvuose, todėl knygoje randame daug vertingos medžiagos. Nors ir galima redaktorei šiek tiek papriekaištauti, kad ji nepakankamai atrinkinėjo straipsnius, bet čia pat pateisiname tuo, kad knygai straipsnius rašė apie 40 autorių, o ji galbūt jautė pareigą įdėti visą pateiktą medžiagą. A. Rugytė prisipažįsta, kad gyvenant išeivijoje ir rašant apie Švėkšną, buvo sunku surinkti visas istorines žinias, neišvengta trūkumų, netikslumų, o kai kurie faktai pakartoti. Pagirtina, kad nesulaukusi pažadėtųjų straipsnių, pati visas spragas sugebėjo užpildyti. Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – „Kraštas ir žmonės“, antroji – „Švietimas ir auklėjimas“. Reikėtų akcentuoti, kad vieni iš svarbesnių pirmosios knygos dalies straipsnių yra dr. Jono Puzino „Švėkšnos krašto proistorė“, kuriame plačiai išdėstyti pagrindinių archeologinių kasinėjimų duomenys; prof. Antano Salio – „Švėkšnos vardas ir tarmė“ ir inžinieriaus Jono Rugio, Alicijos brolio, studija „Švėkšnos praeitis“. Ši studija 1950 m. buvo išleista atskira knyga, o šioje monografijoje perspausdinta su mažais pakeitimais, dokumentų fotokopijomis bei vertimais į lietuvių kalbą, apžvelgiant Švėkšnos istoriją iki 1919 m. Skaitant monografiją kyla natūralus klausimas: „Ar Švėkšnoje gyvenusio, dirbusio ir palaidoto Simono Stanevičiaus veikla ir asmenybė tėra verta pusantro puslapio?“ Tačiau vis tiek turime didžiuotis ir vertinti šią knygą teigiamai, nes ji, pasak A. Rugytės, skaitytojui padės rasti svarbių faktų ne tik apie Švėkšną, bet ir apie Lietuvą.

Visuomenininkė, rašytoja, redaktorė

Alicijos rūpesčiu Čikagoje buvo perspausdinti „Varpo“ ir „Aušros“ laikraščių komplektai, išleista 20 tomų mokslo žurnalo „Tautos praeitis“, redaguoti ir išleisti I ir II tomai „Zanavykija“. Sunku būtų suminėti visus jos redaguotus ir išleistus leidinius, parašytus straipsnius, skaitytus pranešimus. Pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja nuo 1921 m. priklausiusi ateitininkams, nuo studentavimo dienų Vytauto Didžiojo universitete – giedrininkė, parašiusi „Giedros“ korporacijos istoriją“, daugelio istorinių knygų leidėja, Istorijos draugijos pirmininkė ir draugijos metraščio „Tautos praeitis“ redaktorė, rašytoja, spaudos bendradarbė, viena Lietuvių fondo pradininkių, 1985 m. birželio 20 d. savo prasmingus darbus užbaigė. Amžino pogulio atgulė JAV, Čikagoje.1996 metais Lietuvių istorijos draugija Čikagoje išleido monografiją „Alicija Rugytė: gyvenimo kelias“, kurios autorius Kęstutis Pečkus.2003 m. rudenį švėkšniškės mokytojos Vilmos Adomavičienės iniciatyva pradėta kurti ir įkurta Švėkšnos skautų organizacija, draugovei suteiktas Alicijos Rugytės vardas.

Tad ar galime pamiršti mažo miestelio didžią ir intelektualią asmenybę?

Violeta Astrauskienė, „www.litera.lt“, 2012 m. gruodžio 18 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 7
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 7, 2014 @ 2:35 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →